- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- I-6087-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui A. L., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. L. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 29 d. (pagal antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
2015 m. sausio 12 d. teismo nutartimi pareiškėjo skundas priimtas, atsakovu byloje nutarta laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių TI-K (b. l. 4).
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad maždaug nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad buvo laikomas kamerose, kuriose reikalavimai dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto buvo pažeisti daugiau nei dvigubai. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to jautė psichologinį spaudimą, moralinį gniuždymą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–12). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 110).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pagrindiniu ir vieninteliu skundo argumentu pareiškėjas nurodo tai, kad pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas maždaug nuo 2013 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (pareiškėjo asmens įskaitos kortelę), byloje nustatyta, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis (su pertraukomis) buvo nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. (toliau – ginčo laikotarpis) (b. l. 13, 16). Ginčo laikotarpiu reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto Lukiškių TI-K laikėsi ne visą laiką, t. y. 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m., 2013 m. rugsėjo 13–16 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 265, kurios plotas – 7,87 kv. m., 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas – 7,38 kv. m., 2013 m. spalio 4–9 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 267, kurios plotas – 7,63 kv. m., 2013 m. spalio 10 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 311, kurios plotas – 7,75 kv. m., 2013 m. spalio 20–23, 26–28 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 375, kurios plotas 7,37 kv. m., 2014 m. liepos 17 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 115, kurios plotas – 7,45 kv. m., o 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 109, kurios plotas – 7,31 kv. m. Taigi, iš viso 22 paras (laikotarpyje nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala yra tiesiogiai su asmeniu susijusi žala, vertinant aplinkybes dėl pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, ypatingai svarbus yra pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas, savo neigiamų išgyvenimų apibūdinimas. Pareiškėjas nurodo, kad būdamas Lukiškių TI-K jautė psichologinį spaudimą, moralinį gniuždymą. Pareiškėjas teismui nenurodo, kuo pasireiškė jo nurodomi išgyvenimai. Byloje nėra duomenų, kad dėl jų pareiškėjas būtų kreipęsis į specialistus (psichiatrą ar psichologinę tarnybą). Pasisakydamas dėl pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, teismas konstatuoja, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio, kuris, kaip minėta, yra nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d., pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, reikalaudamas Lukiškių TI-K laikyti jį vieną (b. l. 80). Pareiškėjas minėtame prašyme nurodė, kad jis nenori išeiti į laisvę ir ketina nužudyti pirmą pasitaikiusį jo kameroje. Minėtą prašymą Kalėjimų departamentas persiuntė Lukiškių TI-K ir Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į pareiškėjo grasinimus, pareiškėją laikė kameroje vieną, t. y. pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo daug didesnis nei minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Atsižvelgiant į visa tai, taip pat ir į tai, kad teismo nustatytas pažeidimas dėl ploto trūkumo nebuvo nepertraukiamas, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, negalima teigti, kad pareiškėjas, be laikinų fizinių nepatogumų, neabejotinai patyrė taip pat ir dvasinį sukrėtimą, depresiją ar kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme dėl to, kad 22 paras (su pertraukomis) buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus ploto vienam asmeniui suteikimo. Atitinkamai, vertintina, kad neegzistuoja kitos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo patirta skriauda atlyginama asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad šiuo atveju tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 2 896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.