- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- I-5125-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08024-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. R. prašo: 1) įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį dėl pasimatymų; 2) priteisti iš Vilniaus pataisos namų 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 3) priteisti iš Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad nuo 2012-01-20 laisvės atėmimo bausmę atlieka Vilniaus pataisos namuose. Vilniaus pataisos namų 2013-10-17 rašte buvo paaiškinta, kad Vilniaus pataisos namų administracija sutinka, jog dėl skirtos nuobaudos institucija negali leisti bendrauti su artimaisiais. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsakyme nurodė, kad būdami drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose, nuteistieji turi galimybę ir teisę gauti bei siųsti neribotą laiškų kiekį ir vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Mano, kad šis atsakymas yra nelogiškas. Pareiškėjo žiniomis, Lietuvos Respublikai 2010 m. buvo pateiktas Europos komiteto projektas ir rekomenduota keisti teisės aktus taip, kad kaltinamųjų ir nuteistųjų teisės į pasimatymus ir bendravimą telefonu būtų vienodos.
Pažymėjo, kad 2012-01-24 buvo paskirtas į drausmės grupę 12 mėnesių ir nuo tada suvaržyti ne tik trumpalaikiai, bet ir ilgalaikiai pasimatymai. Nuo 2012-03-07 pareiškėjas buvo 4 mėnesiams uždarytas į kamerų tipo patalpas, kur ne tik neleidžiami pasimatymai, bet ir neleidžiama žiūrėti televizoriaus, domėtis informacija įstaigos bibliotekoje ir suteikiama tik viena valanda per dieną pasivaikščiojimams kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. 2012-08-21 pareiškėjas buvo 6 mėnesiams uždarytas į kamerų tipo patalpas ir jam buvo taikyti minėti apribojimai. 2013-08-14 G. R. 12 mėnesių buvo paskirtas į drausmės grupę. Pareiškėjui susidaro įspūdis, kad taip jį siekiama palaužti žmogų, paversti psichiniu ligoniu. 2013-08-19 G. R. buvo 6 mėnesiams uždarytas į kameros tipo patalpas. Kadangi skambinti telefonu gali tik kartą per mėnesį ir kalbėti tik 15 minučių, turi rinktis, kam skambinti: vaikams, žmonai ar tėvams. Esant tokiai situacijai, sunku išsaugoti šeimą. Pažymėjo, kad laisvėje esantys jo vaikai ir žmona žalojami psichiškai. Nurodė, kad nežmoniškas, elementarų žmogaus orumą žeminantis elgesys pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą. Dėl patirtų sukrėtimų G. R. pakriko nervai, teko kreiptis į gydytojus, nes būnant 50 procentų neįgaliu, depresiniai protiniai sukrėtimai yra sunkiai išgyvenami. Šeima yra brangiausia ir jokie emociniai bei dvasiniai sukrėtimai neišnyksta, kai bendravimo galimybės su šeima yra atimtos.
Atsiliepimas
Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad G. R. į Vilniaus pataisos namus atlikti bausmės atvyko 2012-01-20. 2012-01-24 pareiškėjo elgesys buvo svarstytas Vilniaus pataisos namų drausminėje komisijoje ir dėl narkotinių medžiagų vartojimo jis 12 mėnesių pervestas į drausmės grupę. Nuo 2013-08-20 iki 2014-02-20 dėl narkotinių medžiagų vartojimo G. R. perkeltas į kamerų tipo patalpas. 2013-10-04 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu Nr. 29-404(1) išaiškinti, kuo remdamasi pataisos įstaiga neleidžia jam susitikinėti su žmona. Atsakydama į šį prašymą, Vilniaus pataisos namų administracija 2013-10-17 rašte Nr. 42-474(1) nurodė, kad G. R. direktoriaus 2013-08-14 nutarimu Nr. 28-793(1) buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę ir neteko galimybės matytis su šeimos nariais. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos apibrėžtos Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje, kuris nuteistiesiems, esantiems drausmės grupėje, teisės pasimatyti su artimaisiais nenustato. Nuteistųjų teisė į pasimatymus privalo būti įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1–8 dalys. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintos teisės normos nustato bendrojo pobūdžio taisykles, skirtas reglamentuoti pasimatymus tarp skirtingoms nuteistųjų laikymo grupėms priskiriamų nuteistųjų ir laisvėje likusių giminaičių bei kitų asmenų. 1998-06-25 Seimo nutarime „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ IV dalyje nurodoma, kad nuteistiesiems numatoma daugiau pozityvių pareigų, kurios leis jiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys – daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys – mažiau lengvatų. Daro išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais darė įtaką savo teisių padėčiai, todėl patekus į drausmės grupę, susiaurėjo jam suteiktų teisių apimtis, t. y. G. R. neteko teisės pasimatyti su artimaisiais.
Atkreipė dėmesį, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis gali būti taikoma ir kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų paskatinimo priemonė už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą, aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Patekimas į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas priklausė tik nuo G. R. valios, pagrindas nuteistajam bausmę atlikti drausmės grupės sąlygomis atsirado padarius nusižengimus. Pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. G. R. nepateikė įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija sąmoningai siekė kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. G. R. skunde nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę skundžiamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie nesuteiktos teisės į pasimatymą, jam esant drausmės grupės sąlygomis, įtaką sveikatos būklei. Iš G. R. asmens sveikatos istorijos Nr. 964 matyti, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi ne dėl skunde nurodytų aplinkybių ir nusiskundimų, bet visiškai dėl kito pobūdžio sveikatos sutrikimų. G. R. visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tvirtina, kad Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais G. R. teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.
Atsakovai Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad išnagrinėjo G. R. 2013-10-21 skundą, ir jį informavo apie Bausmių vykdymo kodekso 9 straipsnio nuostatas bei nurodė, kad nuteistiesiems, esantiems drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose, nustatyti papildomi draudimai traktuojami kaip tokių nuteistųjų teisinės padėties griežtinimas ir tai yra proporcinga priemonė jų daromiems pažeidimams. Bausmių vykdymo kodeksas yra vientisas teisės aktas ir panaikinus minėtą draudimą, būtų paneigti šiame kodekse išdėstyti principai bei pažeistas jo vientisumas ir sistemiškumas. Nuteistųjų teisinė padėtis yra speciali – jų asmeninių laisvių suvaržymai, draudimai, apribojimai, kai to reikalauja viešieji visuomenės interesai, naujos specialios teisės ir pareigos, kurių neturi nenuteisti asmenys, yra neišvengiami. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsniu, pareiškėjas turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu, todėl atlikdamas paskirtą nuobaudą drausmės grupės sąlygomis ar kamerų tipo patalpose, gali pasinaudoti minėtomis teisėmis socialiniams ryšiams su artimaisiais palaikyti. G. R. atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems įstatymas nenumato teisės į pasimatymus. Pareiškėjas neginčija paskirtų nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, taip sutikdamas su nuobaudomis bei su jų teisinėmis pasekmėmis. G. R. taip pat neskundžia teismui Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013-11-22 rašto Nr. 2S-5787 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ bei neprašo jo panaikinti, taigi, sutinka su šio rašto teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji žala pasireiškė. Jo teismui pateiktas skundas yra abstraktus, neaiškus, jame G. R. nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis galėtų grįsti savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant teisės į pasimatymus su šeima bei kitų pažeidimų, kalint Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje G. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytų institucijų – Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą G. R. grindžia tuo, kad dėl negalėjimo pasimatyti su artimaisiais, buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 20 000 Lt.
Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas su 2013-10-04 prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namus ir prašė nurodyti, kokiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais remiantis jam neleidžiama susitikti su žmona (b. l. 18). Vilniaus pataisos namai 2013-10-17 rašte Nr. 42-474(1) nurodė, kad sutinka, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu pasimatymai su žmona bei vaikais yra labai svarbūs, tačiau dėl paties nuteistojo veiksmų, t. y. psichotropinės medžiagos morfino vartojimo, 2013-08-14 direktoriaus nutarimu Nr. 28-793(1) pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę ir dėl to neteko galimybės matytis su šeimos nariais. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos apibrėžtos Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje, kuris nuteistiesiems, esantiems drausmės grupėje, teisės pasimatyti su artimaisiais nenustato. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad G. R. pats darė neigiamą įtaką savo teisinei padėčiai, o administracija tik vertino jo elgesį ir taikė teisinio poveikio priemones (b. l. 19). Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas su 2013-10-21 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (b. l. 51–53), kuris išnagrinėjęs G. R. skundą, 2013-11-22 rašte Nr. 2S-5787 nurodė, kad Vilniaus pataisos namų pateiktas atsakymas yra išsamus ir pagrįstas. Jis buvo pateiktas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šiame rašte pažymėta, kad nuteistiesiems, esantiems drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose, nustatyti papildomi draudimai traktuojami kaip tokių nuteistųjų teisinės padėties griežtinimas ir tai yra proporcinga priemonė jų daromiems pažeidimams. Paaiškinta, kad pareiškėjas turi teisę gauti ir siųsti neribotą laiškų kiekį, vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Nuobaudą atlikdamas drausmės grupės sąlygomis ar kamerų tipo patalpose, šias priemones jis gali išnaudoti socialiniams ryšiams su artimaisiais palaikyti (b. l. 58–59).
Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų trukmę bei kiekį reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 73, 74, 94 straipsniai. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Tokių pasimatymų suteikimo tvarka yra reglamentuota.
Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012-01-20 (b. l. 105). Iš kolonijos informacinės sistemos nuteistųjų prasižengimų ataskaitos (b. l. 40–45) matyti, kad už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą G. R. 2012-01-24 buvo paskirta nuobauda – pervedimas į drausmės grupę 12 mėnesių. 2012-03-07 už fizinio smurto naudojimą pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 4 mėnesiams. Nuo 2012-08-21 G. R. už pataisos namų administracijos reikalavimų nevykdymą 6 mėnesiams buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Pareiškėjui už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą 2013-08-14 buvo paskirta nuobauda – pervedimas į drausmės grupę 12 mėnesių, o 2013-08-19 dėl tokio paties pažeidimo skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. G. R. už įvairius prasižengimus daug kartų buvo skirtos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių nuo 5 iki 15 parų. Šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskiriamas drausmės grupei. Pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį tik nepilnai 6 mėnesius nuo 2013-02-21 iki 2013-08-14 nebuvo priskirtas drausmės grupei, tačiau per šį laikotarpį buvo nubaustas viso 30 parų bausmės izoliatoriuje. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų ginčijęs paskirtų nuobaudų teisėtumą bei pagrįstumą.
Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje, reglamentuojančiame drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, yra nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Taigi, minėtas teisės aktas asmenims, priskiriamiems drausmės grupei, nesuteikia teisės į pasimatymus. Pasimatymo neskyrimą lėmė galiojančios nuobaudos turėjimas, t. y. paties pareiškėjo veiksmai, o ne neteisėti pareigūnų veiksmai. Teismas sutinka su G. R. nuomone, kad dėl jo padarytų nusižengimų neturi kentėti artimieji, tačiau nagrinėjamu atveju kančias jiems sukelia su įkalinimo įstaigos administracija, o pats pareiškėjas. Suprasdamas savo veiksmais artimiesiems sukeliamus neigiamus išgyvenimus, jis tokių veiksmų neatsisakė ir pasirinko toliau pažeidinėti teisės aktuose nustatytą pataisos įstaigos tvarką. Lygiai taip pat kaip laisva valia pasirinko daryti nusikaltimus, už kuriuos šiuo metu privalo atlikti paskirtą bausmę.
Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Asmenims, priskiriamiems drausmės grupei, nėra suteikiama teisė žiūrėti televizorių, todėl pareiškėjui pagrįstai neleidžiama to daryti.
Atkreiptinas dėmesys, kad asmenims, priskirtiems drausmės grupei, suteikiama mažiau teisių ir nustatyta daugiau ribojimų, yra susiję su saugiu laisvės atėmimo bausmės atlikimo vykdymu. Drausmės grupei asmenys priskiriami dėl savo pačių veiksmų – pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimų – todėl jie turi prisiimti ir iš to kylančias neigiamas pasekmes. Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalis nurodo, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Paskirdamas 1 valandos pasivaikščiojimus atsakovas teisės aktų nepažeidė. Pasivaikščiojimo laiko prailginimas yra skatinamoji priemonė, kuria pavyzdingai elgdamasis pareiškėjas gali būti paskatintas.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pervedus pareiškėją į drausmės grupę, Vilniaus pataisos namai jam pagrįstai taikė aptartus ribojimus, o Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pateikė jam teisėtą ir pagrįstą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį atsakymą į jo skunde keltus klausimus. Nenustačius pareigūnų veiksmų neteisėtumo, t. y. Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos neteisėtos veikos, nėra pagrindo įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį dėl pasimatymų. Kadangi minėtos institucijos neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti žala, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, taigi nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą. Jau vien tai, kad G. R. buvo perkeltas į drausmės grupę ir laikytas kamerų tipo patalpose, turėjo jam sukelti stresą, tačiau, kaip jau minėta, nuobaudos jam paskirtos ne Vilniaus pataisos namų administracijos valia, o už įvykdytus pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi G. R. skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.