Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-01-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-82-350/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-06
Bylos Nr.
1S-82-350/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Algirdas Gaputis
Kategorijos
Nr. 1S-82/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4 (S)
NUTARTISLietuvos Respublikos vardu2012 m. sausio 6 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis,sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs S. V. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

S. V. 2011-09-09 pareiškimu kreipėsi į policiją prašydama nubausti A. R. už tai, kad jis 2011-09-06 neteisėtai nuplėšė ant namo sienos pritvirtintą pareiškėjos kirpyklos reklamos stendą ir tuo jai padarė 1500 litų žalą.

Skundžiama nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas atmetė pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato 2011-10-06 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. R. veiksmų, taip pat Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011-11-10 nutarimą, kuriuo atsisakyta panaikinti aukščiau minėtą nutarimą.

Apylinkės teismas konstatavo, kad A. R. veiksmuose (nuimant pareiškėjos kirpyklos iškabą nuo jo buto išorinės sienos), nėra veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., elemento – nepagarbos aplinkai ar aplinkiniams demonstravimo, padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, padarymo būdo, todėl ikiteisminis tyrimas šioje dalyje nepradėtas pagrįstai. Vertindamas A. R. veiką BK 294 str. 1 d. aspektu teismas pažymėjo, kad pagal pateiktą medžiagą matyti, kad tarp šalių yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, t. y. E. ir A. R. buvo davę leidimą, kad ant jų buto išorinės sienos būtų pakabinta kirpyklos reklama, šio leidimo, taip pat Panevėžio miesto savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus leidimo pagrindu, pareiškėjai buvo išduotas leidimas pakabinti reklaminį stendą. Vėliau A. R., kaip jis pats nurodo, būdamas įsitikinęs, kad pareiškėja pati nuims reklaminį stendą, nesulaukęs jos veiksmų, pats reklamą nuėmė. Be to, byloje nepateikti dokumentai, patvirtinantys žalos atsiradimą, o iš bylos medžiagos matyti, kad galimai padarytą žalą (pareiškėjos nurodytą 1500 Lt) įmanoma pašalinti, sugadintą daiktą, atkurti. Pats konfliktas yra nedidelio pavojingumo, susiklostęs dėl civilinių teisinių santykių, todėl teismo nuomone, neturėtų būti kriminalizuojamas.

Šalies argumentai

S. V. skunde nurodo, kad nors skundžiamojoje nutartyje teismas visapusiškai ir teisingai išaiškino procesines ir materialines teisės normas, suformuotą teismų praktiką panašiais klausimais, tačiau nagrinėjamoje situacijoje neteisingai jas taikė, dėl ko neteisingai buvo pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas. Pažymi, kad jos skunde nurodyti faktai ir aplinkybės pasitvirtino, t. y. A. R. jai priklausantį reklaminį stendą nuplėšė nuo X g. X namo, (duomenys neskelbtini) sienos ir jį sugadino. Pareiškėjos nuomone, teismui buvo nurodytas tokių veiksmų pasekoje atsiradusios žalos dydis, t. y. 1500 Lt. Jos nuomone, vertinant jai padarytos žalos dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad savavališkai nuimta ir sugadinta reklaminė iškaba buvo pagaminta iš metalo, skirta ilgalaikiam naudojimui, jos spalvos ir išvaizda nuo pagaminimo dienos visiškai nebuvo pasikeitusios, todėl reklaminės iškabos kaina nuo jos pagaminimo nėra sumažėjusi ir todėl jai padaryta būtent tokio dydžio žala.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nepateikus žalos dydį įrodančių duomenų, yra akivaizdžių aplinkybių, nurodytų BPK 3 str. 1 d., dėl ko ikiteisminis tyrimas nepradedamas. S. V. akcentuoja, kad nepateikti rašytiniai duomenys dėl žalos dydžio, gali būti reikšmingi, kai jie nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nepripažįstami kaip įrodymai, tačiau šiuo atveju, nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kadangi atliekant ikiteisminį tyrimą, šie duomenys bus pareigūnų surinkti arba pateikti pačios nukentėjusiosios.

Šalies argumentai

S. V. taip pat nesutinka, kad jai padarytos žalos klausimas turi būti sprendžiamas civiline tvarka ir pažymi, kad savavaldžiavimo, kaip nusikalstamos veikos sudėtis, dažniausiai ir gimsta iš civilinių santykių, todėl sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ši aplinkybė visiškai nereikšminga. Pareiškėjos manymu, įstatymo leidėjas baudžiamajame įstatyme visas veikas numatė kaip pavojingas ir uždraustas, todėl esant visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas ir kaltas asmuo privalo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl jos nuomone ikiteisminio tyrimo teisėjo argumentai, kad A. R. padaryta nusikalstama veika negali būti kriminalizuojama ir ji yra nedidelio pavojingumo, yra nepagrįsti ir nesuprantami.

Teismo posėdyje pareiškėja prašė skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

BPK 168 str. 1 d. numato du atvejus, kada atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą - kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Vadinasi, nesant aukščiau nurodytų aplinkybių, ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas.

S. V. nurodo, kad A. R. savavališkai nuimdamas pareiškėjos kirpyklos iškabą ją nepataisomai sugadino ir dėl to jai buvo padaryta 1500 Lt turtinė žala.

Skundžiami sprendimai iš esmės grindžiami teiginiais, kad tarp pareiškėjos S. V. ir A. R. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad joje yra tik jau minėtas S. V. prašymas bei A. R. paaiškinimas.

Iš tokios medžiagos nėra pagrindo daryti išvadai, kad egzistuoja aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negali būti pradėtas. Tiek skundžiamų nutarimų, tiek nutarties motyvai yra visiškai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Kaip matyti iš medžiagoje esančio A. R. paaiškinimo, jis pripažino nuėmęs kirpyklos iškabą ir ją palikęs prie kirpyklos durų, o S. V. jos nepasiėmus nunešė į savo garažą. Taip pat A. R. nurodė, kad iškabą nuimti buvo būtina dėl atliekamos namo renovacijos, o S. V., nors ir iš pradžių sutiko nusiimti iškabą nuo namo sienos, tačiau to nepadarė, dėl ko jis buvo priverstas iškabą nuimti pats. Tačiau iš S. V., skirtingai nei A. R., skunde nurodė, kad iškaba namo renovacijai netrukdė, o A. R. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, ją nuo sienos nuplėšė ir nepataisomai sugadino.

Šios iš esmės prieštaringos S. V. ir A. R. nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato tyrėjo sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas pernelyg skubotai. Pažymėtina, kad šiuo metu medžiagoje esantys duomenys (tame tarpe ir pareiškėjos pateikti apeliacinės instancijos teismui kartu su nagrinėjamu skundu) patvirtina reklaminės iškabos sugadinimo faktą, o iš esamos surinktos medžiagos nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad tai nebuvo padaryta veiksmais, turinčiais nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, ar administracinio teisės pažeidimo požymių.

Taigi, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas net neatlikus minimalių pareiškime pateiktos informacijos patikrinimo veiksmų, t. y. nenustačius kokie buvo tikrieji A. R. veiksmų motyvai, ar buvo būtinybė tokius veiksmus atlikti griežtai nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, ar prieš tai A. R. buvo pareiškęs S. V. reikalavimą iškabą nuimti, kokie buvo S. V. motyvai nevykdyti tokio reikalavimo, kas, kada ir kokiais veiksmais sugadino iškabą, ar buvo būtina nuimant iškabą ją sugadinti ir pan. Tik atlikus išsamų S. V. pareiškimo patikrinimą ir nustačius A. R. veiksmų turinį, tyčios kryptingumą, objektyviai S. V. padarytos žalos dydį ir ar ši žala jai yra didelė, galima spręsti, ar šiuo atveju tikrai nebuvo padaryta jokia priešinga baudžiamajai ar administracinei teisei veika.

Nagrinėjamoje medžiagoje BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nėra aiškios. Dėl šios priežasties Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-09 nutartį teisėta ir pagrįsta pripažinti nėra pagrindo, nes Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato tyrėjo 2011-10-06 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o tuo pačiu ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011-11-10 nutarimas, kuriuo atsisakyta panaikinti šį nutarimą yra visiškai nepagrįsti, todėl nutartis naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 2 p., 2 d.,

nutarė:

Panaikinti 2011 m. gruodžio 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį ir dėl S. V. skundo priimti naują sprendimą:

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato tyrėjo D. R. 2011 m. spalio 6 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Pauliaus Jasiukaičio 2011 m. lapkričio 10 d. nutarimą atmesti S. V. skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Algirdas Gaputis