Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Auberneda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-518-797/2013 pagal ieškovės BUAB „Auberneda“ ieškinį atsakovui B. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog sandorio sudarymo metu UAB „Auberneda“ buvo nemoki, nes 2009 m. įmonės turtas sumažėjo daugiau nei du kartus, įmonė 2009-12-31 turto turėjo už 12513,00 Lt, o skolos sudarė 102419,00 Lt, mokumas nebuvo atstatytas, skolos taip pat nebuvo sumažintos ir bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė 102647,00 Lt. Be to, UAB „Auberneda“ finansinės atskaitomybės duomenimis, bendrovės turtas nuolatos buvo mažinamas (2008 m. bendrovė turto turėjo už 26270 Lt, 2009 m. – 12513,00 Lt, 2010 m. – 2875,00 Lt, 2011 m. – 965,00 Lt, 2012-09-25 – 150,00 Lt), o skolos nebuvo dengiamos.Nurodo, kad „įnašai“ apyvartinėms lėšoms turi būti apiforminti kaip akcininko paskola, sudaroma paskolos sutartis, tačiau tai padaryta nebuvo. Jeigu akcininko paskolos suma didesnė už 2000 Lt, tokiu atveju mokesčių administratoriui teikiama metinė deklaracija FR0711, kuri šiuo atveju nebuvo pateikta. Be to, CK 6.871 str. 1 d. nustato, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Tačiau tokios sutarties taip pat sudaryta nebuvo. Apeliantė taip pat nurodo, kad esant įmonei nemokiai, susijusiam asmeniui – akcininkui lėšų išmokėjimas, negali būti laikomas atitinkančiu įprastą verslo praktiką (atsakovas nėra nei žaliavų, būtinų įmonės veiklai vykdyti tiekėjas, nei kitas asmuo, su kuriuo atsiskaitymas užtikrintų tolimesnės veiklos tęstinumą, be to, ir pinigai, pasak atsakovo, buvo perduoti apyvartinėms lėšoms papildyti, t. y. atsiskaityti su kreditoriais už prekes ir paslaugas, be kurių įmonės veikla negalima), nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Mano, kad teigti, jog 2010-02-09 išmokėjus nedilelę sumą atsakovui nebuvo sukeltas įmonės nemokumas, įmonė galėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais ir kreditorių interesai nebuvo pažeisti, negalima, nes iš byloje esančio 2009 m. balanso matyti, jog 2009-12-31, t. y. likus vienam mėnesiui ir 3 dienoms iki ginčo sandorio sudarymo, įmonė skolų turėjo už 102419 Lt, o turto – už 12513 Lt, kas patvirtina, jog jau iki ginčo sandorio sudarymo įmonė buvo nemoki. Be to, per 2009 m. buvo atleisti iš esmės visi įmonės darbuotojai, paskutini darbuotojas atleistas 2010-03-03, 2010 m. pradžioje įmonė veiklą nutraukė, todėl atsakovas buvo nesąžiningas, žinodamas, jog įmonė nebegaus pajamų, o esamo turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais, ir atsiskaitydamas išimtinai su savimi. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas gautus pinigus panaudojo atsiskaityti su darbuotojais ar kitais kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kadangi konstatavus jų buvimą kyla atitinkamos pasekmės – priimtasis pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2012-09-10 UAB „Auberneda“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Tytus“. Bankroto administratorius, patikrinęs bendrovės sudarytus sandorius už trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad UAB „Auberneda“ akcininkui B. D. 2010-02-09 kasos išlaidų orderiu Nr. 19 buvo išmokėta 6750 Lt suma kaip grąžinamas akcininko įnašas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimą, visų pirma nurodė, kad teismas ginčo pinigų sumą, kuri buvo išmokėta atsakovui, laikė neterminuota akcininko paskola bendrovei, kurią atsakovas turėjo teisę susigrąžinti. Teismas sprendė, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, jog 2010-02-09 išmokėjus atsakovui B. D. 6750 Lt bendrovė tapo nemoki ir dėl šios priežasties nebegalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Be to, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti atsakovą nesąžiningu, nes jam buvo išmokėti jo asmeniniai bendrovei paskolinti pinigai, kuriais bendrovė naudojosi trejus metus. Teismas taip pat pripažino, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo prašomu nuginčyti sandoriu buvo pažeisti kitų UAB „Auberneda“ kreditorių interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, įvertinusi visus šalių argumentus dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinio reikalavimas nebuvo patenkintas, nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, tačiau neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, nuspręsdamas, kad byloje neįrodytos visos būtinos actio Pauliana sąlygos.

Primintina, kad Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl pasisako dėl kiekvienos iš jų atskirai.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės ir ieškinio senaties termino

Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnyje numatytu actio Pauliana pagrindu.

Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad BUAB „Auberneda“ administratorius, gindamas bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus ir pareiškęs actio Pauliana ieškinį teisme po trijų mėnesių nuo bankroto UAB „Auberneda“ iškėlimo dienos, nepraleido vienerių metų termino ieškiniui pareikšti (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 str. 1 d. nustato, kokiais atvejais sandoris yra pripažintinas kaip pažeidžiantis kreditoriaus teises. Tokie atvejai yra, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai yra kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Šioje byloje nustatyta, kad 2006-05-26 steigėjai A. A. ir B. D. pasirašė steigimo sutartį, pagal kurią susitarė steigti juridinį asmenį UAB „Auberneda“ su 10000 Lt įstatiniu kapitalu, o įsigyjamas paprastąsias vardines akcijas apmokėti piniginiais įnašais kiekvienas po 5000 Lt, įnešant į bendrovės kaupiamąją sąskaitą per 30 dienų nuo steigimo sutarties pasirašymo dienos (165–168 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad 2006-06-05 atsakovas A. A. į UAB „Auberneda“ sąskaitą banke „Swedbank“, AB pervedė 10000 Lt akcijų apmokėjimui formuojant įstatinį kapitalą (5000 Lt už A. A. ir 5000 Lt už B. D.) (169 b. l.). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas B. D. bendrovės apyvartinėms lėšoms papildyti 2006-06-05, 2006-10-01 ir 2006-10-31 įnešė į bendrovės kasą 6750 Lt (87, 137–139 b. l.). 2010-02-09 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 19 atsakovui B. D. išmokėta 6750 Lt, nurodant, kad akcininkui B. D. grąžinamas akcininko įnašas (6 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad jau tuo metu, kai akcininkui buvo grąžintas jo įnašas, įmonė buvo nemoki ir toks piniginių lėšų perdavimas pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus, buvo tik padidintas įmonės nemokumas, suteikta pirmenybė atsakovui prieš kitus įmonės kreditorius. Šias išvadas pagrindžia byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Bylos duomenys, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog sandorio sudarymo metu UAB „Auberneda“ buvo nemoki, įmonė nuo pat jos įsteigimo dirbo nuostolingai, įmonei trūko apyvartinių lėšų. Vertinant įmonės finansinę būklę akivaizdu, kad sandorio sudarymo metu, t. y. 2009-08-31 įmonė turėjo turto už 26270 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos jau buvo išaugę iki 105162 Lt, t. y. 2008 m. įmonės skolos turtą viršijo daugiau nei keturis kartus. 2009 m. įmonės turto sumažėjo daugiau nei du kartus, o skolos sudarė 102419 Lt (10–17 b. l.). Be to, 2010 metais buvo atleistas paskutinis įmonės darbuotojas (145 b. l.), jau nuo 2009 m. pradžios įmonė negalėjo laiku atsiskaityti su įmonės kreditoriais, priverstinį skolų išieškojimą vykdė tiek antstoliai, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Nepaisant to, kad kaip teigė atsakovas ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, įmonė atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, minėti atsiskaitymai įmonės skolų nemažino, turtas nedidėjo, todėl įmonės mokumas nebuvo atstatinėjamas. Darytina išvada, kad UAB „Auberneda“ akcininkui B. D. 2010-02-09 kasos išlaidų orderiu Nr. 19 išmokėjus akcininko įnašą, kuris buvo įmokėtas į įmonės sąskaitą trūkstant apyvartinių lėšų (dalis šio įnašo – 3750 Lt buvo įnešta įmonės steigimo metu, t. y. kartu su pajininko įnašu įstatiniam įmonės kapitalui 2006-06-05), buvo pažeistos įmonės bei jo kreditorių teisės bei teisėti interesai, nes šio ginčo sandorio sudarymo metu buvo sumažintas įmonės turtas ir padidintas bendrovės nemokumas.

Dėl ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Nors atsakovas B. D. teigė, kad jam buvo grąžinti pinigai, kuriuos jis buvo paskolinęs bendrovės apyvartinėms lėšoms papildyti, o pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino, tokiai teismo išvadai apeliacinės instancijos teismas pritarti neturi teisinio pagrindo, nes byloje nėra leistinų įrodymų, pagrindžiančių paskolos sudarymo faktą (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sandoris, kuriuo buvo grąžintas įnašas įmonės pajininkui, kai įmonės turtinė padėtis buvo sudėtinga dėl jos nemokumo ir lėšų trūkumo, nebuvo draudžiamas ir atitiko įprastą ir normalią verslo praktiką nepaisant to, kad įmonė turėjo skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad pinigų išmokėjimas (akcininko įnašą apyvartinėms lėšoms papildyti) asmeniui, kuris tiesiogiai ir glaudžiai susijęs su įmone, t. y. jos akcininkui, kai įmonės nemokumas jau visiškai aiškus, ir kai įmonė neatsiskaičiusi su kitais įmonės kreditoriais, kuriems mokėjimo terminai jau suėję arba pradelsti, negali būti laikomas įprasta verslo praktika ir pripažintinas pažeidžiančiu tuo metu galiojusio CK 6.923 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo sudaryto sandorio, motyvavo jo būtinumą atsakovui tuo pagrindu, kad atsakovas buvo sudėtingoje materialinėje ir turtinėje padėtyje, tačiau tokie argumentai neturi teisinės reikšmės priimant sprendimą dėl sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Atsakovui būnant įmonės akcininku ir direktoriumi, privalėjo būti žinoma apie sunkią įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, ir kad piniginių lėšų grąžinimas išimtinai atsakovui pažeis kitų kreditorių teises, suteikiant pirmenybę būtent atsakovui (CK 6.923 str.), todėl tokie veiksmai laikytini nesąžiningais šalių veiksmais, kuriais mažinamas įmonės mokumas ir kartu mažinamos galimybės kreditorių reikalavimų visiškam patenkinimui.

Įvertinus visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisės aiškinimo ir taikymo aspektus, nustačius actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų visetą, konstatuotina, kad yra pakankamas pagrindas priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Šioje byloje ieškovė, prašydama patenkinti ieškinio reikalavimą rėmėsi CK 6.66 straipsnio norma, pagal kurią pripažįstamas negaliojančiu šalių sudarytas sandoris. Todėl teismas, patenkinęs ieškovės ieškinį, neišeidamas iš ieškinio reikalavimo ribų, pripažįsta negaliojančiu ne kasos išlaidų orderi, kaip prašo ieškovė, o šalių, t. y. UAB „Auberneda“ ir atsakovo B. D., sudarytą sandorį, kuriuo pagal 2010-02-09 kasos išlaidų orderį Nr. 19 B. D. buvo išmokėti iš UAB „Auberneda“ kasos 6750 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose

Tenkinus apeliantės apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas visiškai, apeliacinės instancijos teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 1 d., 96 str.). CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 str. 2 d. numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo priteisti maksimalų rekomendacijose nurodytą dydį, nes ne visos sumos, skirtos advokato pagalbai apmokėti, teismo gali būti pripažintos pagrįstomis, kadangi teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Be to, bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga įgalinanti jį veikti ex officio. Tokia poziciją yra išreiškęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pasinaudojęs savo diskrecijos teise, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, mažintina iki 1200 Lt, o apeliacinės instancijos teisme – iki 500 Lt, iš viso ieškovei priteisiant 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Viršijančios priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį ieškovės patirtos išlaidos, nepaisant to, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, vertinamos kaip neatitinkančios išlaidų kriterijų – būtinumo, pagrįstumo ir protingumo, ir nepaisant jų realumo, tai yra pernelyg didelis šalies išlaidavimas, tenkantis jai pačiai.

Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), patenkinus ieškinį, iš atsakovo valstybei priteistinas 203 Lt dydžio žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo BUAB „Auberneda“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti UAB „Auberneda“ ir B. D. 2010 m. vasario 9 d. sudarytą sandorį, kuriuo pagal kasos išlaidų orderį Nr. 19 atsakovui B. D. buvo išmokėti 6750 Lt negaliojančiu ir priteisti ieškovei BUAB „Auberneda“ (į. k. 300576084) iš B. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6750 Lt (šešis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt litų).

Priteisti iš atsakovo B. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 203 Lt (du šimtus tris litus) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti ieškovei BUAB „Auberneda“ (į. k. 300576084) iš B. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1700 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus litų) atstovavimo išlaidų.