Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. B. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. B. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas, 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo Dėl amnestijos akto 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, A. B. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės buvo atleistas. Nukentėjusiajai L. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodi nagrinėti civilinio proceso tvarka.

A. B. nuteistas už tai, kad 1993 m. sausio 5 d. gavęs iš nukentėjusiosios L. K. pavedimą tvarkyti jos asmeninį turtą, pasinaudodamas rašytiniu įgaliojimu, kurį nukentėjusioji išdavė norėdama parduoti paveldėtą butą Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), jos turtą iššvaistė stambiu mastu, t. y. nurodytą butą su visais baldais ir bute buvusiais daiktais bei priklausiniais padovanojo savo tėvui. Lygiai taip pat padovanojo ir L. K. garažą su rūsiu, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais A. B. iššvaistė turto už 67 250 Lt.

Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 11 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendį paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, einantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas, 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu A. B. pareiškimą atmetė, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis nenurodė nė vienos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 444 straipsnio l dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurios būtų galima atnaujinti baudžiamąją bylą.

Nuteistasis A. B. padavė Vilniaus apygardos teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Kaip galima spręsti iš skundo turinio, byla turėtų būti atnaujinta, remiantis BPK 444 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose numatytomis aplinkybėmis, nes baudžiamąją bylą inicijavęs prokuroras ir ją nagrinėję teismai nusikalstamai piktnaudžiavo, t. y. sufabrikavo bylą taip, kad jis būtų pripažintas kaltu ir nuteistas už svetimo turto iššvaistymą, tačiau šio nusikaltimo jis nepadarė.

Nuteistasis A. B., ginčydamas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžio pagrįstumą, tvirtina, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-11-15 nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos BPK 255 ir 256 straipsnių atitikties Konstitucijai (toliau – KT nutarimas) nuostatos. Pasak pareiškėjo, perkvalifikuojant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagal naują baudžiamąjį įstatymą, galimai nebuvo laikomasi aukščiau minėtos KT nutarime įtvirtintos pareigos, pranešti kaltinamajam apie tokią galimybę, dėl ko buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Tai turėtų būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė.

Minėto nutarimo išvadų 1 dalyje nurodoma, jog BPK 255 straipsnio 2 dalies taikymas tiek, kiek nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir teismo procesinis sprendimas (nuosprendis), kuris prieštarauja Konstitucijai, baudžiamasis procesas prieš jį turi būti nutrauktas, o apkaltinamasis nuosprendis panaikintas.

Tiek prokuroras savo nutarime, tiek teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų, kad nuosprendyje pateikta nusikalstamos veikos kvalifikacija, perkvalifikuojant jo veiką iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į naujo BK 184 straipsnio 2 dalį, buvo tinkamai atlikta. Nuteistojo nuomone, sukčiavimą kvalifikuojantis požymis – stambus mastas ir didelės vertės turto iššvaistymas yra netapačios veikos, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas įstatymas.

Skundžiamoje teismo nutartyje pažymima, kad proceso atnaujinimas galimas tik tuomet, kai naujai paaiškėjusios aplinkybės yra susijusios su kalte ar veikos perkvalifikavimu, bet ne su civilinio ieškinio dydžiu bei padaryta žala. Tačiau nuteistojo tvirtinimu, tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Įstatymas nenustato ribojimų peržiūrėti baudžiamąją bylą, jei pasikeitė padarytos žalos dydis ir tai paaiškėja jau po nuosprendžio priėmimo. Kita vertus, nuteistasis abejoja, ar ginčijamame nuosprendyje buvo teisingai nustatytas nukentėjusiajai padarytos žalos dydis. Mano, jog šiai aplinkybei išsiaiškinti turėjo būti paskirta ekonominė – techninė ekspertizė, kuri specialiai nebuvo paskirta. Būtent tik šios išvados pagalba būtų paneigti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių. Prokurorai ir teisėjai, nagrinėję jo pareiškimus ir skundus, visa tai supranta ir sąmoningai atmeta jo prašymus, siekiant nuslėpti jų pačių padarytus nusikaltimus, nepagrįstai vykdžius jo baudžiamąjį persekiojimą.

Šios jo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės teismams nebuvo žinomos, o jeigu buvo žinomos, tai nebuvo tinkamai įvertintos.

Baudžiamasis procesas po kasacinio svarstymo gali būti atnaujintas tik paaiškėjus naujoms, bet ne jau žinomoms aplinkybėms. Kadangi tiek kaltinimo keitimo klausimai, tiek pasisavinto ir realizuoto turto vertės nustatymo klausimai, o taip pat civilinio ieškinio sąsajos su kalte buvo svarstomi bylą revizuojant apeliacine ir vėliau kasacine tvarka, todėl naujai paaiškėjusių aplinkybių fakto apskritai nėra.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. skundas atmetamas.

BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, gali panaikinti šio teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą. Toks sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas bei priėmė neteisingą sprendimą. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties ir pateiktą skundo medžiagą, konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas išsamiai išanalizavo visus A. B. skundo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, einančios Generalinio prokuroro pareigas, 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo argumentus ir juos motyvuotai atmetė, todėl teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkretiems, įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurioms esant galima atnaujinti baudžiamąją bylą, nustatytos BPK 444 straipsnio 1 dalyje. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, tai: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas bylą nagrinėjusių teisėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų nusikalstamas piktnaudžiavimas, jei dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Kitomis aplinkybėmis, numatytomis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį. Aplinkybės, kurios priimant nuosprendį buvo žinomos, negali būti naujai paaiškėjusios.

Pagrindinis argumentas, kuriuo remdamasis nuteistasis prašo atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje, yra tas, kad buvo pažeistos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo nuostatos. Būtent ši aplinkybė, nuteistojo nuomone, turėtų būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi BPK 444 straipsnio 1 dalies prasme.

Toks nuteistojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš skundo turinio matyti, kad nuteistojo pateikti argumentai, anaiptol, negali būti laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Skundo teiginiai iš esmės rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja minėto Konstitucinio nutarimo nuostatas.

Nors nuteistasis A. B. skunde teisingai cituoja Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo rezoliucinės dalies pirmąjį punktą, tačiau ši norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes liečia atvejus, kai kaltinamasis nuteisiamas nors ir pagal kitą lengvesnį baudžiamąjį nusikaltimą ir nusižengimą, tačiau jame nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su kaltinamajame akte nurodytomis. Todėl apie tokią įstatymo taikymo galimybę kaltininkui teisiamajame posėdyje turi būti pranešta iš anksto, priešingu atveju bus pažeistos nuteistojo teisės.

Tuo pačiu atkreipiamas nuteistojo dėmesys į minėto nutarimo rezoliucinės dalies antrąjį punktą, kur pripažinta, kad BPK 256 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai tik ta dalimi, kurioje teismui savo iniciatyva teismo posėdyje leista pakeisti kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kita dalimi nei BPK 255 straipsnis, nei BPK 256 straipsnis Konstitucijai neprieštarauja ir veiką kvalifikuoti pagal lengvesnę normą galima tiek prokuroro siūlymu, tiek teismo iniciatyva, kai faktinės veikos aplinkybės nekinta.

Toks Konstitucinio Teismo išaiškinimas reiškia, kad apie galimybę pakeisti kaltinimą pagal kitą lengvesnį baudžiamąjį nusikaltimą ir nusižengimą, nenustatant naujų nusikalstamos veikos požymių ar kitų veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių (t. y. nekeičiant faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis), iš anksto pranešti kaltininkui nėra privaloma (būtina).

A. B. tiek savo pareiškime, tiek skunduose teigia, jog nuosprendžiu pakeistas kaltinimas iš esmės skiriasi nuo nurodyto kaltinamajame akte, todėl teisiamojo posėdžio metu jis turėjo būti įspėtas apie kaltinimo pakeitimo galimybę. Tokie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti.

Palyginus teismo nuosprendį su kaltinamąja išvada matyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria, t. y. pašalinus iš veikos aprašymo nenustatytą aplinkybę - apgaulės panaudojimo faktą, nuosprendyje nurodomos tos pačios nusikaltimo padarymo aplinkybes kaip ir kaltinamojoje išvadoje. Taigi, pats turto užvaldymo faktas bei padariniai nepakito. Kaip teisingai savo nutarime pažymėjo prokuroras, sukčiavimas nuo patikėto turto iššvaistymo skiriasi tik tuo, kad kaltininko nusikalstamas sumanymas užvaldomo turto atžvilgiu sukčiavimo atveju kyla prieš turto užvaldymą, o iššvaistymo arba turto pasisavinimo atveju nusikalstami ketinimai dėl turto panaudojimo arba realizavimo atsiranda po to, kai tikrasis savininkas jau yra perdavęs turtą įgijėjui patikėjimo teise (įgaliojimo pagrindu, įmonės valdymo pagrindu ir kt.), tačiau ir vienu, ir kitu atveju įgijus valdymo teisę į turtą atsiranda savanaudiški ketinimai laisvai disponuoti tokiu turtu ir elgtis su juo savo nuožiūra - parduoti, dovanoti, kitaip realizuoti ir pan. Taigi nagrinėjamu atveju pakito tik sumanymo turinys, nes sukčiavimo atveju sumanymas kyla iš anksto, turto iššvaistymo atveju po šeimininko turto perdavimo gera valia kaltininkui valdyti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Apygardos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. B. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atkreipiamas dėmesys, kad Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, nuosprendyje konstatavo, jog byloje esantys įrodymai išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisingai įvertinti, nepažeidžiant BPK reikalavimų, teismo išvados neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, o A. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymas. Išnagrinėjęs nuteistojo kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis teismas jį atmetė, tuo patvirtindamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Taigi visi nuteistojo A. B. skunde minimi argumentai dėl jo veikos kvalifikavimo (taip pat ir kvalifikuojančio požymio - turto kaip didelės vertės - nustatymo) buvo žinomi baudžiamąją bylą išnagrinėjusiems apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismams.

Tuo pačiu pažymima, kad skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2015 m. vasario 3 d. nutarties nagrinėjantis aukštesniojo teismo teisėjas neturi teisinių galių iš naujo ar kitaip (taip, kaip nori nuteistasis) vertinti teismuose priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų bei patvirtintų aplinkybių, kadangi nagrinėja ne įsiteisėjusio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, bet tai, ar Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas teisingai įvertino Generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio Generalinio prokuroro pareigas, nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir ar pagrįstai A. B. skundą atmetė. Dėl to negali būti patenkintas nuteistojo A. B. prašymas iš naujo įvertinti jį kaltinančius įrodymus bei nuosprendyje pateiktą jo veiksmų kvalifikavimą. Tai, kad teismų priimti sprendimai nuteistojo netenkina, nėra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Apygardos teismo išvada, kad A. B. skunde nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos naujai paaiškėjusiomis, kadangi iš esmės analogiškais argumentais nuteistasis A. B. grindė ir savo apeliacinį bei kasacinį skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Nuteistojo skunde dėstomi samprotavimai dėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų melagingumo negali būti laikomi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes neatitinka BPK 444 straipsnio 1 dalies reikalavimų. BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu byla gali būti atnaujinta, tik esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo nustatytas liudytojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas. Tokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų pripažinti kaltais dėl melagingų parodymų davimo A. B. skunde nurodyti asmenys, nėra.

Kaip matyti iš nuteistojo skundo, prašydamas atnaujinti baudžiamąją bylą, jis įsitikinęs, jog tą bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o tam iš dalies turėjo įtakos ir prokuroro bei bylą nagrinėjusių teisėjų piktnaudžiavimas (BPK 444 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Tokie skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

BPK 444 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais byla gali būti atnaujinta, tik esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo nustatytas bylą nagrinėjusių teisėjų bei ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno (taip pat ir prokuroro) piktnaudžiavimo faktas ir dėl to priimtas neteisėtas bei nepagrįstas nuosprendis. Tokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo teisėjai ir prokuroras būtų pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo, nėra.

Nuteistojo skundo argumentas, kad baudžiamoji byla turėtų būti atnaujinta, remiantis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytomis aplinkybėmis, irgi nepagrįstas. Šiuo pagrindu byla gali būti atnaujinta, tik esant tokioms aplinkybėms, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas, o išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

Nuteistasis, nurodydamas po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo paaiškėjusias aplinkybes – Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo priėmimą ir kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą, pirmosios instancijos teismui nepranešus jam apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaip jau buvo minėta, nepagrįstai jas vertina kaip naujai paaiškėjusias, reikšmingas nagrinėjant jo skundą dėl proceso atnaujinimo BPK XI dalies tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti šią nutartį bei atnaujinti baudžiamąjį procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.