- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-596-337-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00040-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- L. A.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-596-337/2010
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00040-2010-4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugsėjo 24 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-22 nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš L. A. priteista: 150 Lt D. B. turtinei žalai atlyginti ir 11,20 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. A. nuteistas už tai, kad jis, 2010 m. sausio 15-20 dienų laikotarpiu, tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, įsibrovė į patalpą – D. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur turėdamas vieningą tyčią slapta pagrobė svetimą, D. B. priklausantį turtą: mikrobanginę krosnelę „Gama“ – 150 litų vertės, elektrinį šildytuvą „VIDO FH06“ – 40 litų vertės, viso pagrobė svetimo D. B. priklausančio turto bendros 190 litų vertės ir tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010-01-22 apie 12 valandą, įsibrovė į patalpą – D. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino slapta pagrobti svetimą, D. B. priklausantį turtą – stalinę lempą 50 litų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis L. A. nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-22 apkaltinamuoju nuosprendžiu ir prašo patikrinti minėto sprendimo pagrįstumą. Mano, kad jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada dėl jo neblaivumo nusikaltimo padarymo metu, nes teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas tik į tai, kad jis sulaikymo metu buvo neblaivus. Prašo panaikinti šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat prašo taikyti jo atžvilgiu BK 59 str. 2 d. ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis buvo prisipažinęs bei gailisi padaręs nusikaltimą. Be to, apeliantas skunde prašo atsižvelgti į nusikaltimo pavojingumą bei pažymi, kad patalpa, kurioje buvo įvykdytas jo nusikaltimas, seniai jau buvo apleista, durys išlaužtos ir rinkdavosi nenustatyti asmenys. Pagal nusikaltimo požymius bei padarytą turtinę žalą, šis nusikaltimas nepriskiriamas prie sunkių, už kurį būtų skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Teigia, kad per suėmimo laiką jis supratęs, jog daugiau niekada daugiau nebedarysiąs nusikalstamų veikų.
Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas L. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bausmės skyrimo pagrindais.
Nusikalstamą veiką L. A. padarė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, todėl teismas, vadovaudamasis BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Individualizuodamas bausmės dydį teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. L. A. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.), yra tyčinė, baigta, nukreipta į valstybės saugomą ir ginamą privačią nuosavybę. L. A. yra teistas už viešosios tvarkos pažeidimą bei analogišką nusikaltimą nuosavybei, tačiau atliktomis laisvės atėmimo bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmių tikslai pasiekti nebuvo, nes veiką, už kurią teistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus tik savaitei po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos (1 t., b.l. 150-152). Padaryta žala nėra didelė, pataisos namų administracijos charakterizuojamas patenkinamai (1 t., b.l. 167). Įvertinus minėtų aplinkybių visumą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p. (nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), bei ją lengvinančių aplinkybių nebuvimą, pirmos instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo trukme yra artima sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, negali būti laikoma aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.
Atmestinas skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 9 p. įtvirtintoje normoje nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia gali būti pripažinta aplinkybė, kai veiką padaro apsvaigęs nuo alkoholio asmuo. Bet nusikalstamos veikos padarymas asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik tais atvejais, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 27 punktas). Teisiamojo posėdžio metu L. A. prisipažino, kad grįžęs iš laisvės atėmimo vietos alkoholinius gėrimus vartojo kiekvieną dieną (2 t., b.l. 13). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis sulaikytas nusikalstamos veikos darymo metu. Atlikus L. A. blaivumo testą nustatytas 2,81 promilių girtumas (1 t., b.l. 108). Esant įrodytai aplinkybei, kad šią nusikalstamą veiką L. A. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai, be abejo, turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino ją atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę.
Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas turi būti savanoriškas, o nuoširdus gailėjimasis turi pasireikšti kritišku savo elgesio vertinimu, stengimusi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Byloje nustatyta, kad L. A., darydamas tęstinę nusikalstamą veiką, sulaikytas įvykio vietoje. Jo duoti parodymai apie nusikaltimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Parodymų prieštaringumą konstatavo ir pirmos instancijos teismas, pateikdamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl to išsamius motyvus (2 t., b.l. 68). Tokį dalinį kaltės prisipažinimą ir deklaratyvų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino L. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Tokiu būdu nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutar i a:
Nuteistojo L. A. apeliacinį skundą atmesti.