Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. K. ir jo atstovės advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2016 m. spalio 17 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalį 57 Eur bauda už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 10 d. 21.26 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir paliko ją stovėti (duomenys neskelbtini) g., ties (duomenys neskelbtini) namu, kelio ženklo Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje. Transporto priemonė nebuvo paženklinta skiriamuoju ženklu „neįgalusis“ arba neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortele, taip pat joje nebuvo įjungta avarinė šviesos signalizacija bei nebuvo pastatytas avarinio stovėjimo ženklas.

Apeliantų manymu, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis yra neteisėta dėl materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimo – pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė ATPK 17 straipsnio normą. Teigia, kad teismo išvada, jog nebuvo neatidėliotino būtinumo teikti skubią medicininę pagalbą pacientui E. S. ir dėl to trumpam pastatyti automobilį neleistinoje vietoje, yra neteisinga, prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams.

Skunde pažymima, kad D. K. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis: jis, kaip šeimos gydytojas, 2016 m. rugpjūčio 10 d., apie 21 val., netikėtai sulaukęs paciento E. S., gyvenančio (duomenys neskelbtini), telefoninio skambučio ir šio paciento nusiskundimų ūmiu skausmu nugaros srityje bei prašymo kuo skubiau pas jį atvykti, skubėjo pas pacientą. Neleistinoje vietoje sustojo ir trumpam paliko stovėti automobilį dėl to, kad skubėjo pacientui suteikti būtinąją medicinos pagalbą ir išvengti galimo žalos pacientui atsiradimo. Savo veiksmais jis niekam žalos nepadarė, automobilis neleistinoje vietoje stovėjo labai trumpai, eismui nekliudė. Savo pareigą teikti būtinąją medicininę pagalbą D. K. pagrindė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ bei 2014 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-471 1.1 punktu, kuriame numatyta, kad pakeičiamas 2 kategorijos 4 skilties 5 punktą ir išdėstomas taip: „5. Labai stiprus ūmus skausmas dėl įvairių priežasčių, įskaitant ūmų širdies, pilvo, danties skausmą ar ektopinį nėštumą, kai skausmo intensyvumas vertinamas 9–10 balų pagal dešimties balų skalę“. 1.3 punkte numatyta, kad pakeičiamas 3 kategorijos 4 skilties 9 punktas ir išdėstomas taip: „9. Vidutinio stiprumo skausmas, išskyrus danties skausmą, vertinamas 7–8 balais pagal dešimties balų skalę, kai reikia skubaus nuskausminimo“.

Pasak apeliantų, byloje pakanka įrodymų, kurių pagrindu galima daryti išvadą, jog yra nustatytos visos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos, t. y. iš paciento E. S. telefoninio pranešimo šeimos gydytojui D. K. pastarasis, kaip kvalifikuotas specialistas, turėjo pagrindo spręsti, kad ūmūs nugaros skausmai gali grėsti paciento sveikatai ir gyvybei, kad pavojus realus ir, kad toks pavojus gali būti pašalintas tik suteikiant būtinąją medicininę pagalbą, o esant reikalui, nukreipiant pacientą į gydymo įstaigos stacionarą. Pažymi, kad ūmus skausmas yra daugelio pavojingų gyvybei ligų simptomas, todėl būtina pacientą skubiai apžiūrėti ir spręsti, ar jam toliau būtina teikti skubią medicinos pagalbą, kaip tai numatyta minėtame Sveikatos apsaugos ministro įsakyme. Taigi būtent paciento E. S. informacija apie ūmų ir stiprų skausmą privertė šeimos gydytoją D. K. veikti būtinojo reikalingumo sąlygomis, t. y. labai skubėti pas pacientą ir dėl to trumpam pastatyti automobilį kelio ženklo Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje, nesudarant kliūties eismui ir nesukeliant autoįvykio. Byloje nenustatyta, kad šiais savo veiksmais D. K. padarė žalą didesnę, nei ta, kurios jis siekė išvengti, juo labiau, kad žmogaus gyvybė ir sveikata yra įstatymų labiausiai saugomas gėris.

Be to, apeliantų vertinimu, nepagrįsta teismo išvada, kad pavojus įstatymo saugomiems interesams (šiuo atveju, paciento E. S. sveikatai) galėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, t. y. nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimų. Dar kartą pažymi, kad D. K. skubėjo pas pacientą teikti jam skubios medicininės pagalbos ir būtent dėl tos priežasties neleistinoje vietoje sustojo ir trumpam paliko stovėti savo automobilį. Atkreipia dėmesį, kad statydamas automobilį nepažeidžiant KET reikalavimų, t. y. ieškodamas vietos automobiliui pastatyti, reikalui esant eidamas mokėti už automobilio stovėjimą, D. K. galėjo sugaišti 10–15 minučių, kurios gali būti lemtingos žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Esant paminėtoms aplinkybėms mano, kad galima daryti išvadą, jog D. K. jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje, padarė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą ir, kad profesionalus teisinis atstovavimas administracinėse bylose skirtas ne vien padėti šalims tinkamai išdėstyti ir teisiškai pagrįsti savo poziciją, bet ir veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-388/2012). Kartu apeliantai pažymi, kad administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, turi kompleksiškai įvertinti pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytus maksimalius dydžius, šių rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis). Teigia, kad D. K. pirmosios instancijos teisme patyrė 120 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už teisinę konsultaciją bei skundo surašymą ir tai patvirtina 2016 m. spalio 19 d. teisnių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) bei pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 150 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už teisinę konsultaciją bei apeliacinio skundo surašymą. Tai patvirtina 2016 m. lapkričio 23 d. teisnių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) bei pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini). Mano, kad jo prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis yra pagrįstas ir nemaksimalus.

D. K. ir jo atstovės advokatės S. Balčiūnienės apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje buvo numatyta administracinė atsakomybė tam, kas sustojo ar stovėjo vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti (išskyrus šio straipsnio trečiojoje dalyje numatytus sustojimo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus), taip pat sustojo ar stovėjo nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų arba pažeidė važiavimo tvarką gyvenamosiose zonose ir kiemuose. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK ), kurio 417 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta tam, kas sustojo ir stovėjo vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojo ir stovėjo nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, pažeidė važiavimo tvarką gyvenamosiose zonose ir kiemuose.

Kelio ženklas Nr. 333 (Stovėti draudžiama) draudžia transporto priemonėms stovėti toje kelio pusėje, kurioje yra ženklas. Šis kelio ženklas negalioja skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortele pažymėtoms transporto priemonėms.

ATPK 17 straipsnyje buvo nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ANK 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Taip pat pažymima, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė byloje teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad D. K. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai, sutikti su apelianto teiginiu, kad jis veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos – gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-1146/2010).

D. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis yra šeimos gydytojas ir tąkart, apie 21.10 val., gavęs paciento iškvietimą, vyko jam suteikti pirmosios pagalbos. Atvykęs prie paciento namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir 500 m spinduliu nepastebėjęs laisvos vietos automobiliui pastatyti, 2–3 minutes paieškojęs vietos automobiliui ir jos neradęs, savo automobilį pastatė prie stovėjimą draudžiančio ženklo. Taip pat nurodė manantis, kad jo pacientui nebuvo būtinybės kviesti greitąją medicinos pagalbą, nes ir jis gali suteikti tinkamą pagalbą, be to, jis įvertino ir tai, kad buvo vakaras, o vaistinės dirba iki 22 val., todėl pacientas nebūtų spėjęs nusipirkti reikalingų vaistų. Pažymėjo, kad tąkart jo pacientas kentėjo didelius nugaros skausmus ir jis privalėjo suteikti pastarajam būtiną pirmąją pagalbą (b. l. 40–41). Tai, kad D. K. pacientas E. S. skundėsi staigiu skausmu strėnų srityje, negalėjo pasikelti ir D. K. atvykęs į pastarojo namus jam išrašė vaistus, patvirtina asmens sveikatos istorijos kopija (b. l. 32–33). Tačiau įvertinęs visumą bylos įrodymų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamoje nutartyje išdėstyta išvada, kad D. K. administracinį teisės pažeidimą padarė ne veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Iš D. K. parodymų matyti, kad jis, išklausęs jam paskambinusio paciento nusiskundimų, nusprendė, kad gali pats jam suteikti reikalingą pagalbą, apgalvojo, kad paciento būklei atstatyti pakaks vaistų, kuriuos jis gali išrašyti, taigi, svarbu, kad pastarasis spėtų iki 22 val. nuvykti į vaistinę, o tai rodo, kad D. K. vertinimu situacija nebuvo tokia, jog pacientui dėl sveikatos būklės būtų reikėję skubios kvalifikuotos pagalbos, t. y. paciento gyvybei grėsmė nebuvo kilusi, liga nebuvo tokia ūmi, kad sukeltų pavojingą sveikatai būklę. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad D. K., kaip pats nurodė, kurį laiką ieškojo vietos automobiliui pastatyti, o jos neradęs, automobilio nepastatė prie pat E. S. namų, automobilį paliko stovėti prie namo, esančio netgi kitoje gatvėje. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, kad pavojaus D. K. paciento E. S. gyvybei nebuvo, patvirtina ir tai, kad E. S. dėl pablogėjusios sveikatos būklės, t. y. dėl ūmaus skausmo nugaros srityje, skambino ne greitajai medicinos pagalbai, o savo šeimos gydytojui, nors šis, esant pavojingai sveikatai ar netgi gyvybei būklei, negalėtų suteikti tokios pagalbos, kokią turi galimybę suteikti greitosios medicinos pagalbos ekipažas. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju būtinumo pažeisti kelio ženklus nebuvo. Savo pareigą teikti būtinąją medicininę pagalbą D. K. galėjo atlikti ir nepažeisdamas KET reikalavimų.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Priėmus sprendimą apeliacinio skundo netenkinti, prašymas priteisti D. K. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ANK 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. ATPK 124¹ straipsnio 4 dalies sankcijoje buvo numatyta, kad šio pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo 28 iki 86 eurų, o ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad šio pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo 30 iki 90 eurų. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju ANK yra nustatyta griežtesnė administracinė atsakomybė, D. K. padarytas administracinis teisės pažeidimas, atitinkantis administracinio nusižengimo požymius, pagal atitinkamą ANK straipsnį neperkvalifikuotinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį nepakeistą ir D. K. bei jo atstovės advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.