Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus, Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. Z. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (10.3E) DV-S-26009 „Dėl 2023-04-18 skundo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-5932 „Dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (10.3E) DV-S-26009“, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. kovo 24 d. mirė pareiškėjo D. Z. žmona I. Z., todėl jis kreipėsi su prašymu išmokėti mirusios žmonos netekto darbingumo (invalidumo) pensiją už mirties mėnesį ir pensijos vieno mėnesio dydžio kompensaciją, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – ir Panevėžio skyrius) pareiškėjo prašymo nepriėmė. 2023 m. balandžio 18 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), prašydamas leisti jam vėl pateikti prašymą dėl aukščiau minėtų mirusios žmonos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos už mirties mėnesį ir pensijos vieno mėnesio dydžio kompensacijos išmokėjimo ir šį jo prašymą tenkinti. Fondo valdyba pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Panevėžio skyriui, kuris 2023 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. (10.3E) DV-S-26009 „Dėl 2023-04-18 skundo“ nusprendė prašymo netenkinti, nurodydamas, jog tam nėra teisinio pagrindo. Sprendime paaiškino, kad mirusios I. Z. prašymas skirti netekto darbingumo pensiją nebuvo gautas iki jos mirties datos (2023 m. kovo 24 d.), konstatavo, jog ji nebuvo pensijos gavėja, todėl išmokėti išmoką jai mirus nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas nesutiko su priimtu sprendimu ir kreipėsi su skundu į Fondo valdybą. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-5932 nurodė, kad nei mirusi I. Z., nei jos įgaliotas asmuo iki I. Z. mirties nebuvo pateikę prašymo dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo, todėl laikytina, kad mirties dieną I. Z. nebuvo pensijos gavėja. Fondo valdyba konstatavo, kad esant tokioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo mirus I. Z., skirti jai netekto darbingumo pensiją ir išmokėti pareiškėjui išmoką už mirusiąją. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, paaiškino, kad jo žmonai I. Z. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių III teritorinis skyrius nuo 2023 m. kovo 21 d., t. y. dar iki žmonos mirties, nustatė tik 10 proc. darbingumo lygį (90 proc. netekto darbingumo lygį). Taip pat nustatė specialiųjų poreikių egzistavimą bei pateikė išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų. Pareiškėjo žmonai teisė gauti netekto darbingumo (invalidumo) pensiją atsirado 2023 m. kovo 21 d. – tuo metu, kai jai buvo nustatytas 90 proc. netekto darbingumo lygis, todėl jos mirties dieną ji negalėjo būti laikoma asmeniu, kuris nebuvo pensijos gavėju. Mano, kad žmonos mirties dieną netekto darbingumo (invalidumo) pensija jai jau priklausė, o ne galėjo priklausyti.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, jog tam, kad asmuo pretenduojantis į tam tikros socialinio draudimo pensijos gavimą, realizuotų įstatymo jam laiduojamą teisę gauti tam tikros rūšies pensiją, jis turi aiškiai išreikšti savo valią, t. y. pats ar per įgaliotą atstovą pateikti prašymą ir pagrindžiančius dokumentus. Gavusi asmens prašymą atitinkama Fondo administravimo įstaiga vertina prašymo pagrįstumą, t. y. sprendžia, ar tenkinamos įstatyme numatytos sąlygos atitinkamos rūšies pensijai skirti, ir priima sprendimą ją skirti ar neskirti. Pažymėjo, kad pensijos gavėju netampama vien tuo pagrindu, jog pretendento manymu, jis atitinka įstatyme numatytas sąlygas ir jam priklauso atitinkamos rūšies pensija. Ginčo atveju aktualu, jog nei I. Z. pati, nei jos įgaliotas asmuo prašymo dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo iki I. Z. mirties pateikę nebuvo, todėl atsakovas nesprendė dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo I. Z.. Pareiškėjo sutuoktinė I. Z. nebuvo netekto darbingumo pensijos gavėja. Atsakovas teigia, jog pagrįstai atsisakė priimti po I. Z. mirties teikiamą prašymą dėl pensijos skyrimo, nes įstatymas nenumato, kad netekto darbingumo pensija gali būti skiriama po asmens mirties. Atsakovas mano, jog pareiškėjas netinkamai suprato Socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 2 ir 9 dalių nuostatas. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalį, pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki kreipimosi dėl pensijos paskyrimo dienos. Iš šios nuostatos matyti, kad pensija turi būti paskirta, Fondo administravimo įstaigai priėmus sprendimą, o asmuo, pretenduojantis į pensinio pobūdžio atitinkamą išmoką, turi kreiptis į atitinkamą Fondo administravimo įstaigą. Iki I. Z. mirties atsakovas nebuvo gavęs prašymo skirti netekto darbingumo pensiją, atitinkamai I. Z. nebuvo pensijos gavėja, todėl pareiškėjas neįgijo teisės gauti pensiją už I. Z. mirties mėnesį ir paskirtos pensijos vieno mėnesio dydžio sumą pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 9 dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė.

Pareiškėjo D. Z. patikslintas skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. rašto Nr. (10.3E) DV_S-26009 „Dėl 2023-04-18 skundo“ ir Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gegužės 31 d. rašto Nr. (18.2E) I-5932 „Dėl valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (10.3E) DV_S-26009“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. Z. 2023 m. balandžio 18 d. su skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, nurodydamas, jog negalėjo pateikti prašymo gauti mirusios žmonos neįgalumo pensijos dydžio kompensacijos už mirties mėnesį ir paskirtos pensijos vieno mėnesio dydžio kompensacijos, nes dokumentus apie nustatytą neįgalumą gavo paštu tik 2023 m. kovo 28 d., todėl pateikti jų iki žmonos mirties 2023 m. kovo 24 d. neturėjo galimybės. Prašė atsižvelgti į susidariusią situaciją ir leisti pateikti prašymą pensijos dydžio kompensacijai už mirties mėnesį ir paskirtos pensijos vieno mėnesio dydžio kompensacijos sumai gauti. Panevėžio skyrius 2023 m. gegužės 3 d. rašte Nr. (10.3E) DV_S-26009 „Dėl 2023-04-18 skundo“ nurodė, kad iki mirties dienos, t. y. 2023 m. kovo 23 d., nebuvo gautas I. Z. prašymas skirti netekto darbingumo pensiją ir jį nebuvo pensijos gavėja, todėl mokėti išmoką jai mirus nėra teisinio pagrindo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (18.2E) I-5932, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą nusprendė, jog Panevėžio skyrius 2023 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (10.3E) DV_S-26009 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išmokėti išmoką mirus I. Z.. Rašte nurodė, kad nei I. Z., nei jos įgaliotas asmuo iki 2023 m. kovo 24 d. (iki I. Z. mirties) nebuvo pateikę prašymo dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo, ir mirties dieną I. Z. nebuvo pensijos gavėja. Atitinkamai, I. Z. mirus, skirti jai netekto darbingumo pensiją ir išmokėti pareiškėjui išmoką už mirusiąją, kuri nebuvo pensijos gavėja, nėra teisinio pagrindo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas).

Pensijų įstatymo 41 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pensijos ar kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavėjui mirus (jį paskelbus mirusiu), jį laidojančiam asmeniui išmokama pensija ar (ir) kompensacija už mirties (paskelbimo mirusiu) mėnesį, jeigu ji dar nebuvo išmokėta, ir paskirtos pensijos ar (ir) kompensacijos vieno mėnesio dydžio suma. Pensija ar (ir) kompensacija išmokama ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo kreipimosi dienos. Pensijos gavėjui apskaičiuotos kitos pensijų sumos, kurios jam priklausė ir kurių jis dėl mirties (paskelbimo mirusiu) negavo, išmokamos mirusio (paskelbto mirusiu) pensijos gavėjo įpėdiniams, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusio (paskelbto mirusiu) asmens turtas, pateikusiems paveldėjimo teisės liudijimą, arba (ir) mirusį (paskelbtą mirusiu) pensijos gavėją pergyvenusiam sutuoktiniui, pateikusiam nuosavybės teisės į sutuoktinių bendro turto dalį liudijimą.

Pensijų įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagal šį įstatymą pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki kreipimosi dėl pensijos paskyrimo dienos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį.

Byloje ginčo nėra, jog I. Z. 2023 m. kovo 21 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių III teritorinis skyrius nustatė 90 proc. netekto darbingumo lygį, tačiau nei I. Z., nei pareiškėjas iki 2023 m. kovo 24 d. (I. Z. mirties) nepateikė prašymo Panevėžio skyriui dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo.

Tinkamam bylos išsprendimui būtina įvertinti, ar asmuo nuo teisės įgijimo į netekto darbingumo pensiją kartu laikytinas ir netekto darbingumo pensijos gavėju.

Pensijų įstatymo 25 straipsnyje nurodyta, kad teisę gauti netekto darbingumo pensiją turi šio įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantys asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, turinčiais nustatytą ne mažesnį negu 45 procentų netekto darbingumo lygį (toliau – nedarbingi arba iš dalies darbingi asmenys), taip pat asmenys, sergantys hipofiziniu nanizmu.

Pensijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuriam nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu įgyja teisę gauti netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu ar vėlesnę dieną jis turi minimalųjį stažą netekto darbingumo pensijai gauti.

Pensijų įstatymo 2 straipsnyje, kuriame apibrėžtos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, nėra nurodyta, kas yra laikytinas pensijos gavėju, tačiau minėto straipsnio 24 dalyje įtvirtinta norma, kad kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – Valstybinio socialinio draudimo įstatymas), Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Pensijų kaupimo įstatyme, kituose įstatymuose ir Lietuvos statistikos departamento elektroniniame statistikos terminų žodyne.

Lietuvos statistikos departamento elektroniniame statistikos terminų žodyne pensijos gavėjas apibrėžiamas kaip asmuo, metų pabaigoje gaunantis bent vieną teisės aktų nustatytą pensiją (https://osp.stat.gov.lt/statistikos-terminu-zodynas).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 patvirtinti Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nustato kreipimosi dėl socialinio draudimo pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo, pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo bei mokėjimo tvarką (Nuostatų 1 punktas).

Nuostatų 4 punkte nurodyta, kad pensijos ir kompensacijos skiriamos asmenų, turinčių teisę jas gauti, arba asmenų globėjų, jeigu šie asmenys pripažinti neveiksniais šioje srityje, arba jų, kaip neįgaliųjų, aprūpintojų, arba jų įgaliotų asmenų (toliau kartu – teisėti atstovai) prašymu. Kreipimosi dėl pensijos ar kompensacijos data laikoma diena, kurią gautas prašymas su visais Nuostatų 6, 11–13 ir (ar) 40 punktuose nurodytais pensijai ar kompensacijai skirti būtinais dokumentais (Nuostatų 5 punktas).

Kompleksiškai įvertinęs Pensijų įstatymo ir Nuostatų teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog įgijęs teisę gauti netekto darbingumo pensiją asmuo nėra laikomas pensijos gavėju. Teisę į netekto darbingumo pensiją įgijęs asmuo (ar jo įgaliotas atstovas) privalo atlikti Nuostatuose numatytus veiksmus, tam, jog ši teisė būtų tinkamai realizuota. Asmuo, nesikreipęs į Fondo valdybos atitinkamą skyrių dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo, būtų laikomas teisę į tokią pensiją įgijusiu asmeniu, tačiau nelaikytinas netekto darbingumo pensiją gaunančiu asmeniu.

Be to, įvertinus pareiškėjo pateikto skundo turinį matyti, jog pareiškėjas suprato, kad laiku nepateikus prašymo netekto darbingumo pensija nėra skiriama, todėl prašė atsižvelgti į susidariusią situaciją ir leisti tokį prašymą pateikti, nes Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažyma apie netektą darbingumą gauta tik 2023 m. kovo 28 d., t. y. po pareiškėjo žmonos mirties.

Nei Pensijų įstatymas, nei Nuostatai nenumato, jog praleidus terminą pateikti prašymą skirti netekto darbingumo pensiją, toks terminas galėtų būti atnaujintas.

Atkreiptinas dėmesys, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas), įstatymo viršenybės principas inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, tarp jų ir veiksmai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., 2014 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1902/2014).

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų raštų turinį, pažymi, kad šiuose individualiuose aktuose yra pateikti faktai ir motyvai, kurių reikalauja įstatymo normos: raštuose nurodytas pareiškėjui taikytinas teisinis reglamentavimas, įvertinta pareiškėjo padėtis bei padaryta išvada, jog iki I. Z. mirties nepateikus prašymo dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo, mirties dieną I. Z. nebuvo pensijos gavėja, todėl jai mirus skirti netekto darbingumo pensiją ir išmokėti išmoką už mirusiąją, nebuvo teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. raštas Nr. (10.3E) DV_S-26009 „Dėl 2023-04-18 skundo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gegužės 31 d. raštas Nr. (18.2E) I-5932 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (10.3E) DV_S-26009“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjo patikslintame skunde nurodytais motyvais.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo patikslintą skundą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Z. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.