Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Amoka“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui likviduojamai viešajai įstaigai „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujamai nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Amoka“ (toliau – ir Bendrovė) skundu prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 26 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP-14 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl 234 749 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus sumos.

Teigia, jog VRAAD sprendimas neteisėtas, kadangi pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), 2 straipsnio 9 dalį, 2 straipsnio 10 dalį, 4 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymo, tačiau MUATĮ, Atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir ATĮ) ir Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir PPATĮ) nereguliuoja PTO gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato tokio sprendimo priėmimo pagrindų, procedūrų, kompetentingų viešojo administravimo subjektų; aplinkos ministrui suteikti įgaliojimai patvirtinti tik atliekų tvarkytojų sutvarkymą išrašomų įrodančių dokumentų atžvilgiu, o ne dėl PTO išrašomų patvirtinimų (ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalis), įstatymais nenustatyti patvirtinimų panaikinimo pagrindai, procedūros, kompetentingi viešojo administravimo subjektai, taigi VRAAD sprendimas priimtas nesant įstatyminio pagrindo.

Nurodo, jog pastabų dėl patikrinimo akto teikimo metu Bendrovė nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 26, kuriuo patvirtintas 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP-14 dėl 234 749 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byla nagrinėtina nustatyta tvarka raštu pareikšto ir priimto skundo reikalavimo ir suformuluoto faktinio pagrindo ribose.

2019 m. gegužės 27 d. VAAT nutartimi nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta, kol įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00223-2018-1), kurioje PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Nurodytoje administracinėje byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir pareiškėja šioje administracinėje byloje, todėl nustatytos teismo aplinkybės ir pateikti išaiškinimai turi prejudicinę galią byloje dalyvavusiems asmenims.

Rezoliucinė dalis

Pareiškėja iš esmės teigia, jog skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi Sprendimu jai paskaičiuota mokestinė prievolė, nesant pareiškėjos kaltės, pareiškėjai vykdžius visas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas (pakuočių atliekų tvarkymo klausimų sprendimą perleido PTO ir už pakuočių atliekų tvarkymą apmokėjo), Sprendimą grindžiant neteisėtu VRAAD sprendimu, išsamiai neišnagrinėjus faktinių aplinkybių, tinkamai nemotyvavus, pažeidžiant VAĮ nustatytus reikalavimus administraciniam sprendimui.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir ATĮ), Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir PPATĮ) ir Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir MUATĮ), Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Dokumentų aprašas), Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas), Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Kontrolės aprašas), taip pat kiti minėtų įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 str. 2 d.). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 str. 1 ir 2 d.).

Remiantis ATĮ 32 str. 1 d. ir 38 d., PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 3 d., MUATĮ 4 str. 3 d., gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 d. 1 p. nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 str. 5 d. numato, jog gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

PPATĮ 7 str. 3 d. nustato, jog gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Aktualios ginčui MUATĮ redakcijos 5 straipsnio 6 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už visą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, jei įvykdo Vyriausybės nustatytas gaminių bei pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikia dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų pakartotinai panaudotą arba perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (ginčui aktualios redakcijos nutarimu patvirtintose užduotyse numatytas 54 proc. (atsižvelgiant į tiektų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių kiekį) metalinės pakuotės atliekų perdirbimas.

ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-35956 (toliau – Dokumentų aprašas) 56 punkte numatyta, kad sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 55 punktu, priima regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Teismas taip pat pažymi, kad šios bylos išsprendimas yra susijęs su kitais atsakovo sprendimais, kurie buvo ginčijami administraciniuose teismuose.

Administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ginčytas atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Dokumentų aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Dokumentų aprašo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017-02-15) 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Tvarkos aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD) (56 punktas). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (57 punktas) (2022 m. LVAT nutarties 106 punktas).

LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 padarė išvadą, kad įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Teismas vertino, kad minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Sprendime konstatuota, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme. Licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Neteisėtais pripažinti PTO gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti 2014-2016 m. Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Dokumentų aprašo 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Dokumentų aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasis LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, LVAT padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Dokumentų aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (VRAAD sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas (2022 m. LVAT nutarties 114 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

Administracinėje byloje Nr. A-1239-502/2022 taip pat nustatyta, kad SIA „Latvian recycling company“ galėjo vykdyti tik metalinių pakuočių atliekų (kodas 15 01 04) surinkimo, perkrovimo, rūšiavimo ir saugojimo veiklą, tačiau ji neturėjo teisės vykdyti metalinių pakuočių atliekų perdirbimą, todėl atliekų sutvarkymą grindžiant tik perdavimu SIA „Latvian recycling company“ (per 2015 m. iš viso 5 824,27 tonos) ir nepateikus tinkamų įrodymų apie atliekų perdirbimą, pagrįstai pripažinta, kad visi atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ buvo išrašyti neteisėtai (LVAT 2022 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1239-502/2022 80–81 punktai).

Teismas pažymi, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Teismas taip pat pažymi, kad analogiškose faktinėmis aplinkybėmis administracinėse bylose Nr. A-1143-520/2023 ir A-1138-822/2023, kuriose buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui/importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023 m. kovo 1 d. ir 2023 m. gegužės 17 d. sprendimais nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (ABTĮ 56 str. 5 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad įvertinus pirmiau minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog PTO pareiškėjai išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 m. (Nr. 1414VI0001-5513-6310 dėl 63,612 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo) paliekamas galioti; patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2013 m. (Nr. 1314VI0021-5513-6310 dėl 47,868 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo) paliekamas galioti dalyje dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio; patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2015 m. (Nr. 1514VI0001-5513-6310 dėl 56,712 t metalinės pakuotės kiekio) paliekamas panaikintas. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos už 2013 ir 2015 m., todėl pareiškėja privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėja turi mokėti 205 469 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013-2015 metus (92 146 Eur už 2013 m., 0 Eur už 2014 m., 113 323 Eur už 2015 m.). Mokestis už 2013 metus apskaičiuotas remiantis pareiškėjos per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (88,643 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už metalinę pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (2600 Lt/t), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,438) ir mokėtino mokesčio sumažinimo koeficientu, remiantis faktiniu užduoties įvykdymu (0,96). Mokestis už 2015 metus apskaičiuotas remiantis pareiškėjos deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (105,021 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už metalinę pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (753 Eur/t), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,433). Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėja pastabų nepateikė.

Pažymėtina, kad konkretaus mokesčio tarifo ir jo sandaros nustatymas yra valstybės politinio apisprendimo ir ekonominių paskaičiavimų dalykas, o administraciniai teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.), dėl ko žodžiu teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai apie mokesčio tarifo aktualiu mokestiniu laikotarpiu neadekvatumą išeina už teisminio administracinio ginčo ribų. Be to, pareiškėjai skundžiamu sprendimu paskaičiuotas mokestis, o ne taikyta bauda už mokesčio įstatymo pažeidimus.

Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu), nes skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjai nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Tai, kad skundžiamame sprendime buvo daroma nuoroda į pareiškėjo pasirinkto kolektyvinio atliekų tvarkymo organizatoriaus PTO atžvilgiu surašyto patikrinimo akto ir jį patvirtinančio administracinio sprendimo duomenis, taip pat neduoda teisinio pagrindo laikyti skundžiamo sprendimo neatitinkančio teisėtumo ir/ar pagrįstumo reikalavimų, nes nurodytas asmuo yra pareiškėjos pasirinktas kolektyvinio pakuotės atliekos tvarkymo organizatorius, apie kurio patikrinimo duomenis pareiškėja buvo informuota raštu. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Ginčijamo sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013 ir 2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė PTO metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas už 2013 m. dalyje yra negaliojantis ir 2015 m. patvirtinimas yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013 ir 2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus patvirtinta 234 749 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 205 469 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

iš dalies patenkinti pareiškėjos UAB „Amoka“ skundą.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 26, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 234 749 Eur mokesčio sumą iki 205 469 Eur.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.