- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-25
- Bylos Nr.
- 2S-1910-480/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01385-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Skolininkas
- G. P.
- Kreditorius
- G. R.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal skolininkų G. P. ir G. P. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-1652-938/2013 pagal kreditoriaus G. R. pareiškimą skolininkėms G. P. ir G. P. individualiai įmonei dėl skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius G. R. CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka pateikė teismui pareiškimą dėl 36200 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidų bei procesinių palūkanų priteisimo iš skolininkių G. P. ir G. P. individualios įmonės. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkėms nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias skolininkams priklausančiose kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant reikalavimo sumos. Kreditoriaus vertinimu, šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, nes piniginė prievolė dar nėra pradėta vykdyti, nors jos įvykdymo terminas yra praleistas beveik aštuoniolika mėnesių, todėl darytina išvada, kad skolininkių turtinė padėtis yra sunki. Be to, reikalaujama išieškoti suma yra didelė, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo vykdymą ar padaryti jį neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo skolininkėms G. P. ir G. P. individualiai įmonei priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus bendrai 36 200 Lt sumai, o jų nesant ar esant nepakankamai, papildomai areštavo minėtų skolininkių pinigines lėšas, esančias skolininkėms priklausančiose kredito įstaigų sąskaitose, bendrai 36200 Lt sumai (įskaitant areštuoto nekilnojamo ir kilnojamojo turto vertę), uždraudžiant skolininkėms disponuoti areštuotu turtu, vykdyti bet kokius atsiskaitymus areštuotomis piniginėmis lėšomis, išskyrus atsiskaitymą su kreditoriumi pagal pareikštą reikalavimą, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju reikalaujama priteisti suma yra pakankamai ženkli suma, juolab įvertinus tai, kad šioje bylos stadijoje teismas neturi patikimų duomenų apie skolininkų finansinę padėtį. Todėl įvertinęs didelę reikalavimo sumą, tai, jog skolininkė G. P. ilgą laiką vengia įvykdyti savo prievolinius įsipareigojimus (prievolė turėjo būti įvykdyta iki 2012-01-01), kreditoriui savo reikalavimą tikėtinai pagrindus rašytiniais įrodymais, teismas padaro išvadą, kad kreditorius pagrįstai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu skolininkės prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir panaikinti šia nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; teismui nusprendus palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti, kad kreditorius G. R. pateiktų skolininkių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtų nuostolių atlyginimo užtikrinimą 36200 Lt sumai; perduoti bylą nagrinėti skolininkės G. P. gyvenamosios vietos teismui – Kauno apylinkės teismui. Apeliantės nurodo, kad vien skolos dydis jokiu būdu negali būti laikomas pakankamu pagrindu, kaip nurodo teismas skundžiamas nutartyje, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vienintelis jų taikymo pagrindas gali būti pagrįstas manymas, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Tačiau prie šio skundo pridedamas G. P. individualios įmonės sąskaitos išrašas patvirtina, kiek pinigų kreditorius G. R. yra pervedęs, ir kad suteikta paskola jam yra grąžinta. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad kreditoriui palankus sprendimas negali būti priimtas, taigi nėra ir pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantės, pasisakydamos dėl ieškinio pagrįstumo, iš esmės pasisako dėl ginčo esmės, nors ieškinio pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus visus byloje pateiktus įrodymus. Iš prie atskirojo skundo pateiktų įrodymų matyti, kad apeliantės klaidina teismą, nes pateikia įrodymus apie visai kitų prievolių įvykdymą. Iš pateiktų sąskaitų išrašų taip pat matosi, kad pastaruoju metu apeliantės jokių įmokų kreditoriui nebemoka, todėl yra pagrindas manyti, jog jų padėtis nėra gera. Juo labiau, kad apeliantės nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų stabilią finansinę padėtį.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tokia tikimybė gali atsirasti ne tik priimant ieškinį, tačiau ir bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje.
Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių paminėtina ir didelė ieškinio suma. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau pažymėtina ir ta aplinkybė, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ypatingai atsižvelgti į šį kriterijų būtina tuomet, kai atsakovo valdomas nuosavybės teise turtas, juridinio asmens įstatinis kapitalas yra žymiai mažesni už ieškinio sumą. Tada, kai yra įrodymų, jog ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, tai yra kai atsakovas paneigia objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Tačiau nagrinėjamoje byloje skolininkės tokių aplinkybių neįrodė, nes apskritai nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių gerą jų finansinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantės nepateikė jokių įrodymų, kurie eliminuotų abejones dėl jų galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, ir pagrįstų, jog jų atžvilgiu pareikšto reikalavimo suma - 36200 Lt, nėra ženkli ir jos bus pajėgios įvykdyti galimai kreditoriui palankų teismo sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nevertina skolininkių atskirajame skunde išdėstytų argumentų dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo nepagrįstumo, nes klausimą, ar pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo išdėstytas reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia kitose civilinio proceso stadijose, nagrinėdamas bylą iš esmės.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai skolininkėms sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė jų nekilnojamajam ir/ar kilnojamajam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant, - lėšoms. Skundo argumentai apie tai, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantės patiria neigiamų padarinių, nes be teisinio pagrindo ribojamos jų teisės į turtą, grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl nesudaro objektyvaus pagrindo naikinti pagrįstai ir teisėtai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų laikomasi proporcingumo principo ir kad nebūtų ignoruojami nei vienos šalies interesai (CPK 17 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliantėms išaiškinama galimybė pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis: prašyti pirmosios instancijos teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, nurodyti materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas arba panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, jeigu atsirastų bent vienas CPK 149 straipsnio antrojoje dalyje numatytas pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar skolininkas, vadovaudamasis CPK 146 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo pareiškimas būtų atmestas (CPK 146 str. 2 d.). Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliančių atskirajame skunde pareikštų reikalavimų taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą bei perduoti bylą pagal teismingumą Kauno apylinkės teismui, nes šie klausimai skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo sprendžiami ir nėra šios bylos apeliacijos objektas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.