Kauno apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. rugsėjo 26 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu A. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51¹⁰ straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame MŽK ,,T.“ medžioklės ploto vienete, nepateikė medžioklinio šautuvo apžiūrai, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, nereagavo į teisėtus reikalavimus sustoti, nepateikė dokumentų, elgėsi agresyviai ir įžūliai, tuo kliudydamas vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalį.

1.1. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame MŽK ,,T.“ medžioklės ploto vienete, turėdamas užtaisytą (šovinys lizde, dėtuvė prijungta) ir į dėklą neįdėtą medžioklinį šautuvą pažeidė saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimus, kai medžioklės ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius reikiamus dokumentus, o nešiojamas ir vežiojamas be šovinio lizde ir su įjungtu saugikliu, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 ir 62 punktą.

1.2. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame MŽK ,,T.“ medžioklės ploto vienete, turėdamas užtaisytą (šovinys lizde ir dėtuvė prijungta prie ginklo) ir į dėklą neįdėtą medžioklinį šautuvą medžiojo ir buvo medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie šį medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape Nr. 0015, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1 punktą.

1.3. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį už tai, kad 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame MŽK ,,T.“ medžioklės ploto vienete, medžiokliniu šautuvu sumedžiojo gyvūną (šerną), kurio sumedžioti neturėjo teisės (leidimas laikyti (nešiotis) ginklą panaikintas), tokiais savo veiksmais pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos taisyklių 58.2.2 punktą.

1.4. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį už tai, kad 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame MŽK ,,T.“ medžioklės ploto vienete, medžiojo naudojant draudžiamą medžioklėje naudoti įrankį – naktinio matymo priedėlį Dedal NV-DK-2 Nr. 98447 ir tokiais savo veiksmais pažeisdė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.5.9 punktą;

2016 m. rugsėjo 26 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu A. K. pagal ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalį nubaustas 216 eurų bauda, pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį – 57 eurų bauda, pagal 85 straipsnio 5 dalį – 1 013 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį – 1 302 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams ir naktinio matymo monokuliaro DEDAL-NV Nr. 98447, ginklo Sauer 202, Nr. N55097, optikos Swarovski Z61 2,5-15x561, 3 vienetų šovinių 300 WSM, dėtuvės, rudo odinio diržo konfiskavimu, pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį – 1 158 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams ir naktinio matymo monokuliaro DEDAL-NV Nr. 98447, ginklo Sauer 202, Nr. N55097, optikos Swarovski Z61 2,5-15x561, 3 vienetų šovinių 300 WSM, dėtuvės, rudo odinio diržo konfiskavimu.

2.1. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, A. K. skundžiamu nutarimu buvo paskirta galutinė 1302 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams ir naktinio matymo monokuliaro DEDAL-NV Nr. 98447, ginklo Sauer 202, Nr. N55097, optikos Swarovski Z61 2,5-15x561, 3 vienetų šovinių 300 WSM, dėtuvės, rudo odinio diržo konfiskavimu.

Apeliaciniu skundu A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti; Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio nustatyta tvarka kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ekspertų komisijos 2011 metų lapkričio 30 d. protokolas neprieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir Medžioklės taisyklių 58.5.9 punktui.

3.1. Apelianto teigimu, administracinio teisės pažeidimo protokolas nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surašytas neaiškiai, kas trukdė jam gintis nuo pareikšto kaltinimo. Konstatuodamas šią išvadą A. K. pažymi, kad protokole visi pažeidimai nurodyti vykę vienu laiku, t. y. 2015 m. balandžio 13 d., 00.30 val.. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju jis buvo kaltinamas tuo pat laiku atlikęs penkis skirtingus pažeidimus, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad vienu laiku ir sumedžioti šerną, ir jo nesumedžioti, apeliantas negalėjo, kas leidžia pagrįstai teigti, kad pažeidimo padarymo tikslaus laiko nustatymas buvo itin svarbus siekiant pasiruošti tinkamai gynybai nuo jam pareikštų kaltinimų. Iš analizuojamo administracinio teisės pažeidimo protokolo suprasti, ar apeliantas atliko skirtingus veiksmus skirtingais laikais, ar vieną veiksmą, kuris nepagrįstai buvo vertinamas kaip atskiri ATPK pažeidimai, galimybės nėra.

3.1.1. Šiame kontekste pažymima, kad A. K. negalėjo būti surašytas protokolas už atskirus pažeidimus, kurie pasak institucijos, surašiusios protokolą, buvo padaryti vienu veiksmu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, protokolas A. K. atžvilgiu surašytas už Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto ir 62 punkto pažeidimus. Tačiau, jeigu apeliantas buvo ir medžiojo medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu ginklu nesant įrašo apie tai medžioklės lape, t. y. padarė pažeidimą, numatytą Medžioklės taisyklių skyriuje IX „Su medžiokle susijusi draudžiama veikla“, jo atžvilgiu surašyti protokolą dar ir už tai, kad jis pažeidė 62 punktą, numatantį, kad medžioklinis ginklas nešiojamas arba vežiojamas be šovinio lizde ir su įjungtu saugikliu, t. y. kad jis padarė pažeidimą, numatytą Medžioklės taisyklių X skyriuje „Saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimai“, teisinio pagrindo nebuvo, kadangi komentuojamas skyrius skirtas reglamentuoti teisėtos medžioklės metu padarytus pažeidimus, o 58.2.1 punktas kalba apie neteisėtą medžioklę. Tokiu būdu, nėra aišku, kuo iš tiesų kaltinamas apeliantas – ar tuo, kad jis buvo su į dėklą neįdėtu ginklu medžioklės plotuose ir medžiojo, ar tuo, kad užtaisytą ginklą nešė ir vežė su šoviniu lizde. Jeigu tai skirtingi pažeidimai, tai kokiais konkrečiais veiksmais jie pasireiškė ir kada konkrečiai jie buvo padaryti.

3.1.2. Be to, A. K. buvo kaltinamas ir Medžioklės taisyklių 61 punkto, numatančio, jog prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę, pažeidimu, tačiau nenurodyta, kuo šis pažeidimas faktiškai pasireiškė. O ir iš paties 2015 m. gruodžio 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo 5 punkto matyti, kad Institucija cituoja Medžioklės taisyklių 60 punktą, numatantį, kad medžioklinis ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius medžioklei reikalingus dokumentus, tačiau vis tik konstatuoja, kad A. K. analizuojamu atveju pažeidė ne Medžioklės taisyklių 60 punktą, o 61 punktą.

3.2. Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad skundžiamame apylinkės teismo nutarime nepagrįstai konstatuojama, kad A. K. plūdosi necenzūriniais žodžiais, elgėsi agresyviai ir įžūliai, nepateikė medžioklinio šautuvo apžiūrai, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, nereagavo į teisėtus reikalavimus sustoti, nepateikė dokumentų, tokiais savo veiksmais padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje. Konstatuodamas šią išvadą apylinkės teismas iš esmės rėmėsi pareigūnų M. T. ir V. S. parodymais, kurie, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, yra prieštaringi.

3.2.1. 2016 m. liepos 4 d. teismo posėdyje V. S., pažymėjo, kad A. K. kalbėjo pakeltu tonu, ką iš esmės patvirtino ir D. J., 2016 m. kovo 3 d. teismo posėdžio metu nurodęs, kad A. K. agresyviai nesielgė, tiesiog neteikė savo dokumentų pareikalavus. Liudytojas T. K. 2016 m. kovo 3 d. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad agresyviu A. K. elgesio jis nepavadintų, labiau – įžūloku, kadangi jis kalbėjo telefonu. Tokiu būdu akivaizdu, kad nei vienas pareigūnų nesakė, kad A. K. keikėsi ir įžeidinėjo pareigūnus. Todėl teismo išvados akivaizdžiai neatitinka V. S. parodymų, duotų nagrinėjant bylą teisme, bei kitų byloje surinktų įrodymų. Tuo tarpu pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, šis pažeidimas apskritai nėra minimas.

3.2.2. Nors skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime ir konstatuota, kad A. K. analizuojamu atveju nepateikė medžioklinio šautuvo apžiūrai, tačiau tokius apelianto veiksmus, jo paties teigimu, lėmė objektyvios priežastys. Pareigūnai jam neprisistatė (jie prisistatė tik G. V., išlipusiam iš automobilio), pareigūnai į jį švietė stipriu prožektoriumi, kuris apakino apeliantą, dėl ko jis negalėjo matyti pareigūnų uniformos. Be to, teismas netinkamai taikė ATPK 51¹⁰ straipsnio normą, kadangi jos pirmos dalies dispozicija numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia tyčinis kliudymas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, vykdantiems aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tikrinti įmones, įstaigas, organizacijas ir objektus. Iš šios teisės normos seka, kad tik kliudymas tikrinti įstaigas, organizacijas ir objektus gali užtraukti administracinę atsakomybę pagal šį straipsnį. Pareigūnai netikrino jokių objektų, dėl ko medžioklinio šautuvo pateikimas (ar nepateikimas) nesudaro ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalies sudėties. Pažymima, kad ši teisės norma 2014 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. XII-893 buvo pakeista, todėl teismas turėjo šią normą taikyti atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo valią ir išbraukti iš jos alternatyvų požymį – vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, nustatant administracinę atsakomybę tik už kliudymą tikrinti įmones, organizacijas ar objektus. Šiuo aspektu pabrėžiama ir tai, kad M. T. ir V. S. nurodė skirtingas šautuvo paėmimo aplinkybes, dėl ko jų parodymais nėra pagrindo vadovautis, nes, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, jie nėra nuoseklūs. Pareigūnų parodymai, kad A. K. neatidavė šautuvo, prieštarauja ir sveikai logikai, kadangi A. K. analizuojamo įvykio dieną buvo su sulaužyta kaire ranka, kurios gydymas ir imobilizacija truko iki 2015 m. gegužės 5 d..

3.2.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pareigūnų parodymais praktiškai todėl, kad jie yra valstybės tarnautojai, vykdantys įstatymų jiems pavestas funkcijas, veikę teisėtai ir savo įgaliojimų ribose, jų parodymams iš esmės suteikė aukštesnę galią, kas neatitinka teismų praktikos. Šiuo aspektu apylinkės teismas visiškai nevertino prieštaravimų tarp šių pareigūnų parodymų ir jų logiškumo. A. K. įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisėto pagrindo pripažinti, kad pareigūnai veikė teisėtai, kadangi automobilio apžiūrą jie atliko pažeisdami ATPK 268 straipsnio reikalavimus - automobilį jie apžiūrėjo be jo valdytojo ir nedalyvaujant kviestiniams.

3.2.4. Visiškai nepagrįstai, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino A. K., jo sūnaus A. K.. G. V. ir T. G. parodymus, remdamasis vien tik tuo, kad apeliantas ir A. K. yra giminės, o G. V. ir F. G. neva yra A. K. draugai, nors teismo posėdžių metu visi minėti asmenys save prisistatė kaip pažįstamus, o ne draugus, dėl ko teisėja, pati asmeniškai nepažinodama šių asmenų, negalėjo konstatuoti jų draugiškų santykių.

3.2.5. Be to, teismo išvados dėl bandymo pasišalinti iš įvykio vietos yra nepagrįstos. Jos prieštarauja nuosekliems A. K. ir G. V. parodymams. Apeliantas nuosekliai nurodė, kad dujų jam M. T. papurškė iš karto tik atidaręs automobilio dureles. Jis ėjo prie upelio plautis akių ir tada M. T. jį dar spardė. Automobilis, kurį sulaikė pareigūnai, priklausė apeliantui, todėl akivaizdu, kad jokio tikslo bėgti nuo pareigūnų, paliekant savo automobilį ir visus daiktus, nebuvo. Šią išvadą patvirtina ir pačių liudytojų M. T. ir V. S. teiginiai, kad neva G. V. siūlė jiems kyšį, ir prašė susitarti, motyvuodamas tuo, kad jis pareigūnas.

3.2.6. Apeliaciniu skundu akcentuojama ir tai, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nustatė, jog A. K. nepateikė dokumentų, t. y. leidimo ginklui ir medžiotojo bilieto. Tokie apelianto veiksmai negalėjo užtraukti administracinės atsakomybės, nes nesudaro ATPK 51¹⁰ straipsnyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Be to, pateikti reikalaujamų dokumentų – medžiotojo bilieto ir leidimo ginklui, apeliantas neturėjo jokios galimybės, nes jis nemedžiojo ir jų neturėjo. Be to, leidimo ginklui jis neturi, jis buvo panaikintas, tačiau ne dėl to, kad apeliantas neatitinka nepriekaištingos reputacijos, o dėl to, kad jis nesudarė sąlygų pareigūnams atlikti ginklo patikrinimo. Todėl akivaizdu, kad asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn už tai, kad jis nepateikė dokumento, kurio ne tik, kad neturėjo, bet ir negalėjo objektyviai turėti.

3.3. A. K. įsitikinimu, apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad savo veiksmais jis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 ir 62 punkto reikalavimus. Analizuojamu atveju ginklo valdytojas, buvo ne jis, ką patvirtino tiek A. K., tiek G. V. ir F. G., nuosekliai teigdami, kad ginklas buvo perduotas G. V., o ne A. K.. Be to, teismo išvados dėl šių Medžioklės taisyklių pažeidimo yra prieštaringos. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 61 punktas numato, kad prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę. Teismas apie šį pažeidimą nutarime iš viso nekalba, nenurodo jokių šį pažeidimą patvirtinančių faktinių aplinkybių bei įrodymų, tačiau vis tiek konstatuoja, kad šis punktas buvo pažeistas. Administracinio teisės pažeidimo protokole taip pat nenurodyta šio pažeidimo esmė, iš esmės kaltinimas netinkamo ginklo užtaisymu net nebuvo suformuluotas ir dėl tokio pažeidimo netgi nebuvo nagrinėjama byla. Vadinasi teismas, skundžiamame nutarime pacitavęs Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 punktą, pripažinęs, kad apeliantas jį pažeidė, jo veiksmus vis tik kvalifikavo pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 60 punktą, kas leidžia pagrįstai teigti, kad šiuo atveju apylinkės teismas nebuvo tinkamai susipažinęs su nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla.

3.3.1. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas A. K. buvo surašytas ir už tai, kad jis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1. ir 62 punkto reikalavimus. Už šių taisyklių pažeidimus apeliantas buvo nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį, ir pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį, tačiau nebuvo įvertinta tai, kad minėtos taisyklės (Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1. ir 62 punktai) skirtos reguliuoti skirtingus atvejus. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 62 punktas skirtas reglamentuoti ginklo vežiojimo ar nešiojimo taisykles teisėtos medžioklės metu, tuo tarpu 58.2.1 punktas skirtas neteisėtos medžioklės atvejams, kai asmuo medžioja nesant įrašo apie tai medžioklės lape arba teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu ginklu nesant tam įrašo apie tai medžioklės lape, t. y. nustatė, kad buvo pažeistas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1 punktas, taip pat nurodė, kad medžioklė jau buvo prasidėjusi. Tačiau tuo pat metu nubaudė ir už tai, kad ginklas buvo vežamas su šoviniu lizde. Tokios išvados yra akivaizdžiai prieštaringos.

3.3.2. Nesutinkama ir su apylinkės teismo išvada, kad A. K. buvo su užtaisytu ir į dėklą neįdėtu ginklu. Pareigūnų M. T. ir V. S. parodymai apie ginklo buvimo aplinkybes yra prieštaringi. Be to, jis buvo dėkle ir be šovinio lizde. Pareigūnai patys jį užtaisė, kai tarp jų, apelianto bei G. V. kilo konfliktas, dėl to, kad be jokio teisėto pagrindo jie purškė į apeliantą ašarinėmis dujomis. Komentuojamo pažeidimo, pasak apelianto, nepatvirtina ir pareigūnų pateikta filmuota medžiaga, kadangi ji yra iškarpyta – jie filmavo ginklo apžiūrą, tačiau nefilmavo jų deklaruojamo ginklo atėmimo. Akcentuojama ir tai, kad pačioje filmuotoje medžiagoje girdėti, kaip G. V. teigia, jog šautuvą pareigūnai užtaisė patys. Pabrėžiama ir tai, kad, remiantis M. T. ir V. S. parodymais, jie analizuojamo įvykio metu nebuvo apsirūpinę vaizdo fiksavimo priemonėmis, todėl filmavo telefonu tik po to, kai pareiškėjas pasakė esąs advokatas. Tačiau abu pareigūnai nurodė, kad tą dieną dalyvavo reide „Akcija lydeka“, todėl jų parodymai apie tai, kad vykstant į reidą nepasirūpinama specialiomis pažeidimų fiksavimo priemonėmis, bei kad jie nefilmuoja paties pažeidimo fakto, o tik aplinkybes, kaip rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kelia pagrįstų abejonių.

3.4. Apeliaciniu skundu akcentuojama ir tai, kad byloje esantis automobilio apžiūros aktas turėtų būti vertinamas kritiškai, kaip neatitinkantis pareigūnų parodymų apie automobilio apžiūrą. Iš akto neįmanoma nustatyti, kada automobilis buvo apžiūrėtas, nes jame fiksuojama ne apžiūra, o visas įvykių aprašymas (pagal pareigūnus); akte fiksuota, kad neva G. V. atsisakė aktą pasirašyti, tačiau apklausti teismo posėdyje apie tai pareigūnai iš viso nieko nenurodė. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis priklausė A. K., todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių aktą turėjo pasirašyti G. V.. Tuo tarpu A. K. pasirašė visuose dokumentuose, kuriuos pareigūnai jam davė pasirašyti, todėl neįtikėtina, kad pasirašyti šį aktą jis būtų atsisakęs.

3.5. Skundžiamu nutarimu konstatuota, kad šerną, kurį iš tiesų sumedžiojo A. K. sūnus A. K., sumedžiojo pats A. K.. Jo parodymai šioje dalyje yra nuoseklūs, juos visiškai patvirtino liudytojai F. G., kuris buvo medžioklės vadovas, A. K., pripažinęs, kad tai jis nušovė šerną, bei G. V.. Teismas nurodė, kad tokia versija kelia abejonių, nes T. K., M. T., V. S. ir D. J. parodė, kad A. K. buvo su sportine šviesia apranga, atvyko į įvykio vietą vėliau. Šiame kontekste pažymima, kad A. K. nagrinėjamu atveju betarpiškai patvirtino, jog, nušovęs šerną ir baigęs medžioklę, persirengė sportines kelnes ir batus, tačiau dėl visiškai neaiškių aplinkybių apylinkės teismas šių parodymų nevertino. Liudytojas D. J., apklaustas 2016 m. kovo 3 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad A. K. analizuojamo įvykio metu buvo su kamufliažine striuke. T. K. 2016 m. liepos 4 d. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad A. K. buvo su kamufliažine striuke. Visi kiti teismo nurodyti asmenys nurodė, kad jie prisimena, tik apatinę aprangos dalį. Tokie jų parodymai vertintini kaip nesąžiningi, nes visiškai neįtikėtina, kad liudytojai gali atsiminti apatinę aprangos dalį, o neprisiminti viršutinės, kaip ir neįtikėtina, kad apatinę aprangos dalį jie matė, o viršutinės ne. Be to, taip ir liko neįvertinta A. K., G. V. ir F. G. pateikta versija, kad A. K. sumedžiojus šerną, jis pasigedo piniginės, dėl ko A. K. ir G. V. vežė šerną išdoroti be jo.

3.5.1. Pažymima, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi P. K. parodymais, duotais ne nagrinėjant bylą teisme, o jo parodymais, duotais K. M.. Apeliantas, apklausiant šį asmenį ne teisme, galimybės užduoti jam klausimus, prašyti patikslinti parodymus, neturėjo. Tuo tarpu apklaustas teismo posėdyje, šis asmuo nurodė, kad girdėjo kalbą, jog šerną nušovė „A.“, o atsižvelgdamas į tai, kad būtent A. K. jis matė darinėjant šerną, darė išvadą, kad tai jis žvėrį ir nušovė. Tačiau, A. K., taip pat buvo vadinamas „A.“, todėl liudytojo klaidingas manymas, kad šerną sumedžiojo A. K. negalėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu A. K. kaltę. Be to, P. K. pačios šerno medžioklės nematė, joje nedalyvavo, pas jį tik buvo atvežtas sumedžiotas šernas, todėl jo parodymais, kaip netiesioginiais įrodymais, negali būti nuginčyti kiti tiesioginiai įrodymai, t. y. liudytojų A. K., G. V. bei F. G. parodymai.

3.5.2. Šių duomenų kontekste pažymima ir tai, kad aplinkybę, jog šerną sumedžiojo ne A. K., bet jo sūnus A. K. patvirtina ir medžioklės lapas Nr. 0015. A. K. medžioklės vadovo pagal Medžioklės taisyklių nuostatas buvo įrašytas į medžioklės lapą, jame taip pat buvo įrašytas jo medžiotojo bilietas ir jis turėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Šis dokumentas yra galiojantis ir nenuginčytas, kas, pasak apelianto, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad šiuo atveju jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį.

3.6. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su apylinkės teismo išvada, kad A. K. analizuojamu atveju medžiojo draudžiamais įrankiais. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. sausio 14 d. specialisto išvada Nr. 140-(3764)-ISl-66 yra parengta vadovaujantis Ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolu Nr. 13 bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, nenurodant konkrečių šio įstatymo nuostatų, kuriomis vadovaujantis buvo padaryta išvada apie naktinio matymo monokuliaro DEDAL-552-DK2 Nr. 98447 priskyrimą draudžiamam naudoti civilinėje apyvartoje A kategorijos ne ginklo priedėliui. Ekspertų komisija monokuliarus prilygina naktiniams taikikliams tais atvejais, kai jų gamintojas numato juos panaudoti kaip naktinius taikiklius arba kai juo galima pritvirtinti prie ginklo esančių optinių taikiklių be papildomo perdarymo. Toks prilyginimas kelia pagrįstų abejonių, nes iš esmės paliekama gamintojui (Ekspertų komisijai) spręsti, ar monokuliaras gali būti naktiniu taikikliu, ar ne. Pažymėtina tai, kad visų gamintojų monokuliarus galima adapterio pagalba uždėti (pritvirtinti) ant ginklo dieninės optikos, tačiau akivaizdu, kad dėl to jie iš monokuliarų negalėtų tapti naktiniais taikikliais. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, fizinių ir juridinių asmenų disponavimą ginklais reguliuoja valstybė. Pagrindinis norminis teisės aktas, nustatantis ginklų įsigijimo ir disponavimo jais tvarką, yra Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų, kurie yra priskiriami civilinėje apyvartoje draudžiamiems (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas) A kategorijos ginklams, ginklų priedėliams ir šaudmenims. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 6 punktą A kategorijai yra priskiriami ginklų priedėliai – naktiniai taikikliai. Tokiu būdu akivaizdu, kad naktiniai monokuliarai pagal įstatymą A kategorijos ginklų priedėliams nepriskiriami. Įstatyme taip pat nenustatyta, kad naktiniai monokuliarai gali būti prilyginami naktiniams taikikliams, pvz., dėl jų gamintojų numatymo juos panaudoti kaip naktinius taikiklius arba dėl galimybės juos pritvirtinti prie ginklo esančių optinių taikiklių be papildomo perdarymo, kaip tai yra numatyta Ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokole Nr. 13. Medžioklės taisyklių 58.5.9 punkte taip pat įtvirtinta, kad draudžiama asmeniui, turinčiam teisę medžioti, medžioti draudžiamais naudoti naktiniais, lazeriniais, termovizoriniais taikikliais ir jų priedais prie optinių taikiklių arba turėti juos medžioklės plotuose. Esant išdėstytam teisiniam reguliavimui, apelianto įsitikinimu, Ekspertų komisija 2011 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolu Nr. 13 praplėtė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą A kategorijai priskiriamų ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų baigtinį sąrašą, pasisakydama, kad naktiniai monokuliarai, kurių gamintojai numatė jų panaudojimą kaip naktinių taikiklių arba kuriuos be papildomo perdarymo galima pritvirtinti prie ginklo esančių optinių taikiklių, turi būti prilyginami naktiniams taikikliams ir jiems turi būti nustatytas draudimas naudoti civilinėje apyvartoje. Šis protokolas akivaizdžiai prieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir Medžioklės taisyklių 58.5.9 punktui, dėl ko, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio nustatyta tvarka kreiptis į administracinį teismą su prašymu iširti, ar Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ekspertų komisijos 2011 metų lapkričio 30 d. protokolo 5 punktas neprieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir Medžioklės taisyklių 58.5.9 punktui.

3.7. Apeliaciniu skundu taip pat pažymima, kad 2015 m. gruodžio 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas A. K. atžvilgiu buvo surašytas pažeidžiant ATPK 35 straipsnyje numatytą 6 mėnesių senaties terminą administracinei nuobaudai paskirti. A. K. inkriminuoti administraciniai teisės pažeidimai galimai buvo padaryti 2015 m. balandžio 13 d., dėl ko 6 mėnesių terminas administracinei nuobaudai paskirti baigėsi 2015 m. spalio 13 d.. 2015 m. spalio 11 d. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniojo specialisto M. T. teikimo tarnybinio pranešimo dėl administracinio teisės pažeidimo bylos termino pratęsimo metu, administracinio teisės pažeidimo byla buvo teismo žinioje, todėl Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija pratęsti šio termino negalėjo, nes byla nebuvo jos žinioje. Pagal A. K. 2015 m. rugpjūčio 24 d. skundą, administracinio teisės pažeidimo byla 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui, kuris bylą institucijai grąžino tik 2015 m. spalio 19 d.. Tuo tarpu, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, terminą galėjo pratęsti tik institucija, kurios žinioje buvo administracinė byla, t. y. teismas.

3.7.1. Pabrėžiama ir tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta, kad pats 2015 m. spalio 11 d. teikimas pratęsti administracinės bylos terminą, yra neteisėtas, nes jame nėra nurodytas konkretus terminas, kuriam administracinės bylos nagrinėjimas buvo pratęstas, todėl iš jo negalima suprasti, kad terminas buvo pratęstas būtent 1 (vienerių) metų laikotarpiui; jis surašytas sekmadienį, o pagal Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2006 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-78, 4 punktą, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui šeštadienis ir sekmadienis yra poilsio dienos; jis buvo surašytas atbuline data, kadangi 2015 m. spalio 30 d., kai apelianto advokatė atvyko į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą susipažinti su bylos medžiaga, administracinio teisės pažeidimo byloje jo nebuvo; teikime minimi įvykiai, kurių teikimo surašymo metu dar nebuvo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą į A. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 straipsnį, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, priešingai nei tai suvokia apeliantas, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

6.1. Šių duomenų kontekste analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus skundžiamo apylinkės teismo nutarimo motyvų kontekste, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais A. K. kaltę padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje, 85 straipsnio 1 dalyje, 85 straipsnio 6 dalyje ir 85 straipsnio 7 dalyje. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija šioje dalyje, teisinio pagrindo nėra, dėl ko, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl A. K. kalės padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje, 85 straipsnio 6 dalyje ir 85 straipsnio 7 dalyje, jų nekartoja, pasisakydamas tik dėl esminių A. K. apeliacinio skundo argumentų šioje dalyje.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalį

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalį užtraukia tyčinis kliudymas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, vykdantiems aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tikrinti įmones, įstaigas, organizacijas ir objektus. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo, 2 straipsnio 3 dalimi, aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – tai valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti <...> pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Įstatymo 14 straipsnio 5 punkte, inter alia nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę tikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklą, kai yra pagrįstas įtarimas, kad jie rengiasi daryti, daro ar padarė teisės pažeidimą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje. Tuo tarpu pagal 54 straipsnio 2 dalį, fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams.

7.1. Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis nustatyta, kad analizuojamu atveju A. K. aplinkos apsaugos kontrolę vykdžiusiems pareigūnams M. T. ir V. S. nepateikė medžioklinio šautuvo apžiūrai, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, nereagavo į teisėtus aplinkos apsaugos pareigūnų reikalavimus, nepateikė dokumentų, elgėsi agresyviai ir įžūliai, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalį, kas aukštesniojo teismo vertinimu, iš esmės atitinka ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Ir nors apeliaciniu skundu A. K. su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, nurodydamas, kad, spręsdamas jo kaltės klausimą komentuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme, apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais pareigūnų M. T. ir V. S. parodymais, tačiau nesutikti su apylinkės teismo atliktu M. T. ir V. S. parodymų vertinimu, įvertinus skundžiamu apylinkės teismo nutarimu atliktą jų analizę, teisinio pagrindo nėra.

7.2. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti vertinama byloje surinktų įrodymų visuma, iš ko seka, kad kiekvieno administracinio teisės pažeidimo byloje apklausto asmens parodymai taip pat vertinami sistemiškai, kompleksiškai, neišskiriant jų dėstomų aplinkybių vienam ar kitam procesiniam sprendimui tinkama linkme. Tuo tarpu A. K. apeliacinio skundo analizė, o būtent jo išdėstytos aplinkybės dėl nepatikimų ir prieštaringų M. T. ir V. S. parodymų, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog analizuojamu atveju apeliantas išryškino tik jam palankius parodymus, išimdamas juos iš bendro pareigūnų parodymų konteksto, t. y. iš esmės ignoruodamas aplinkybes, kuriomis M. T. bei V. S. vis tik patvirtino neteisėtus A. K. veiksmus, atitinkančius ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Toks administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atliktas liudytojų parodymų vertinimas neatitinka elementarių įrodymų vertinimo taisyklių, todėl negali būti laikomas teisėtu.

7.3. Kaip matyti iš 2016 m. liepos 4 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotų M. T. parodymų (kiek jie susiję su A. K. inkriminuoto ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymu), jam bandant iš automobilyje sėdinčio A. K. paimti rankose turėtą ginklą, jie susistumdė, kadangi A. K. ginklo atiduoti nenorėjo (ką iš esmės savo apeliaciniu skundu patvirtino ir pats A. K., nurodydamas, kad neatidavė ginklo, nes pareigūnas jam neprisistatė, o jis pats dėl prožektoriaus šviesos nesuprato, kad tai pareigūnas). Iš A. K. paėmus ginklą ir padėjus jį į tarnybinį automobilį, šis iš įvykio vietos bandė pasišalinti, dėl ko M. T. pradėjo jį vytis, įspėjo, kad jo atžvilgiu bus panaudoti antrankiai ir dujos, tačiau asmuo nereagavo. Pareigūno teigimu, bandydamas pabėgti, A. K. nukrito, tačiau net ir tuo metu priešinosi, bandė atstumti pareigūną, dėl ko, jo atžvilgiu buvo panaudotos dujos. Apibūdindamas A. K. elgesį M. T. pabrėžė, kad jis ne tik šalinosi iš įvykio vietos, bet ir nepateikė medžioklės bilieto, leidimo ginklui, trukdė aiškintis įvykio aplinkybes, nuolat kalbėjo telefonu, skųsdamasis, jog jį sustabdė aplinkosauga ir atėmė prietaisą už 20 „gabalų“. V. S. to paties teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino M. T. parodymus, paaiškino, kad A. K. iš tiesų rankose laikė šautuvą, atiduoti jo nenorėjo, priešinosi, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau M. T. jį pasivijo ir grąžino prie automobilio. Tiek G. V., tiek A. K. su pareigūnais bendravo pakeltu tonu, atlikinėjo daug skambučių, A. K. piktybiškai nepateikė medžiotojo bilieto, vis pratrūkdavo, aiškino, kad yra be reikalo sulaikytas, įžeidinėjo pareigūnus keiksmažodžiais (kas iš esmės paneigia A. K. apeliacinio skundo teiginius, jog analizuojamu atveju nei vienas pareigūnų nenurodė, kad jis keikėsi ar įžeidinėjo pareigūnus) (b. t. 2, b. l. 148-160). Atsižvelgiant į šių asmenų parodymų visumą (o ne atskirus jų parodymų fragmentus, užfiksuotus A. K. klausant teismo posėdžio garso įrašą), akivaizdu, kad tokiu savo elgesiu A. K. tiriamu atveju iš tiesų apsunkino aplinkos apsaugos pareigūnų – M. T. ir V. S. darbą, trukdė atlikti jiems įstatymu pavestas funkcijas, o būtent – vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas D. J., nurodęs, kad A. K. analizuojamo įvykio metu nevykdė reikalavimų.

Netikėti šių asmenų parodymais, kaip teisingai skundžiamu nutarimu konstatavo ir apylinkės teismas, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jie buvo nuoseklūs ir detalūs, sutinkamai su jų pačių parodymais, iki analizuojamo įvykio administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens jie nepažinojo, su juo nebendravo, todėl jų suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi, tikslas ar motyvas apkalbėti A. K., nenustatytas. Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, jog, priešingai nei pats A. K., tiek M. T., tiek V. S. analizuojamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tuo tarpu tai, kad M. T. ir V. S. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės buvo kiek lakoniškenės nei jų parodymai, duoti juos apklausiant pirmosios instancijos teisme, jų teismo posėdžio metu duotų parodymų patikimumo nemenkina. Juo labiau, kad A. K. neadekvatus elgesys analizuojamo įvykio metu fiksuotas ir 2015 m. balandžio 13 d. Gyvosios gamtos apsaugos pareigūnų M. T. ir V. S. tarnybiniame pranešime. Kaip matyti iš komentuojamo tarnybinio pranešimo turinio, šautuvas iš A. K. buvo ištrauktas jėga, apeliantas iš įvykio vietos bandė pasišalinti – padėjus sulaikomus daiktus (ginklą) į tarnybinį automobilį ir šį užrakinus, A. K. perlipo per šalia buvusį griovį ir ėjo link miško, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų sustoti, nereagavo į perspėjimus, kad jo atžvilgiu gali būti panaudotos specialiosios priemonės (kovinių imtynių veiksmai, dujos, antrankiai ir kt.), pareigūnui M. T. prisivijus pažeidėją, šis staigiai atsisuko ir bandė užsimoti, dėl ko pareigūnui teko panaudoti dujas (b. t. 1, b. l. 20-22). Tuo tarpu vien tai, kad M. T. ir V. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės dėl ginklo iš apelianto paėmimo fakto (M. T. teigimu, ginklą automobilyje A. K. laikė kairėje rankoje, šautuvo vamzdis buvo kreipiamas į pareigūnus; pasak V. S., šautuvas buvo šone ant galinės sėdynės už vairuotojo, A. K. sėdėjo kitoje pusėje, šautuvo jis nelaikė, dešinę ranką jis laikė už ginklo, kairę – užantyje) skyrėsi, esminės reikšmės analizuojamos situacijos kontekste neturi. Juo labiau įvertinus tai, kad V. S. ginklo paėmimo iš A. K. metu bendravo su G. V., ginklo paėmimą šiuo atveju vykdė M. T., dėl ko, V. S. parodymai šioje vietoje su M. T. išdėstytomis įvykio aplinkybėmis neabejotinai galėjo šiek tiek skirtis. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vis tik nėra aišku, kuriuo metu V. S. pastebėjo automobilyje esantį šautuvą (kurį analizuojamu atveju ir bandė paimti M. T.) ir, ar šis laikas sutapo su tuo laiku, kuriuo M. T. A. K. rankose pastebėjo ginklą. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad 2016 m. liepos 4 d. teismo posėdžio metu V. S. parodė, kad tuo metu, kol M. T. dar nebuvo atidaręs automobilio, kuriame buvo ir A. K., durelių, apeliantas šautuvo rankose nelaikė, o M. T. atidarius automobilio dureles ir siekiant paimti šautuvą, A. K. šautuvą paėmė į rankas („pradėjo jį laikyti“).Atmetant A. K. apeliacinį skundą šioje dalyje akcentuotina ir tai, kad administracinę atsakomybę pagal ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalį užtraukia ne tik pažeidėjo agresyvus, įžūlus elgesys, kuriuo neabejotinai sudaromos atitinkamos kliūtys Gyvosios gamtos apsaugos pareigūnams atlikti jiems įstatymu nustatytas pareigas – vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, bet ir kiti pažeidėjo veiksmai, kaip pavyzdžiui, dokumentų nepateikimas, atsisakymas prisistatyti ir pan.. Neabejotina, kad visi šie požymiai, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą pagal komentuojamo straipsnio nuostatas formuojami kaip alternatyvūs, todėl vien tai, kad A. K. subjektyvia nuomone ir suvokimu apie adekvatų kiekvieno asmens elgesį, jo elgesys vertinamoje situacijoje buvo visiškai normalus, t. y. jis pareigūnų neįžeidinėjo, nesikeikė, pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui/pakeitimui šioje dalyje nesudaro. Kaip teisingai skundžiamame nutarime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kliudymas vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, jo pasireiškimo formų įstatymas nedetalizuoja; priklausomai nuo atliekamos kontrolės pobūdžio jos gali būti įvairios: neįleidimas į įmonės teritoriją ar jos dalį, tam tikrų patikrinimo objektų slėpimas, dokumentų apie tikrinamus objektus nepateikimas ir pan.. Sutinkamai su šiuo klausimu formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tais atvejais, kai teisės aktais įgaliotam vykdyti atitinkamą kontrolę pareigūnui ar institucijai nepateikiami dokumentai, be kurių kontrolė negalima, toks asmens neveikimas yra kliudymas ją vykdyti (pvz. kasacinės nutartys administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-9/2013, Nr. 2AT-22-2013). Iš aptartos teismų praktikos seka, kad vien tik dokumentų, būtinų pažeidimo faktui užfiksuoti, nepateikimas analogiškose administracinio teisės pažeidimo bylose vertinamas kaip trukdymas pareigūnams vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad A. K. nepateikė patikrinimo metu iš jo reikalaujamų dokumentų, nėra. Šią aplinkybę patvirtino ir pats apeliantas, teigdamas, kad reikalaujamų dokumentų jis neturėjo, tačiau, remiantis aukščiau aptartų pareigūnų M. T. ir V. S. parodymais, į įvykio vietą atvykus apelianto sūnui A. K., A. K. būtent iš savo kišenės ištraukė reikalaujamus dokumentus (kartu ir savo sūnaus medžioklės bilietą ir leidimą turėti ginklą) ir pateikė juos pareigūnams. Tai, kad A. K. atsisakė pateikti reikalaujamus dokumentus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas D. J.. Pasak jo, A. K., atsisakydamas pateikti reikalaujamus dokumentus, apeliantas nurodė, kad medžiojo jo sūnus, kuris tuoj ateis. Tokie apelianto veiksmai neabejotinai atitinka trukdymo vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę sąvoką, suformuotą teismų praktikoje. Aukščiau aptartų faktinių aplinkybių bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų kontekste kaip nepagrįsta atmestina ir A. K. versija, jog nagrinėjamo įvykio metu jis nepažino aplinkos apsaugos pareigūnų, dėl ko ir atsisakė vykdyti jų reikalavimus, o būtent: pateikti šautuvą patikrinimui. Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis nustatyta, kad tiek M. T., tiek V. S. vertinamo įvykio metu dėvėjo uniformas, buvo su skiriamaisiais ženklais, prie automobilio, kuriame buvo ir A. K., prisiartino tarnybiniu automobiliu su įjungtais šviesos signalais (švyturėliais). Vien tai, kad analizuojamo įvykio metu buvo tamsu, aukštesniajam teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog bent jau įjungtus tarnybinio aplinkos apsaugos tarnybos automobilio švyturėlius A. K. turėjo pastebėti. Šią išvadą neabejotinai sustiprina ir tai, kad iš automobilio (kuriame buvo A. K.), prie jo prisiartinus aplinkos apsaugos darbuotojų tarnybiniam automobiliui, iš karto išlipo G. V. ir pateikė visus patikrinimui reikiamus dokumentus, kas neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog aplinkos apsaugos pareigūnų tarnybiniame automobilyje įjungti šviesos signalai A. K. automobilyje buvusiems asmenims buvo matomi. Tokiu būdu, abejonių dėl aplinkos apsaugos pareigūnų tarnybiniame automobilyje įjungtų šviesos signalų matomumo nekylant, kiti A. K. teiginiai šioje dalyje, o būtent tai, kad M. T. jam neprisistatė (nagrinėjamu atveju tiek M. T., tiek V. S. prisistatė iš automobilio išlipusiam G. V.), o dėl į jo veidą šviečiančios prožektoriaus šviesos jis negalėjo įžvelgti pareigūno uniformos, esminės reikšmės neturi. Juo labiau įvertinus ir tai, kad aukščiau aprašyti neteisėti A. K. veiksmai nebuvo užbaigti ir tuo metu, kai M. T., vydamasis pažeidėją šiam bandant pasišalinti iš įvykio vietos, kelis kartus nurodė šiam stoti, pažymėdamas, kad yra aplinkos apsaugos pareigūnas. Nors pats A. K. apeliaciniu skundu neigia šalinęsis iš įvykio vietos, tačiau tai neabejotinai patvirtino M. T. ir V. S.. G. V. parodymai šioje dalyje pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai vertinami kaip nepagrįsti ir nepatikimi. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad G. V. analizuojamo įvykio metu buvo kartu su A. K., kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog jie buvo pažįstami, juos siejo bendri pomėgiai (medžioklė), G. V. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl jo elgesio analizuojamo įvykio metu. Tikėti tokio asmens parodymais, patvirtintais vien tik paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens niekuo nepagrįstais teiginiais, įvertinus detalius ir neprieštaringus M. T. ir V. S. parodymus, priešingai nei apeliaciniu skundu konstatuoja A. K., teisinio pagrindo nėra. G. V. suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi skundžiamu apylinkės teismo nutarimu nustatytas pagrįstai. Analogiškai vertintini A. K. teiginiai dėl A. K. parodymų vertinimu. Neabejotina, jog A. K. yra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sūnus, į įvykio vietą atvykęs daug vėliau nei A. K. atliko veiksmus, atitinkančius ATPK 51¹⁰ straipsnyje įtvirtinto teisės pažeidimo sudėties požymius. Abejonių apylinkės teismo išvadomis dėl teisėtų M. T. ir V. S. veiksmų, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors apeliaciniu skundu teigiama, jog analizuojamu atveju pareigūnai pažeidė ATPK 268 straipsnio reikalavimus, kadangi automobilį apžiūrėjo be jo valdytojo ir nedalyvaujant kviestiniams, tačiau, kaip matyti iš ATPK 268 straipsnyje įtvirtino teisinio reguliavimo, jis skirtas ne automobilio, bet asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo reglamentavimui. Tuo tarpu, kaip numatyta komentuojamo straipsnio 4 dalyje, daiktai, rankinis bagažas, bagažas, medžioklės ir žvejybos įrankiai, įgyta produkcija ir kiti daiktai tikrinami paprastai asmens, kurio nuosavybė yra tie daiktai arba jo valdomi, akivaizdoje. Tais atvejais, kai atidėlioti negalima, nurodyti daiktai gali būti patikrinti ir be savininko (valdytojo), dalyvaujant dviem kviestiniams. Abejonių tuo, jog nagrinėjamo įvykio metu A. K. (patikrinimui sustabdytos transporto priemonės savininkas) buvo įvykio vietoje, matė aplinkos apsaugos pareigūnų atliekamus veiksmus, kurie, be viso ko, buvo filmuojami, analizuojamu atveju nekyla, dėl ko, vien tai, kad A. K. bandant pasišalinti iš įvykio vietos (jam nebūnant prie savo automobilio), iš jam priklausančios transporto priemonės (kurios durelės buvo atidarytos) buvo išimtas naktinio matymo monokuliuras, nelaikytina pakankamu pagrindu aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmus laikyti neteisėtais. Bylos duomenimis, automobilio apžiūra buvo atlikta dalyvaujant A. K., ką neabejotinai patvirtina byloje esantis 2015 m. balandžio 13 d. automobilio Ford, valstybinis numeris FGB 883, apžiūros aktas, kurio duomenimis, vairuotojas (kaip nustatyta vėliau, tai buvo G. V.) A. K. raginimu pasirašyti šį aktą, atsisakė (b. t. 1, b. l. 23). Apie tai, kad iš A. K. priklausančios transporto priemonės, šiam bandant pasišalinti, buvo išimtas naktinio matymo monokuliuras, apeliantui taip pat buvo žinoma, ką patvirtina 2015 m. balandžio 13 d. Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo protokolas (b. t. 1, b. l. 18, 19). Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad, sutinkamai su Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 4 punktu, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę tam, kad būtų užkirstas kelias aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, už kuriuos numatyta teisinė atsakomybė, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka sustabdyti ir apžiūrėti įtariamų asmenų transporto priemones.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame MŽK „T.“ medžioklės ploto vienete medžiokliniu šautuvu sumedžiojo gyvūną (šerną), kurio sumedžioti neturėjo teisės (leidimas laikyti (nešiotis) ginklą panaikintas), tokiais savo veiksmais pažeidė Medžioklės taisyklių 58.2.2. punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje. Abejoti tokiomis apylinkės teismo išvadomis A. K. apeliacinio skundo argumentų kontekste, teisinio pagrindo nėra.

12.1. Sutinkamai su ATPK 85 straipsnio 6 dalimi, administracinę atsakomybę pagal šio straipsnio nuostatas užtraukia gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas, Analizuojant šios teisės normos turinį, akivaizdu, jog ji sukonstruota kaip blanketinė, todėl sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą šios normos pagrindu, būtina aptarti ir kitų teisės aktų, į kuriuos nukreipia komentuojamo straipsnio dispozicija, turinį. Pagal 2000 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.2 punktą (aktuali punkto redakcija nuo 2014 m. balandžio 16 d.), draudžiama sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus.

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę šio administracinio teisės pažeidimo padaryme neigia, tvirtindamas, kad šerną analizuojamu atveju sumedžiojo ne jis, o jo sūnus A. K., analizuojamo įvykio dieną turėjęs teisę medžioti, tačiau tikėti šiais A. K. teiginiais, įvertinus jo sūnaus A. K. atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

13.1. Kaip matyti iš 2015 m. birželio 19 d. P. K. paaiškinimo, 2015 m. balandžio 12 d. jis medžiojo MŽK „T.“ medžioklės plotuose. Medžioklės metu nušovė bebrą, dėl ko, apie 21.30 val., nuvyko į klubo žvėrių apdorojimo aikštelę. Apie 22.00 val. į šią aikštelę atvyko atskirai tą vakarą medžioję F. G. (medžioklės vadovas) ir A. K., atsivežę nušautą šerną. Pasidomėjo, kam medžioklėje taip pasisekė, į ką A. K. atsakė, jog tai jis nušovė šerną, ką patvirtino ir F. G.. Išdoroję šerną, iš aikštelės pradžioje išvyko A. K. (su vairuotoju Gediminu), vėliau F. G., o vėliausiai, t. y. apie 23.50 val. – P. K.. Šerno dorojimo metu jokios kalbos apie kitus medžioklėje dalyvavusius asmenis, nebuvo (b. t. 1, b. l. 45). Šiuos paaiškinimus iš dalies patvirtina ir 2015 m. balandžio 20 d. P. K. rašytinis paaiškinimas (b. t. 1, b. l. 30-31) bei jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Kaip matyti iš šio liudytojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kuris K., t. y. ar Andrius, ar Andrejus, dalyvavo medžioklėje, kuriai vadovavo F. G., jis nežino, tačiau į žvėrių dorojimo aikštelę atvyko A. K.. Aikštelėje kalba buvo apie tai, kad tą dieną šerną sumedžiojo „A.“, dėl ko, galima manyti, kad tai A. K.. „Neatgamina“, ar A. K. pasakė, kad tai jis nušovė šerną. Liudytojas P. K. patvirtino, kad 2015 m. birželio 19 d. paaiškinime jo išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės buvo surašytos iš jo žodžių, surašytą paaiškinimą jis skaitė, pastabų neturėjo, parodymai, užfiksuoti paaiškinime, duoti gera valia, niekas nieko daryti jo nevertė. P. K. paaiškinimą surašęs ir 2015 m. birželio 19 d. jį apklausęs pareigūnas K. M., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad paaiškinime surašė tik tai, ką jam sakė P. K., pirminiai jo paaiškinimai buvo aiškūs ir nekelia abejonių, nors vėliau P. K. ir bandė įrodinėti, kad nesuprato ar šerną nušovė Andrius, ar Andrejus (nurodydamas, kad jį nušovė „A.“). Apklausiamas paaiškinimo surašymo metu P. K., pasak K. M., nurodė, jog, darinėdami šerną, F. G., A. K. ir jis kalbėjosi, klausė, kas tas laimingasis, į ką jam buvo atsakyta, jog tai A. K..

13.2. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi P. K. parodymais, duotais K. M., tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais, teisinio pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, siekiant patikrinti P. K. parodymų patikimumą (teikdamas paaiškinimus K. M. jis buvo konkretus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog A. K. jam pasakė, kad tai jis sumedžiojo šerną, o apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis jau teigė, kad galėjo ir nesuprasti, kas, ar Andrius, ar Andrejus sumedžiojo šerną, kadangi jam buvo nurodyta, kad jį sumedžiojo „A.“), jo 2015 m. birželio 19 d. rašytinis paaiškinimas buvo pagarsintas, jis patvirtino, kad šioje proceso stadijoje jo paaiškinimai buvo duoti gera valia, ant rašytinio paaiškinimo esantis parašas yra jo, tokiu būdu, iš esmės patvirtindamas savo rašytiniame paaiškinime išdėstytas aplinkybes, kaip teisingas. Netikėti jomis, o būtent tuo, kad P. K. buvo nurodyta, jog šerną sumedžiojo ne A. K., bet A. K., teisinio pagrindo nėra. Šių savo parodymų P. K. nepaneigė ir apklausiamas teismo posėdžio metu, papildomai paaiškindamas, kad, įvertinęs tai, kad žvėrių išdarinėjimo aikštelėje A. K. nebuvo, jis suprato, kad šerną analizuojamu atveju sumedžiojo A. K.. Šio teismo posėdžio metu, kai buvo garsinamas komentuojamas P. K. rašytinis paaiškinimas, A. K. turėjo galimybę užduoti liudytojui jį dominančius klausimus, šia savo teise jis pasinaudojo.

Apelianto versija, jog šerną vis tik sumedžiojo A. K., kuris po medžioklės pasigedo savo piniginės ir išėjo jos ieškoti, dėl ko, patikrinimo metu nebuvo kartu su A. K., įvertinus tiek P. K. parodymus, tiek ir kitus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, atmestina kaip nepagrįsta. Sutinkamai su M. T. ir V. S. išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis, patikrinimo metu A. K. automobilyje, kur buvo rasta išdorota šerno mėsa ir ginklas, A. K. nebuvo. Į įvykio vietą jis buvo pristatytas nenustatytu automobiliu tuo metu, kai atvyko aplinkos apsaugos darbuotojų pastiprinimas. Tuo metu A. K. buvo su sportiniais drabužiais, pareigūnams jis nieko neaiškino, stovėjo šalia, pats nesakė, kad tai jis sumedžiojo šerną, už jį kalbėjo A. K.. Pats A. K., apklausiamas bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad šerną jis nušovė būdamas bokštelyje. Paskambino tėvui, kad atvažiuotų padėti. Atvažiavo A. K. su F. G. ir G. V., padėjo šerną nutempti iki mašinos. A. K. pradėjo persirenginėti ir pasigedo savo piniginės, dėl ko, perdavęs ginklą G. V., ėjo jos ieškoti. Radęs piniginę ir eidamas link kelio, kur jį paleido, pastebėjo šviesas, pamatė, kad stovi gamtos apsaugos mašina, paklausė pareigūnų, kas atsitiko, jam paaiškino, kad viskas dėl naktinio matymo prietaiso.

14.1. Vertinant šių A. K. parodymų turinį, jų patikimumą ir objektyvumą, visų pirma pažymėtina, kad A. K. yra A. K. sūnus, todėl jo suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi, kaip tai teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, nekvestionuotinas. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad tokius A. K. parodymus nagrinėjamu atveju patvirtino tik pats A. K., G. V. ir F. G., kurie analizuojamo įvykio dieną medžiojo kartu, buvo pažįstami, G. V. dėl analizuojamo įvykio aplinkybių buvo iškelta baudžiamoji byla, F. G. nagrinėjamo įvykio metu buvo medžioklės vadovas (neabejotinai atsakingas už medžioklėje dalyvaujančius asmenis, pildantis reikiamą dokumentaciją ir pan.), todėl jų suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo byloje, taip pat neabejotinas. Juo labiau įvertinus ir tai, kad visų šių asmenų parodymai, kiek jie susiję su šerno sumedžiojimo bei A. K. atsiradimo įvykio vietoje aplinkybėmis, yra prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

14.2. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, jog, A. K. teigimu, į įvykio vietą jis atvyko pėsčias, suradęs savo pamestą piniginę. Tuo tarpu M. T. ir V. S. betarpiškai patvirtino, kad A. K. į įvykio vietą buvo atvežtas nenustatytu automobiliu. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas T. K.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad piniginės neva buvo ieškoma tamsiu paros metu, miške, A. K. jos ieškojo vienas, kas, įvertinus paros laiką ir vietą (miškas) atrodo visiškai nelogiška. Be to, sutinkamai su jo paties parodymais, piniginės jis išėjo ieškoti apie 21.30 val., o surado ją apie 22.30 val., po ko, ėjo link kelio, kur jį paleido ir pamatė degančias šviesas (sprendžiant iš šių parodymų turinio, tuo metu A. K. automobilis jau buvo sustabdytas aplinkos apsaugos pareigūnų), kas iš esmės prieštarauja A. K. ir G. V. automobilio sustabdymo laikui – 00.30 val.. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad, sutinkamai su P. K. parodymais, A. K. ir F. G. apie 22.00 val. tik atvyko į žvėrių apdorojimo aikštelę, kas, įvertinus šerno išdorojimui reikalingą laiką, vėlgi leidžia pagrįstai atmesti A. K. parodymus dėl jo pasirodymo įvykio vietoje laiko. Juo labiau įvertinus ir tai, kad, pasak G. V., atstumas nuo tos vietos, kur A. K. ieškojo savo piniginės, iki tos vietos, kur jis su A. K. buvo sulaikyti aplinkos apsaugos pareigūnų, yra apie porą kilometrų. Šiame kontekste įvertintina ir A. K. apranga. Bylos duomenimis nustatyta (ką patvirtina ir filmuota medžiaga), jog patikrinimu metu A. K. vilkėjo sportinius batelius, sportines kelnes ir žalios spalvos striukę be jokių skiriamųjų ženklų (kaip teigia apeliantas, tai buvo šilta medžiotojo striukė). Apelianto ir paties A. K. teigimu, eidamas ieškoti piniginės jis persirengė, tačiau įvertinus vietą, kurioje jis neva ieškojo pamestos piniginės (miškas) bei purvo žymių ant A. K. sportinių batelių nebuvimas (filmuota medžiaga), aukštesniajam teismui šią versiją leidžia vėlgi atmesti kaip nepagrįstą. Šiame kontekste vertinant apeliacinio skundo argumentus, vis tik pažymėtina, kad pareigūnų teismui pateikta CD laikmena su garso ir vaizdo įrašais bei fotonuotraukomis yra tik vienas iš įrodomąją vertę turinčių duomenų, kurie vertinami visos byloje surinktos medžiagos kontekste, nesuteikiant prioriteto nei apeliantą kaltinantiems, nei teisinantiems duomenims. Laikyti, kad šie įrašai yra sumontuoti ar suklastoti teismas neturi objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad šiuo atveju, sprendžiamas asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas, o ne aplinkos apsaugos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimas, todėl argumentai susiję su šios institucijos veiklos teisiniu reglamentavimu, pareigūnų atliekamomis funkcijomis tiek, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su pažeidimo fiksavimu, nepatenka į ATPK reguliavimo sritį ir nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl skundą nagrinėjantis teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako. Svarbu paminėti ir tai, kad A. K., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, jog A. K., jam beieškant piniginės, nebegalėjo prisiskambinti, nes jo telefonas buvo išsikrovęs. Tuo tarpu, A. K. teigimu, ieškodamas piniginės jis švietėsi prožektoriumi, o šiam išsikrovus – telefonu. Remiantis filmuota medžiaga matyti, kaip A. K., atvykęs į įvykio vietą, toliau naudojasi mobiliojo ryšio telefonu, kas kelia pagrįstų abejonių tiek Andriaus, tiek A. K. parodymų patikimumu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats A. K. nagrinėjamu atveju vilkėjo medžiotojo aprangą, buvo apsiavęs guminius batus, nors, jo paties teigimu, palikęs A. K. medžioklės plotuose medžioti, jis su G. V. išvyko savais reikalais, ėjo pasivaikščioti po fermas ir pastatus, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, bendrame nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste neatrodo įtikinama.

14.3. Ir nors apeliaciniu skundu A. K. teigia, kad medžioti jis analizuojamo įvykio dieną negalėjo dėl sulaužytos rankos, tačiau vis tik sutiktina su apylinkės teismo argumentais, jog iš byloje esančios filmuotos medžiagos matyti, kad, priešingai nei apeliaciniu skundu teigia pats apeliantas, jo ranka įvykio metu nebuvo imobilizuota – viena ranka jis laiko cigaretę, kita – aktyviai naudojasi mobiliojo ryšio telefonu.

14.4. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad A. K. nekaltumą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto teisės pažeidimo padaryme patvirtina ir byloje esantis medžioklės lapas Nr. 0015, kuriame, apelianto teigimu, nurodyta, jog analizuojamo įvykio dieną medžiojo ne jis, bet jo sūnus A. K., tačiau, įvertinus tai, kad medžioklės lape nurodytas ne pilnas K. vardas (įvardinta pirmoji K. vardo raidė), atsižvelgiant į tai, kad pirmoji tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, tiek jo sūnaus vardo raidė yra analogiška, komentuojamas medžioklės lapas šios bylos kontekste jokios įrodomosios reikšmės vis tik neturi.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį

Nesutikdamas su savo veiksmų kvalifikacija pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį, numatančią administracinę atsakomybę už medžiojimą draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais, nustatytais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, neginčydamas monokuliaro turėjimo su savimi patikrinimo metu fakto, iš esmės ginčija jo, kaip draudžiamo ginklo priedelio, pripažinimą. Kaip matyti iš byloje esančios 2016 m. sausio 14 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(3764)-IS1-66 užfiksuotų duomenų, tirti pateiktas prietaisas DEDAL-NV Nr. 98447 yra naktinio matymo monokuliaras, skirtas be papildomo perdarymo prijungti prie ginklo optinio taikiklio arba kito optinio prietaiso (binoklio, žiūrono, vaizdo ar foto technikos). Prijungus prie ginklo optinio taikiklio, jis yra naudojamas kaip naktinis taikiklis ir yra skirtas ginklui nutaikyti į taikinį; tirti pateiktas monokuliaras ginklo priedėliams nepriskiriamas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu bei Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams, ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti 2011 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolu Nr. 13, šiam naktinio matymo monokuliarui yra taikomi naktiniams taikikliams (A kategorijos ginklų priedėliams) nustatyti apyvartos reikalavimai (b. t. 1, b. l. 132-133). Iš aptartos specialisto išvados seka, jog iš A. K. nagrinėjamo įvykio metu paimtas ir tyrimui pateiktas monokuliaras įstatymu nėra priskiriamas naktiniams taikikliams, kaip savo apeliaciniu skundu tai teisingai pažymi ir apeliantas. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalį, 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 551 „Dėl ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“, minėta komisija turi teisę priskirti ginklams ir konkrečiai jų kategorijai daiktų ir įrenginių modelius. Sutinkamai su komentuojamu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 20 punktu, Komisijos sprendimai yra privalomi visoms ginklų ir šaudmenų apyvartos kontrolę vykdančioms valstybės institucijoms, ginklų ir šaudmenų apyvartą vykdantiems subjektams. Tokiu būdu, komentuojamai Ekspertų komisijai 2011 m. lapkričio 30 d. protokolu Nr. 13 nusprendus naktiniams monokuliarams, kurių gamintojai numatė jų panaudojimą kaip naktinių taikiklių arba kuriuos be papildomo perdarymo galima pritvirtinti prie ginklo esančių optinių taikiklių, taikyti naktiniams taikikliams nustatytus apyvartos reikalavimus, t. y. uždrausti juos civilinėje apyvartoje, toks jų sprendimas laikytinas teisėtu, t. y. priimtu savo kompetencijos ribose. Nors apeliaciniu skundu iš esmės ginčijamas Ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. protokolas Nr. 13, teigiant, jog jis nemotyvuotas ir neparemtas jokiomis materialinės teisės normomis, dėl ko remtis juo, sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, teisinio pagrindo nėra, tačiau šio teisės akto (2011 m. lapkričio 30 d. protokolas Nr. 13) pagrįstumas ar teisėtumas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nesprendžiamas. Tuo tarpu įvertinus tai, kad tokios Ekspertų komisijos veikla yra reglamentuota įstatymu, o būtent Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi, sutikti su apelianto teiginiais, jog analizuojamu atveju 2011 m. lapkričio 30 dr. Ekspertų komisijos protokolas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui ar Medžioklės taisyklėms, dėl ko, prašoma kreiptis į administracinį teismą, teisinio pagrindo nėra.

16.1. Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir A. K. apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nutarimo priėmimo metu rėmėsi teismų praktika, neatitinkančia nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos faktinių aplinkybių – apylinkės teismo pateiktoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje asmuo medžiojo su ginklo priedėliu, o monokuliaras ginklo priedėliams vis tik nepriskiriamas. Sutinkamai su Ekspertų komisijos, kurios veiklos teisėtumu aukštesnysis teismas neabejoja, 2011 m. lapkričio 30 d. protokole Nr. 13 užfiksuotomis aplinkybėmis, analizuojamo įvykio metu pas A. K. rastam naktinio matymo monokuliarui yra taikomi naktiniams taikikliams (A kategorijos ginklų priedėliams) nustatyti apyvartos reikalavimai, t. y. jie yra draudžiami, kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad apylinkės teismo pateiktas teismų praktikos pavyzdys savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės sutinka su nagrinėjama.

Apeliaciniu skundu A. K. nepateikiant jokių kitų nesutikimo su jo veiksmų kvalifikavimu pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį motyvų, apeliacinės instancijos teismui neturint jokio teisinio pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl A. K. kaltės šioje dalyje, plačiau dėl A. K. inkriminuoto teisės pažeidimo, įtvirtinto ATPK 85 straipsnio 7 dalyje, iš esmės pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, nepasisakytina.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį

ATPK 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimą, išskyrus šio straipsnio trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse numatytus pažeidimus. Akivaizdu, kad ši teisės norma suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui aptartinos ir medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Sutinkamai su skundžiamo apylinkės teismo nutarimo turiniu, A. K. buvo pripažintas kaltu pagal komentuojamo straipsnio nuostatas už Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 61 ir 62 punkto pažeidimus. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 punktas numato, kad prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę, o 62 punkte, inter alia, įtvirtinta, kad medžioklinis ginklas nešiojamas arba vežiojamas be šovinio lizde ir su įjungtu saugikliu; medžioklinis ginklas nešiojamas arba vežiojamas tik perlaužus (jei yra techninės galimybės).

18.1. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K., turėdamas užtaisytą (šovinys lizde, dėtuvė prijungta) ir į dėklą neįdėtą medžioklinį šautuvą, pažeidė saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimus, kai medžioklės ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius reikiamus dokumentus, o nešiojamas ir vežiojamas be šovinio lizde ir su įjungtu saugikliu, tokiu būdu pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 ir 62 punktus, t. y. padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tinkamai, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, ištirtus įrodymus, nesutikti su apylinkės teismo išvadomis dėl A. K. kaltės pažeidus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 62 punktą, priešingai nei tai konstatuojama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Šioje vietoje visiškai pritartina skundžiamo apylinkės teismo motyvams, kurie analizuojamu atveju nekartotini.

Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 62 punkto pažeidimas numato saugaus elgesio reikalavimus, – t. y. medžioklinis ginklas privalo būti nešiojamas arba vežiojamas be šovinio lizde ir su įjungtu saugikliu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. T. iš A. K. paimtas medžioklinis šautuvas buvo užtaisytas, t. y. šovinys buvo lizde, dėtuvė prijungta, tokiu būdu pažeidžiant aptariamo punkto reikalavimus. Nors apeliaciniu skundu A. K. teigia, kad jo turėtą ginklą užtaisė patys aplinkos apsaugos pareigūnai, tuo metu, kai ginklas buvo paimtas iš jo, jis buvo neužtaisytas, ką iš esmės patvirtino ir A. K. (jo teigimu, ginklą G. V. jis perdavė neužtaisytą), tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais, įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, įvertintini abejonių nekeliantys aplinkos apsaugos pareigūnų – M. T., V. S. parodymai, kuriais jie kategoriškai paneigė patys užtaisę ginklą, bei teismui pateikta filmuota medžiaga, kurioje matoma, kaip aplinkos apsaugos pareigūnas apžiūri užtaisytą ginklą, t. y. šovinys šautuvo lizde, saugiklis neįjungtas. Be to, abejotina, jog aplinkos apsaugos pareigūnai galėjo turėti A. K. analizuojamo įvykio metu turėtam ginklui tinkamą šovinį ir juo užtaisyti ginklą. Atsižvelgiant į išdėstytą, iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad analizuojamu atveju A. K. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 62 punkto reikalavimus ir tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 1 dalyje, juolab, kad šis pažeidimas akivaizdžiai padarytas jau po to, kai gyvūnas buvo sumedžiotas.Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo motyvai dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 punkto, numatančio, kad prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, jog jo vamzdžiai neužsikimšę pažeidimo, aukštesniojo teismo vertintini kaip nepagrįsti. Duomenų, patvirtinančių, kad A. K., prieš užtaisydamas su savimi turėtą medžioklinį ginklą, neįsitikino, jog ginklo vamzdžiai neužsikišę, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Ši aplinkybė nebuvo aiškinamasi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, skundžiamame nutarime lakoniškai nurodant, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 61 punkto nuostatas A. K. vis tik pažeidė, nepateikiant jokių tai patvirtinančių duomenų. Akivaizdu, kad analizuojamu atveju nustatyti, kad A. K., prieš užtaisydamas turėtą ginklą, neįsitikino ar ginklo vamzdžiai neužsikišę, galimybės nėra. Įvertinus tai, kad teismo baigiamasis procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą bei kitas svarbias bylos aplinkybes, vadovaujantis imperatyviu in dubio pro reo principu, remiantis kuriuo, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 punkto pažeidimas iš A. K. pareikšto kaltinimo šalintinas.

21.1. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju A. K. pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas kaltu ne tik dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 61 punkto pažeidimo, kuris, remiantis 21 punkte išdėstytomis aplinkybėmis, iš A. K. pareikšto kaltinimo šalinamas, bet ir už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 62 punkto pažeidimą, kuriuo, sutinkamai su aukščiau aptartais duomenimis, aukštesnysis teismas neabejoja, A. K. veiksmų kvalifikacija pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį nekeistina.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį

Vertinant A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį klausimą, visų pirma pažymėtina, kad komentuojamo straipsnio nuostatos užtraukia administracinę atsakomybę už asmens, turinčio teisę medžioti (medžiotojo), buvimą medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, kai tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape nėra įrašo apie šį medžiotoją ir gyvūnas nesumedžiotas, arba medžiojimą teritorijose, kuriose šis asmuo (medžiotojas) neturi teisės medžioti, kai gyvūnas nesumedžiotas. Iš šios teisės normos turinio seka, kad administracinė atsakomybė, remiantis ATPK 85 straipsnio 5 dalies nuostatomis galima tik tokiu atveju, kai komentuojamo straipsnio dispozicijoje išdėstyti asmens veiksmai padaryti nesumedžiojus gyvūno.

22.1. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šio nutarimo 11-13 punktuose išdėstytą argumentaciją, abejonių tuo, kad analizuojamo įvykio metu šernas buvo sumedžiotas būtent neteisėtais A. K. veiksmais, apeliacinės instancijos teismui nekyla, todėl, akivaizdu, kad tokiu atveju jo veiksmų kvalifikacija pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalies nuostatas, nustatančias medžioklės taisyklių pažeidimus, kai gyvūnas nesumedžiotas, negalima.

22.2 Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad administracinėje teisėje, kaip ir baudžiamojoje, galioja taisyklė, jog sunkesnis kvalifikacinis požymis apima lengvesnį kvalifikacinį požymį. Konkuruojant kelioms straipsnio dalims, numatančioms kvalifikuotas sudėtis, parenkama ta dalis, kuri numato sunkiausią požymį iš visų toje veikoje esančių kvalifikuojančių aplinkybių. Jeigu administracinis teisės pažeidimas atitinka kelias ATPK straipsnio dalis, nustatančias skirtingas administracines nuobaudas, veika kvalifikuojama pagal tą straipsnio dalį, kuri numato griežčiausią nuobaudą. Vadovaujamasi tokia logika: griežtesnė norma apima ir švelnesnės normos požymius, kurių atskirai kvalifikuoti nereikia. Tokiu būdu, analizuojamu atveju ATPK 85 straipsnio 6 dalis (gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas) neabejotinai apima ATPK 85 straipsnio 5 dalies požymius ir taikomas tokiu atveju, kai atitinkami medžioklės taisyklių pažeidimai padaromi sumedžiojus gyvūną.

Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkte nurodyta, jog draudžiama būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape arba medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės. Atsižvelgiant į 18-21 punktuose išdėstytą argumentaciją bei A. K. apeliacinio skundo atmetimo motyvus, nesant pagrindo abejoti tuo, kad nagrinėjamu atveju apeliantas buvo medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie A. K. tam medžioklės vienetui išduotame medžioklės lape (byloje esančiame medžioklės medžiotoju įvardintas A. K., tačiau, įvertinus tai, kad, A. K. teigimu, į komentuojamą medžioklės lapą yra įrašytas jo sūnus – A. K.), abejoti A. K. kalte pažeidus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1. punkto reikalavimus, teisinio pagrindo nėra. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama, kad ginklą A. K., eidamas ieškoti piniginės, perdavė leidimą turinčiam G. V., o ne A. K., dėl ko jam ir nekilo pareiga laikytis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1. punkto reikalavimų, tačiau tokia apelianto versija, įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, atmestina kaip nepagrįsta.

23.1. Konstatuojant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad komentuojamą A. K. versiją, analizuojamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu, patvirtino tik apeliantui palankūs, įvykio metu kartu su juo buvusių G. V., A. K. ir F. G. parodymai, remtis kuriais, sutinkamai su aukščiau išdėstytais duomenimis, dėl galimo jų suinteresuotumo bylos baigtimi bei jų parodymuose esančių esminių prieštaravimų, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu remiantis abejonių nekeliančiais liudytoju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto M. T. parodymais, įvykio dieną sustabdytame automobilyje A. K. laikė ginklą, o jo dėklas buvo ant priekinės keleivio sėdynės. Šiems parodymams neprieštarauja ir V. S. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, kad įvykio dieną jis matė, jog medžioklinis graižtvinis šautuvas buvo ant galinės sėdynės už vairuotojo vietos, t. y. šalia A. K., o tuščias šautuvo dėklas buvo ant priekinės keleivio sėdynės (tam tikri neatitikimai M. T. ir V. S. parodymuose dėl ginklo iš A. K. paėmimo ir jo buvimo vietos M. T. atidarius automobilio, kuriame įvykio metu buvo A. K., aplinkybių, bei šių neatitikimų priežastys detaliai aptartos 8 punkte, todėl iš naujo nekartotinos).

23.2. Be to, sutinkamai su nuosekliais M. T. parodymais, tuo momentu, kai jis atidarė automobilio Ford, kuriame sėdėjo ir A. K., dureles, atiduoti rankose turėto ginklo A. K. nesutiko, apie tai, jog jis priklauso jo sūnui, pareigūnams nesakė, o M. T. iš A. K. ginklą atėmus jėga, šis iš įvykio vietos bandė pasišalinti. Nors apeliaciniu skundu aplinkybę dėl apelianto bandymo pasišalinti iš įvykio vietos administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kategoriškai neigia, teigdamas, kad atlikti tokius veiksmus paliekant jam priklausančią transporto priemonę su joje buvusiais daiktais, jis neturėjo jokio pagrindo, tačiau ši A. K. versija vėlgi atmetama, kaip nepagrįsta. Ją neabejotinai paneigia objektyvūs ir abejonių aukštesniajam teismui nekeliantys M. T. ir V. S. parodymai, kuriais jie betarpiškai patvirtino, jog tuo metu, kai M. T. iš A. K. jėga atimtą ginklą nešė padėti į tarnybinį aplinkos apsaugos pareigūnų automobilį, A. K. peržengė melioracijos griovį ir bandė pabėgti, M. T. jį kelis kartus įspėjo dėl specialių priemonių panaudojimo, A. K. nepaklūstant toliau, jo atžvilgiu buvo panaudotos ašarinės dujos. Apelianto teiginiai, jog specialiąsias priemones – ašarines dujas, M. T. panaudojo vos tik pradaręs automobilio, kuriame analizuojamo įvykio metu sėdėjo A. K., dureles, nepagrįsti jokiais objektyviais nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos įrodymais, todėl atmestini. Ir nors šią aplinkybę, pasak A. K., patvirtino ir G. V., tačiau dėl galimo šio asmens suinteresuotumo bylos baigtimi, jo parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimų, šio asmens parodymai nelaikytini pakankamai objektyviais, dėl ko remtis jais, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra.

Kaip minėta, Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkte nurodyta, jog draudžiama būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape arba medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės. Iš aukščiau aptartų duomenų aišku, kad A. K. automobilyje turėtas ginklas nebuvo įdėtas į dėklą, o įrašo apie A. K., kaip medžiotoją, byloje esančiame medžioklės lape Nr. 0015 nėra. Tokiu būdu, nors ir nesant jokių objektyvių abejonių dėl aptarto Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje pažeidimo A. K. veiksmuose, apylinkės teismo sprendimas tokius apelianto veiksmus kvalifikuoti pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį, įvertinus tai, kad šis straipsnis numato atsakomybę už medžioklės taisyklių pažeidimus tik tokiu atveju, kai gyvūnas nesumedžiotas, yra nepagrįstas. Akivaizdu, kad aptarti neteisėti A. K. veiksmai apimami ATPK 85 straipsnio 6 dalimi. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nutarimas dalyje dėl A. K. veiksmų kvalifikacijos pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla dalyje dėl šio pažeidimo nutrauktina, jo veiksmuose nenustačius ATPK 85 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Dėl netikslaus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto administracinių teisės pažeidimų padarymo laiko

ATPK 260 straipsnis reglamentuoja administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį. Pagal šio straipsnio 1 d., administracinio teisės pažeidimo protokole nurodoma jo surašymo data ir vieta, protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė; žinios apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį; administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė; šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas atsakomybę už šį pažeidimą nustatantis teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo; liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, vardai, pavardės, adresai; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimas; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymas nerašyti administracinio nurodymo, jei asmuo dėl to kreipėsi į protokolą rašantį pareigūną; kitokios žinios, būtinos bylai išspręsti.

26.1. Teismų praktikoje išaiškinta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir būtent šiuo kaltinimu yra apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N756-135/2008). Grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumų galima, kai jo trūkumai yra esminiai ir teismas savo iniciatyva negali jų ištaisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N3-802/2007). Tokiu atveju, kai nustatomi trūkumai, trukdantys administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui, tai yra kai protokolas surašytas netinkamai – nenurodyti esminiai administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai, yra kitų esminių protokolo ar bylos medžiagos trūkumų, kliudančių nagrinėti bylą, ji turėtų būti grąžinama protokolą surašiusiai institucijai protokolui patikslinti ar papildomai tirti, priklausomai nuo bylos aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N3-444/2006, N575-5351/2010, N444-202/2011).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančio A. K. atžvilgiu surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo teisėtumą, abejoti juo, aukštesnysis teismas teisinio pagrindo vis tik neturi. 2015 m. gruodžio 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokole A. K. inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų objektyviųjų požymių visuma atskleista aiškiai ir detaliai, taip pat aprašyta ir apeliantui inkriminuojamų teisės pažeidimų esmė ir nustatytos aplinkybės, aiškiai suformuluota A. K. padarytų veiksmų seka, nurodyti ir teisės aktai, kurių pažeidimu kaltinamas A. K.. Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netikslaus A. K. atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoto pažeidimų padarymo laiko (visi jie inkriminuoti kaip padaryti 2015 m. balandžio 13 d., apie 00.30 val.), kam iš esmės pritarė ir apylinkės teismas, tačiau šis netikslumas analizuojamu atveju nelaikytinas pakankamu pagrindu teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad iš aptartų faktinių aplinkybių seka, jog neteisėti A. K. veiksmai sekė vienas po kito, o vien tai, kad A. K. apeliaciniame skunde pateikia savo įvykių seką, kuri prieštarauja bet kokiems logikos dėsniams, tokiu būdu siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl netikslaus jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo laiko, esminės reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui neturi. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad apeliantui inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo aplinkybės jam buvo aiškiai žinomos, bylos nagrinėjimo teisme metu jis turėjo teisę užduoti proceso dalyviams jį dominančius klausimus, ką jis aktyviai ir darė, apie kokį įvykį teismo posėdžio metu buvo kalbama, sprendžiant iš jo pateikiamų klausimų, jis neabejotinai suprato, todėl teigti, jog netiksliai administracinio teisės pažeidimo protokole įvardintas A. K. inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo laikas apsunkino jo teisę į gynybą, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl administracinės nuobaudos skyrimo termino

Vertinant A. K. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su administracinės nuobaudos skyrimo terminu, atkreiptinas jo dėmesys, jog šis klausimas jau buvo išspręstas 2016 m. gegužės 24 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, konstatuojant, kad Kauno apylinkės teismas, 2016 m. kovo 29 d. nutarimu nutraukęs administracinio teisės pažeidimo bylą A. K. atžvilgiu, netinkamai taikė ATPK 35 straipsnio nuostatas, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog ATPK 35 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai yra pasibaigę.

28.1. Ši Kauno apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir vykdoma, todėl jos teisėtumas ir pagrįstumas nekvestionuotinas, o A. K. apeliacinio skundo argumentai, kiek jie susiję su, jo paties teigimu, nepagrįstu ATPK 35 straipsnio taikymu, šioje nutartyje nevertintini.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo dalį, kuria A. K. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą A. K. atžvilgiu nutraukti (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Iš Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo pašalinti apylinkės teismo nustatytą aplinkybę dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 61 punkto pažeidimo.

Likusią Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.