- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-02-10
- Bylos Nr.
- 1A-143
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus (pirm.), Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V. K., O. G.
- Advokatai
- Raimundas Lideika
- Kategorijos
1.1.4.4.3.; 1.1.4.4.5.; 2.1.6.1.; 2.1.6.2.; 2.1.12.2.3.2.; 2.4.6.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. vasario 10 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. G. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo O. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 199 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir nuteista:
dėl 1996 m. spalio 3 d. kontrabandos epizodo 150 MGL (18750 Lt) dydžio bauda.dėl 1996 m. lapkričio 28 d. kontrabandos epizodo 200 MGL (25000 Lt ) dydžio bauda;
- dėl 1996 m. gruodžio 1 d. kontrabandos epizodo 300 MGL (37500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė 300 MGL (37500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 8 d., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2004 m. vasario 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartimi pagal 1961 metų BK 18 str. 4 d., 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo Nr. 1-1014 redakcija) paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 300 MGL (37500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 2 d. 2 p., 5 d., iš O. G. išieškota 66135 Lt į valstybės pajamas.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 199 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir nuteistas:
dėl 1996 m. lapkričio 28 d. kontrabandos epizodo 150 MGL (18750 Lt) dydžio bauda;dėl 1996 m. gruodžio 1 d. kontrabandos epizodo 200 MGL (25000 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, ir paskirta subendrinta bausmė 250 MGL (31250 Lt) dydžio bauda.
Iš O. G. priteista į valstybės pajamas 51534 Lt žalos atlyginimo.
Iš O. G. ir V. K. solidariai priteista 152603 Lt žalos atlyginimo į valstybės pajamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. G. nuteista už tai, kad būdama turistinės firmos „Ilies“ savininke, turėdama tikslą išvengti iš Kinijos į Lietuvą gabenamų prekių importo mokesčių mokėjimo, organizavo kontrabandą kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, kurį ji pasirinko šio nusikaltimo vykdytoju. Pati organizavo pinigų rinkimą ir mokėjimą už būsimų prekių transportavimą į Lietuvos Respubliką, importuojamų prekių gabenimo dokumentuose fiktyvaus tranzito forminimą, krovinių gabenimą į Lietuvos Respubliką, jų pasitikimą Lietuvoje ir išdalinimą tikriesiems prekių savininkams - prekiautojams, firmos „Ilies“ turistams.
O. G. suorganizuota kontrabanda buvo vykdoma tokiu būdu: firmos „Ilies“ turistų įsigytos Kinijos Liaudies Respublikoje, Pekine, plataus vartojimo prekės, kurių vertė - didesnė negu 250 MGL, buvo gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respubliką, krovinių gabenimo dokumentuose fiktyviai nurodant, jog prekės vežamos tranzitu per Lietuvą į Rusijos Federaciją firmai „Irbis“ arba į Ukrainą sporto klubui „Lazurnoje more“. Pateikus tokius krovinių gabenimo dokumentus, Klaipėdos teritorinėje muitinėje buvo išvengiama importo procedūros muitinės kontrolės ir importo mokesčių sumokėjimo Lietuvos valstybei. Po to, siekiant nuslėpti, kad plataus vartojimo prekės iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pergabentos, išvengiant importo procedūros muitinės kontrolės, krovinys buvo vežamas į Vilniaus vidinę teritorinę muitinę, fiktyvaus tranzito procedūros suforminimui. Iš ten plataus vartojimo prekės buvo vežamos į N.Vilnioje esančius AB „Gerovė“ sandėlius, perkraunamos į mažesnius automobilius ir išvežiojamos firmos „Ilies“ turistams - tikriesiems šių prekių savininkams.
Tuo metu šio neva tranzitinio krovinio dokumentai per nenustatytus asmenis buvo perduodami Šalčininkų, Lavoriškių ir Medininkų pasienio policijos ir muitinės kontrolės punktų pareigūnams, kurie, suklastodami tranzito dokumentus, įformindavo fiktyvios tranzito procedūros užbaigimą, patvirtindami, kad dokumentuose nurodytas krovinys iš Lietuvos neva išvyko.
Vykdant šią nusikalstamą veiką, nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo įkūrė fiktyvią UAB „Vilsetė“, formaliai vadovaujamą faktiškai nedirbusio direktorium Č. U. Tarp UAB „Vilsetė“ ir Rusijos Federacijos UAB „Irbis“ sudarė fiktyvią sutartį, kuria UAB ,,Irbis“ neva įgaliojo UAB „Vilsetė“ Lietuvos teritorijoje perkrauti prekes, siunčiamos firmai ,,Irbis“, UAB „Nicco“ vardu, suklastoto įgaliojimo pagrindu sudarė sutartį su AB „Gerovė“ dėl sandėlių, esančių N.Vilnioje, nuomos, pasamdė darbuotojus krovinių iškrovimui, pervežimui bei išvežiojimui turistams.
Kaip firmų „Vilsetė“ ir „Nicco“ atstovas Lietuvoje veikė tas pats nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo, kuris ir buvo kontrabandos vykdytojas.
Tokiu būdu O. G., veikdama pirmiau paminėtais tikslais ir motyvais, įgyvendindama įvežamų į Lietuvą prekių muitinės kontrolės išvengimą, laikotarpyje nuo 1996 09 25 iki 1996 10 04, nuo 1996 11 18 iki 1996 12 01 ir nuo 1996 11 26 iki 1996 12 05 suorganizavo tris kontrabandos atvejus.
1. Dėl šių O. G. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio asmens nusikalstamų veiksmų 1996 m. spalio 3 d. iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Klaipėdos teritorinę muitinę, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pergabentos plataus vartojimo prekės: džemperiai, palaidinės, pirštinės, kepurės, kailiniai, paltai, apatinis trikotažas, šalikai, piniginės, žaislai, t.y. krovinys 120432 Lt, didesnės kaip 250 MGL, statistinės vertės. Jo gabenimo dokumentuose dar Kinijoje, nenustatytiems asmenims melagingai nurodžius, kad krovinys vežamas tranzitu per Lietuvą Rusijos Federacijos UAB „Irbis“, buvo išvengta šio krovinio faktinio importo procedūros muitinės kontrolės. Dėl to į Lietuvos Respublikos teritoriją pagal fiktyvius tranzito dokumentus Carnet TIR Nr. ×××××× už įvežtas minėtas prekes buvo nesumokėtas 51534 Lt mokestis Lietuvos valstybei. Fiktyvių tranzito dokumentų pagrindu tą pačią dieną krovinys nusiųstas į vidinę Vilniaus teritorinę muitinę. Krovinių poste Kirtimų padalinyje, siekiant nuslėpti, kad gabenant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo išvengta importo procedūros muitinės kontrolės, t.y. kad prekės bus neišvežtos iš Lietuvos, buvo suformintas tranzito procedūros bendrasis dokumentas Nr.×××××××, kuriame pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų asmuo melagingai įsipareigojo užbaigti tranzito procedūrą. Tačiau minėtas krovinys nenustatytų asmenų Vilniaus miesto ribose buvo išvežiotas ir išdalintas firmos „Ilies“ turistams - prekiautojams.
Tuo metu šio krovinio fiktyvaus tranzito dokumentai nenustatytų asmenų buvo perduoti į Šalčininkų pasienio ir muitinės kontrolės postą fiktyvios tranzito procedūros dokumentiniam apiforminimui, t.y. procedūros užbaigimui.
2. Dėl minėtų O. G. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio asmens nusikalstamų veiksmų 1996 m. lapkričio 27 d. iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Klaipėdos teritorinę muitinę, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pergabentos plataus vartojimo prekės: drabužiai, piniginės, kalėdiniai žaislai, pirštinės, vaikiški kompiuteriai, kalkuliatoriai, bižuterija, rankšluosčiai, šinionai, žaislai ir žūklės reikmenys, t.y. krovinys 282276 Lt, didesnės kaip 250 MGL, statistinės vertės. Jo gabenimo dokumentuose dar Kinijoje nenustatytiems asmenims melagingai nurodžius, kad krovinys vežamas tranzitu per Lietuvą Ukrainos sporto klubui „Lazurnoje more“, buvo išvengta šio krovinio faktinio importo procedūros muitinės kontrolės. Dėl to į Lietuvos Respublikos teritoriją pagal fiktyvius tranzito dokumentus Carnet TIR Nr.××××××, ×××××× įvežant minėtas prekes, buvo nesumokėtas 110302 Lt mokestis Lietuvos valstybei. Fiktyvių tranzito dokumentų pagrindu tą pačią dieną šis krovinys buvo nusiųstas į vidinę Vilniaus teritorinę muitinę krovinių posto Savanoriu pr. padalinyje.
3. Dėl minėtų O. G. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio asmens nusikalstamų veiksmų 1996 m. gruodžio l d. iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Klaipėdos teritorinę muitinę, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pergabentos plataus vartojimo prekės: drabužiai, kailiniai, kalėdiniai žaislai, pirštinės, perukai, šinjonai, patalynė, t.y. krovinys 113440 Lt statistinės, didesnės negu 250 MGL, vertės. Jo gabenimo dokumentuose dar Kinijoje nenustatytiems asmenims melagingai nurodžius, kad prekės vežamos tranzitu per Lietuvą Ukrainos sporto klubui „Lazurnoje more“, buvo išvengta šio krovinio faktinio importo procedūros muitinės kontrolės. Dėl to į Lietuvos Respublikos teritoriją pagal fiktyvius tranzito dokumentus Carnet TIR Nr. ×××××× įvežant minėtas 113440 Lt statistinės vertės prekes, buvo nesumokėtas 42301 Lt mokestis Lietuvos valstybei. Fiktyvių tranzito dokumentų pagrindu tą pačią dieną šis krovinys buvo nusiųstas į Vilniaus teritorinę muitinę, krovinių posto Savanorių pr. padalinį, esantį Savanorių pr. 174, Vilniuje.
V. K. nuteistas už tai, kad Vilniaus teritorinės muitinės, krovinių posto Savanorių pr. padalinyje, esančiame Savanorių pr. 174, Vilniuje, būdamas iš anksto pažadėjęs O. G. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui, 1996 m. lapkričio 28 d. matydamas ir suprasdamas, kad automobilis KAMAZ v/n XXXXXXXX su priekaba v/n ××××, kur buvo pakrautas 282276 Lt statistinės vertės plataus vartojimo prekių krovinys, įvežtas į Lietuvos Respubliką pagal suklastotus tranzitinius dokumentus Carnet TIR ××××××, ××××××, nevyks į Ukrainos Respubliką ir krovinio sporto klubui „Lazurnoje more“ neveš, dalyvavo bendrojo dokumento Nr.××××××× įforminime bei šiame dokumente nurodytų prekių muitiniame tikrinime. Jis paėmė iš V. Sp. automobilio KAMAZ, v/n XXXXXXXX su priekaba, v/n ××××, registracijos liudijimus bei V. Sp. asmens pasą ir pateikė muitinės inspektorei žinomai melagingus duomenis, kad bendrame dokumente Nr.×××××× nurodytos prekės bus išvežtos iš Lietuvos. Muitinės pareigūnams įforminus minėtų prekių fiktyvią tranzito procedūrą, V. K. į automobilį KAMAZ, v/n XXXXXXXX vairuojamą V. Sp. , įlaipino tardymo metu nenustatytą asmenį, kuriam nurodė palydėti automobilį į sandėlį, esantį Arimų g. 33, Vilniuje, dalyvavo perkraunant minėtas prekes į mažesnius automobilius ir jas išvežiojant firmos „Ilies“ paslaugomis besinaudojusiems prekiautojams. Tuo metu šio krovinio fiktyvaus tranzito dokumentai nenustatytų asmenų buvo perduoti į Lavoriškių pasienio ir muitinės kontrolės postą fiktyvios tranzito procedūros užbaigimui.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Veikų, už kurias jis yra nuteistas, aprašymas neatitinka BK 199 str. 1 d. dispozicijos. Be to, teismas kai kurioms išvadoms pagrįsti nenurodė įrodymų, ir tuo pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.
Nurodo, jog nuosprendžio išvados, kad jis veiksmus atliko būdamas iš anksto pažadėjęs O. G. ir pasislėpusiam asmeniui, kad jis suprato, jog automobilis nevyks į Ukrainą ir krovinio neveš, taip pat, kad jis pateikė muitinės inspektoriui melagingus duomenis, yra jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos. Teismas nenustatė, kada ir esant kokioms aplinkybėms įvyko jo pasižadėjimai O. G. ir V. S., ir ką konkrečiai jis pažadėjo. Pirmajame epizode nenustatytas jo tariamo pasižadėjimo turinys. Antrajame epizode tariamo pasižadėjimo turinys nustatytas painiai ir sunkiai suvokiamai. Jam pareikštame kaltinime, požymis, kad jis buvo pažadėjęs nuslėpti, kad gabenant per Lietuvos Respublikos sieną krovinį buvo išvengta importo muitinės kontrolės, inkriminuotas nebuvo, kaip ir nebuvo inkriminuotas BK 312 str. 1 d. ar 199 str. 1 d. požymis - gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Todėl šis požymis į nuosprendį buvo įrašytas peržengiant kaltinimo ribas, tuo pažeidžiant BPK 255 str. ir 256 str. nuostatas. Be to, pažymi, kad pagal tranzitinius dokumentus įvežtas krovinys iš viso importo muitinės kontrolės nepraeina, todėl negalima pažadėti nuslėpti to, kas realiai nevyksta. Apeliantas tvirtina, kad nei O. G. , nei V. S. jis nieko nusikalstamo nepažadėjo. V. S. jam, bedarbiui, pasiūlė darbą padėti jam muitinėje. V. S. savo tikslų jam neatskleidė, apie kontrabandos mechanizmą nei V. S. , nei O. G. jam nepasakojo. Tačiau teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles, nevertino jo parodymuose nurodytų aplinkybių. Taip pat teismas nevertino ir V. S. veiksmų mechanizmo, nors tai, apelianto manymu, buvo būtina norint teisingai nustatyti jo vaidmenį. Byloje yra V. S. charakterizuojanti medžiaga apie jo padarytus nusikaltimus užsienyje, taip pat yra liudytojo S. A. parodymai, charakterizuojantys V. S. asmenybę. Apelianto manymu, liudytojas S. A. turėtų būti apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Taip pat, apelianto manymu, neatitinka faktinių aplinkybių nuosprendyje padaryta išvada, kad jis 1996-11-28 ir 1996-12-02 dienomis muitinės inspektorei pateikė melagingus duomenis. Aplinkybė, kad būtent jis 1996-11-28 ir 1996-12-02 pateikė duomenis muitinės inspektorei nėra nustatyta. Bendruosiuose dokumentuose 6VR1780035 ir 6VR17800341 kaip vykdytojo UAB „Nicco“ atstovė bei kaip deklaranto atstovė pasirašė muitinės tarpininkė S. P. , kuri su UAB „Nicco“ turėjo sudariusi sutartį. Jis tokios sutarties „Nicco“ vardu nepasirašinėjo. Tokią sutartį, jo manymu, sudarė V. S. . Jis S. P. pateikdavo tik krovinio dokumentus, automobilių dokumentus, vairuotojo dokumentus, tačiau jokių nurodymų jai neduodavo, nes viskas buvo nurodyta dokumentuose. Muitininkui dokumentus paprastai įteikdavo muitinės tarpininkė, o ne jis, nes tokia buvo įprasta muitinės praktika. Todėl nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad būtent jis 1996-11-28 ir 1996-12-02 pateikė muitininkams du bendruosius dokumentus, nustatyta netiksliai ir nėra įrodyta. Teismas nuosprendyje nenustatė tariamų nusikaltimų pabaigos laiko bei nuo kada buvo pažeista muitinio tranzito procedūra. Apelianto manymu, nenustačius, kada buvo pažeista muitinio tranzito procedūra, negalima nustatyti, ar bendrųjų dokumentų įforminimai yra fiktyvūs. Be to, nuosprendyje neteisingai nustatytos aplinkybės, kad jis 1996-11-28 į automobilį, vairuojamą V. Sp. , įlaipino tardymo metu nenustatytą asmenį, kuriam, neva, nurodė palydėti automobilį į sandėlį, ir kad 1996-12-02 jis davė nurodymą V. Sp. nuvežti šį krovinį į sandėlius, esančius Arimų g. 33. Apelianto manymu, tokias netikslias aplinkybes teismas nustatė todėl, kad neteisingai vertino nenuoseklius liudytojo V. Sp. parodymus. Apelianto nuomone, prioritetą teismas turėjo atiduoti akistatos su juo metu gautiems duomenims, nes šios akistatos metu V. Sp. parodė, kad apeliantas 2 kartus į jo automašiną įsodino žmogų, nurodydamas, kad šis žmogus (o ne apeliantas) parodys kur važiuoti. Šią aplinkybę V. Sp. savo apklausoje jau buvo nurodęs ir anksčiau. Jis pats nežinojo kur važiuos pakrautos ir užplombuotos automašinos. Tačiau teismas šių aplinkybių bei V. Sp. parodymų neanalizavo ir nevertino, tuo apelianto manymu, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Jam nepalankesnius parodymus V. Sp. buvo davęs 1997-05-23, tačiau teisme jis paaiškino, jog jis tai padarė priverstas teisėsaugos pareigūnų. Vėliau šiuos savo parodymus V. Sp. paneigė parodymų patikrinimo metu. Todėl, apelianto manymu, jo paaiškinimai ir V. Sp. parodymų visumos analizė duoda pagrindą teigti, kad teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai vertino liudytojų V. Sp. , V. Š. , A. K. , D. S. , S. S. ir kitų parodymus bei visiškai nevertino kelių dešimčių Gariūnų prekeivių parodymų, iš kurių nei vienas jo neatpažino ir nepatvirtino, kad būtent jis išvežiodavo jiems prekes. Apelianto manymu, teismas bandė jo kaltę pagrįsti abstrakčiai, nenustatydamas svarbiausių aplinkybių - jo veiksmų 1996-11-28 ir 1996-12-02. Abiejuose epizoduose jo buvimas sandėliuose nenustatytas, o viename iš epizodų iš viso nenustatyta, kad jis būtų buvęs bent arti sandėlių. Teismas, vertindamas V. Š. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad V. Š. yra šios bylos baigtimi suinteresuotų M. M. ir A.Jasiulevič giminaitis ir jis galėjo jį sąmoningai apkalbėti. Taip pat liko neįvertintas prieštaravimas tarp V. Š. ir liudytojų S. ir D. S. parodymų. Be to, apelianto manymu, pats dalyvavimas krovinių iškrovime neįrodo nusikaltimo, nes V. S. nurodymu atgabenti kroviniai ne visi buvo tranzitiniai, buvo atgabenama daug ir importo krovinių, kuriuos įforminant jis būdavo muitinėje. Tranzitinių krovinių plombų jis nenuplėšinėjo. Vertinant V. Š. parodymus, kad apeliantas nuplėšinėjo plombas, reikėtų nustatyti apie kokį konkretų atveją liudytojas teigia, ar krovinys buvo importui skirtas ar tranzitui. Byloje taip pat nenustatyti kiti krovikai dirbę sandėliuose, vairuotojai išvežioję krovinius, nenustatyti ir konkretūs asmenys, kurie atgavo prekes iš krovinių, įformintu tranzitu 1996-11-28 ir 1996-12-02. Nenustatytas ir krovikams vadovavęs asmuo vardu „Žilvinas“, kurio bendravimą su juo teismas vertina, kaip įrodymą, kad jis suprato dalyvaujantis kontrabandoje. Apeliantas neneigia, kad jis betarpiškai bendravo su tuo asmeniu, tačiau mano, kad teismas turėjo nustatyti to bendravimo turinį. Asmuo vardu ,,Žilvinas“ galėjo būti Ž. V. , kuris buvo apklaustas liudytoju. Tačiau ši aplinkybė išsamiau netirta, nepadaryti jokie jo atpažinimai. Taip pat teismas, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. l ir 2 p. reikalavimus, nenurodė kokiais duomenimis grindžia išvadą, kad jis 1996-12-02 sandėliuose dalyvavo organizuojant prekių perkrovimą. Teismas nenustatė, kuo jo dalyvavimas pasireiškė, kokius konkrečius organizacinius darbus jis atliko, todėl ši teismo išvada yra tik prielaida. Teismas nesirėmė A. Jasiulevičiaus ir M. M. parodymais, nes šie asmenys nebuvo apklausti teisme, tačiau remiasi jų pareiškimu. Jo kaltę teismas grindžia liudytojo Auerbacho parodymais, kad apeliantas dalyvavo „Ilies“ patalpose aptariant krovinių gabenimo reikalus, tačiau neįvertino, kad šis liudytojas liudijo apie 1997 metus, o ne apie 1996-11-28 ir 1996-12-02. Be to, teismas be pagrindo nesirėmė liudytojo K. parodymais, duotais teisme.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nesutinka su iš jo priteistu civiliniu ieškiniu. Mano, kad civilinis ieškinys išnagrinėtas, pažeidžiant BPK 111 str. nustatytas taisykles, kadangi atsakovu nebuvo patraukta draudimo kompanija „Vicura“, kuri buvo apdraudusi UAB „Nicco“ importo mokesčių sumokėjimą. Apelianto manymu, nustačius, kad prekės iš Lietuvos nebuvo išvežtos, pareiga išmokėti draudimo sumas, lygias importo mokesčiams, priklauso draudimo bendrovei kaip laiduotojui.
Nuteistoji O. G. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį jos atžvilgiu pakeisti ir priimant naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ją pripažino nusikaltimo organizatore, kadangi byloje nėra objektyvių jos kaltės įrodymų. Apeliantės manymu, jos veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties dėl kontrabandos padarymo stambiu mastu. Mano, kad V. S. parodymai yra nepatikimi, nes V. S. , prisidengdamas kitais asmenimis, pats įkurdavo firmas ir organizuodavo kontrabandas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji kaip ,,Ilies“ savininkė, iš turistų, vykstančių į Kinijos Liaudies Respubliką, imdavo papildomą mokestį, nes tokių įrodymų, be liudininkų parodymų, nėra. Taip pat nepagrįstai teismas, kaip vieningus įrodymus, vertino Gariūnų turgavietės prekeivių parodymus bei kompiuterio kietojo disko atmintyje esančių dokumentų projektus, kadangi tokie dokumentai realiai neegzistuoja. Be to, byloje nėra nustatyti visi elementai, reikalingi patvirtinti nusikaltimo sudėtį, t. y. nėra nustatytas nusikaltimo dalykas. Teismas vertina kaip priimtinus A. K. parodymus, jog pastarasis neoficialiai dirbo ,,Ilies“ firmoje. Tačiau šiam liudytojui pačiam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos. Teismas be pagrindo rėmėsi nuo tardymo besislapstančio V. S. parodymais, kurie, apeliantės nuomone, yra skirti suklaidinti teismą, ir atmetė jos parodymus, kuriuose ji nurodė, kad krovinių gabenimu neužsiėmė, nes 1996 m. tai ekonomiškai nebebuvo naudinga. Taip pat negali būti vertinama kaip įrodymas kompiuteryje rasti dokumentai, kadangi tai nėra oficialūs dokumentai. Byloje nėra surinkta įrodymų, kad ji suorganizavo nusikalstamą grupę, kadangi byloje iš viso nėra objektyvių įrodymų apie tokios grupės egzistavimą. Byloje yra pakankamai įrodymų, jog visuose epizoduose, kuriuose ji yra kaltinama kontrabanda, kroviniai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Aplinkybė, kad automobiliai po kelių valandų kirto Lietuvos ir Latvijos sienas kitame poste, nieko neįrodo, nes nenustatyta kur dingo automobilio priekaba, kuri turi savo atskirus numerius.
Be to, apeliantės manymu, teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš jos žalos atlyginimą 51534 Lt Valstybinei mokesčių inspekcijai, bei kartu su V. K. solidariai priteisė 152603 Lt žalos atlyginimo. Byloje yra įrodymai, kad minėti kroviniai buvo drausti, todėl, apeliantės manymu, teismas ieškinį turėjo palikti nenagrinėtu ir pasiūlyti jį nagrinėti Civilinio proceso tvarka, įtraukiant į bylą ir draudimo bendrovę.
Nuteistasis V. K. , jo gynėjas bei nuteistosios O. G. gynėjas prašo apeliacinius skundus patenkinti.
Prokuroras prašo abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų O. G. ir V. K. apeliaciniai skundai atmestini.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nuteistųjų atžvilgiu teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad byloje faktinės aplinkybės nustatytos teisingai. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo padarytomis išvadomis dėl apeliantų kaltės, tačiau tai dar nereiškia, kad šios išvados neteisingos. Nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ne tik šias teismo išvadas patvirtinantys įrodymai, bet ir nurodyti motyvai paaiškinantys kodėl buvo atmesti nuteistųjų argumentai bei versijos, kuriais buvo siekiama pagrįsti nuteistųjų kaltės nebuvimą dėl padarytų nusikalstamų veikų.
Pažymėtina, kad kolegija nenustatė jog byloje tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų buvę padaryti kokie tai esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kuriais būtų buvusios suvaržytos įstatymo garantuotos nuteistųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Kaip jau minėta apeliaciniuose skunduose nuteistieji neigdami savo kaltę ginčija teismo išvadas, padarytas įvertinus ištirtus įrodymus, tuo pačiu pateikdami savitą tų pačių įrodymų vertinimą. Sutinkamai su įstatymo nuostatomis, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Būtent teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra atitinkama byla, kiekvienu atveju sprendžia kokie bylos duomenys laikytini įrodymais , ar jie surinkti teisėtais būdais ir ar jie atitinka įstatymo reikalavimus, Neatitinkančiais įstatymų reikalavimams įrodymai pripažįstami tik tuomet, kai jie gauti pažeidžiant įstatymų garantuotas asmens teises ir nesilaikant procesinių įstatymų nustatytos tvarkos. Faktiškai tokių pažeidimų nuteistieji savo skunduose nenurodė. Apeliacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados, padarytos įvertinus įrodymus, kuriais ir grindžiama nuteistųjų kaltė, laikytini nepagrįstais. Vien tai, kad tokios teismo išvados netenkina nuteistųjų, nėra pagrindo teigti apie teismo šališkumą. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo teisėjas šios įstatymo nuostatos nepažeidė.
Skundžiamu nuosprendžiu O. G. nuteista už tai, kad būdama turistinės firmos ,,Ilies“ savininke, kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, organizavo pagal tranzitinius dokumentus iš Kinijos Liaudies Respublikos įvežtų plataus vartojimo prekių neišvežimą iš Lietuvos Respublikos. Prekės iš Vilniaus teritorinės muitinės buvo vežamos į N.Vilnioje esančius sandėlius, perkraunamos ir išvežiojamos firmos ,,Ilies“ turistams, buvusiems tikraisiais jų savininkais. Tuo pačiu metu, tokio neva tranzitinio krovinio dokumentai per tyrimo nenustatytus asmenis būdavo perduodami į pasienio policijos ir muitinės kontrolės punktus, kuriuose suklastojant tranzito dokumentus būdavo fiktyviai įforminama tranzito procedūros užbaigimas, nurodant, kad krovinys iš Lietuvos išvežtas. Nuosprendyje konstatuota, kad minėtu būdu O. G. 1996 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais suorganizavo tris kontrabandos atvejus.
Nors nuteistoji O. G. neigia savo kaltę dėl minėtų kontrabandos atvejų suorganizavimo, tačiau, kolegijos nuomone, jos kaltė įrodyta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurie nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. Tai liudytojais apklaustų asmenų, pasinaudojusių minėtos turistinės firmos paslaugomis, o taip pat firmoje dirbusių asmenų parodymai, informacija apie krovinių vežimą iš Kinijos ir kitais klausimais, buvusią kompiuterio sisteminiame bloke, paimtame kratos metu firmos buveinėje, kita rašytine bylos medžiaga. Būtent šiais įrodymais ir grindžiama O. G. kaltė, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, įvykių seka bei veikų padarymo mechanizmas.
Kolegijos nuomone apeliantė neteisi teigdama, kad firmos kompiuteryje rasta informacija negali būti vertinama kaip įrodymas, nes toks teiginys akivaizdžiai prieštarauja BPK 20 str. nuostatoms.
Nesutikdama su teismo išvada dėl jos kaltės įrodytumo apeliantė nurodo, kad teismas jos kaltę grindė ir liudytojos I. Z. parodymais, nors pastaroji aiškino esanti susipykusi su O. G. , nes būk tai pastaroji reikalavo neteisėtomis priemonėmis atsiskaityti už atgabentas prekes.
Kaip seka iš įrašo teisiamojo posėdžio protokole minėta liudytoja parodė, kad 1996 metais vieną kartą per turistinę firmą ,,Ilies“ vyko į Pekiną parsivežti prekių, kelionės dokumentus tvarkė apeliantė. Liudytoja nurodė, kad jos krovinį atgabenus į Vilnių, savalaikiai neatsiskaitė su turistine firma, todėl O. G. grąsino atsiųsti kitus asmenis, kurie išreikalaus nesumokėtus pinigus.
Kolegijos nuomone, liudytojos nurodyto konflikto priežastis su apeliante dar nėra pagrindas netikėti I. Z. parodymais apie prekių gabenimą, naudojantis minėtos turistinės firmos teiktomis paslaugomis, nes tai patvirtino teisme apklausti ir kiti liudytojai, kurie kaip ir I. Z. , irgi nurodė naudojęsi šios firmos paslaugomis, gabenant prekes iš Kinijos. Visų šių liudytojų parodymai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje. Netikėti jais teismui nebuvo pagrindo, nes faktiškai nurodė vienas ir tas pačias aplinkybes apie krovinių gabenimą per minėtą turistinę firmą. Šios aplinkybės objektyviai patvirtinamos ir byloje esančių kitų įrodymų visetu.
Laikytinas nepagrįstu O. G. skundo teiginys apie tai, kad teismas nepagrįstai priimtinu įrodymu pripažino liudytojo A. K. parodymus apie pastarojo neoficialų darbą minėtoje turistinėje firmoje.
Minėtas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne vieną kartą ir davė išsamius parodymus apie savo darbo pobūdį turistinėje firmoje ,,Ilies“, apie jam žinomą šios firmos veiklą, išsamiai paaiškino krovinių gabenimo iš Kinijos į Lietuvą mechanizmą, atsiskaitymo tvarką, tuo pačiu konkretizuodamas ir O. G. vaidmenį, organizuojant prekių gabenimą. Nors duodamas parodymus teisme minėtas liudytojas iš dalies pakeitė savo ankstesnius parodymus, tačiau teismas pagrįstai vadovavosi jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nuosprendyje išsamiai motyvuodamas savo sprendimą, kas atitinka BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Apeliacinio skundo teiginys, jog liudytojo A. K. parodymai yra nepriimtini kaip įrodymas, nes minėtam asmeniui buvo pačiam iškelta byla dėl kontrabandos, kolegijos nuomone, atmestinas. Įrodymų priimtinumo ir jų įvertinimo kriterijus apibrėžia BPK 20 str. nuostatos, kuriomis teismas šiuo atveju ir vadovavosi.
Nuteistosios O. G. apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad nesuprantama kodėl teismas rėmėsi nuo tardymo besislapstančio V. S. parodymais, laikytinas deklaratyviu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje minėto asmens parodymai ikiteisminiame tyrime nėra analizuoti bei įvertinti ir jais nėra grindžiama apeliantės kaltė.
Skundžiamu nuosprendžiu O. G. nėra nuteista už nusikalstamo susivienijimo bei nusikalstamos grupės suorganizavimą, todėl su šiomis sąvokomis susijęs skundo argumentas bei pacituota ištrauka iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 16, nenagrinėtinas ir kolegija šio teiginio aplamai nevertina. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje O. G. pripažinta trijų kontrabandos atvejų organizatore, parengusia šią nusikalstamą veiką ir jai vadovavusi.
Kolegijos nuomone, teismas ištyręs, įvertinęs bei išsamiai išanalizavęs surinktus įrodymus padarė teisingą išvadą, kad O. G. buvo minėtos nusikalstamos veikos organizatore, nes būtent ji sukūrė šios veikos mechanizmą, jo realizavimui pasitelkė kitus asmenis, gaudavo papildomą apmokėjimą iš eilės asmenų, pasinaudojusių jos vadovaujamos turistinės firmos teiktomis paslaugomis už prekių atgabenimą iš Kinijos į Lietuvą ir pan.
V. K. buvo kaltinamas pagal 1961 metų BK 312 str. 2 d. (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. 1-1014 redakcija) dėl dviejų kontrabandos atvejų, kai jis veikdamas grupėje iš anksto susitarusių asmenų žinodamas, kad įvežti iš Kinijos į Lietuvos Respubliką kroviniai pagal tranzitinius dokumentus faktiškai nebus išvežti iš Lietuvos, pateikdamas muitinei žinomai melagingus duomenis, ko pasėkoje būdavo įforminama muitinės tranzito procedūra, pasitelkęs kitus nenustatytus asmenis, krovinius nurodydavo išvežti į N.Vilnioje esančius sandėlius, iš kur jie būdavo išskirstomi Lietuvos Respublikos teritorijoje tikriesiems prekių savininkams, t.y. ūkine veikla besiverčiantiems asmenims, taip savo nusikalstama veika padėdamas neišvežti kontrabandą organizavusiai bendranuteistajai O. G. ir nuo tardymo pasislėpusiam asmeniui pagal tranzitinius dokumentus įvežtas prekes, tuo pačiu padarydamas kontrabandą itin stambiu mastu, ko pasėkoje dėl nesumokėtų mokesčių buvo padaryta žala valstybės interesams.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs bei sutinkamai su BPK 20 str. nuostatomis įvertinęs įrodymus, apie ką jau pasakyta, minėtą kaltinime inkriminuotą apelianto nusikalstamą veiką pripažino kaip iš anksto pažadėtą kontrabandos slėpimą, tačiau nustačius, kad V. K. bendrininkavo ne kaip vykdytojas, o kaip padėjėjas, įsigaliojus naujajam BK, šiuos apelianto nusikalstamus veiksmus iš 1961 m. BK 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo redakcija), vadovaujantis naujojo BK 3 str. 2 d. nuostatomis, perkvalifikavo į 2000 m. BK 24 str. 6 d., 199 str. 1 d., tuo pačiu pripažįstant, kad apeliantas, būdamas iš anksto pažadėjęs bendranuteistajai O. G. ir nuo tyrimo pasislėpusiam asmeniui nuslėpti, kad pergabentą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną krovinį, įformintą kaip tranzitinį, faktiškai šis krovinys išvežtas nebus, taip išvengiant importo muitinės kontrolės.
Ištirtais ir nuosprendyje išsamiai išanalizuotais įrodymais byloje nustatyta, kad abiem kontrabandos atvejais V. K. aukščiau paminėtiems asmenims buvo pažadėjęs nuslėpti aukščiau minėtą aplinkybę, t.y., kad būk tai tranzitu įvežtos prekės faktiškai iš Lietuvos išvežtos nebus, tokiu būdu išvengiant importo muitinės kontrolės ir t.t. Abiem nusikalstamos veikos atvejais minėta aplinkybė ir pripažinta kaip nusikalstama padėjėjo veika kontrabandoje. Tai, kad pirmajame kaltinimo epizode ši veika pilnai neaprašyta, kas ir akcentuojama apeliaciniame skunde, laikytina ne esminiu BPK pažeidimu, o padaryta technine klaida, todėl vertintina, kad abiem veikos atvejais nustatytas vienas ir tas pats nusikalstamas pažadas nuslėpti faktiškai padarytos kontrabandos atvejus, kad tranzitiniais įforminti kroviniai faktiškai iš Lietuvos išvežti nebus.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 4 punkte pasakyta, kad kontrabanda, padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų, kvalifikuojama be nuorodos į BK 18 str. (1961 m. BK) tuomet, kai du ar daugiau asmenų iki šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymių padarymo pradžios susitarė ją kartu padaryti ir kiekvienas bendrininkas betarpiškai padarė bent dalį BK 312 str. (1961 m. BK) dispozicijoje numatytos veikos. Jeigu asmuo betarpiškai nedalyvavo padarant BK 312 str. (1961 m. BK) dispozicijoje numatytą veiką, tačiau organizavo, kurstė ar padėjo daryti šį nusikaltimą kitiems asmenims, jo veika kvalifikuojama pagal BK 18 str. (1961 m. BK) atitinkamą dalį.
Ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. K. savo padaryta nusikalstama veika, kuri nuosprendyje aprašyta, padėjo aukščiau minėtiems asmenims padaryti du kontrabandos atvejus, todėl teismas kvalifikuodamas apelianto veiką kaip padėjėjo, padarė teisingą išvadą. Kuo ši, kaip padėjėjo veika, pasireiškė, nuosprendyje nurodyta. Kadangi V. K. pripažintas veikęs kaip padėjėjas, o ne kaip vykdytojas, todėl jam ir nebuvo inkriminuotas 1961 metų BK 312 str. bei 2000 m. BK 199 str. numatytos veikos požymis ,,gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną“, kas nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Ryšium su šia aplinkybe skundo teiginys, kad teismas į nuosprendį minėtą požymį įrašė peržengdamas kaltinimo ribas, nesilaikydamas BPK 255 str., 256 str. nuostatų, atmestinas, nes tai neatitinka tikrovės.
Vienas iš kontrabandoje dalyvavusių asmenų, kuris apeliaciniame skunde įvardijamas V. S., šioje byloje dėl objektyvių priežasčių nėra nuteistas, todėl teismas pagrįstai šio asmens veikos nuosprendyje neįvertino ir visi su šiuo asmeniu susiję apeliacinio skundo teiginiai atmestini. Ryšium su tuo nėra pagrindo liudytoju apklausti S. A. , kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nes pats apeliantas nurodė, kad minėtas liudytojas gali tik charakterizuoti minėtą asmenį, kuris, kaip minėta, šioje byloje nėra nuteistas.
Laikytinas nepagrįstu apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad būk tai neatitinka faktinių aplinkybių ir nuosprendyje padaryta išvada, kad V. K. minėtais dviem atvejais muitinės pareigūnams pateikė melagingus duomenis apie tai, jog bendruosiuose dokumentuose nurodytos prekės bus išvežtos iš Lietuvos, nes už tai pasirašė ne apeliantas, o muitinės tarpininkė S. P. .
Tai, kad šis teiginys neatitinka tikrovės, patvirtina liudytoja apklausta S. P., kuri parodė, kad būtent V. K. jai, kaip muitininkės tarpininkei, pateikdavo reikiamus dokumentus kaip ,,Nicco“ firmos atstovas, t.y. nurodydavo krovinio gavėją ir siuntėją, prekių kiekį, automašinos, kuria bus išvežamos prekės, valstybinius numerius, kitus reikalingus duomenis, stebėdavo pats visą krovinio perkrovimo procesą, o kai kuriais atvejais net ir pats pasiimdavo jau įformintus dokumentus.
Šios liudytojos nurodytos aplinkybės kaip tik ir patvirtina teismo išvados pagrįstumą, apie tai, kad V. K. pateikė minėtai muitinės tarpininkei žinomai melagingus duomenis, kuri apie tai nežinodama šiuos duomenis nurodė įformintuose dokumentuose, tuo pačiu faktines aplinkybes, dėl V. K. pateiktų melagingų duomenų, nuslepiant nuo muitinės pareigūnų.
Skunde nepagrįstai teigiama, kad nuosprendyje nėra argumentų, kodėl teismas minėtais dviem kontrabandos atvejais, kuriuose V. K. veikė kaip padėjėjas, įformintos krovinių tranzito procedūros buvo fiktyvios, nenustatyta nuo kada pažeista muitinio tranzito procedūra. Nuosprendyje aiškiai konstatuota, kad bendranuteistąjai organizuojant, o nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui nusikaltimą vykdant, krovinių gabenimo dokumentai buvo suklastoti ne Lietuvos teritorijoje, o jau krovinius gabenant iš Pekino, nes juose melagingai buvo nurodyta, kad kroviniai per atitinkamas firmas per Lietuvą būk tai bus gabenami sporto klubui ,,Lazurnoje more“, esančiam Ukrainoje. Būtent tokių suklastotų dokumentų pagrindu, gabenant krovinius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, buvo išvengta prekių importo muitinės kontrolės procedūros, kroviniai buvo nukreipti faktiškai fiktyvios tolimesnės tranzito procedūros įforminimui į Lietuvos vidinę – Vilniaus teritorinę muitinę, jau baigus kontrabandos nusikaltimą, ir būtent čia V. K. įsijungė į jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kaip padėjėjas. Ši jo veika nuosprendyje pagrįsta ištirtais bei įvertintais įrodymais, išsamiai išanalizuota ir aptarta, pasireiškusia faktiškai padarytos kontrabandos slėpimu, siekiant išvengti prekių importo mokesčių mokėjimo valstybei.
Nuosprendyje V. K. padaryta nusikalstama veika be kitų įrodymų grindžiama ir liudytoju apklausto vairuotojo, vežusio krovinius iš Vilniaus teritorinės vidinės muitinės į N.Vilnioje esančius išnuomotus sandėlius, t.y. V. Sp. parodymais, kurie visumoje su kitais aptartais įrodymais patvirtina teismo išvados pagrįstumą apie tai, kad tranzitiniais įforminti kroviniai buvo neišvežti iš Lietuvos. Nors apeliaciniame skunde ir ginčijamos teismo išvados, padarytos įvertinus minėto liudytojo parodymus, tuo pačiu apeliantui teigiant apie būk tai nenuoseklius šio liudytojo parodymus, tačiau toks teiginys neatitinka tiesos.
Kaip seka iš teisiamojo posėdžio protokole surašytų liudytojo parodymų turinio, V. Sp. patvirtino teisme savo parodymus ir nurodė krovinio į užsienį nevežęs, o pristatęs į N.Vilnioje esančius sandėlius. Liudytojas parodė, kad būtent V. K. paėmė iš jo atitinkamus dokumentus, kad muitinėje įforminti krovinio dokumentus, pats vadovavo krovinių perkrovimui, o tai padarius liepė juos vežti būtent į muitinės sandėlius, kur jie buvo iškrauti. Patvirtino vieną kartą V. K. matęs prie minėtų sandėlių. Visos liudytojo nurodytos aplinkybės, susijusios su krovinių pervežimu iš muitinės į minėtus N.Vilnioje esančius sandėlius bei su tuo susijęs V. K. vaidmuo, nuosprendyje išanalizuotos ir įvertintos, kokių nors esminių prieštaravimų liudytojo parodymuose nėra. Byloje ištirtų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, kad abiem kontrabandos atvejais tranzitu įforminti kroviniai faktiškai iš Lietuvos nebuvo išvežti, V. K. savo, kaip padėjėjo, nusikalstama veika kaip tik ir padėjo tai nuslėpti, aiškiai žinodamas ir suvokdamas galutinį šios nusikalstamos veikos rezultatą.
Ginčydamas teismo išvadą apie tai, kad jis dalyvavo organizuojant prekių perkrovimą į mažesnius automobilius ir jų išvežiojime firmos ,,Ilies“ paslaugomis besinaudojusiems prekiautojams, tikriesiems iš Kinijos atvežtų krovinių savininkams, apeliantas teigia, kad tokią būk tai klaidingą išvadą teismas padarė neteisingai įvertinęs liudytojų V. Sp. , V. Š. , A. K. , brolių S. parodymus bei visiškai nevertino kelių dešimčių Gariūnų prekeivių parodymų, iš kurių nei vienas neatpažino apelianto ir nepatvirtino, kad būtent jis išvežiodavo jų prekes.
Kalbant apie šį skundo teiginį pasakytina, kad minimu aspektu vertinti byloje apklaustų kelių dešimčių liudytojų, kuriems faktiškai priklausė atvežtos prekės, kurios jiems ir būdavo pristatomos iš sandėlio N.Vilnioje, parodymus teismui ir nebuvo prasmės, kadangi iš tiesų jie ir netvirtino jog prekes pristatydavo V. K. Tokia veika apeliantui nebuvo inkriminuota kaltinime, nenurodyta ir nustatomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje. Tuo tarpu tos aplinkybės, kad V. K. žinojo apie tolimesnį minėtų krovinių, apiformintų tranzitiniais, išvežiojimą iš N.Vilnioje esančio sandėlio Lietuvoje gyvenantiems šių prekių tikriesiems savininkams, neginčijamai patvirtina nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visetas. Tai patvirtina ir liudytojų S., A. K. , V. Š. ir kt. parodymai.
Liudytojas S. S., dirbęs kroviku, paaiškino, kad būtent N.Vilnioje esančiame sandėlyje iš muitinės, kurioje krovinių dokumentus tvarkė V. K., pervežti kroviniai buvo perkraunami į mažesnes automašinas, kuriomis savininkams ir būdavo jie išvežiojami, tam vadovavo minėtas apeliantas ir asmuo vardu Žilvinas, apeliaciniame skunde įvardintas V., su kuriuo V. K. bendravo ir pastoviai su juo apie kažką tai kalbėdavosi.
Liudytojas V. Š. parodė, kad dirbdamas krovėju N.Vilnios sandėliuose perkraudavo furgonais atvežtus krovinius į mažesnius automobilius, kuriais juos ir išvežiodavo. Liudytojas patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, kad V. K. nuo didžiųjų automašinų, kuriomis būdavo atvežamos prekės, atvežtos iš Kinijos, nuplėšdavo plombas ir yra dalyvavęs šias prekes perkraunant į mažesnius automobilius.
Iš dalies tai sutampa ir su jau aukščiau paminėto liudytojo V. Sp. parodymais apie tai, kad V. K. yra matęs N.Vilnioje prie sandėlio.
Liudytojas A. K. bylos tyrimo metu parodė, kad būtent V. K. 1996 metais buvo atsakingas už firmos ,,Ilies“ atgabentų prekių iš Pekino išvežiojimo organizavimą savininkams. Nors liudytojas teisme šioje dalyje parodymus pakeitė, teigdamas galėjęs suklysti dėl minėtos aplinkybės, tačiau teismas tokį parodymų pakeitimą pagrįstai pripažino neįtikinamu ir nurodė išsamius motyvus, kodėl tiki liudytojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu.
Aukščiau paminėtų liudytojų parodymai, kita bylos medžiaga kaip tik ir patvirtina teismo išvadas apie V. K. dalyvavimą perkraunant iš Kinijos atgabentas prekes į mažesnius automobilius ir jas išvežiojant faktiniams jų savininkams. Pažymėtina, kad net ir pats V. K. teisme patvirtino aptardavęs su asmeniu vardu Žilvinas, vadovavusiu krovikų darbui N.Vilnios sandėlyje, minėtų krovinių gabenimo klausimus. Netikėti aukščiau minėtų liudytojų parodymais teismui nebuvo pagrindo, nes faktiškai jų parodymai vieni kitus papildo, sutampa kai kuriose detalėse apie V. K. veiką, susijusią su krovinių dokumentų tvarkymu muitinėje, jų pervežimu į sandėlį bei tolimesniu jų išvežiojimu tikriesiems savininkams Lietuvoje. Išskyrus deklaratyvius apeliacinio skundo teiginius, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima liudytojų parodymus pripažinti neobjektyviais ar manyti liudytojus buvus suinteresuotus nepagrįstai apkalbėti apeliantą. Tai, kad teisme dėl objektyvių priežasčių nebuvo apklaustas minėtas asmuo vardu Žilvinas, vairuotojai, išvežiodavę prekes iš sandėlio tikriesiems savininkams, kurie, kaip teigiama skunde nenustatyti, nereiškia, kad teismo nuosprendis ir jame padarytos išvados yra nepagrįstas. Aukščiau nurodyti motyvai bei nuosprendyje išanalizuoti įrodymai paneigia V. K. skundo teiginį apie tai, kad būk tai teismas, nesilaikydamas BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 p.p. reikalavimų nenurodė kokiais duomenimis grindžia išvadą apeliantui dalyvavus organizuojant prekių perkrovimą.
Apeliantas neteisus teigdamas, kad jo kaltę teismas pagrindė ir liudytojo L.A. parodymais. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokole užrašytų parodymų šis liudytojas paaiškino tik apie jam žinomą turistinės firmos ,,Ilies“ veiklą, susijusią su Gariūnų prekeiviams priklausiusių prekių pargabenimu iš Kinijos į Lietuvą bei aplinkybes ir priežastis, kuriomis 1997 m. sausio mėn. susipažino su minėtos firmos vadove O. G. , V. S. bei V. K.
Laikytinas nepagrįstu V. K. apeliacinio skundo teiginys, kad įrodymų vertinime teismas neišvengė prieštaringumų, t.y. nesiremia A.J. ir M. M. parodymais, tačiau remiasi jų rašytu pareiškimu. Sutinkamai su BPK nuostatomis teismas kaip tik pasielgė teisingai neanalizuodamas ir nevertindamas minėtų asmenų parodymų ikiteisminiame tyrime, nes dėl objektyvių priežasčių šių asmenų nebuvo įmanoma apklausti betarpiškai teisme. Tuo tarpu šių asmenų raštiško pareiškimo, esančio byloje perskaitymas teisme dar nėra pagrindas teigti apie kokius tai įstatymo nuostatų pažeidimus. Kolegijos nuomone, teismas šiuo veiksmu nepažeidė BPK 20 str. reikalavimų, nes šio straipsnio 2 p. aiškiai pasakyta, jog ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas perskaitė minėtų asmenų oficialų pareiškimą siekdamas patikrinti apeliantams inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tuo pačiu patikrinant šias faktines aplinkybes patvirtinančių teisme ištirtų kitų įrodymų objektyvumą.
Abu apeliantai ginčija apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš jų priteistas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas valstybei, pasireiškusios mokesčių nesumokėjimu įvežant kontrabandos būdu krovinius į Lietuvą. Kolegijos nuomone skundų teiginys, kad įvežami kroviniai buvo apdrausti draudimo kompanijoje, kuri ir turėtų solidariai atsakyti, yra nepagrįstas, civilinio ieškinio klausimą teismas išsprendė nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad O. G. iš šios nusikalstamos veikos gavo tam tikras pajamas bei abiejų apeliantų nusikalstamų veikų pasėkoje valstybei nebuvo sumokėti mokesčiai už kontrabandos būdu įvežtus krovinius. Kadangi žala valstybei padaryta nusikalstamais tyčiniais abiejų apeliantų veiksmais, todėl ją atlyginti ir privalo abu nuteistieji.
Apibendrinant skundžiamo nuosprendžio išvadas bei šio nuosprendžio motyvus kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, nėra pagrindo.
Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis abiejų nuteistųjų atžvilgiu keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Abiejų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos požymis yra pagal tranzitinius dokumentus įvežtų iš Kinijos į Lietuvą prekių neišvežimas. Šios veikos organizatore pripažinta O.G., o padėjėju šioje veikoje V. K. Minėta veika padaryta 1996 m. spalio-gruodžio mėnesiais ir atitiko 1961 metų BK 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo redakcija) numatytos nusikalstamos veikos požymius, taip ši veika ir buvo kvalifikuota pareikštuose kaltinimuose. Už šio nusikaltimo padarymą minėto įstatymo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų ir bauda arba tik bauda. Baigiant tyrimą ir pradėjus bylą nagrinėti teisme, minėta apeliantų veika dėl padarytų įstatymo pakeitimų jau atitiko kito nusikaltimo požymius, nes 1998 metais į 1961 metų BK buvo įtrauktas BK 312¹ str., kurio dispozicijoje pagal tranzitinius dokumentus įvežtų prekių neišvežimas iš Lietuvos buvo išskirtas į atskirą sudėtį. Ryšium su tuo apeliantų veika kaip tik ir atitiko 1961 metų BK 312¹ str. 3 d. numatytos veikos požymius, už kurią buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki septynerių metų ir bauda.
Toliau keičiantis įstatymui, 2001 metais balandžio 20 d. įsigaliojo 1961 metų BK 312¹ str. nauja redakcija, po ko apeliantų veika atitiko minėto BK straipsnio 2 dalies nusikaltimo požymius, už kurią sankcijoje buvo numatyti tie patys minėtų bausmių dydžiai. Įsigaliojus 2000 metų BK, apeliantų padaryta veika atitinka naujojo BK 200 str. 1 d. nustatyto nusikaltimo požymius, šio įstatymo sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų.
Pagal BK 3 str. 3 d. nuostatą, įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis kaltininko teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi.
Kvalifikuoti nuteistųjų veiką pagal 2000 metų BK 199 str. 1 d. ir BK 24 str. atitinkamas dalis nebuvo galima, nes minėto BK 199 str. 1 d. dispozicija nenumato nustatyto veikos požymio, t.y. pagal tranzitinius dokumentus įvežtų prekių neišvežimo iš Lietuvos. Ši veika numatyta naujojo BK 200 str. 1 d. dispozicijoje.
Vadovaujantis BK 3 str. 3 d. nuostatomis, abiejų nuteistųjų atžvilgiu nebuvo galima taikyti 2000 metų BK 200 str. 1 d., bei 1961 metų BK įvairių redakcijų 312¹ str., nes šių įstatymų sankcijos nenumatė švelnesnės alternatyvios bausmės rūšies, t.y. baudos, kuri ir paskirta abiem nuteistiesiems už padarytas nusikalstamas veikas.
Vadovaujantis aukščiau minėtomis įstatymų nuostatomis O. G. veikos iš 1961 metų BK 18 str. 4 d., 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo redakcija) negalima buvo tris kartus kvalifikuoti pagal 2000 metų BK 24 str. 4 d., 199 str. 1 d., o V. K. padarytos veikos iš 1961 metų BK 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo redakcija) negalima du kartus kvalifikuoti pagal 2000 metų BK 24 str. 6 d., 199 str. 1 d., kaip tai nusprendė pirmosios instancijos teismas apeliantų skundžiamu nuosprendžiu, kas teisingai paminėta V. K. apeliaciniame skunde.
Vadovaujantis paminėtomis aplinkybėmis kolegija mano, kad O. G. ir V. K. veikos kvalifikuotinos pagal jų padarymo metu galiojusį įstatymą, t.y. atitinkamai pagal 1961 metų BK 18 str. 4 d., 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo redakcija) bei to paties BK 18 str. 6 d., 312 str. 2 d. (1995-07-04 įstatymo redakcija), visus nustatytus kontrabandos epizodus vertinant viena nusikalstama veika ir paskiriant už šią veiką įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, t.y. baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 9 p. nuostata, šiuo nuosprendžiu O. G. paskirtą bausmę subendrinti su 2004-02-10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pagal 1961 metų BK 18 str. 4 d., 312 str. 2 d. paskirta bausme. Ryšium su tuo pirmosios instancijos teismo 2004 m. spalio 11 d. nuosprendis abiejų apeliantų atžvilgiu keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti:
O. G. veiką iš 2000 metų BK 24 str. 4 d., 199 str. 1 d. perkvalifikuoti į 1961 metų BK 18 str. 4 d. ir 312 str. 2 d. (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1014 redakcija) ir paskirti 300 MGL (37500 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 p., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2004 m. vasario 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pagal 1961 metų BK 18 str. 4 d., 312 str. 2 d. paskirta bausme ir paskirti subendrintą bausmę 300 MGL (37500 Lt) dydžio baudą.
V. K. veiką iš 2000 metų BK 24 str. 6 d., 199 str. 1 d. perkvalifikuoti į 1961 metų BK 18 str. 6 d., 312 str. 2 d. (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1014 redakcija) ir paskirti 200 MGL (25000 Lt) dydžio baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.