Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. (toliau ir – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, jam skirta 1 (vienerių) metu laisvės atėmimo bausmė, 187 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 253 straipsnio 1 dalyje, jam skirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį bendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, o ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės pridėta dalis švelnesnės, ir paskirta E. R. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 7, 10 punktais, E. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: neišvykti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančias medžiagų, dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. R., grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui bei sugadino svetimą turtą, o būtent: 2021 m. spalio 7 d., apie 18.38 val., Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus viršininkui T. M. ir 3-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui D. V. siekiant sulaikyti E. R. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos padarymo, pareigūnui T. M. priėjus prie šalia gatvės šaligatvio sustojusio automobilio „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už kurio vairo sėdėjo E. R., ir pareikalavus jo išlipti iš automobilio bei paaiškinus, kad bus sulaikytas, E. R., atsisakydamas vykdyti T. M. teisėtus reikalavimus išlipti iš automobilio, siekdamas išvengti sulaikymo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, tai yra tyčia, sukeldamas pavojų pareigūnų gyvybei ar sveikatai, įjungęs pavarą ir staiga susukęs vairą, automobiliu „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pradėjo važiuoti į priekį, stumdamas automobilio šonu pareigūną T. M. į šoną, kuris vengdamas būti prispaustas tarp dviejų automobilių ir kad ant jo neužvažiuotų, pasitraukęs atbulomis, nugara atsirėmė į tarnybinio automobilio šoną, o E. R. automobilio priekiu trenkėsi į tarnybinį automobilį „VW GOLF“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame tuo metu už vairo buvo pareigūnas D. V., tokiu būdu apgadino Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančio tarnybinio automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dešinės pusės abi dureles bei dešinės pusės sparną, padarydamas 3045,32 eurų turtinę žalą, tada E. R. toliau pavojingai manevruodamas atbuline eiga ir tuo sukeldamas pavojų tuo metu tarp dviejų automobilių stovėjusio pareigūno T. M. gyvybei ir sveikatai, išvažiavo į Staniūnų gatvės vidurį, kur galu trenkėsi į pro šalį važiuojantį kito asmens – R. V. vairuojamą automobilį „TOYOTA AVENSIS“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (dėl šio automobilio apgadinimo nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo), bei vengdamas sulaikymo, nuvažiavo Panevėžio miesto gatvėmis.

2. E. R., neteisėtai disponavo šaudmenimis, o būtent: nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, neturėdamas leidimo, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė dešimt C kategorijos šaudmenų ir automobilio „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) variklio skyriuje, neteisėtai laikė ir gabeno Panevėžio mieste ir rajone, penkis C kategorijos šaudmenis, kurie yra vienos rūšies, pramoninės gamybos, .380-o kalibro (9 mm), ME GUM revolveriniai šoviniai su gumine kulka, skirti revolveriams (ME 38 Compact-G), skirtiems šaudyti guminėmis kulkomis, kurių kinetinė energija neviršija 7,5 J, iki tol, kol 2021 m. spalio 7 d., 19.40 val., (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu, bei 2021 m. spalio 7 d., 22.00 val(duomenys neskelbtini), atliktos įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) šiuos šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir išteisinti dėl pasipriešinimo pareigūnams bei turto sugadinimo ir apgadinimo, o dėl „C“ kategorijos šaudmenų laikymo prašė skirti mažesnę bausmę. Prokuroras prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nesutinkama su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų ir apelianto teigimu dėl to nepagrįstai jis pripažintas kaltu. Taip pat teigiama, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, dėl ko paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Taigi, teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog E. R. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje ir 187 straipsnio 1 dalyje bei BK 253 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas E. R. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, o nuosprendis pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų į kuriuos pirmos instancijos teismas nebūtų atsakęs ir kurių pagrindų reikėtų ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmos instancijos teismo priimto skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl nuteistojo E. R. kaltės ir jam paskirtos bausmės.

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad E. R. pagal BK 286 straipsnį, BK 187 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų visuma. Teismo sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl įrodymais yra remiamasi, atsakyta į keliamus klausimus, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir priimto sprendimo argumentavimu. Nuteistajam keliant abejones dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su apeliaciniu skundu, skundžiamu nuosprendžiu ir su baudžiamosios bylos medžiaga, neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymus ir dėl E. R. kaltės ir daryti kitokias išvadas, negu buvo padarytos pirmos instancijos teismo priimant skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismas būtų padaręs įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus.

Dėl teismo šališkumo

10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos perkeltos į BPK 58 ir 59 straipsnius, kuriuose detalizuotai pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurios esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-738/2004, 2K-340/2008, Nr. 2K‑414/2010).

11. Šioje byloje nėra konkrečių duomenų, kad byla buvo išnagrinėta esant BPK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems nušalinimo pagrindams, t. y. šiuo atveju nenustatyta, jog yra realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjo šališkumo ar rodytų bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas pagal subjektyvųjį kriterijų. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad nuosprendis priimtas esant objektyviojo šališkumo pagrindams. Visų pirma pažymėtina, kad savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 303–307 straipsniuose išdėstytus ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, išsamus, įtikinamas ir, kaip nurodyta šios nutarties 5 punkte, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Aukštesnės instancijos teismas įvertinęs Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 25 d. nuosprendžio turinį bei formą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas išdėstytų nuostatų laikėsi, surašydamas nuosprendį esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, todėl skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

12. Apeliaciniu skundu teismo šališkumas grindžiamas iš esmės tuo, kad T. M. ir D. V. yra policijos pareigūnai, kurie suinteresuoti, jog jų atlikti veiksmai būtų pripažinti teisėtais ir nesukėlusiais pavojaus kitų žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad minėtų policijos pareigūnų veiksmai buvo atlikti teisingai ir profesionaliai, o apeliantas sąmoningai bėgo vengdamas sulaikymo, nes buvo įgijęs narkotinių medžiagų, rodo teismo šališkumą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu priešingai nei skunde teigia apeliantas, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pateiktas skundžiamame nuosprendyje išvadas grindė įrodymų visuma, t. y. jis įvertino nuteistojo E. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu pateiktus parodymus, teismo posėdžio metu perklausė garso įrašus dėl kurių apeliantas teikė paaiškinimus, įvertino E. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, liudytojo T. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu duotus parodymus, liudytojų D. V. ir R. V. parodymus, tarnybinius pranešimus, pareiškimus, transporto priemonių apžiūros protokolus, įvykio vietų apžiūros protokolus, pažymas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, t.y. priimdamas nuosprendį rėmėsi visų įrodymų visuma, o ne tik liudytojų T. M. ir D. V. parodymais. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmojoje instancijoje baudžiamąją bylą nagrinėjusio šališko teismo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį

13. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog E. R. buvo sulaikomas nepagrįstai, nes sulaikymo metu jokio nusikaltimo nedarė, o narkotines medžiagas, kurias tos dienos rytą įsigijo Kėdainių rajone buvo parvežęs ir paslėpęs savo namuose, todėl jį slapta sekę policijos pareigūnai neturėjo pagrindo jį sulaikyti pagal BPK 140 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Procesinė prievartos priemonė – laikinasis sulaikymas, gali būti taikoma tik esant BPK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytiems pagrindams: asmeniui, kuris užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos (BPK 140 straipsnio 1 dalis); neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos arba būtina suvaržyti asmens laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų, arba nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo (BPK 140 straipsnio 2 dalis).

14. Iš bylos medžiagos matyti, jog E. R. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neteisėto narkotinių medžiagų platinimo, todėl sulaikymo pagrindas BPK 140 straipsnio nuostatų prasme egzistavo, o policijos pareigūnai T. M. ir D. V. nusprendė sulaikyti E. R. tik tada, kai gavo informacijos, jog nuteistasis perdavė narkotines medžiagas kitam asmeniui. Nors skunde nurodoma, kad nebuvo dokumentų, pagrindžiančių sulaikymo pagrindus, tačiau minėta, jog T. M. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, jog gavo pranešimą, kad E. R. neteisėtai įgijo, gabena, platina galimai narkotines ar psichotropines medžiagas (1 t., b. l. 116-170), tai patvirtina ir pareigūno D. V. parodymai duoti viso proceso metu (1 t., b. l. 177-181). Šiuo atveju svarbūs ir nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtina, jog egzistavo sulaikymo pagrindas pagal BPK 140 straipsnį. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog <...Išvažiuodamas susitikti su K. G. aš visus 5 vnt. folijos paketėlius pasiėmiau su savimi...>, vėliau po įvykio su policijos pareigūnais nuteistasis, kai šis nuo jų pabėgo, nurodė, jog <... Aš iš automobilio surinkau visus draudžiamus daiktus, tai yra keturis paketėlius su amfetaminu, revolverį skirtą šaudyti guminėmis kulkomis bei peilį „CAT“ firmos. Bėgdamas mišku dalį amfetamino suvartojau, kad geriau bėgtųsi, o dalį išmečiau išbarstęs. Ginklą taip pat išmečiau miške...>. ( 2 t., 17-20 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas nors ir atskirai nepasisakė dėl sulaikymo pagrindo, tačiau pagrįstai nustatė, kad procesinė prievartos priemonė buvo taikyta tik gavus informaciją apie E. R. vykdomą nusikalstamą veiką, todėl laikyti, kad sulaikymas buvo vykdomas spontaniškai nėra pagrindo, kadangi pateiktais duomenimis E. R. sulaikymas buvo teisėtas ir pagrįstas, t.y. jis buvo užkluptas darantis nusikalstamą veiką.

15. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kad iš policijos pareigūno T. M. veiksmų galima buvo suprasti, kad tai policijos pareigūnas, nors jis buvo apsirengęs civiliais rūbais be identifikuojančių ženklų ir išlipo iš nežymėto policijos automobilio su ginklu rankoje. Pažymėtina, kad įvykio metu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas E. R. atžvilgiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnai 2021 m. spalio 7 d. gavo informaciją, jog minėtas asmuo neteisėtai įgijo, gabena, platina galimai narkotines ar psichotropines medžiagas, policijos pareigūnai būdami tarnyboje, t. y. atlikdami slaptą sekimą, apsirengę civiliais rūbais priėmė sprendimą E. R. sulaikyti. Pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas policijos pareigūnams ne tik suteikta teisė, bet ir pareiga, gavus informacijos apie padarytą nusikalstamą veiką sulaikyti asmenį. Nors policijos pareigūnas T. M. būdamas tarnyboje ir vykdydamas slaptą sekimą buvo apsirengęs civiliais rūbais ir išlipo iš nežymėto tarnybinio automobilio, tačiau parodydamas savo tarnybinį pažymėjimą prisistatė policijos pareigūnu bei savo komandomis „kriminalinė policija M., išlipti iš automobilio“ ir veiksmais, t.y. tarnybinio pažymėjimo parodymu leido suprasti, kad E. R. yra sulaikomas policijos pareigūnų. Nors pats policijos pareigūnas T. M. viso proceso metu negalėjo tiksliai įvardinti ar jis tikrai rodė tarnybinį pažymėjimą, tačiau pareigūnas D. V. nurodė, kad matė kaip T. M. vienoje rankoje laikė tarnybinį pažymėjimą, o kitoje tarnybinį ginklą bei girdėjo kaip buvo išreikšta komanda. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog D. V. tiesiogiai nedalyvavo pačiame sulaikyme, jis matė atliekamus veiksmus iš šalies, todėl yra logiška, kad jis geriau atsimena visas įvykio aplinkybes. Nors apeliantas pažymi ir liudytojo R. V. parodymus, kuris nematė, kad būtų rodomas tarnybinis pažymėjimas, o matė tik ginklą, tačiau šio liudytojo parodymai nepatvirtina nuteistojo versijos, kadangi pats nuteistasis nepastebėjo, jog vengdamas sulaikymo įvažiavo į minėto liudytojo automobilį, o liudytojas patvirtino, kad jis važiavo pro šalį tuomet, kai tarnybinis automobilis jau buvo sustojęs, o policijos pareigūnas išlipęs, todėl sulaikymo pradžios nematė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovautis nuteistojo parodymais, jog T. M. nerodė tarnybinio pažymėjimo negalima, nes liudytojas R. V. nematė įvykio nuo pradžios, o apeliantas pats viso proceso metu minėjo, jog sulaikymo metu buvo stresinėje būsenoje, t.y. negalėjo objektyviai vertinti visų pareigūnų veiksmų ir pačios situacijos. Tuo tarpu abejoti pareigūno D. V. parodymais, kuris matė J.M. atliekamus veiksmus iš šalies, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog E. R. parodymai vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi, kaip minėta, byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina E. R. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

16. Teisėjų kolegija atsakydama į skundo argumentus, jog nesutampa policijos pareigūnų T. M. ir D. V. parodymai apie apelianto sulaikymo aplinkybes sprendžia priešingai, t.y. pareigūnų parodymai nėra tarpusavyje prieštaringi, nes įvykio metu policijos pareigūnai atliko skirtingus sulaikymo veiksmus. T. M. aktyviai dalyvavo sulaikyme – išlipo iš tarnybinio automobilio, rodė pažymėjimą, pristatė ir davė nurodymus E. R. bei laikė tarnybinį ginklą rankoje, o T. V. pasyviai dalyvavo sulaikyme, t. y. jis vairavo tarnybinį automobilį, buvo išlipęs iš jo ir matė T. M. atliekamus veiksmus bei girdėjo nurodomas komandas, jis taip pat sulaikymo metu patraukė tarnybinį automobilį siekiant išvengti T. M. sužalojimo. Nors T. M. ir negalėjo įvardinti ar nuteistajam rodė tarnybinį pažymėjimą, tačiau D. V. būdamas nuošaliau ir matydamas visą situaciją nurodė, kad tarnybinis pažymėjimas buvo rodomas. Pažymėtina, jog policijos pareigūnų parodymai negali būti identiški, kadangi kiekvienas iš jų atliko skirtingas funkcijas ir tą pačia situaciją matė iš skirtingų pozicijų. Šie aukščiau išvardinti argumentai, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jog policijos pareigūnų T. M. ir T. V. parodymai nenuoseklūs apie tai kaip buvo sulaikomas nuteistasis tik patvirtina, jog T. M. ir T. V. apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius, teisingus, o taip pat ir kitiems byloje surinktiems įrodymams neprieštaraujančius parodymus. Tokiu būdu spręstina, jog pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo minėtų policijos pareigūnų parodymus laikyti nepatikimais, o apelianto teiginiai, kad jam nebuvo rodomas tarnybinis pažymėjimas, laikytini gynybine pozicija.

17. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas neįrodė apelianto kaltės dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojams grasinant panaudoti fizinį smurtą, todėl iš kaltinimo pagal BK 286 straipsnio nuostatas turėtų būti išteisintas. BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, jeigu tai susiję su fizinio smurto panaudojimu ar grasinimu tuoj pat jį panaudoti. Pažymėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu T. M. buvo ne šiaip sau asmuo, kuris siekė sulaikyti apeliantą, o policijos pareigūnas, kuris vykdė jam pavestas tarnybines pareigas, t. y. E. R. atžvilgiu atliko slaptą sekimą ir gavęs informacijos, jog minėtas asmuo vykdo nusikalstamą veiką, jį siekė sulaikyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų policijos pareigūnų parodymus ir kaltinamojo pokalbius tarp jo žmonos ir S. M. nustatė, jog E. R. suprato, kad policijos pareigūnai jo atžvilgiu atlieka sulaikymo veiksmus bei siekdamas išvengti sulaikymo, tyčia trenkėsi į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, todėl E. R. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį kaip pasipriešinimą valstybės tarnautojui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnų T. M. ir D. V., liudytojo R. V. parodymais, kaltinamojo pokalbiais tarp jo ir žmonos bei jo ir S. M. nustatyta, kad E. R. elgėsi agresyviai, nepakluso reikalavimui išlipti iš automobilio, bandė išvengti sulaikymo pasišalindamas iš vietos, pasipriešino policijos pareigūnams atsitrenkdamas savo vairuotu automobiliu į policijos tarnybinį automobilį, o vėliau atsitrenkė į kitą pro šalį važiuojanti automobilį. Taigi byloje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. R. suvokė, jog yra sulaikomas policijos pareigūnų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, jis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad su savimi automobilyje turėjo narkotines medžiagas bei ginklą, siekdamas išvengti sulaikymo neklausė reikalavimo išlipti iš automobilio, todėl tyčia atsitrenkė į tarnybinį pareigūnų automobilį, taip grasindamas panaudoti fizinį smurtą, o vėliau tęsdamas savo veiksmus išvengti sulaikymo atsitrenkė ir į kitą pro šalį važiavusi automobilį, taip aktyviais veiksmais jis priešinosi būti sulaikomas. E. R. pasišalino iš sulaikymo vietos ir tokio tikslo siekė bei to norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veiksmuose nustatyti visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 286 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

18. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą bei padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, kad E. R. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 286 straipsnyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl paskirtos bausmės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

19. Nuteistasis E. R. ginčija jam skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri apelianto nuomone yra per griežta ir paskirta nesilaikant BK 54 straipsnio nuostatų.

20. Atsakant į skundo argumentą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas skirtas bausmei individualizuoti taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veik sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę už nusikalstamą veiką numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, minėtų nuostatų nepažeidė ir jomis vadovavosi tinkamai.

21. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmes atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu, padarė tris nusikalstamas veikas – du nesunkius ir viena apysunkį nusikaltimą, veikė tyčia, teistas šešis kartus, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ Panevėžio skyriuje duomenų apie asmenį nėra. Pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė, tačiau gydėsi (duomenys neskelbtini), nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, atliko visuomenei naudingą veiklą. Taigi, apylinkės teismas įvertinęs E. R. asmenybę, jo padarytų veikų pobūdį bei pavojingumą sprendė, kad jam už nusikaltimus skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad apylinkės teismas taip pat įvertino ir aplinkybes, kurių pagrindu jam buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Teismas nustatė, kad E. R. turi problemų su sveikata, atkreipė dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos per trumpą laiko tarpą, nuo 2017 m. lapkričio 27 d., kai buvo išregistruotas iš prabuojamųjų asmens duomenų registro, nebuvo priimta apkaltinamųjų nuosprendžių, nebuvo teistas už analogiškų veikų padarymą bei visas bausmes atlikęs. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nuteistajam parinktos bausmės rūšies bei dydžio ir juos įvertinusi nemato teisinio pagrindo švelninti nuteistajam E. R. paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Argumentų, sudarančių pagrindą priešingoms išvadoms padaryti apeliantas nenurodė ir nepagrindė, todėl jo apeliacinis skundas ir dėl nuosprendžio dalies, kuria ginčijama paskirta bausmė atmetamas.

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 25 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.