Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-438-90-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-06-20
Bylos Nr.: P-438-90-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: R. P.
Atsakovas: Lietuvos valstybės
Trečiasis asmuo: Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P438-90/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje A146-2022/2010 pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl rašto panaikinimo bei turtinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TLK) 2007 m. spalio 31 d. raštą Nr. S-3709 bei priteisti 22 136 Lt turtinę žalą, 30 000 Lt neturtinę žalą ir 1 221 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Šiaulių TLK skundžiamu raštu neleido jam dalyvauti ,,Valstybės žinių“ priede 2007 m. spalio 26 d. ,,Informaciniuose pranešimuose“ Nr. 84 paskelbtame konkurse į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, motyvuodamas tuo, kad jis neatitinka specialiųjų reikalavimų, t. y. nepateikė dokumentų, kad turi ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje. Pažymėjo, kad Šiaulių TLK nustatydama tokį neapibrėžtą, niekur nenustatytą ir neįmanomą įvykdyti specialųjį reikalavimą – turėti patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje, bei skyriaus vedėjų pavaduotojams nustatydama naują teisės normą turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1-4 punktuose nustatytus principus; 6 straipsnio 2-4 punktą; 8 straipsnį ir 12 straipsnį. Akcentavo, kad teritorinėms viešojo administravimo įstaigoms nesuteikta teisė nustatyti teisės normas, o individualiame administraciniame akte suformuluotos nuostatos turi būti aiškios. Pareiškėjo manymu, Šiaulių TLK „Valstybės žinių“ priedo 2007 m. spalio 26 d. „Informaciniuose pranešimuose“ Nr. 84 paskelbtus konkursus organizavo taip, kad praktiškai negalėtų dalyvauti pretendentai iš kitų institucijų, tai yra nebūtų konkurso, tuo pažeidžiant ir Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 8 dalį ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatas bei 3 straipsnyje nurodytus principus. Tokiu būdu buvo paneigta Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta valstybės tarnautojo teisė į karjerą.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – Metodika) 2 priede nenustatytas reikalavimas poskyrio vedėjo pavaduotojui turėti darbo patirtį tam tikroje srityje, todėl atsakovas, nustatydamas Sutarčių bei Informatikos ir statistikos skyrių vedėjų pavaduotojams turėti trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje, pažeidė Metodikos 12 punktą ir 12.2 papunktį. Metodikos 13 punkte nurodyta, jog specialūs reikalavimai turi būti aprašomi taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo nustatytas darbo patirties reikalavimas tam tikroje srityje buvo neapibrėžtas, nes teisės aktuose nėra apibrėžta privalomojo sveikatos draudimo sritis. Be to, Sutarčių bei Informatikos ir statistikos skyrių vedėjų pavaduotojų specialiuose reikalavimuose nenustatomi studijų srities ir krypties reikalavimai (Metodikos 12 punktas).

Pareiškėjo manymu, Šiaulių TLK pažeidė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.5 punktas, kur nurodyta, kad pretendentams nustatytas specialusis reikalavimas turėti darbo patirtį suprantamas kaip stažas, bei pažeidė Darbo kodekso 30 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose darbo stažo skaičiavimo tvarką (išskyrus bendrojo) nustato Vyriausybė. Šiaulių TLK pažeidė Darbo kodekso 97 straipsnį, kuriame nurodyta, kad priėmimo į darbą apribojimus gali nustatyti tik įstatymai. Šio kodekso 11 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu tarp šio Kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma šio Kodekso normos; 2 d. nurodyta, kad tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Pareiškėjo manymu, šiais veiksmais Šiaulių TLK pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, 33 straipsnyje įtvirtintą teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą bei 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Anot pareiškėjo, jo išsilavinimas, žinios, gebėjimai ir įgytas patyrimas tiko šiam darbui, jis buvo pilnai pasirengęs konkursui, jį būtų laimėjęs, jei ne nepagrįstai atsakovo nustatytas 3 metų patirties reikalavimas. Dėl to, kad nelaimėjo konkurso į minėtas pareigas jis patyrė didžiulę moralinę žalą: atsirado nervinis akių tikas, priaugo labai daug svorio, atsirado ir kiti negalavimai – sąnarių, vidaus organų.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių teritorinė ligonių kasa prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TLK direktorius 2007 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V-86 patvirtino Teritorinės ligonių kasos valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, tarp jų – sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo (1.1.4 punktas). Vadovaujantis Nuostatų reglamentavimu Šiaulių TLK Registre užregistravo Įsakymu Nr. V-86 patvirtintus Teritorinės ligonių kasos valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, taip pat ir sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo. Pagal Aprašo reglamentuojamą tvarką Šiaulių TLK 2007 m. spalio 18 d. raštu Nr. S-348, S-349, S-350, S-351 kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie V. R. ministerijos prašydama paskelbti konkursus Šiaulių TLK karjeros valstybės tarnautojų pareigybėms užimti, taip pat ir Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo, bei užpildė elektroninę prašymo skelbti konkursą į valstybės tarnautojo pareigas formą, nurodydama specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Atsakovas atkreipė dėmesį į galiojantį teisinį reguliavimą – pagal Aprašo 8 punktą, Valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbdama apie konkursus privalo nurodyti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Jeigu užpildytoje elektroninėje formoje yra netikslumų, apie tai valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga praneša konkursą organizuojančiai įstaigai. Pagal Aprašo 6 punktą Valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga per 7 kalendorines dienas nuo valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens raštu pateikto prašymo paskelbti konkursą gavimo dienos skelbia apie šį konkursą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir valstybės tarnybos tvarkymo įstaigos interneto puslapyje. Pažymėjo, jog kadangi Valstybės tarnybos departamentas nagrinėjamu atveju nenustatė ir nepranešė užpildytoje elektroninėje formoje esant netikslumų (lyginant su pareigybės aprašymu) ir 2007 m. spalio 26 d. „Informaciniuose pranešimuose“ Nr. 84(1) buvo išspausdintas skelbimas Nr. 7461 apie konkursą į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nenurodant specialiojo reikalavimo turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Paaiškino, kad pastebėjus klaidą, Šiaulių TLK telefonu nedelsiant susisiekė su Valstybės tarnybos departamentu ir buvo informuota, kad skelbimas gali būti ištaisytas kitame „Informaciniai pranešimai“ numeryje. Šiaulių TLK 2007-10-29 išsiuntė raštą Nr. S-3694 „Valstybės žinių“ priedo „Informacinių pranešimų“ redakcijai ir Valstybės tarnybos departamentui prašydama ištaisyti padarytą klaidą. R. P. 2007 m. spalio 30 d. kreipėsi į Šiaulių TLK dėl dalyvavimo konkurse į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Pareiškėjui pateikus dokumentus paaiškėjo, jog jis neatitinka specialiųjų reikalavimų, nes neturi 3 metų stažo privalomojo draudimo srityje. R. P. buvo žodžiu informuotas, kad skelbime yra padaryta klaida ir jis negalės dalyvauti konkurse. Nepaisydamas gautos informacijos R. P. pageidavo pateikti dokumentus ir dalyvauti konkurse, todėl buvo priimti jo dokumentai ir užregistruotas 2007 m. spalio 30 d. prašymas dėl leidimo dalyvauti konkurse. 2007 m. spalio 31 d. „Informaciniuose pranešimuose“ Nr. 85(1) išspausdintas Šiaulių TLK skelbimo papildymas, nurodant reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį privalomojo draudimo srityje. Vadovaujantis Aprašo 15 punktu R. P. 2007 m. spalio 31 d. išsiųstas raštas Nr. S-3709, kuriuo informuota, kad neleidžiama dalyvauti konkurse į karjeros valstybės tarnautojo Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nes nepateikti dokumentai, įrodantys, kad pretendentas turi ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TLK veikla organizuojant konkursą Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti laikytina vidiniu, o ne viešuoju, administravimu, todėl organizuojant konkursą vadovautasi specialiaisiais teisės aktais – Valstybės tarnybos įstatymu, Konkursų į valstybės tarnautojų pareigas organizavimo tvarkos aprašu, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, o ne Viešojo administravimo įstatymu. Atsakovo manymu, Šiaulių TLK nepažeidė bendrųjų teisės principų paskelbdama konkursą ir 2007 m. spalio 31 d. raštu Nr. S-3709 informuodama R. P., kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse, nepateikus dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas turi reikalaujamą darbo patirtį.

Pažymėjo, kad Šiaulių TLK paskelbtame konkurse galėjo dalyvauti bet kuris asmuo, ne mažiau kaip 3 metus dirbęs privalomojo sveikatos draudimo srityje – Valstybinės ligonių kasos, teritorinių ligonių kasų, ligoninių ar vaistinių darbuotojai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Sveikatos draudimo įstatymas nustato privalomojo sveikatos draudimo sistemą, į kurią patenka privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos ir sveikatos priežiūros įstaigos, todėl nagrinėjamu atveju galimų pretendentų ratas yra aiškiai apibrėžtas ir objektyviai patikrinamas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokie įrodymų apie tai, kad Šiaulių TLK sprendimas neleisti dalyvauti konkurse buvo jo nurodomų ligų priežastis, todėl atsakovo įsitikinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas neatitiko specialaus reikalavimo turėti Šiaulių TLK nustatytą darbo patirtį ir todėl negalėjo dalyvauti konkurse, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su R. P. sveikatos problemomis.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pateiktame atsiliepime pažymėjo, jog vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, teisė tvirtinti Šiaulių TLK valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, taip pat ir ginčijamą sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymą, teisės aktais suteikiama tik Šiaulių TLK vadovui. Pabrėžė, kad pagal Metodikos 12.2 punktą įstaigų vadovams, priimamiems į pareigas konkurso būdu, ir karjeros valstybės tarnautojams nustatoma darbo patirtis, atsižvelgiant į rekomenduojamą darbo patirtį (Metodikos 2 priedas). Atsakovo argumentas, kad „Valstybės tarnybos departamentui išspausdinant „Informaciniuose pranešimuose“ skelbimą Nr. 7461 nepadarius klaidos R. P. neatitikdamas specialiųjų reikalavimų nebūtų siekęs dalyvauti konkurse į sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas“, yra pagrįstas tik prielaida. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžia pareigybės aprašyme nustatytą specialųjį reikalavimą, o ne konkurso skelbimo metu padarytą techninę klaidą. Be to, pagal Konkursų tvarkos į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966, 6 punktą elektroninę prašymo paskelbti konkursą į valstybės tarnautojo pareigas formą pildo konkursą organizuojanti įstaiga. Tuo tarpu Valstybės tarnybos departamentas pastebėjęs netikslumus, pvz. techniškai blogai užpildyti elektroninės formos laukai, gramatinės klaidos ir pan., informuoja apie tai skelbimą pateikusią įstaigą. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos departamentas neturi pareigos tikrinti elektroninėje formoje nurodytų duomenų atitikties įstaigos patvirtintam pareigybės aprašymui, todėl visa atsakomybė už teisingų duomenų pateikimą tenka konkursą organizuojančiai įstaigai.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog 2007 m. spalio 31 d. Šiaulių TLK raštas Nr. S-3709, kuriuo R. P. neleista dalyvauti konkurse į karjeros valstybės tarnautojo Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nors ir sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neprašė teismo nei sustabdyti konkurso, nei nustatyta tvarka ginčijo konkurso, kuris jau yra įvykęs ir jo rezultatai yra galiojantys, skundžiamo rašto panaikinimas neturės jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms, tai yra šio rašto panaikinimas visiškai nepakeistų pareiškėjo teisių ar pareigų apimties. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 2007 m. spalio 31 d. Šiaulių TLK rašto Nr. S-3709 panaikinimas nesukels asmeniui teisinių pasekmių, pareiškėjo skundo dalį dėl 2007 m. spalio 31 d. Šiaulių TLK rašto Nr. S-3709 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomos atlyginti turtinės ir neturinės žalos atsiradimą sieja su Šiaulių teritorinės ligonių kasos galimai neteisėtais veiksmais organizuojant konkursą Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti. Nustatė, kad Šiaulių TLK direktorius 2007 m. spalio 18 d. išsiuntė Valstybės tarnybos departamentui prašymą paskelbti konkursą Šiaulių TLK karjeros valstybės tarnautojo Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti. 2007 m. spalio 26 d. Nr. 84(1) „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbtas pranešimas apie organizuojamą konkursą. 2007 m. spalio 31 d. Nr. 85(1) „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbtas Šiaulių TLK skelbimo papildymas, kuriuo papildyta specialiųjų reikalavimų dalis – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pastebėjus klaidą apie skelbime nenurodytą specialųjį reikalavimą turėti reikiamą darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje, buvo stengiamasi kuo operatyviau pašalinti skelbimo netikslumą – skelbimo papildymas buvo išspausdintas kitame „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 85(1) iš karto po pirmojo skelbimo išspausdinimo „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 84(1) (tai yra per objektyviai trumpiausią laiko tarpą pastebėjus klaidą). Todėl teismas priėjo prie išvados, kad apie konkursą ir jo sąlygas buvo paskelbta tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo skundo motyvą, jog neteisėtai buvo nustatytas specialusis reikalavimas siekiant užimti Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę – ne mažesnė kaip trejų metų darbo patirtis privalomojo sveikatos draudimo srityje – pažymėjo, jog piliečių konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji nereiškia draudimo nustatyti pretendentams diferencijuotų reikalavimų, atsižvelgiant į pareigoms užimti būtiną išsilavinimą, dalykines savybes ar darbo patirtį. Pažymėjo, kad pagal Metodikos 2 priedą skyriaus, tarnybos, poskyrio vedėjo pavaduotojui rekomenduojama trejų metų darbo patirtis. Todėl, teismo nuomone, Šiaulių TLK parengusi ir patvirtinusi direktoriaus įsakymu Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymą laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų bei teisėtai ir pagrįstai nustatė specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje. Pareiškėjo argumentą, kad šis specialusis reikalavimas yra pritaikytas konkretiems asmenims, teismas atmetė kaip nepagrįstą, pasisakydamas, kad sveikatos draudimo sritis yra plati, todėl į šias pareigas galėjo pretenduoti ne tik Šiaulių TLK darbuotojai, bet ir kitos teritorinės ligonių kasos, vaistinės, medicinos įstaigos darbuotojai, turintys 3 metų darbo stažą privalomojo sveikatos draudimo srityje, tai yra viešo konkurso paskelbimo tikslas – sudaryti galimybę konkurse dalyvauti kuo platesniam pretendentų ratui, nebuvo paneigtas.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas R. P. Šiaulių TLK dokumentus pateikė 2007 m. spalio 30 d., tai yra iki 2007 m. spalio 31 d. Nr. 85(1) „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbto skelbimo papildymo dėl Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo konkurso organizavimo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui pateikus dokumentus Šiaulių TLK, jis buvo žodžiu informuotas apie padarytą klaidą skelbime dėl konkurso organizavimo ir, kad siekiantiems užimti Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas yra numatytas specialusis reikalavimas – turėti trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje. Todėl teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas R. P. buvo tinkamai supažindintas su specialiaisiais reikalavimais Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą bei dokumentus dalyvauti konkurse Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti pateikė 2007 m. spalio 30 d., Šiaulių TLK 2007 m. spalio 31 d. raštu Nr. S-3709 pranešė pareiškėjui apie sprendimą neleisti jam dalyvauti konkurse Šiaulių TLK Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti, nes jis nepateikė dokumentų, įrodančių, jog jis turi ne mažesnę kaip trejų metų patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatavo, kad Šiaulių TLK tinkamai ir laiku informavo pareiškėją apie tai, jog jam neleidžiama dalyvauti konkurse. Teismas konstatavo, jog nustatytas specialusis reikalavimas – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje – atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytą pareigybės tikslą bei pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, laikytinas objektyviu ir nediskriminaciniu, jis buvo paskelbtas informaciniame pranešime, tačiau pareiškėjas, pretenduodamas užimti šias pareigas, akivaizdžiai jo neatitiko, dėl to atsisakymas pareiškėjui leisti dalyvauti konkurse laikytinas pagrįstu ir teisėtu, juo pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Teismas pažymėjo, jog kadangi nagrinėjamu atveju nėra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Be to teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pateiktuose medicininiuose dokumentuose yra konstatuojama dabartinė pareiškėjo sveikatos būklė (, tačiau nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie pareiškėjo sveikatos būklės pakitimą dėl vienokių ar kitokių viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo). Akcentavo, jog bylos nagrinėjimo teisme metu teismas pareiškėjo prašymu, siekdamas išsiaiškinti galimą priežastinį ryšį, buvo paskyręs kompleksinę ekspertizę, tačiau pareiškėjas atsisakė ją atlikti, motyvuodamas, kad ji žeidžia jo orumą bei pažeidžia jo teises, todėl pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jeigu teismas būtų konstatavęs viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus, nebūtų konstatuota viena iš civilinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių, tai yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių (žalos).

Teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą ir Šiaulių TLK naudai iš pareiškėjo priteisė turėtas bylinėjimosi išlaidas – iš viso 3 403,50 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai trys litai 50 ct).

II.

Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo pateikti jo skunduose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo pateiktų su byla susijusių klausimų. Visų pirma nebuvo pasisakyta dėl sveikatos draudimo srities sąvokos. Teisėjų kolegija taip pat neišsprendė specialiojo stažo (patirties) skaičiavimo ir pripažinimo klausimo.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai taikė teisės normą, numatančią 3 metų „darbo“ patirties reikalavimą. Asmens teises ribojančios normos negali būti aiškinamos plečiamai.

3. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas nebandė sustabdyti pradėto konkurso ar ginčyti jo rezultatų. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2007 m. lapkričio 28 d. rašte nurodoma, kad jis prašė atšaukti konkursą ir anuliuoti jo rezultatus.

4. Pažymėjo, kad jis nesutinka su teismo pasiūlymu, kad būtų atlikta jo sveikatos patikrinimo ekspertizė, nes ją buvo siūloma atlikti toje institucijoje, su kuria vyksta teisminis ginčas.

5. Teisėjų kolegija skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimus konkursui į valstybės tarnautojų pareigas, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias turtinę ir neturtinę žalą, nepaisė Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų.

6. Nesutiko su teismo paskaičiuotu ir priteistu teismo išlaidų dydžiu.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais ir palaikė savo poziciją, išdėstytą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad Metodikos 2 priede nurodytas darbo patirties reikalavimas yra rekomendacinio pobūdžio ir jį turi būti atsižvelgiama. Nagrinėjamu atveju Šiaulių TLK, atsižvelgdama į pareigybės uždavinius ir funkcijas, pareigybės aprašyme numatė konkretesnį nei Metodikos reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 3 metų patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje, t. y. srityje, kurioje reikės dirbti. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl neteisingai paskaičiuotų teismo išlaidų dydžio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais ir palaiko savo poziciją, išdėstytą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų numatytus atvejus.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą, panaikindamas sprendimo dalį, kurioje iš R. P. atsakovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai priteista 3 403,50 Lt teismo išlaidų. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog byloje sprendžiamas tarnybinis ginčas pagal du tarpusavyje susijusius pareiškėjo reikalavimus: 1) panaikinti atsakovo aktą, kuriuo pareiškėjas informuojamas, kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse į karjeros valstybės tarnautojo Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas tuo pagrindu, jog jis nepateikė dokumentų, įrodančių ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje; 2) atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalos dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto (atsakovo – Šiaulių teritorinės ligonių kasos) veiksmų, jam, kaip konkursą organizuojančiai įstaigai, vykdant jo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas. Pasisakydama dėl pirmojo pareiškėjo reikalavimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamo rašto panaikinimas neturėtų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms, kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškė jokių reikalavimų dėl konkurso procedūros ir jo rezultatų, neprašė juos panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymėjo, kad teisme nagrinėjamo administracinio ginčo ribos apibrėžiamos pareiškėjo skundo (prašymo) reikalavimais, nustatyta tvarka teismo priimtais nagrinėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 37 straipsniai). Pareiškėjas teikdamas skundą dėl viešojo administravimo subjekto veikos turi teisę pasirinkti įstatyme nustatytą jo pažeistos teisės gynimo būdą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo turinys bei jo pozicija išreikšta bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad pareiškėjas siekė, jog būtų panaikintas atsakovo Šiaulių TLK 2007 m. spalio 31 d. raštas Nr. S-3709, kaip užkertantis kelią jam dalyvauti konkurse į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo bylą pareiškėjo pateiktų reikalavimų ribose. Kadangi pareiškėjas buvo pateikęs dokumentus dalyvauti konkurse, atsakovas pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatęs, kad jis neatitinka specialiojo reikalavimo ir jam negali būti leidžiama dalyvauti konkurse, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir paaiškinti priežastis. Atsakovas šią pareigą atliko 2007 m. spalio 31 d. raštu Nr. S-3709. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad atsakovas skundžiamu raštu pagrįstai informavo pareiškėją apie tai, kad jis negali dalyvauti konkurse, taip pat paaiškino jam neleidimo priežastis, naikinti šį raštą nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas raštas pareiškėjui suteikė galimybę per įstatymu nustatytus terminus apsispręsti kaip ginti savo teises dėl dalyvavimo konkurse, jei jis manė, kad jos yra pažeistos. Tačiau, kaip buvo nustatyta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas nereiškė teismui reikalavimų susijusių su pačiu konkursu, neginčijo jo rezultatų. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamo rašto panaikinimo atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo teisinis pagrindas yra nustatytas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4(14), 2008 m., p., 90–109). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai suprantami kaip nevykdymas įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymas draudžia atlikti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus sieja su atsakovo veiksmais (visų pirma – skundžiamu 2007 m. spalio 31 d. aktu Nr. S-3709), vykdant jo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas – organizuojant konkursą. Todėl CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktualu patikrinti (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu išaiškinti), ar pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos tuo metu galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio bei Aprašo 6, 8-9 ir 14-15 punktų nuostatos, reglamentavusios tokio pobūdžio konkursų paskelbimo bei vykdymo tvarką. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentų, atsakovo veiksmų (aktų) neteisėtumo faktą pareiškėjas įrodinėja šiuo pagrindiniu aspektu – konkurso dalyviams kelto specialiojo reikalavimo turėti 3 metų stažą privalomojo sveikatos draudimo srityje nepagrįstumu. Kartu teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neatitiko Aprašo 14 punkte nurodytų reikalavimų, kadangi jis nepateikė dokumentų, įrodančių, jog jis turi ne mažesnę kaip trejų metų patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, specialusis reikalavimas, nurodytas konkurso skelbime bei pačiame Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašyme, turėti 3 metų stažą privalomojo sveikatos draudimo srityje, vertintinas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 2 d. nutarime Nr. 425 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 685 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ numatytą teisinį reguliavimą. Šios Metodikos 12.2. punktas numatė, kad įstaigų vadovams, priimamiems į pareigas konkurso būdu, ir karjeros valstybės tarnautojams nustatoma darbo patirtis, atsižvelgiant į rekomenduojamą darbo patirtį. Metodikos 1 priedo įstaigų struktūrinių padalinių vadovų, jų pavaduotojų ir patarėjų pareigybių vertinimo kriterijų dėmenyse buvo nurodyta, jog atliekamos užduotys, susijusios su atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Pagal Metodikos 2 priedą skyriaus, tarnybos, poskyrio vedėjo pavaduotojui rekomenduojama trejų metų darbo patirtis. Atsižvelgiant į šiuos teisės aktų reikalavimus, bet koks su atitinkamos srities žiniomis ir darbo patirtimi susijęs reikalavimas pagal savo pobūdį negali būti laikomas kaip įstatymo draudžiamas nustatyti reikalavimas, priešingai, trejų metų darbo patirties reikalavimas minėtuose teisės aktuose yra numatytas kaip rekomenduojamas. Institucija pagal savo veiklos specifiką ir pareigybei, kuriai užimti skelbiamas konkursas, priskirtas funkcijas, remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu turi teisę nustatyti atitinkamus specialiuosius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė TLK Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl konkurso sąlygose naudojamos sąvokos „privalomojo sveikatos draudimo sritis“ neaiškumo ir neapibrėžtumo, kaip aplinkybės pažeidusios jo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, privalomojo sveikatos draudimo srityje veikiančios institucijos ir sveikatos priežiūros įstaigos yra aiškiai nurodytos Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju galimų pretendentų dalyvauti konkurse ratas galėjo būti objektyviai nustatomas (patikrinamas) remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis. Teismas pažymėjo ir tai, jog net ir tuo atveju, jei pareiškėjui, kaip vienam iš pretendentų, norinčių dalyvauti konkurse galimai kilo neaiškumų dėl vienos iš konkurso sąlygų (t. y. kokios konkrečiai pareigos patenka į darbo patirties privalomojo sveikatos draudimo srityje reikalavimą), jis galėjo kreiptis į konkursą organizuojančią instituciją su prašymu paaiškinti jam šį kriterijų, tačiau šio klausimo pareiškėjas nekelė nei tuomet, kai pateikė dokumentus Šiaulių TLK ir buvo žodžiu informuotas apie minėtą reikalavimą, nei vėliau, kai 2007 m. spalio 31 d. Nr. 85(1) „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbtas skelbimo papildymas dėl Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo konkurso organizavimo. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su įstatymo nuostatoms neprieštaraujančiais specialiaisiais reikalavimais Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti, todėl vien pareiškėjo abejonės dėl konkurso sąlygose numatyto specialiojo reikalavimo pagrįstumo nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo faktą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėti veiksmai (konkrečiai – Šiaulių TLK 2007 m. spalio 31 d. raštas Nr. S-3709) – nebuvo nustatyta. Nesant bent vienos sąlygos, kuri būtina žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimui CK 6.271 straipsnyje numatytu pagrindu, civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį negalima. Taigi nustačius, kad nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinama žala, nėra pakankamo pagrindo nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir žalos apimties pareiškėjo nurodyta pinigine išraiška aplinkybių: priežastinio ryšio (CK 6.248 straipsnis), turtinės žalos dydžio (CK 6.249 straipsnis), atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo ypatumų (CK 6.250 straipsnis). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai apibūdina esamą pareiškėjo sveikatos būklę, tačiau kaip matyti ir iš atsakant į paties pareiškėjo prašymą pateiktos Viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centras pažymos, joje nurodoma, kad nėra galimybės atsakyti, ar psichologiniai potyriai ir išgyvenimai turėjo įtakos nustatytiems susirgimams atsirasti. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad kuris nors iš pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurių, kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, jis turėjo ir iki pretendavimo dalyvauti konkurse, atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Taigi, ir šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės bei neturtinės žalos negalėtų būti tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo teismui teiktuose dokumentuose keltų su byla susijusių klausimų. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, vertino, ar sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Šia teisės norma nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas sprendime privalo atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) ir negali išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Aiškindamas šią ABTĮ normą nagrinėjamos bylos kontekste, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiga teismui sprendime išnagrinėti ir atsakyti į visus pareiškėjo keltus reikalavimus negali būti suprantama, kaip įpareigojanti teismą aptarti atskirai kiekvieną pareiškėjo argumentą (klausimą), kuriais jis grindžia savo reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, ginčijamame sprendime išsprendė visus pareiškėjo skundo reikalavimus (dėl rašto panaikinimo, žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo) ir dėl ginčo esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo priteistos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Pagal ABTĮ 44-45 straipsnių nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet šių išlaidų detalų paskaičiavimą bei jų pagrindimą (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Nesant įrodymų pagrindžiančių faktiškai turėtas išlaidas teismas nenustatė pagrindo jas priteisti.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su apeliacinio skundo argumentais pastebėjo, kad byloje nėra pateikta motyvuoto atsakovo prašymo dėl išlaidų atlyginimo bei šių išlaidų detalaus paskaičiavimo bei jų pagrindimo. Nesant motyvuoto prašymo su detaliu išlaidų paskaičiavimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vien vadovaudamasis byloje esančiais tam tikras išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad priteisdamas išlaidas pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme sprendžia pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdamas į minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeitė, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl teismo išlaidų priteisimo.

III.

Pareiškėjas R. P. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos (toliau vadinama - ŠTLK) neteisėtų veiksmų organizuojant bei vykdant „Valstybės žinių" 2007 m. spalio 26 d. „Informaciniame pranešime" Nr. 84(i) (skelbimų Nr. 7425, 7459, 7460 ir 7461) konkursus į karjeros valstybės tarnautojų pareigas bei turtinės ir moralinės žalos, taip pat bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Anot pareiškėjo, ŠTLK 2007 m. spalio 31 d. surašė raštą Nr. S-3709, t. y. individualų administracinį aktą, kuriuo neleido jam dalyvauti konkurse į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (skelbimo Nr. 7461), nors, pareiškėjo teigimu, jis buvo jiems pateikęs visus reikalaujamus dokumentus. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčo dalykas administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 susijęs su šiuo individualiu administraciniu aktu ir atsakovo veiksmai (neveikimu), t. y. neleidimu pareiškėjui dalyvauti konkurse. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 neišsprendė nevieno esminio ginčijamo klausimo, susijusio su minėtu konkursu bei neleidimu pareiškėjui jame dalyvauti, taip pat nesprendė žalos atlyginimo klausimo, nes nutarė, kad ŠTLK elgėsi teisėtai. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 taip pat neišsprendė klausimų dėl ŠTLK organizuoto konkurso specialiųjų reikalavimų. Taigi, pasak pareiškėjo, ši administracinė byla nebuvo išspręsta iš esmės, o procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas.

2. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad apeliaciniu skundu administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 prašė ne tik panaikinti ŠTLK 2007 m. spalio 31d. raštą Nr. S-3709, bet ir pripažinti jį neteisėtu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šio pareiškėjo reikalavimo apskritai nenagrinėjo. Be to, anot pareiškėjo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 buvo pateikti įrodymų vertinimai, kurie neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, teismas konstatavo, kad „sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai apibūdina esama pareiškėjo sveikatos būklę“, kartu nurodydamas, jog „byloje nėra įrodymų kad kuris nors iš pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurių, kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, jis turėjo ir iki pretendavimo dalyvauti konkurse, atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų". Pareiškėjo nuomone, šie apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra akivaizdžiai prieštaringi.

3. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 padarytos išvados neatitinka susiklosčiusios administracinių teismų praktikos kitose administracinėse bylose, kuriose buvo konstatuota, jog „ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtų, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus pagal kurį turi būti vertinama tokios procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas" (administracinės bylos Nr. A-624/2008, A-715/2008 ir A14-416/2005). Pareiškėjo nuomone, minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakankamai aiškiai buvo išdėstęs kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, kada neteisėtą administracinį aktą reikia panaikinti. Tačiau nagrinėjamu atveju administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 vertinant individualaus administracinio akto - ŠTLK 2007 m. spalio 31d. rašto Nr. S-3709 – teisėtumą ir pagrįstumą minėti kriterijai nebuvo taikomi, dėl ko priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu, taip pat remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto nuostatomis (procesą prašoma atnaujinti dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo ir dėl to, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, jo motyvus bei argumentus, pažymi, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, iš esmės yra susijusios su faktinio pobūdžio klausimais, nagrinėtais administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010. Pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl to, ar apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylos nagrinėjimo ribas bei išsamiai ištyrė visus pareiškėjo pateiktus argumentus. Tačiau sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio nuostatas, galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomos naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Taip pat akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz. bylas Nr. P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, nurodo faktą, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 pateikė prieštaringą pareiškėjo sveikatos būklę apibūdinančių medicininių dokumentų vertinimą. Tačiau, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akivaizdu, jog vien tik, pareiškėjo nuomone, netinkama apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvacija negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Kita vertus, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas, kuriuo papildomai remiamasi pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo, nustato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius teismų sprendimus, nutartis ir pan.). Pareiškėjo nuomone, administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, kurioje buvo suformuluoti kriterijai dėl procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumui, t. y. šie kriterijai nebuvo taikomi vertinant individualaus administracinio akto - ŠTLK 2007 m. spalio 31 d. rašto Nr. S-3709 – teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikia jokių konkrečių argumentų, jog surašant ŠTLK 2007 m. spalio 31d. raštą Nr. S-3709 buvo padaryti tam tikri esminiai procedūriniai pažeidimai. Tuo tarpu iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva (ex officio) tyrė bei aiškinosi aplinkybes, susijusias su minėto akto priėmimu (t. 4, b. l. 33) ir teisinių pagrindų panaikinti šį aktą (raštą) nenustatė. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir, atitinkamai, procesas administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 taip pat negali būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010 pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl rašto panaikinimo bei turtinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas