- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-15
- Bylos Nr.
- e2A-810-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04156-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- A. E.
- Atsakovas
- K. F.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. E. ieškinį atsakovui K. F. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. E. pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo K. F. priteisti 119 327,24 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas ir Nordea Bank, AB (toliau – bankas) 2017 m. kovo 23 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius bankas perleido naujajam kreditoriui ieškovui 227 368,41 Eur reikalavimą į skolininką atsakovą pagal 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L, sudarytą tarp banko ir atsakovo. Kreditavimo sutarties įvykdymas užtikrintas atsakovui priklausančio žemės sklypo ir pastato – svečių namo, (duomenys neskelbtini), (toliau – turtas) hipoteka pagal 2007 m. gegužės 9 d. hipotekos lakštą. 2017 m. balandžio 6 d. taip pat buvo sudarytas susitarimas, kuriuo pradinis kreditorius bankas perleido naujajam kreditoriui ieškovui hipotekos teises pagal minėtą hipotekos sandorį. 2018 m. sausio 5 d. ieškovas pasirašė pareiškimą (sutikimą), kuriuo leido atsakovui parduoti turtą V. M. su sąlyga, kad turto pirkimo–pardavimo kainos dalis, t. y. 120 000 Eur, turi būti skirta visų atsakovo įsipareigojimų, kylančių iš kreditavimo sutarties, padengimui, turto pirkimo–pardavimo sutarties atsiskaitymo tvarkoje nurodant, kad 12 000 Eur turto pirkimo–pardavimo kainos dalį turto pirkėjas iki turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento sumoka į depozitinę sąskaitą, iš kurios šios piniginės išmokos bus išmokėtos į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą, o 108 000 Eur turto pirkimo–pardavimo kainos dalį turto pirkėjas įsipareigoja sumokėti per ne ilgesnį nei 30 kalendorinių dienų nuo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos terminą mokamaisiais pavedimais tiesiogiai į ieškovo vardu atidarytą sąskaitą. 2018 m. vasario 8 d. mokėjimo pavedimu ieškovui sumokėta 18 000 Eur, 2018 m. vasario 9 d. mokėjimo pavedimu – 8 400 Eur ir 2018 m. vasario 27 d. – 90 000 Eur; iš viso ieškovui sumokėta 116 400 Eur. 3 600 Eur buvo sumokėti nekilnojamojo turto tarpininkui už turto pirkėjų paieškas bei kitas išlaidas. Taigi 120 000 Eur reikalavimas buvo patenkintas iš hipoteka įkeisto turto, o ieškovas dar turi 107 368,41 Eur reikalavimą (227 368,41 Eur – 120 000 Eur) į atsakovą. Be to, atsakovas prašė ieškovo už jį apmokėti jo skolas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ ir antstoliui Aleksandrui Selezniovui. Ieškovas 2017 m. rugpjūčio 2 d. sumokėjo 647,66 Eur antstoliui, 2017 m. rugpjūčio 8 d. – 2 272,43 Eur UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. – 9 038,74 Eur VMI. Taigi ieškovas už atsakovą iš viso sumokėjo 11 958,83 Eur. Ieškovas prašė atsakovo grąžinti 11 958,83 Eur, tačiau atsakovas to nepadarė. Iš viso atsakovo skola ieškovui sudaro 119 327,24 Eur (107 368,41 Eur + 11 958,83 Eur).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovo K. F. ieškovui A. E. priteisė 11 958,83 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 443,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad Nordea Bank, AB, ir K. F. buvo sudarę 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L. Kreditavimo sutarties įvykdymas užtikrintas atsakovui priklausančio žemės sklypo, unikalus numeris 2101-0002-0287, ir pastato – svečių namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), hipoteka pagal 2007 m. gegužės 9 d. hipotekos lakštą, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2017 m. kovo 23 d. pradinis kreditorius Nordea Bank, AB, naujajam kreditoriui A. E. perleido šias reikalavimo teises: 1) reikalavimą į skolininką K. F. pagal kredito sutartį kartu su jos įvykdymo užtikrinimo priemone (hipoteka), t. y. teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš šios sutarties pasirašymo dieną pradinės kreditorės turimo priemonių užtikrinimo priemones; 2) reikalavimą pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014 m. sausio 23 d. atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 1-503 dėl skolos iš skolininko K. F. išieškojimo; 3) visas išieškotojo teises bei pareigas antstolio J. P. Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014 m. sausio 23 d. atlikto vykdomojo įrašo Nr. 1-503 pagrindu užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00269. Skolininko K. F. skola pagal kredito sutartį šios reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dieną – 227 368,41 Eur.
5. 2017 m. balandžio 6 d. tarp ieškovo ir Nordea Bank, AB, buvo sudarytas susitarimas, kuriuo pradinis kreditorius Nordea Bank, AB, perleido naujajam kreditoriui ieškovui hipotekos teises pagal hipotekos sandorį, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 5 d. ieškovas ir R. E. pasirašė pareiškimą (sutikimą), kuriuo leido atsakovui parduoti žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir pastatą – svečių namus, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), V. M. tokiomis sąlygomis: 1) turto pirkimo–pardavimo kainos dydis yra ne mažesnis nei 120 000 Eur; 2) 120 000 Eur yra turto pirkimo–pardavimo kaina ir ji yra skirta visų K. F. įsipareigojimų, kylančių iš 2007 m. gegužės 2 d. Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/05/30L, su visais jos pakeitimais bei papildymais, padengimui, turto pirkimo–pardavimo sutarties atsiskaitymo tvarkos apraše nurodant, kad pirkėjas turto pirkimo–pardavimo kainą įsipareigoja sumokėti toliau nurodyta tvarka: 12 000 Eur pirkėjas sumoka į depozitinę sąskaitą, iš kurios šios piniginės lėšos bus išmokėtos į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą iki turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo arba šią turto pirkimo–pardavimo kainos dalį nurodytais terminais pirkėjas sumoka tiesiogiai į ieškovo banko sąskaitą; 108 000 Eur turto pirkimo–pardavimo kainos dalį pirkėjas įsipareigoja per ne ilgesnį nei 30 kalendorinių dienų nuo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos terminą sumokėti mokamaisiais pavedimais tiesiogiai į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą, tokiu būdu padengiant likusius K. F. įsipareigojimus, kylančius iš kredito sutarties. Šis pareiškimas sudarytas Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure.
6. 2018 m. vasario 8 d. V. M. ieškovui sumokėjo 18 000 Eur, 2018 m. vasario 9 d. – 8 400 Eur, 2018 m. vasario 27 d. – 90 000 Eur, iš viso ieškovui sumokėta 116 400 Eur. Kaip nurodo ieškovas, 3 600 Eur buvo sumokėti nekilnojamojo turto tarpininkui už turto pirkėjų paieškas bei kitas išlaidas, turėtas siekiant parduoti turtą. Teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pritarti ieškovo teiginiui, kad 120 000 Eur reikalavimas į atsakovą buvo patenkintas iš hipoteka įkeisto turto. Tačiau teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas turi galiojantį 107 368,41 Eur reikalavimą (227 368,41 Eur – 120 000 Eur) į atsakovą pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį.
7. Kaip minėta, 2017 m. kovo 23 d. pradinio kreditoriaus Nordea Bank, AB ir naujojo kreditoriaus A. E. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nurodyta, kad skolininko K. F. skola pagal kredito sutartį šios reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dieną yra 227 368,41 Eur, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad vienašaliu sandoriu, sudarytu 2018 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure, ieškovas ir R. E. patvirtino, kad 120 000 Eur turto pirkimo–pardavimo kaina yra skirta visų K. F. įsipareigojimų, kylančių iš 2007 m. gegužės 2 d. kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/05/30L su visais jos pakeitimais bei papildymais, padengimui. Šiame pareiškime taip pat patvirtinta, kad V. M. pareiškime nurodytomis sąlygomis sumokėjus turto pirkimo–pardavimo kainą, bus padengti likę K. F. įsipareigojimai, kylantys iš kredito sutarties. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad ieškovas 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu (sutikimu) atsisakė reikalavimo teisės į atsakovą dėl likusios 107 368,41 Eur sumos, kilusios iš 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutarties Nr. LL/07/05/30L, todėl ieškinio reikalavimą iš atsakovo priteisti 107 368,41 Eur teismas atmetė.
8. Nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. ieškovas antstoliui A. S. sumokėjo 647,66 Eur, 2017 m. rugpjūčio 8 d. – 2272,43 Eur UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ ir 9 038,74 Eur – VMI. Bendra ieškovo pervesta pinigų suma – 11 958,83 Eur. Iš elektroninių laiškų matyti, kad atsakovas teiravosi advokato P. M. dėl galimybių padengti skolą VMI, atsakovas nurodė norintis kaip įmanoma greičiau panaikinti turto, kurį nori perleisti ieškovui, areštą. Nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo teiginius, kad šalys susitarė, kad ieškovas, įvykdęs atsakovo prievolę jo kreditoriams, atsisako reikalavimo teisės į atsakovą. Iš 2018 m. sausio 5 d. pareiškimo, kuriame nurodyta atsiskaitymo už parduodamą nekilnojamąjį turtą tvarka, nustatyta, kad 120 000 Eur yra turto pirkimo–pardavimo kaina ir ji yra skirta visų K. F. įsipareigojimų, kylančių iš 2007 m. gegužės 2 d. kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/05/30L su visais jos pakeitimais bei papildymais, padengimui. Šiame pareiškime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad 120 000 Eur skirta tik skolinių įsipareigojimų, kylančių iš kreditavimo sutarties, padengimui.
9. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, jog trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tad teismas, vadovaudamasis aptartomis aplinkybėmis bei nurodytu teisiniu reguliavimu, darė išvadą, kad ieškovui, įvykdžiusiam piniginę prievolę už atsakovą, t. y. sumokėjus 11 958,83 Eur skolą atsakovo kreditoriams, perėjo visos kreditoriaus teisės, susijusios su šiuo skolininku ir ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką bei turi teisę gauti iš skolininko K. F. sumokėtos pinigų sumos. Todėl teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 11 958,83 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas A. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovo 107 368,41 Eur, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti visa apimtimi; nusprendus nepriimti naujo sprendimo, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo prievolė ieškovui 107 368,41 Eur dalyje pasibaigė, netinkamai aiškino ieškovo valią.
10.1.1. Nei įstatymas, nei sutartis nenumatė galimybės šaliai vienašališkai pareikšti apie prievolės pasibaigimą, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.125 straipsnyje numatytas prievolės pasibaigimo pagrindas netaikytinas.
10.1.2. CK 6.129 straipsnio 2 dalis numato, kad atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai. 2018 m. sausio 5 d. pareiškimas (sutikimas) nėra aiškus ir neabejotinas atsakovo atleidimas nuo prievolės. Ieškovas teisme pareiškė, kad jis 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu (sutikimu) neatleido atsakovo nuo 107 368,41 Eur įsipareigojimo.
10.1.3. 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu ieškovas siekė tik vieno – suteikti atsakovui leidimą parduoti ieškovui įkeistą nekilnojamąjį turtą už nurodytą kainą. 2018 m. sausio 5 d. pareiškimo (sutikimo) turinys turėjo būti perkeltas į pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad dengiama tik dalis atsakovo įsipareigojimų.
10.1.4. Jei ieškovo valia būtų buvusi atsisakyti nuo reikalavimo į atsakovą, privalėjo būti nurodytas tikslus reikalavimo dydis, nuo kurio ieškovas atsisako. Tokio ieškovo pareiškimo nėra.
10.1.5. Ieškovas reikalavimą į atsakovą įgijo reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu, o pareiškimu (sutikimu) ieškovas nepareiškė, kad atsisako nuo reikalavimo pagal šią sutartį. Tuo tarpu reikalavimo teisių perleidimo sutarties 8.4. punktas numato, kad bet kurie jos pakeitimai, papildymai ir priedai turi būti įforminami raštu ir pasirašomi abiejų šalių. Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/05/30L 9 punktas numato, kad jos sąlygos gali būti pakeistos tik atskiru raštišku banko ir kredito gavėjo susitarimu.
10.1.6. Teismas laikė, kad ieškovas neva atsisakė nuo reikalavimo, sudarydamas notarinės formos pareiškimą. Tad 2018 m. sausio 5 d. pareiškimas (sutikimas) būtų laikomas sudarytu netinkama forma ir net jei jame būtų išreikšta ieškovo valia atsisakyti reikalavimo į atsakovą, būtų laikomas niekiniu ir negaliojančiu. Be to, pareiškimą (sutikimą) pasirašė ir išdavė ne tik ieškovas, bet ir R. E., nors reikalavimą į atsakovą perėmė išimtinai ieškovas. Taigi, net ir tuo atveju, jei laikytume, kad pareiškimu buvo atsisakyta nuo reikalavimo į atsakovą, toks „atsisakymas“ pasirašytas netinkamo subjekto, kadangi R. E. neturėdama reikalavimo į atsakovą, negalėjo nuo tokio reikalavimo ir atsisakyti.
10.2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 183 ir 185 straipsnius, nes neištyrė išsamiai bylos medžiagos, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.
10.3. Teismas, spręsdamas, kad pareiškimu ieškovas neva atsisakė nuo likusios reikalavimo dalies į atsakovą, turėjo teisę (ir šiuo atveju netgi pareigą) pareikalauti šalis pateikti papildomus dokumentus, pavyzdžiui, pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį (patikrinti ar 2018 m. sausio 5 d. pareiškimo (sutikimo) turinys buvo perkeltas į pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį), 2007 m. gegužės 2 d. kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 07/05/30L, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
11. Atsakovas K. F. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį ir apeliacinį skundą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Ieškovo valia yra aiški ir tinkamos formos.
11.1.1. Lingvistiniu požiūriu kreditoriaus pareiškimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Jo 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad „Turto pirkimo–pardavimo kainos dalis, lygi 120‘000 EUR (vienam šimtui dvidešimčiai tūkstančių eurų) turi būti skirta visų K. F. įsipareigojimų, kylančių iš 2007-05-02 Kredito „Laisvai“ sutartį, Nr. LL 07/05/30L, su visais jos pakeitimais bei papildymais (toliau – „Kredito sutartis“) padengimui, <...> tokiu būdu padengiant likusius K. F. įsipareigojimus, kylančius iš Kredito sutarties“.
11.1.2. Lingvistinį kreditoriaus pareiškimo turinio aiškinimą patvirtina ir ieškovo bei atsakovo susitarimas, kreditoriaus pareiškimas yra logiška ir neatsiejama susitarimo įvykdymo dalis.
11.1.3. Ieškovo valia yra aiškiai išreikšta raštu, atitinka bylos aplinkybes, pagrįstas įrodymais. Tai, kad pasikeitus šalių santykiams, ieškovas nesąžiningai pakeitė savo valią ir pareiškė nepagrįstą reikalavimą, nepaneigia jo valios, išreikštos pareiškime ir kylančios iš susitarimo.
11.1.4. Argumentai, kad pareiškimo turinį paneigia 2018 m. vasario 7 d. žemės sklypo ir statinio pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktas, kuriame minimas tik dalies prievolės dengimas, nepagrįstas. Ieškovas nėra žemės sklypo ir statinio pirkimo–pardavimo sutarties šalis, todėl šioje sutartyje negalėjo išreikšti naujos valios, priešingos išreikštai kreditoriaus pareiškime.
11.1.5. Kreditoriaus pareiškimas, sudarytas notarine forma, yra oficialus rašytinis įrodymas, kuriame aiškiai išreikšta jo valia. Nėra duomenų, kad ieškovas kvestionuotų kreditoriaus pareiškimo ar jo sudarymo ir pasirašymo aplinkybių teisėtumą ir pagrįstumą.
11.1.6. Apelianto naujai pateiktas argumentas, kad kreditoriaus pareiškimą pasirašė ir ieškovo sutuoktinė teisiškai nereikšmingas.
11.2. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi iš banko perimtos reikalavimo teisės, be kita ko, apėmė kreditoriaus teises pagal vykdomąjį įrašą ir išieškotojo teises antstolio vykdomojoje byloje. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad notaro išduotas vykdomasis įrašas yra panaikintas ir (ar) kad nėra galimas likusios skolos išieškojimas. Todėl galimai ieškovas siekia prisiteisti tą pačią skolą antrą kartą, todėl egzistuoja pagrindas bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė šiuos naujus įrodymus: 1) 2020 m. vasario 6 d. notaro atsakymo į paklausimą Nr. S-23/2020, 2) 2018 m. vasario 7 d. žemės sklypo ir statinio pirkimo–pardavimo sutarties ir 3) 2007 m. gegužės 2 d. Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/05/30L kopiją. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujais įrodymais Nr. 1-3, pažymi, kad jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsisako šiuos naujus įrodymus priimti.
Dėl bylos nutraukimo
14. Atsakovas prašo nagrinėjamą bylą nutraukti, nes apeliantas galimai siekia prisiteisti tą pačią skolą antrą kartą, kadangi nepateikė į bylą duomenų, kad 2014 m. sausio 23 d. vykdomais įrašas Nr. 1-503 yra panaikintas. Byloje nustatyta, kad ieškinio reikalavimas dėl 107 368,41 Eur priteisimo iš atsakovo kildinamas iš 2017 m. kovo 23 d. tarp pradinio kreditoriaus Nordea Bank, AB ir naujojo kreditoriaus apelianto sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Pagal šią sutartį pradinis kreditorius Nordea Bank, AB, naujajam kreditoriui apeliantui perleido šias reikalavimo teises: 1) reikalavimą į atsakovą pagal 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L kartu su jos įvykdymo užtikrinimo priemone (hipoteka); 2) reikalavimą pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014 m. sausio 23 d. atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 1-503 dėl skolos iš atsakovo išieškojimo; 3) visas išieškotojo teises bei pareigas antstolio J. P. Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014 m. sausio 23 d. atlikto vykdomojo įrašo Nr. 1-503 pagrindu užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00269. Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014 m. sausio 23 d. vykdomais įrašas Nr. 1-503 buvo išduotas dėl išieškojimo iš įkeisto 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutarčiai Nr. LL/07/05/30L užtikrinti turto. Šis turtas buvo realizuotas už 120 000 Eur ir tokia suma buvo padengtas atsakovo reikalavimas, kildinamas iš 2017 m. kovo 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties.
15. Jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.193 straipsnio 1 dalis), o priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų galiojančių hipotekų (CK 4.197 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, realizavus minėtą hipoteka apsunkintą turtą ir jo pardavimo kaina apmokėjus hipotekos kreditoriaus reikalavimus, hipoteka kaip kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo būdas pasibaigė, todėl pasibaigė ir nebegalėjo būti tęsiamos išieškojimo CK 4.193 straipsnio tvarka procedūros, kurios taikomos tik išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto. Tuo tarpu dėl ginčo reikalavimo, sudarančio 107 368,41 Eur, ieškovas pareiškė reikalavimą teisme bendra ieškinio teisenos tvarka, kaip tai numatyta CK 4.193 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl nagrinėjamos bylos nutraukimo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
16. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo prievolė apeliantui 107 368,41 Eur dalyje pasibaigė, netinkamai aiškino ieškovo valią. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. CK 6.129 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai; jis gali būti atlygintinis arba neatlygintinis (CK 6.129 straipsnio 2 dalis). Atleidžiama nuo visos prievolės vykdymo, išskyrus atvejus, kai kreditorius aiškiai nurodo, kad atleidžia tik nuo prievolės dalies vykdymo (CK 6.129 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011).
17. Nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas, būdami artimi draugai, sudarė susitarimą dėl reikalavimo teisių į atsakovo skolą Nordea Bank, AB pagal 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L perėmimo; susitarimas sudarytas mišria forma – žodžiu ir elektroniniais laiškais. 2017 m. kovo 23 d. sudaryta pradinio kreditoriaus Nordea Bank, AB ir naujojo kreditoriaus apelianto reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria apeliantui perleista reikalavimo teisė į atsakovo skolą pagal 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L sudariusią 227 368,41 Eur. Vienašaliais sandoriais, sudarytais 2018 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure, apeliantas ir R. E. patvirtino, kad 120 000 Eur turto pirkimo–pardavimo kaina yra skirta visų atsakovo įsipareigojimų, kylančių iš 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutarties Nr. LL 07/05/30L su visais jos pakeitimais bei papildymais, padengimui; kad pirkėjui V. M. pareiškime nurodytomis sąlygomis sumokėjus turto pirkimo–pardavimo kainą, bus padengti likę atsakovo įsipareigojimai, kylantys iš kreditavimo sutarties. 2018 m. vasario 8 - 27 d. V. M. apeliantui sumokėjo iš viso 120 000 Eur.
18. CK IX skyriaus pirmasis skirsnis įtvirtina septynis savarankiškus bendruosius prievolių pasibaigimo pagrindus (CK 6.123-6.129 straipsniai). Kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, nagrinėjamu atveju yra taikytinos CK 6.129 straipsnio 1-3 dalių nuostatos ir jose įtvirtintas prievolės pasibaigimo pagrindas, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja (CK 6.129 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.129 straipsnyje nėra detalizuota skolininko atleidimo nuo prievolės forma šalių aspektu. Tai reiškia, kad civilinėje teisėje galiojant dispozityvumo principui, yra galimas skolininko atleidimas nuo prievolės tiek vienašaliu kreditoriaus pareiškimu, tiek dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu, kurio šalimis būtų kreditorius, skolininkas ir (ar) kiti susiję asmenys. Imperatyvūs reikalavimai keliami šiam prievolės pasibaigimo pagrindui yra atleidimo nuo prievolės įvykdymo išraiškos aiškumas ir neabejotinumas (CK 6.129 straipsnio 2 dalis) bei atleidžiant nuo prievolės dalies vykdymo, šios dalies aiškus identifikavimas (CK 6.129 straipsnio 3 dalis).
19. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įgyvendinti CK 6.129 straipsnio 2-3 dalių reikalavimai dėl atleidimo nuo prievolės išraiškos aiškumo ir neabejotinumo bei tikslaus prievolės dalies, nuo kurios skolininkas atleidžiamas, identifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, atleidimo nuo 107 368,41 Eur prievolės dalies pagrindas yra apelianto ir ieškovo susitarimas dėl reikalavimo teisių į atsakovo skolą Nordea Bank, AB pagal 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L perėmimo, kuris buvo sudarytas artimos šalių draugystės ir didelių atsakovo finansinių sunkumų kontekste. Byloje nebuvo paneigta aplinkybė dėl artimos šalių draugystės pastarojo susitarimo sudarymo ir jo vykdymo metu. Tai paaiškina ir nagrinėjamo susitarimo formos nevientisumą, t. y. kad susitarimo sąlygos buvo aptartos ir išdėstytos tiek žodžiu, tiek elektroniniais laiškais, ir susitarimo sąlygų tolydžią kaitą bėgant laikui, t. y. iš pradžių buvo tartasi dėl įkeisto turto vystymo, po to – dėl jo realizavimo. Iš šio susitarimo matyti, kad šalys susitarė, kad apeliantas perims reikalavimo teisę į atsakovo skolą kreditoriui Nordea Bank, AB pagal 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutartį Nr. LL/07/05/30L už 100 000,00 Eur, įgijęs reikalavimą iš banko, suteiks leidimą perleisti įkeistą turtą už 120 000,00 Eur ir atleis atsakovą nuo likusios skolos mokėjimo.
20. Antra, šios nutarties 19 punkto išdėstytų aplinkybių kontekste laikytina, kad 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu (sutikimu), sudarytu Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure, apeliantas aiškiai ir neabejotinai atleido atsakovą nuo 107 368,41 Eur prievolės dalies. Minėta, kad šiuo pareiškimu apeliantas patvirtino, kad 120 000 Eur turto pirkimo–pardavimo kaina yra skirta visų atsakovo įsipareigojimų, kylančių iš 2007 m. gegužės 2 d. kreditavimo sutarties Nr. LL 07/05/30L su visais jos pakeitimais bei papildymais, padengimui ir kad V. M. pareiškime nurodytomis sąlygomis sumokėjus turto pirkimo–pardavimo kainą, bus padengti likę atsakovo įsipareigojimai, kylantys iš kreditavimo sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo pareiškimo lingvistinė išraiška vienareikšmiška, nekelia abejonių, joje suformuluota aiški apelianto valia atsakovą atleisti nuo likusių jo įsipareigojimų, kylančių iš kreditavimo sutarties (CK 6.129 straipsnio 2 dalis). Tai, kad apeliantas teisme pareiškė, kad jis 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu neatleido atsakovo nuo 107 368,41 Eur įsipareigojimo, nedaro įtakos aiškiam minėto notariškai patvirtinto pareiškimo turiniui, o tik atskleidžia pasikeitusią apelianto poziciją. Tas pats pasakytina ir dėl šio pareiškimo turinio (ne)perkėlimo į pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį – tai, ar pareiškimo turinys buvo perkeltas į pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ar ne, įtakos pareiškime užfiksuotai apelianto valiai nedaro.
21. Tuo tarpu dėl reikalavimo įtvirtinto CK 6.129 straipsnio 3 dalyje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2018 m. sausio 5 d. pareiškime (sutikime), sudarytame Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure, aiškiai nurodyta, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo konkrečios, apibrėžtos prievolės dalies. Aplinkybė, kad nagrinėjame pareiškime prievolės dalis, nuo kurios skolininkas yra atleidžiamas, nėra nenurodyta skaitmenimis, nesudaro pagrindo spręsti, kad ši dalis būtų neidentifikuota, neaiški ar kitaip neapibrėžta. Tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kontekste yra visiškai aišku, kad „likę atsakovo įsipareigojimai, kylantys iš kreditavimo sutarties“ yra 107 368,41 Eur sudaranti prievolės dalis, gaunama iš visos atsakovo prievolės sumos atėmus sumą, sumokėtą už realizuotą įkeistą turtą, t. y. 227 368,41 Eur – 120 000 Eur = 107 368,41 Eur.
22. Apelianto teigimu, nėra duomenų apie tinkamos formos atsakovo atleidimą nuo prievolės dalies, nes, be to, kad apeliantas 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu neatleido atsakovo nuo prievolės dalies, net jei būtų atleidęs, šis pareiškimas yra netinkamos formos – sudarytas notarine, o ne paprasta rašytine forma, pasirašytas netinkamo subjekto – R. E. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir pažymi, kad nagrinėjamas pareiškimas laikytinas, neturinčiu formos trūkumų CK 6.129 straipsnio 1 dalies prasme. Minėta, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Nagrinėjamu atveju nei įstatymas, nei šalių susitarimas, kurio pagrindu atsakovas buvo atleistas nuo prievolės dalies vykdymo, reikalavimų apelianto valios šio atleidimo formai nenustatė. Tai reiškia, kad notarinė pareiškimo forma yra tinkama. Tuo tarpu aplinkybė, kad 2018 m. sausio 5 d. pareiškimas buvo pasirašytas ir R. E., teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Laikytina, kad pareiškimu apeliantas vienašališkai atleido atsakovą nuo prievolės dalies, todėl pareiškimui esant pasirašytam apelianto, kitų asmenų parašai apelianto valiai įtakos neturi.
23. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė CPK 179, 183 ir 185 straipsnių pažeidimus, kas lėmė neteisingo procesinio sprendimo byloje priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka, nes nenustatė nurodytų proceso teisės normų pažeidimų. Dėl teismo vaidmens pasakytina, kad nagrinėjamoje byloje visa apimtimi galioja rungtyniškumo ir dispozityvumo principai, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pareikalauti iš šalių pateikti papildomus įrodymus. CPK 179 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (1 dalis); teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis). Šiuo atveju gi įstatymai nenumato teismo teisės rinkti įrodymus, byla neturi viešojo intereso elemento, o šios nutarties 16-22 punktuose išdėstyti motyvai atskleidžia, kad šalių į bylą pateiktų įrodymų pakako teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimui.
24. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacines instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
25. Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas apelianto prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmesti, o atsakovo – tenkinti, tačiau atsakovui nenurodžius patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio bei nepateikus jų dydį ir patyrimo faktą patvirtinančių dokumentų, šių išlaidų priteisimo klausimas nesvarstytinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.