Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus I. R. dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ bankroto byloje Nr. B2-167-124/2012, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2012 m. sausio 17 d. pateikė teismui prašymą patikslinti BUAB „Vevira“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą 1 824 133,85 Lt sumai. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 30 d. gautas R. S. prašymas dėl jo reikalavimo patikslinimo, nes R. S. perleistas UAB „Swedbank lizingas“ 883 380,59 Lt finansinis reikalavimas pagal pasirašytą šalių sutartį, o 2012 m. sausio mėnesį gautas UAB „Swedbank lizingas“ pareiškimas dėl finansinio reikalavimo atsisakymo, todėl jis išbrauktinas iš BUAB „Vevira“ kreditorių sąrašo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Perleidimas didelės vertės reikalavimo už 1 litą akivaizdžiai neatitinka sandoriui taikomų sąžiningumo ir sandorio tikrumo reikalavimams, prieštarauja CK 1.78, 1.80, 1.86, 1.87 straipsnių normoms. Jis apsimestinis arba tariamas, nes akivaizdu, kad dėl perleidžiamo reikalavimo sumos ir kainos neadekvataus racionalumui skirtumo, matyti, kad sandoris nesąžiningas ir netikras, kad yra sudaryti kiti susitarimai ar sandoriai, kuriuos šis sandoris pridengia. Teismų praktikoje vienareikšmiškai nustatyta, kad sandorio kainos neadekvatumas yra tiesioginis požymis tariamo ir negaliojančio sandorio. Teismas, nagrinėdamas bankroto bylą, privalo tikrinti visų susijusiu su bankroto procesu sandorių teisėtumą ir tokių sandorių įtaką kitų kreditorių reikalavimams. Šiuo atveju teismas tokio privalomo vertinimo ir tikrinimo neatliko.Teismas, vertindamas faktą, kad pilnam reikalavimo patenkinimui pakako vieno lito, turėjo UAB „Swedbank lizingas“ pareiškimą vertinti, kaip jame ir nurodoma, atsisakymu nuo kreditorinio reikalavimo ir atitinkamai sumažinti visą BUAB „Vevira“ įsiskolinimą kreditoriams 883 380,59 Lt sumai nustatant naują įsiskolinimo kreditoriams bendrą sumą 940753,26 Lt. O R. S. naujai nurodomai sumai kreditoriumi netvirtinti. Patvirtinus naująjį reikalavimą R. S. 3/4 dalies visų išieškotų sumų tenkinant 3-os eilės kreditorių reikalavimus atiteks jam. Vertinant, tai, kad R. S. , būdamas įmonės vadovu elgėsi kaip nesąžiningas skolininkas (jam iškelta baudžiamoji byla dėl skolininko nesąžiningumo tenkinant savo, žmonos, UAB „Mevex“, V. P. kreditorinius reikalavimus pirmiau nei kitų skolininkų; abejotina jo apskaita įnašų į įmonės turtą savo, žmonos, kitų susijusių asmenų paskolomis) teismas privalėjo išsiaiškinti ar šiuo sandoriu nesiekiama apsunkinti išieškojimą iš tikrų, o ne tariamų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Abejonių kelia ir R. S. patvirtinto pirmos eilės reikalavimo teisėtumas. Asmuo, kuris faktiškai privedė įmonė prie bankroto prieš pat bankrotą, nesąžiningai ir nusikalstamai, tenkindamas savo ir su juo susijusių asmenų reikalavimus, yra pats įmonės skolininkas. Gali būti, kad R. S. pagal sandorį su UAB „Swedbanko lizingas“ yra laiduotojas, arba turi kokius nors kitus slepiamus susitarimus. Kadangi nei jis, nei kreditorinį reikalavimą perleidžiantis asmuo neatskleidžia tikrojo susitarimo tarp jų, teismas, remdamasis CK 6.101 straipsnio l dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis reikalavimo perleidimą, neturėjo tvirtinti reikalavimo perleidimo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą tokio pobūdžio sandoriai, kur kaina akivaizdžiai neatitinka susitarimo esmei sandoris laikomi neteisėtais.

Apeliantas savo skunde teigia, jog teismas nepagrįstai patvirtino naują R. S. kreditorinį reikalavimą, kadangi jis buvo perleistas už 1 Lt. Pažymėtina, kad tokia suma yra visiškai pagrįsta ir suprantama, kadangi BUAB „Vevira“ bankroto procedūros vykdomos supaprastinto bankroto tvarka, o tai reiškia, kad įmonė neturi turto. Apeliantas teigia, kad reikalavimo perleidimo sandoris yra niekinis ir negaliojantis, tačiau nenurodo, kuo savo hipotezę grindžia. Akivaizdu, kad atskirasis skundas apskritai nepagrįstas, kadangi nėra pridėta jokių įrodymų. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalį įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui. CK 6.101 straipsnis nenumato, kad perleidimas privalo būti atlygintinas, todėl iš minėtų normų seka, jog bankroto byloje vienas kreditorius kitam kreditoriui turi teisę perleisti reikalavimą ir neatlygintinai, kadangi toks veiksmas neprieštarauja esamam reglamentavimui. Skundas visiškai nepagrįstas, kadangi jame nesiremiama jokiomis konkrečiomis teisės normomis, nepateikiami jo teiginius patvirtinantys įrodymai, nėra pateikta jokios teismų praktikos jo pasisakomais klausimais. Pažymėtina, kad BUAB „Vevira“ bankroto byloje, I. R. jau yra pateikęs ne vieną skundą, kurį teismas atmetė kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą. Akivaizdu, kad BUAB „Vevira“ kreditoriumi tapęs I. R. , įsigydamas reikalavimo teisę, tyčia siekia vilkinti BUAB „Vevira“ bankroto procedūras. Savo elgesiu I. R. pažeidžia CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, kadangi piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Už minėtus veiksmus teismas turėtų I. R. skirti 5 000 Lt baudą, o R. S. iš I. R. priteistina pusė teismo paskirtos baudos, t. y. 2 500 Lt. Siekdamas tinkamai atsikirsti į I. R. pateiktą atskirąjį skundą, R. S. buvo priverstas kreiptis teisinės pagalbos į advokatą. Už suteiktas advokato paslaugas buvo sumokėta 1 200 Lt, kuri priteistina iš apelianto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didžiausi kreditoriniai reikalavimai, suteikiantys teisę esmingai įtakoti kreditorių susirinkimo sprendimų priėmimą, užtikrinti turto įkeitimu, gali būti perimami tik teisės aktų nustatyta tvarka sudarius sandorį, kuriuo kreditoriaus valia aiškiai išreiškiama, pavyzdžiui, sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, nes ĮBĮ nėra numatyta, jog kreditorius ar trečiasis asmuo nesant kreditoriaus sutikimo gali perimti jo kreditoriuj reikalavimą. ĮBĮ nuostatos patvirtina, kad tiek atsisakydamas kreditorinio reikalavimo, tiek perleisdamas jį kitam kreditoriui arba kitam asmeniui, kreditorius laisva valia išreiškia savo ketinimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-357/2007).

Nagrinėjamu atveju R. S. už vieną litą buvo perleistas UAB „Swedbank lizingas“ 883 380,59 Lt finansinis reikalavimas pagal 2011 m. gruodžio 28 d. pasirašytą šalių sutartį (2-4 b. l.), šalys pagal šią sutartį atsiskaitė (5 b. l. ir skundžiama nutartimi buvo patikslintas R. S. finansinis reikalavimas, patvirtinant jį trečios eilės kreditoriumi su 894 274,95 reikalavimu bei išbraukiant UAB „Swedbank lizingas“ iš kreditorių sąrašo. Nei dėl 2011 m. gruodžio 28 d. sutarties, nei dėl pinigų sumokėjimo fakto ginčo nėra, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti pakeisti vieną kreditorių kitu 2011 m. gruodžio 28 d. sutarties bei ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Remdamasi tuo kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir kad nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Dėl baudos skyrimo

Trečiasis asmuo R. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skirti apeliantui 5 000 Lt baudą dėl piktnaudžiavimo procesu. Šis prašymas dėl baudos skyrimo atskirąjį skundą pateikusiam asmeniui atmestinas, nes nagrinėjamu atveju trečiojo asmens atskirojo skundo padavimas nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o įrodymų, jog siekiama vilkinti bankroto bylos procesą į bylą nepateikta (CPK 95 str.). Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str. 1 d.). Šis konstitucinis principas detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas..

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus atskirojo skundo, bylos rezultatas yra palankus kreditoriui R. S. , todėl iš apelianto I. R. jam priteistina dalis advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu sprendžiamas tik kreditoriaus reikalavimo perleidimo pagrįstumo klausimas neišnagrinėjant bylos iš esmės, daro išvadą, kad prašomą iš apelianto priteisti 1 200 Lt sumą tikslinga sumažinti iki 600 Lt (CPK 7, 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. R. (a. k. duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) R. S. (a. k. duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų.