Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kazlų Rūdos policijos komisariato (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 3 d. 10 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) g., Kazlų Rūdoje, vairuodamas A. K. priklausančią transporto priemonę Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo leistiną 50 km/h greitį gyvenvietėje 26 km/h, t. y., važiavo 76 km/h greičiu, o stabdomas policijos pareigūnų, nestojo, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“, 17 ir 135 punktuose numatytus reikalavimus (b. l. 2-3). Už šiuos pažeidimus administracinė atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 3 dalyje (už nustatyto greičio viršijimą) ir 130 straipsnio 1 dalyje (už nepaklusimą reikalavimui sustabdyti transporto priemonę).

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Nepaisant to, kad Institucija apeliaciniame skunde prašo panaikinti nutarimą ir paskirti V. K. nuobaudą ATPK 124 straipsnio 3 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijų ribose, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ginčo dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimo dalies, kuria V. K. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK straipsnio 3 dalyje, ir už tai jam paskirta 100 Lt (vieno šimto litų) bauda, nėra. Skunde keliamas tik V. K. administracinės atsakomybės klausimas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas minėtas nuostatas. Teismo išvados, kad nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog V. K. veiksmuose yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, todėl visos byloje esančios abejonės dėl įvykio aplinkybių vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, nėra pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Liudytojais byloje apklausti policijos pareigūnai Edvinas Jakevičius ir Mindaugas Gerdžiūnas nurodė, jog V. K., stabdomas iš karto suko į kairėje pusėje buvusią gatvę ir nuvažiavo tolyn. Pradėjus persekioti nestojusį automobilį su įjungtais šviesos ir garso signalais bei per garsiakalbį reikalaujant sustoti, vairuotojas sustojo tik maždaug už 2-3 kilometrų ir tik dėl to, kad pasuko į miško keliuką, kuris buvo akligatvis (b. l. 23, 24). Persekioto automobilio vairuotojas pareigūnams paaiškino, kad nematė, kaip jie jį stabdė ar persekiojo ir teigė, kad važiuoja grybauti (b. l. 6, 23). Teismo posėdžio metu V. K. taip pat nurodė, jog nematė, kad pareigūnai jį būtų stabdę ar persekioję, į (duomenys neskelbtini) g. jam reikėjo sukti, nes ten gyvena jo draugas, pas kurį jis ir važiavo tartis dėl baldų gamybos. Nurodė, jog privažiavęs prie jo namų, pristabdė, trumpai pasikalbėjo ir ketino važiuoti pas sūnų. Paaiškino, kad miško keliuke sustojo ne dėl to, kad norėjo eiti grybauti, tačiau, kad reikėjo susileisti insuliną (b. l. 16).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokioje situacijoje, kai apie tam tikrą įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, o kurių patikimumas kelia abejonių. Tokioje situacijoje svarbu išsiaiškinti šių šaltinių patikimumą ir objektyvumą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad policijos pareigūnai Edvinas Jakevičius ir Mindaugas Gerdžiūnas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu galėtų būti šališki ar suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti nebūto pažeidimo padarymu. Juolab, kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal ATPK 187² straipsnį (b. l. 22). Todėl abejoti jų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo. Be to, nepaisant to, kad apylinkės teismas šių liudytojų parodymus vertino kaip nenuoseklius, nes pareigūnai, aiškindami V. K. stabdymo aplinkybes, šioje byloje nurodė, jog stabdė iš 40 metrų atstumo, tuo tarpu baudžiamojoje byloje nurodė, jog stabdė iš 10-20 metrų atstumo, tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, šie netikslumai nesudaro pagrindo netikėti liudytojų parodymais. Iš byloje esančių protokolų, kuriuose užfiksuoti policijos pareigūnų parodymai (b. l. 23-24, 31-33), akivaizdu, kad Edvino Jakevičiaus ir Mindaugo Gerdžiūno parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių vieni kitiems neprieštarauja, atitinka svarbiausias užfiksuotas aplinkybes. Iš esmės tokios pačios esminės įvykio aplinkybės yra užfiksuotos minėtų pareigūnų 2014 m. balandžio 3 d. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 7, 8). Tai, kad šie parodymai dėl įvykio detalių nėra visiškai tapatūs, laikytina natūraliu reiškiniu, nes per tam tikrą laiką bei dėl individualių žmogaus savybių įvairias smulkias įvykio detalias žmonės prisimena ir vertina skirtingai. Priešingai, jeigu policijos pareigūnų parodymai teisme po minimo įvykio jau praėjus tam tikram laikui būtų identiški, t. y. vienodi žodis į žodį, tokiu atveju tai sudarytų prielaidas suabejoti jų patikimumu.

Aukštesnysis teismas administracinėn atsakomybėn patraukto V. K. versiją, kad jis važiavo pas draugą A. P., kuris gyvena (duomenys neskelbtini) g., todėl suko į kairę, neva nepastebėjęs, kad jį stabdė policijos pareigūnai, vertina kaip gynybinę, siekiant išvengti atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą, už kurį įstatymas numato labai griežtą nuobaudą. Be to, pastebėtina, kad tokia versija iškilo tik teisme. Jos V. K. nenurodė savo paaiškinime 2014 m. balandžio 3 d., t. y. priešingai, tuomet jis teigė važiavęs į mišką pagrybauti, vėliau šios versijos jis atsisakė, teigdamas, kad jis taip nenurodė, nors pats tokią versiją buvo patvirtinęs savo parašu (b. l. 6). Kita vertus, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, V. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog nuvažiavęs prie A. P. namų, sustojo, trumpai pakalbėjo ir nuvažiavo toliau (b. l. 16). Tuo tarpu nagrinėjant baudžiamąją bylą, apklaustas kaltinamuoju, jis parodė, jog Daumanto gatvėje pravažiavo pro draugo gyvenamąjį namą, tačiau nebuvo jo automobilio prie namo, todėl nesustojo ir nuvažiavo tolyn (b. l. 52). Taigi, akivaizdu, kad pats V. K. davė nenuoseklius parodymus. Taip pat jis nedėjo visų pastangų, kad posėdyje jo nurodytas aplinkybes patvirtintų A. P., t. y., nors teismas ir pasiūlė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išsikviesti į posėdį šį liudytoją, jis nebuvo iškviestas ir liudytoju neapklaustas.

V. K. siekį išvengti administracinės atsakomybės patvirtina ir tai, kad jis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendžiu yra nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį, t. y. už tai, kad policijos pareigūnams Edvinui Jakevičiui ir Mindaugui Gerdžiūnui davė 800 Lt kyšį (b. l. 52-53). Kaip teisingai nurodė Institucija apeliaciniame skunde, iš šių vairuotojo veiksmų darytina išvada, kad jis suprato blogai padaręs nestodamas pareigūnams ir, norėdamas išvengti atsakomybės, siekė papirkti pareigūnus duodamas 800 Lt, nes už greičio viršijimą jam grėsė atsakomybė tik nuo 100 iki 300 Lt arba administracinis nurodymas. Aukštesniojo teismo nuomone, nelogiška, jog teisės pažeidėjas už maksimaliai gresiančią 300 Lt baudą siūlytų net 800 Lt kyšį. Todėl darytina išvada, kad V. K., duodamas kyšį, siekė išvengti atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą, už kurį įstatymas numato žymiai griežtesnę nuobaudą. Priešingu atveju, nėra tikslo duoti kyšį. O tai, kad V. K. po trijų dienų turėjo išvykti dirbti į Angliją, kur buvo būtinas vairuotojo pažymėjimas, todėl, siekdamas neprarasti teisės vairuoti transporto priemones ir tuo pačiu galimybės išvykti į užsienį, davė kyšį, vertintina kritiškai. Pažymėtina, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ATPK 124 straipsnyje yra numatytas tik už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 50 km/h, o šiuo atveju V. K. viršijo greitį 26 km/h. Taigi, administracinė nuobauda už greičio viršijimą niekaip negalėjo trukdyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisei išvykti į Angliją.

Aptartos V. K. keliamos versijos dėl įvykio aplinkybių nelogiškos ir vertintinos kaip gynybinės, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Kaip minėta, aukštesnysis teismas neturi pagrindo netikėti nešališkų pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, parodymais, o įvertinęs juos visumoje su kitais byloje ištirtais duomenimis, t. y. tarnybiniais pranešimais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, V. K. rašytiniu paaiškinimu, įsiteisėjusiame Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendyje nustatytais duomenimis, daro išvadą, kad V. K. 2014 m. balandžio 3 d. 10 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) g., Kazlų Rūdoje, vairuodamas A. K. priklausančią transporto priemonę Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo leistiną 50 km/h greitį gyvenvietėje 26 km/h, t. y., važiavo 76 km/h greičiu, o stabdomas policijos pareigūnų, nestojo. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 ir 135 punktuose numatytus reikalavimus ir jo veiksmai atitinka administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATP 124 straipsnio 3 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Apylinkės teismas nepagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną V. K. atžvilgiu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas. V. K. pripažintinas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Skiriant V. K. nuobaudą už minėto pažeidimo padarymą vadovaujamasi ATPK 20 straipsnyje numatytais nuobaudos tikslais, atsižvelgiant į ATPK 302¹¹ straipsnyje nurodytas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas (administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde). Atsižvelgtina į tai, kad V. K. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus šių aplinkybių visumą, pažeidimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, darytina išvada, jog siekiant nubausti pažeidėją bei siekiant prevencinių tikslų V. K. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirtina sankcijos vidurkį atitinkanti nuobauda.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kazlų Rūdos policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimą pakeisti:

panaikinti nutarimo dalį, kuria nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. K. atžvilgiu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

V. K. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ir skirti jam 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą subendrinti su nuobauda, paskirta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimu pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, ir V. K. paskirti galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.