- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- 1A-666-348/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-09-3-00006-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Algerdas Urbšys, Dmitrijus Korsakovas
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Kaltinamasis
- A. S.
- Advokatai
- Arnas Uleckas
Teisėjas Antanas Šeštokas Baudžiamoji byla Nr. 1A-666-348/2015;
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-09-3-00006-2014-6;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 9 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam V. S., jo atstovui advokatui Arnui Uleckui, išteisintojo A. S. gynėjui advokatui M. D.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo A. S. ir privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. S. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pagal pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. ir BK 154 str. 2 d. išteisintas nepadarius veikų turinčių nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. privataus kaltinimo tvarka kaltintas tuo, kad 2014 m. balandžio 4-10 d. (duomenys neskelbtini) krašto savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ (Nr. 14 (1257)) buvo išspausdintas straipsnis apie pareiškėją V. S. - „Pasipriešinęs sovietų okupacijai, namo grįžo su nepriklausomos Lietuvos pasu“. Straipsnyje buvo išspausdintas interviu su nukentėjusiuoju V. S. apie jo gyvenimą, jaunystę ir veiklą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Po to 2014 m. balandžio 10 d. nemokamame leidinyje „(duomenys neskelbtini)“, o 2014 m. balandžio 14 d. ir internetiniame tinklalapyje www. (duomenys neskelbtini).lt (http://www. (duomenys neskelbtini).lt /2014/04/14/ naujas-herojus-ar-dar-vienas-tuščiagarbis/) pasirodė analogiško turinio A. S. straipsnis pavadinimu „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?“, kuris buvo kaip reakcija į savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdintą ir aukščiau nurodytą straipsnį „Pasipriešinęs sovietų okupacijai, namo grįžo su nepriklausomos Lietuvos pasu“. A. S. straipsnis „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?“ iš esmės buvo parašytas apie pareiškėją V. S. ir jame, be kita ko, buvo pateikti toliau nurodyti teiginiai:
1. „Pastaruoju metu skaitant abejotinai nepriklausomą vietinę spaudą, kilo mintis, kad ir aš buvau pasipriešinimo didvyris. Praėjusiame „(duomenys neskelbtini)“ numeryje tokiu parodytas V. S. <...> Ir skaitau tame savaitraštyje, kad V. S. po 24 metų prisiminė kadaise atlikęs žygdarbį - būdamas šešiolikos jis išvažiavo iš Sovietinės Lietuvos. Va Jums ir didvyris – Herojus“.
2. „V. S. nepatinka, kad (duomenys neskelbtini) girdisi rusų kalba, jo manymu, turėtų išlikti tik tyli sanatorinė ramybė. Ir be rusų <...> Iš kur ta rusofobija, nors ką tik gyrėsi vertėjavęs iš rusų kalbos?“.
3. „Paklausius šnekų, tada, sausio 13-tąją, prie televizijos bokšto, turėjo būti pusė (duomenys neskelbtini), bet nebuvo. Ir mūsų Herojaus ten nebuvo, nes jis tiesiog pabėgo iš Lietuvos, o grįžo, sulaukęs (duomenys neskelbtini) atgimimo. Ir kaip tas vabalas skarabėjus (lietuviškai - šūdvabalis) postringauja, remdamasis, manding, marksistų iškreiptu dialektiniu neigimo neigimo dėsniu“.
4. „Tai kas gi tas mūsų Herojus, kuriam vaidenasi, kad viskas (duomenys neskelbtini)e blogai? Medicininis išsilavinimas ir visagalis internetas siūlo atsakymą. Pagrindinė diagnozė: Tarptautinis ligos kodas, F30.1 Manija be psichozės simptomų: Nuotaika yra pakili, neatsižvelgiant į aplinkybes, ir gali varijuoti nuo nerūpestingo linksmumo iki beveik nekontroliuojamo susijaudinimo. Pakilumą lydi energijos padidėjimas, dėl kurio atsiranda hiperaktyvumas, kalbos skubumas bei sumažėjęs miego poreikis. Dėmesys nekoncentruojamas, dažnai ryškus išsiblaškymas. Būdinga padidėjusi savivertė su didybės idėjomis ir perdėtu pasitikėjimu savimi. Prarandamas normalių socialinių normų jutimas, todėl elgesys gali tapti neapgalvotas, perdėtai rizikingas arba netinkamas ir neadekvatus aplinkybėms. Galiu taip sakyti. Esu medikas“.
Privataus kaltinimo skunde nurodoma, kad A. S. straipsnyje „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?“ nukentėjusįjį V. S. pirmuoju iš aukščiau nurodytų teiginių pavadindamas „Herojumi“, kitais aukščiau nurodytais teiginiais apšmeižė ir įžeidė nukentėjusįjį V. S., tuo padarydamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 2 d. ir BK 155 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Išteisintasis A. S. skundžia 2015 m. gegužės 12 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį pakeisti: jo patirtas 2453,11 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas - V. S..
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad „nėra pagrindo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisti iš nukentėjusiojo“ Tokia išvada nuosprendyje, apelianto teigimu, grindžiama vieninteliu argumentu, nurodant, kad „nukentėjusysis turėjo teisę kreiptis su pareiškimu į teismą“. Pacituotasis teismo argumentavimas yra nepagrįstas. Išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti neabejotinai yra patirtos dėl pradėto baudžiamojo proceso, todėl nėra jokių kliūčių šių išlaidų laikyti proceso išlaidomis. Šias išlaidas pripažinus proceso išlaidomis, jos paprastai turėtų būti apmokamos iš valstybės lėšų, tačiau tuo atveju, kai procesas buvo pradėtas tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, pagal BPK 105 str. 6 dalį, bet kurios rūšies proceso išlaidos gali būti priteisiamos iš pareiškimą pateikusio asmens, todėl ir išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti gali būti priteisiamos iš nukentėjusiojo. Proceso pradžią privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 str.) lemia vien tik nukentėjusiojo valia, todėl privataus kaltinimo bylose, sprendžiant proceso išlaidų priteisimo klausimą, išteisintojo patirtos išlaidos paprastai turėtų būti priteisiamos iš pareiškimą pateikusio asmens, jei būtų nustatyta, kad nukentėjusysis inicijavo baudžiamąjį procesą, neturėdamas pagrindo teigti, kad jis nukentėjo nuo nusikalstamos veikos.
Skunde nurodoma, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamasis procesas buvo pradėtas V. S. iniciatyva, būtent dėl to buvo priverstas ieškoti teisinės pagalbos dėl jam pareikšto kaltinimo. V. S. yra viešas asmuo, turintis išsilavinimą ir pats viso proceso metu buvo atstovaujamas advokato, todėl neabejotinai suvokė, kad dėl jo pradėto proceso privalės ieškotis advokato ir dėl to patirs tam tikrų išlaidų.
Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2014-05-14 vykusio taikinamo posėdžio metu V. S. buvo pasiūlyta privataus kaltinimo procesą užbaigti taikiai, nekeliant klausimo dėl patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo. Tačiau tokiam pasiūlymui nepritarta, V. S. atsisakė užbaigti procesą taikiai ir nusprendė privataus kaltinimo procesą tęsti toliau, prisiimdamas ir tam tikrą finansinę riziką, nes tik dėl jo valios buvo pradėtas ir tęsiamas baudžiamasis procesas.
Žemesnės instancijos teismas
Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. skundžia 2015 m. gegužės 12 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - pripažinti A. S. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., bei skirti A. S. įstatymo nustatytas bausmes, taip pat priteisti iš A. S. 5792,40 Eur neturtines žalos atlyginimo. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad byloje yra pateikti 2010-04-21 Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0379 bei 2015-04-15 Asmens privalomojo sveikatos tikrinimo kortelė Nr. 103, kurie patvirtina, jog jis neserga jokiomis psichikos ligomis ir jam nėra nustatyti jokie psichikos sveikatos sutrikimai, jis nėra įrašytas priklausomybės ligų sąrašuose, taip pat nėra psichikos sveikatos centro žinioje. Teismui taip pat buvo pateiktas VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro 2015-05-13 Išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog jis VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės psichikos sveikatos priežiūros skyriuje neįrašytas, nesilanko, nesigydė, vaistų nenaudoja. Šiame išraše taip pat nurodyta įvertinus jo būklę psichinių susirgimų nerasta. Apelianto teigimu, akivaizdu, jog kaltinamasis A. S., reikšdamas savo nuomonę, nesirėmė absoliučiai jokiais realiais duomenimis ar tikrais faktais apie jo galimus psichikos sveikatos sutrikimus, kadangi tokie net neegzistuoja. Tai patvirtino ir pats kaltinamasis apklausiamas 2014-10-07 vykusiame teismo posėdyje ir nurodydamas, kad: „vis dėlto tam tikri simptomai, neadekvatiškas elgesys, užtikrintumas kelia nerimą <...> rašiau, kad medicininis išsilavinimas siūlo atsakymą, nes pora simptomų aš tikrai randu <...> Simptomai būtų tokie - neadekvatiškas pasitikėjimas savimi, neadekvatiška reakcija į mano straipsnius ir to man užtenka, kad pagalvoti kad šis žmogus elgiasi keistai ir viskas“. Taigi, net ir pats kaltinamasis A. S. teismo posėdyje nurodė, kad reikšdamas nuomonę rėmėsi ne objektyviais duomenimis ir realiais faktais, tačiau aplinkybėmis, kad (vėlgi paties kaltinamojo nuomone, o ne realiais faktais) nukentėjusysis neva neadekvačiai pasitiki savimi.
Skunde teigiama, kad ginčo atveju A. S. teiginiai apie psichikos ligą, kaip kaltinamojo mąstymo rezultatas, neabejotinai neturi absoliučiai jokio faktinio pagrindo, yra paskleisti kaip nauja informacija, kuri taip pat gali būti patikrinta. Tuo tarpu Ekspertizės akte šiuo klausimu yra nurodyta, jog A. S. pasakymai „Galiu taip sakyti. Esu medikas“ akcentuoja autoriaus kompetenciją kalbėti medicinos tema, kartu ir pasakymų subjektyvumą, nes iš jų matyti, kad autorius dėsto tik savo paties mintis, nesiremdamas kokia nors tikrai žinoma faktine informacija“. Apelianto teigimu, išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis iš esmės vienintele aplinkybe, t.y. tuo, jog tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamasis yra politikai - vieši asmenys, todėl ir toleruotinos kritikos ribos ginčo atveju yra platesnės. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas sprendė, jog A. S. straipsnyje nurodydamas ginčo teiginius neperžengė leistinų kritikos ir politinės diskusijos ribų. Tačiau ir šie teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti.
Skunde taip pat teigiama, jog straipsnio teiginiais, kuriais nukentėjusiajam priskiriama psichikos liga ir jos požymiai, nėra kritikuojamas jis kaip viešasis asmuo, patvirtina Ekspertizės aktas, kuriame nurodoma, jog „Ligą nurodančia teksto pastraipa yra atsakoma į autoriaus iškeltą klausimą, kas yra V. S., taigi, kalbama apskritai apie asmenį, o ne aptariami konkretūs jo pasisakymai ar veiksmai“ (Ekspertizės akto 4 dalis, 6 psl.). Taip pat pažymima, kad ekspertizės išvados patvirtina, jog A. S. straipsnyje išsakydamas teiginius apie jam priskiriamą ligą ir jos požymius kalbėjo apie jį kaip apie asmenį, o ne dalyvavo viešojoje diskusijoje apie pasipriešinimą 1990 metais, kaip ginčijamame nuosprendyje nurodė (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, o būtent - Ekspertizės aktui, kuriame šiuo klausimu aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, jog „šiame tekste psichinės ligos pavadinimo ir požymių priskyrimas jam peržengia konkrečių jo veiksmų ar žodžių kritiką, yra nukreipti prieš jo asmenį. Psichinę ligą aprašanti pastraipa yra išplėtota, autorius pabrėžia, kad remiasi medicininiu išsilavinimu, todėl galima teigti, kad psichinės ligos požymių priskyrimas jam tekste yra pateiktas sąmoningai siekiant sumenkinti jį, parodant, kad jo elgesys tolygus psichikos ligonio elgesiui. Tiriamoji ištrauka yra žeminanti V. S.“ (Ekspertizės akto 6-7 psl.).
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog A. S. straipsnis buvo paskelbtas 2014-04-10. Tuo metu nukentėjusysis neužėmė absoliučiai jokių viešųjų pareigų, t.y. nebuvo nei (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narys, nebuvo išrinktas ir paskirtas j kitokias pareigas. Ir tik Vyriausiajai rinkimų komisijai 2014-10-01 paskelbus savivaldos rinkimų politinės kampanijos pradžią, oficialiai tapo kandidatu į (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narius ir kandidatu į (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero postą. A. S. straipsnio paskelbimo metu jis buvo tik Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu ir neužėmė jokio posto. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad tik vėliau nukentėjusysis tapo „kandidatu ir dalyviu į 2015 metais vykusius (duomenys neskelbtini) savivaldybės merų rinkimus“. Atsižvelgiant į tai, jog jis neužėmė jokių viešųjų pareigų institucijose, kyla klausimas, ar jis gali būti laikomas viešuoju asmeniu. Skunde taip pat pažymima, kad netgi ir tuo atveju, jeigu asmuo yra laikomas viešuoju asmeniu, tokio asmens reputacijai, garbei ir orumui vis tiek yra taikoma baudžiamajame įstatyme įtvirtinta apsauga.
Apeliantas teigia, kad straipsnio teiginiai leidžia teigti, kad jo nuotaika yra pakili, neatsižvelgiant į aplinkybes gali varijuoti nuo nerūpestingo linksmumo iki beveik nekontroliuojamo susijaudinimo. Straipsnyje aprašomi ligos požymiai leidžia teigti, kad jis yra hiperaktyvus, nekoncentruojantis dėmesio, išsiblaškęs. Jis perdėtai pasitiki savimi ir yra praradęs socialinių normų jutimą, todėl jo elgesys gali tapti neapgalvotas, perdėtai rizikingas arba netinkamas ir neadekvatus aplinkybėms. Toks žmogaus apibūdinimas neabejotinai sumenkina asmens reputaciją kitų žmonių akyse, kadangi niekas nenori turėti reikalų su žmogumi, kuris elgiasi neapgalvotai, perdėtai rizikingai, netinkamai, neadekvačiai, o dėl psichikos ligos yra praradęs socialinių normų jutimą. Tokia paskleista informacija ne tik, kad pakerta pasitikėjimą tokiu asmeniu, bet yra ir niekinti tokį asmenį. Skunde nurodoma, kad po A. S. straipsnio jį žmonės viešojoje erdvėje pradėjo vadinti ligoniu. Taip pat pažymima, jog A. S. paskelbtas straipsnis ir jame nurodyta informacija apie jo diagnozę - maniją be psichozės simptomų, visuomenėje sukėlė diskusiją ir dėl tokios paskleistos informacijos jis buvo pažemintas, o visuomenė ėmė pasitikėti juo mažiau. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį taip pat visiškai nevertino ir nepasisakė dėl subjektyviųjų šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, elementų. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog šmeižimas (LR BK 154 straipsnio 2 dalis) yra tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo. Kaltinamasis A. S. yra gydytojas, todėl puikiai suvokė ir suprato, jog nėra absoliučiai jokių realių ir tikrų faktinių duomenų, kurie leistų teigti, jog jis serga ir/ar kad jam būtų galima priskirti psichikos ligą. Kaltinamasis niekada nėra gydęs ar apžiūrėjęs nukentėjusiojo, todėl suvokė, kad informacija apie jo ligą neatitinka tikrovę. Tačiau nepaisant šių aplinkybių kaltinamasis norėjo ir siekė skleisti tokią informaciją.
Šalies argumentai
A. S. straipsnio teiginiais „Paklausius šnekų, tada, sausio 13-tąją, prie televizijos bokšto, turėjo būti pusė (duomenys neskelbtini), bet nebuvo. Ir mūsų Herojaus ten nebuvo, nes jis tiesiog pabėgo iš Lietuvos, o grįžo, sulaukęs (duomenys neskelbtini) atgimimo. Ir kaip tas vabalas skarabėjus (lietuviškai - šūdvabalis) postringauja, remdamasis, manding, marksistų iškreiptu dialektiniu neigimo dėsniu“ pavadina jį šūdvabaliu ir jo veiksmus prilygina šūdvabaliui. Byloje atlikus ekspertizę buvo nustatyta, jog „aptariamoje ištraukoje žodis „šūdvabalis“, įtrauktas kaip „skarabėjaus" atitikmuo kalbant apie Vjį, neperteikia aiškios logiškos minties, bet juo niekinamai apibūdinamas V. S." (Ekspertizės akto Tiriamosios dalie 3 punktas, 6 p s I.). Taigi, ginčo atveju A. S. straipsnio teiginiai, kuriais jis ir jo veiksmai apibūdinami kaip šūdvabalio yra akivaizdžiai niekinantys ir žeminantys. Toks jo viešas apibūdinimas prieštarauja bet kokioms įprastoms elgesio taisyklėms ir moralės normoms. Žmogaus palyginimas su šūdvabaliu neabejotinai yra neigiamas, nepadorus, užgaulus ir peržengiantis bet kokias ribas.
Apeliantas taip pat teigia, kad (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog A. S. nepadarė nusikalstamos veikos, nepagrįstai buvo atmestas ir nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl 5 792,40 Eur neturtinės žalos priteisimo. Dėl A. S. paskleistos ir jį šmeižiančios informacijos, kad jis turi psichikos sveikatos sutrikimų, bei įžeidžiančių teiginių, kuriais nukentėjusysis buvo pavadintas šūdvabaliu, pareiškėjas buvo pažemintas daugybės žmonių (artimųjų, draugų, pažįstamų, klientų ir potencialių rinkėjų) akyse, buvo sumenkinta ir pabloginta jo reputacija. Kaip ir buvo nurodyta šiame pareiškime, žmones apie jo tariamas ligas diskutavo viešojoje erdvėje. Jis dėl A. S. veiksmų buvo priverstas teisintis draugams ir pažįstamiems, kad jis neserga jokiomis psichinėmis ligomis. Skunde nurodoma, kad leidinys „Mano Druskininkai“ buvo platinamas nemokamai visuose Druskininkuose, autobusuose, mokyklose ir kitur. Jis patyrė didelius išgyvenimus dėl savo vaikų, kurių tėvas buvo išvadintas šūdvabaliu, taip pat tėvais, kurie pirmieji šeimoje perskaitė A. S. straipsnį, ir sutuoktine, dirbančia meno mokykloje. Jis buvo sukrėstas tokio visuomenėje žinomo gydytojo, (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nario A. S. poelgio. jis savo patirtus išgyvenimus vertina 5 792,40 Eur, kuriuos ir prašė teismo priteisti, tačiau dėl nepagrįsto ir neteisėto teismo nuosprendžio, kuriuo buvo konstatuota, kad A. S. nepadarė nusikalstamų veikų, nepagrįstai buvo atmestas ir nukentėjusiojo civilinis ieškinys.
Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. taip pat pateikė atsikirtimus į A. S. apeliacinį skundą, kur nurodo, kad su A. S. apeliaciniu skundu baudžiamojoje byloje nesutinka, mano, kad jis yra visiškai nepagrįstas ir prašo teismo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas nukentėjusysis V. S. ir jo atstovas advokatas A. Uleckas prašė privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Išteisintojo A. S. gynėjas advokatas M. D. prašė išteisintojo A. S. apeliacinį skundą tenkinti, o privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. S. apeliacinio skundo
Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Privataus kaltintojo manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai konstatavo, kad A. S. nepadarė BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų.
Pažymima, kad vadovaujantis 2015-06-25 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XII-1888, BK 155 straipsnio redakcija neteko galios nuo 2015-07-10, ir tokiu būdu nusikalstama veika, kuria buvo kaltinamaS A. S., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi V. S. apeliacinio skundo argumentai, susiję su A. S. kaltinimu pagal BK 155 str. 1 d. plačiau neanalizuojami
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, BPK 20, 301 str., 305 str. 3 d. nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. išteisino pagal BK 154 str. 2 d., jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Pagal BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinę pirmosios instancijos teisme surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįsta išvadą, jog tiek išteisintasis A. S., tiek privatus kaltintojas V. S. yra politikai, t. y. viešieji asmenys, kurių veiksmai ir priimami sprendimai neabejotinai turi didelę reikšmę visuomenei, taigi ir toleruotinos kritikos ribos dėl jų yra platesnės. Nors straipsnio išspausdinimo metu V. S. nebuvo išrinktas į renkamą savivaldos ar kitą instituciją, tačiau jis buvo politinės partijos narys, be to kaip jau nustatyta yra parašęs ne vieną straipsnį, kuriame kritikavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos bei tarybos veiklą, o vėliau tapo kandidatu ir dalyviu 2015 m. (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero rinkimuose.
Šiuo aspektu pažymima, kad sprendžiant dėl šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos požymių buvimo, kiekvienu atveju konkuruoja dvi vertybės - žmogaus saviraiškos laisvė ir kito asmens garbė bei orumas ir kiekvieną kartą ginant vieną iš jų neišvengiamai apribojama kita, todėl priimant sprendimą būtina užtikrinti šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Be to, sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti jog saviraiškos laisvė, teisė laisvai reikšti savo nuomonę yra ginama Konstitucijos ir įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir gali būti ribojama tik griežtai numatytais įstatyme atvejais. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia tokio laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. Todėl kiekvienu atveju turi būti įvertintas veikos pobūdis ir pavojingumas. Be to, vertinant veiką darančio asmens tyčios kryptingumą, svarbu yra įvertinti informacijos ar nuomonės, dėl kurios minimas asmuo pasijuto įžeistas, paskleidimo kontekstą ir aplinkybes.
Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad leidinyje „(duomenys neskelbtini)" 2014 m. balandžio 10 d. publikuotas A. S. straipsnis „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" buvo atsakas į V. S. interviu, kuris buvo išspausdintas praėjusiame ”(duomenys neskelbtini)” numeryje.
Iš byloje esančiu ekspertizės aktu nustatyta, kad 1. A. S. straipsnio „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" dalis „Pastaruoju metu skaitant abejotinai nepriklausomą vietinę spaudą kilo mintis, kad ir aš buvau pasipriešinimo didvyris. Praėjusiame „(duomenys neskelbtini)" numeryje tokiu parodytas V. S. /.../ Ir skaitau tame savaitraštyje, kad V. S. po 24 metų prisiminė kadaise atlikęs žygdarbį -būdamas šešiolikos jis išvažiavo iš Sovietinės Lietuvos. Va Jums ir didvyris - Herojus." yra suformuluota kaip nuomonė (vertinimas). Straipsnyje „Herojumi" perkeltine reikšme vadinamas V. S.; 2. A. S. straipsnio „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" dalis „V. S. nepatinka, kad Druskininkuose girdisi rusų kalba, jo manymu, turėtų išlikti tik tyli sanatorinė ramybė. Ir be rusų /.../ Iš kur ta rusofobija, nors ką tik gyrėsi vertėjavęs iš rusų kalbos?" yra suformuluota kaip nuomonė (vertinimas). Žodis „rusofobija" reiškia priešiškumą rusams; 3. A. S. straipsnio „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" dalis „Paklausius šnekų, tada, sausio I3-tąįą, prie televizijos bokšto, turėjo būti pusė (duomenys neskelbtini), bet nebuvo. Ir mūsų Herojaus nebuvo, nes jis tiesiog pabėgo iš Lietuvos, o grįžo, sulaukęs (duomenys neskelbtini) atgimimo. Ir kaip tas vabalas skarabėjus (lietuviškai - šūdvabalis) postringauja, remdamasis, manding, marksistų iškreiptu dialektiniu neigimo neigimo dėsniu." yra suformuluota kaip nuomonė (vertinimas). 4. A. S. straipsnio „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" dalis „Tai kas gi tas mūsų Herojus, kuriam vaidenasi, kad viskas Druskininkuose blogai? Medicininis išsilavinimas ir visagalis internetas siūlo atsakymą. Pagrindinė diagnozė: Tarptautinis ligos kodas, F30.1 Manija be psichozės simptomų; Nuotaika yra pakili, neatsižvelgiant į aplinkybes, ir gali varijuoti nuo nerūpestingo linksmumo iki beveik nekontroliuojamo susijaudinimo. Pakilumą lydi energijos padidėjimas, dėl kurio atsiranda hiperaktyvumas, kalbos skubumas bei sumažėjęs miego poreikis. Dėmesys nekoncentruojamas, dažnai ryškus išsiblaškymas. Būdinga padidėjusi savivertė su didybės idėjomis ir perdėtu pasitikėjimu savimi. Prarandamas normalių socialinių normų jutimas, todėl elgesys gali tapti neapgalvotas, perdėtai rizikingas arba netinkamas ir neadekvatus aplinkybėms. Galiu taip sakyti. Esu medikas."' yra suformuluota kaip nuomonė (vertinimas); 5. A. S. straipsnyje „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" V. S. apibūdinimui pavartotas žodis „šūdvabalis" yra niekinantis V. S.. Šio žodžio pavartojimo motyvo negalima vienareikšmiškai paaiškinti. A. S. straipsnio „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" dalis, kuria V. S. yra priskiriami psichinės ligos požymiai, yra žeminanti V. S.. Joje, kalbos lygmenyje, atsispindi straipsnio autoriaus siekis sumenkinti V. S..
Kolegija įvertinus, minėtą ekspertizės aktą bei kitas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad išspausdintame straipsnyje „Naujas Herojus ar dar vienas tuščiagarbis?" V. S. apibūdinimui pavartotas žodis „šūdvabalis" yra niekinantis V. S. bei minėto straipsnio dalis, kuria V. S. yra priskiriami psichinės ligos požymiai, yra žeminanti V. S., tačiau minėti pasisakymai nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taip pat kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog A. S. išsakytas tam tikrų faktų, susijusių su V. S., vertinimas, nors ir pateiktas gana aštriai, neperžengė leistinų kritikos ir politinės diskusijos ribų. Dėl to baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nėra adekvati priemonė ginant asmens teises.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir A. S. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Dėl išteisintojo A. S. apeliacinio skundo
Išteisintasis A. S. apeliaciniame skunde prašo apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo atsisakyta priteisti iš privataus kaltintojo V. S. patirtas išlaidas advokato paslaugų apmokėjimui panaikinti ir priteisti iš V. S. 2453,11 Eur.
BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014).
Pažymima, jog privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, advokato sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis, o taip pat ir turtinė padėtį. Ši baudžiamoji byla pradėta pagal privataus kaltintojos skundą, byla nėra didelės apimties. Be to pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas nepriteisti išlaidas už advokato pagalbą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad teisminis procesas buvo pradėtas dėl išteisintojo A. S. veiksmų, kuriais buvo kaltinamas ir nukentėjusysis turėjo teisę kreiptis su pareiškimu į teismą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepriteisdamas A. S. turėtas išlaidas advokatui, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išteisintojo gynėjas M. D. pateikė duomenis apie A. S. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kad A. S. yra sumokėjęs 1121,43 Eur, kurias prašė priteisti iš privataus kaltintojo V. S.. Taip pat privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas A. Ulekckas teismui pateikė duomenis apie V. S. išlaidas advokato paslaugoms ir prašė priteisti iš A. S. 608,23 Eur.
Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103-106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Nurodytuose BPK straipsniuose nenumatyta galimybė priteisti apeliantų turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kai apeliacinis skundas netenkinamas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad tiek A. S., tiek V. S. apeliaciniai skundai atmetami, jų turėto išlaidos advokatams nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. S. ir išteisintojo A. S. apeliacinius skundus atmesti.