Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-15 · Administracinė byla Nr. I-3599-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-15
Bylos Nr.
I-3599-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
J. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3599-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-03419-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

J. T. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. birželio 22 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 60 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Be to, kamerose nuo drėgmės ir pelėsio byrėjo tinkas, luposi dažai. Pasak pareiškėjo, kamerose trūko tiek natūralaus, tiek ir dirbtinio apšvietimo. Nurodo, kad tualetai kamerose atitverti neaukšta sienele, todėl juo naudotis pareiškėjas turėjo kitiems suimtiesiems matant. Paaiškina, kad kamerose buvo labai maži staliukai, prie kurių valgyti galėjo tik 2 žmonės, todėl kiti turėjo valgyti sėdėdami ant lovos arba stovėdami. Be to, pareiškėjui nebuvo skirtas dietinis maitinimas, nors pareiškėjas serga diabetu. Nurodo, kad dėl viso to pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, pažeistas orumas.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. I, b. l. 200).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 13–19). Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą teismui nepateikė.

Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. I, b. l. 197).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. I, b. l. 13–15), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto nesilaikė didžiąją dalį ginčo laikotarpio, t. y. 2013 m. spalio 28 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 182, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2–3 asmenimis kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,42 kv. m iki 7,94 kv. m, 2014 m. sausio 1–9, 15–22, 24–31 d. ir 2014 m. vasario 1–16 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2–3 asmenimis kameroje Nr. 279, kurios plotas 7,77 kv. m, 2014 m. kovo 4–16, 18–31 d. ir 2014 m. balandžio 1–21, 25–27, 29–30 d. bei nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 153, kurios plotas 7,94 kv. m, o 2014 m. birželio 20–22 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 9 asmenimis kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m. Taigi, iš viso 191 parą (šiek tiek daugiau nei 6 mėn. iš 8) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodoma skundo aplinkybė dėl kamerose buvusių mažų staliukų neabejotinai susijusi su byloje nustatytu faktu dėl kamerų perpildymo ir ploto trūkumo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo pažeistas jo orumas, nagrinėjamu atveju aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (6 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose vidutiniškai buvo apie 2–2,5 kv. m) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.

Skunde taip pat nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tamsu, drėgna, veisėsi pelėsis.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su šviesos trūkumu ir per didele drėgme, yra gana abstraktaus pobūdžio. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (šviesos trūkumo, per didelės drėgmės, pelėsio) į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuotini.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga cukriniu diabetu, tačiau jam Lukiškių TI-K nebuvo skirtas dietinis maitinimas. Paaiškina, kad dėl to ne kartą kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į skundus, pasak pareiškėjo, nebuvo reaguojama. 2015 m. rugpjūčio 24 d. teisme gauti pareiškėjo papildomi paaiškinimai (atsiliepimas į Lukiškių TI-K atsiliepimą), kuriuose pareiškėjas tvirtina, kad dietinis maitinimas jam priklauso ir be gydytojo nurodymo (t. I, b. l. 189–193).

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai,

gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.), 7 punkte taip pat numatyta, kad pagal dietinio maitinimo valgiaraštį maitinami ligoniai, kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas ir kurie yra gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose.

Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas ne tik pilnavertis maistas, tačiau, be kita ko, atitinkantis ir jų sveikatą bei fizinę būklę.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2013 m. lapkričio 7 d. pažymėta, kad pareiškėjas apie 10 metų serga cukriniu diabetu (I tipo) (t. I, b. l. 145).

Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad ligonių maitinimas yra organizuojamas pagal įprastus valgiaraščius, tačiau pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamais ginčo laikotarpiais ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundais ir prašymais dėl maitinimo, atsižvelgiant į tai, kad jis serga I tipo cukriniu diabetu, tačiau į jo prašymus iš esmės visada buvo atsakyta neigiamai (2013 m. gruodžio 9 d. atsakymas į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 4 d. skundą (t. I, b. l. 21), 2014 m. sausio 27 d. atsakymas į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 31 d. prašymą (t. I, b. l. 28), 2014 m. kovo 5 d. atsakymas į pareiškėjo 2014 m. vasario 7 d. skundą (t. I, b. l. 26), 2014 m. gruodžio 11 d. atsakymas į 2014 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 41)).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K, turėdamas informaciją apie pareiškėjo ligą ir gavęs ne vieną pareiškėjo prašymą, ėmėsi kokių nors veiksmų, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba pateiktų išvadas dėl pareiškėjo valgiaraščio koregavimo ir maisto subalansavimo pagal pareiškėjo sveikatos duomenis, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus (Taisyklių 7 punktą) ši institucija privalėjo veikti.

Be to, pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojai tiek 2013 m. spalio 26 d. epikrizėje (t. I, b. l. 182), tiek 2014 m. kovo 3 d. epikrizėje (t. I, b. l. 180) rekomendavo pareiškėjui taikyti cukrinio diabeto dietą, t. y. maitinimą organizuoti pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-121 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.), be kita ko, nustatyta tvarka pritaikant jį pagal cukrinio diabeto ligą.

Skunde pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad tualeto įrengimas kamerose neužtikrino jo teisės į privatumą, t. y. kameroje kartu su juo buvę asmenys matė pareiškėją, naudojantis tualetu.

Higienos normos 76:2010 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos

saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pareiškėjas neneigia, kad kamerose prie tualeto yra įrengta sienelė, tačiau, pareiškėjo tvirtinimu, ji nesuteikia privatumo, nes ji yra tik 1 m pločio ir 1,30 m aukščio, todėl tualeto patalpa yra matoma kitų kameroje esančių asmenų. Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją. Pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, pažeistas orumas.

Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus ir psichologinį diskomfortą, orumo pažeminimą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (išskyrus skundo aplinkybę, susijusią maitinimu) į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 337,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (191 para x 7,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (įvertinant ir tai, kad pažeidimai susiję su tinkamo maitinimo ir minimalaus privatumo neužtikrinimu tęsėsi visu ginčo laikotarpiu).

Pareiškėjo reikalavimas priteisti 60 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 1 337,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. T. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 337,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt septynis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė