- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- I-992-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00003-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- G. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. N. skundu (toliau – skundas) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Panevėžio AVPK), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė), atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. kovo 7 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis: kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jis negalėjo laisvai judėti ir buvo suvaržytas; areštinės kamerose nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas – visose kamerose dirbtinė apšvieta buvo tik 120-130 lx; areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; išvykus iš areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) nebuvo išduodamas sausas maisto davinys. G. N. teigimu, dėl netinkamų kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų jis patyrė didelius nepatogumus, buvo psichologiškai pažemintas, pažeistas jo orumas, sutriko jo psichinė sveikata (2-5 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas įvairiose areštinės kamerose buvo laikomas su vienu – keturiais asmenimis. Atsakovės atstovas pripažino, kad pareiškėjui keletą parų teko mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m. Be to, atsakovės atstovo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m., o mažas kameros plotas EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, jeigu kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Panevėžio AVPK tvirtino, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto, todėl mano, kad minimalaus kamerų ploto pažeidimas sukelti ypatingai stiprių išgyvenimų pareiškėjui negalėjo. Teikdamas paaiškinimus dėl aprūpinimo maisto daviniu konvojavimo dienomis. Panevėžio AVPK nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1 V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 98 punkte įtvirtinta nuostata, jog konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Atsakovės atstovo duomenimis, pareiškėjo konvojavimas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI visais atvejais ilgiau kaip 6 val. netruko. Panevėžio AVPK teigė, kad konvojavimą vykdę pareigūnai Konvojavimo taisyklių nuostatų, susijusių su konvojuojamųjų maitinimu, nepažeidė. Tvirtino, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų naudojęsis savo teise reikšti prašymus ar nusiskundimus konvojaus viršininkui ar pareigūnams. Panevėžio AVPK teigė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog jis buvo priverstas kamerose esančiu tualetu naudotis, matant jose esantiems asmenims ar pareigūnams, yra visiškai nepagrįstos. Asmenys, besinaudojantys areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais, juose gali uždengti audeklu, kadangi 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Panevėžio AVPK atkreipė dėmesį, jog kapitališkai neremontuojamoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kurie iš vidaus valomi kamerose esančių asmenų, o iš lauko juos valo įmonės, su kuria sudaryta sutartis, darbuotojai. Teigė, kad kamerų langai yra prižiūrimi ir švarūs. Esant poreikiui, areštinės patalpos apšviečiamos dirbtine šviesa, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Nurodė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras areštinėje atlieka periodinius patikrinimus ir patikrinimus pagal gautus pareiškėjų skundus, o rasti trūkumai pašalinami nedelsiant, todėl mano, kad reali žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, kuriais pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas. Panevėžio AVPK pabrėžė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams, t. y. ilgai delsė ginti tariamai pažeistas teises. Panevėžio AVPK prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareikštiems reikalavimams už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m gruodžio 31 d. (19-25 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.
Pareiškėjas G. N., apibrėždamas skundo ribas, prašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. kovo 7 d. Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK prašė reikalavimams už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m gruodžio 31 d. taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-12-31, tai patvirtina žyma ant voko (12 b. l.). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus ( 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, jog atsakovės atstovas nepagrįstai prašo taikyti senaties terminą, nes visą laiką, kol jis buvo etapuojamas į Panevėžio AVPK areštinę, jo teisės buvo pažeidžiamos, o pasibaigus konvojavimo laikotarpiui, jis kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo (60 b. l.) Įvertinus šiuos pareiškėjo paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas jokių duomenų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio bei negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių senaties terminas gali būti atnaujinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis tuo, kad nurodyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimą, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Dėl šios priežasties ir esant Panevėžio AVPK prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 30 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Atsižvelgus į pareiškėjo skundo ribas ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimą Panevėžio AVPK areštinėje, byloje sprendžiama dėl G. N. teisės į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (toliau - ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015-11-01. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės). Be to, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje vidaus tvarką reguliavo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, pakeistos Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 ir 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 50-V-505 (65-70, 48-55 b. l.).
G. N. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Panevėžio AVPK pateikė duomenis, kad G. N. ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d. ir nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 13 d. kameroje Nr. 14 vienas, arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 22 d. - kameroje Nr. 18 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. - kameroje Nr. 14 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. - kameroje Nr. 18 su dviem asmenimis; nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 7 d. - kameroje Nr. 19 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 28 d. - kameroje Nr. 8 vienas, su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 24 d. - kameroje Nr. 16 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. - kameroje Nr. 25 su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. - kamerose Nr. 13 ir Nr. 17 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio18 d. - kameroje Nr. 14 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. - kameroje Nr. 13 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. - kameroje Nr. 18 vienas, su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. - kameroje Nr. 7 ir kameroje Nr. 17 su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. sausio 20 d. - kameroje Nr. 10 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 14 d. - kameroje Nr. 14 su vienu asmeniu (19-21, 28-30 b. l.). Atsižvelgus į nurodytus bei Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (28-30, 26-27 b. l.), daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas iš viso 126 paras, iš jų - 74 paras pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 52 paras - šio reikalavimo nepažeidžiant.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d. Panevėžio AVPK pareigūnai nevykdė Veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimo ir neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto dydžio užtikrinimą.
Pareiškėjas teigė, kad jam neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas, visose kamerose dirbtinė apšvieta buvo tik 120-130 lx.
Ginčo laikotarpiu reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė HN 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; dirbtinė apšvieta - ne mažesnė kaip 200 lx, šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta - ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, policijos įstaiga turi pareigą areštinės kamerose užtikrinti tinkamas apšvietimo sąlygas.
Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad areštinės patalpos apšviečiamos dirbtine šviesa, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, atsakovės atstovas teigė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras areštinėje atlieka periodinius patikrinimus ir patikrinimus pagal gautus pareiškėjų skundus, rasti trūkumai pašalinami nedelsiant, todėl mano, kad reali žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Šiems teiginiams pagrįsti Panevėžio AVPK rašytinių duomenų (Panevėžio visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimo aktų, nustatyta tvarka atliktų kamerų apšvietimo rodiklių matavimų ir pan.) nepateikė.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis EŽTT teismine praktika, suformulavo aiškinimą, pagal kurį, įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Tai reiškia, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi, institucijai, kurioje laikomas kalinamas asmuo, nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgęs į įrodinėjimo pareigos paskirstymą reguliuojančių teisės nuostatų aiškinimą, sprendžia, kad Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK nepateikė pakankamų ir tinkamų įrodymų, kuriais remiantis, būtų paneigtos G. N. nurodytos aplinkybės apie ginčo laikotarpiu buvusias netinkamas dirbtinio apšvietimo sąlygas areštinės kamerose. Todėl Panevėžio AVPK nepateikus byloje objektyvių duomenų apie apšvietimo sąlygas, teismas visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo argumentus, jog kamerose dirbtinė apšvieta buvo tik 120-130 lx, pripažinti pagrįstais.
G. N. teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo sudarytos galimybės privačiai ir netrukdomai pasinaudoti sanitariniame mazge įrengtu tualetu.
Ginčo laikotarpiu policijos areštinių kamerų įrengimą reglamentavo HN 37:2009 penktajame skyriuje įtvirtintos nuostatos. Pagal HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Nurodytas teisės aktas reikalavimo įrengti sanitarinį mazgą atskiroje patalpoje nenumatė. Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 11 d. atliko periodinę areštinės kontrolę ir 2013 m. liepos 1 d. parengtame Patikrinimo akte Nr. H5-341 konstatavo, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį (šiose patalpose pareiškėjas nebuvo laikomas), yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis (45 b. l.). Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20-ojo punkto reikalavimus.
Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgia į tai, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto izoliuoti, atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK pateiktus rašytinius duomenis, daroma išvada, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, leidžiančius uždengti sanitarinį mazgą nuo kitos kameros patalpos. Panevėžio AVPK nurodė, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau naudodamiesi tualetu, jie sanitarinius mazgus užsidengia jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis (40 b. l.). Atsakovės atstovas nurodytoms aplinkybėms patvirtinti pateikė fotomedžiagą (42 b. l.). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistas savo tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodė, areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį; pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu; pro kamerų duryse esantį langelį matoma beveik visa kamera, išskyrus kameros kampus, kuriuose ir įrengti sanitariniai mazgai; atvejų, kad kalinami asmenys tualetu naudotųsi neužsidengę audeklu, nepasitaikė (41 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog vertinant areštinėje laikomo asmens teisę kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas bei garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs realias galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai bei kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis, konvojuojamas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI, negaudavo pietų ar sauso maisto davinio.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos HN 37:2009 8 punkte, nustačiusiame, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti tiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, bei 9 punkte, įtvirtinusiame, jog policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Veiklos taisyklių 59 punktas nurodo, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis.
Panevėžio AVPK Areštinės taisyklėse (2011 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 50-V-29 redakcija) buvo nustatyta Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų dienotvarkė, pagal kurią, asmenys maitinami tris kartus per dieną (6 val. - 6.45 val. – pusryčiai, 12 val. - 12.45 val. – pietūs, 18.20 val. - 18.45 val. – vakarienė) (70 b. l.). Areštinėje laikomų asmenų dienotvarkė buvo pakeista Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 50-V-505, kuriuo nustatyta, jog areštinėje laikomi asmenys yra maitinami taip: 7.30 val. -8 val. – pusryčiai, 12 val. -12.45 val. – pietūs, 17.30 val. -18 val. – vakarienė (70, 55 b. l.). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – Maitinimo taisyklės; redakcija galiojusi nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.). Šios taisyklės numatė, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas). Maitinimo taisyklių 32 punktas numatė, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių, tuo tarpu Maitinimo taisyklių 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Teismas sprendžia, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Be to, šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis išvyksta, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Darydamas šias išvadas, teismas vadovaujasi aukščiau nurodytų teisės normų aiškinimu, kurį yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-552-2158/2013. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje pabrėžė, jog teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens maitinimą ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.
Byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI buvo konvojuojamas 16 kartų: 2013 m. vasario 6 d. (išvyko 11.25 val., atvyko 14.00 val.); 2013 m. kovo 13 d. (išvyko – 11.05 val., atvyko – 12.45 val.); 2013 m. kovo 22 d. (išvyko – 11.16 val., atvyko – 13.10 val.); 2013 m. balandžio 22 d. (išvyko – 10.30 val., atvyko 12.00 val.); 2013 m. balandžio 29 d. (išvyko – 11.07 val., atvyko – 12.45 val.); 2013 m. birželio 7 d. (išvyko – 10.48 val., atvyko – 12.30 val.); 2013 m. birželio 28 d. (išvyko - 11.08 val., atvyko – 12.40 val.); 2013 m. liepos 24 d. (išvyko – 10.55 val., atvyko – 13.30 val.); 2013 m. rugsėjo 20 d. (išvyko – 9.25 val., atvyko 10.45 val.); 2013 m. spalio 9 d. (išvyko – 11.18 val., atvyko – 13.10 val.); 2013 m. spalio 18 d. (išvyko – 11.24 val., atvyko – 12.40 val.); 2013 m. lapkričio 15 d. (išvyko – 11.05 val., atvyko – 12.35 val.); 2013 m. lapkričio 27 d. (išvyko – 11.06 val., atvyko – 13.00 val.); 2013 m. gruodžio 11 d. (išvyko – 11.16 val., atvyko – 12.55 val.); 2014 m. sausio 20 d. (išvyko – 10.15 val., atvyko – 11.30 val.); 2014 m. vasario 14 d. (išvyko – 10.43 val., atvyko – 13.35 val.). Nurodyti duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjas iš Panevėžio AVPK areštinės aukščiau išvardintomis dienomis išvykdavo iki Panevėžio AVPK areštinės dienotvarkėje numatyto pietų laiko. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK areštinėje nustatytą dienotvarkę, iki Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo priėmimo pusryčiai būdavo nuo 6 val. iki 6.45 val., o po to – nuo 7.30 val. iki 8 val., bei įvertinus aukščiau nurodytus duomenis apie pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI laiką, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu, išskyrus 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. liepos 24 d., laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo Panevėžio AVPK areštinėje ir atvykimo į Šiaulių TI buvo trumpesnis nei 6 val. Dėl šios priežasties Panevėžio AVPK neprivalėjo pareiškėjui išduoti sauso davinio. Šiaulių TI pateikti duomenys patvirtina, kad į šią įstaigą atvykęs pareiškėjas būdavo pamaitinamas, išskyrus 2013 m. spalio 18 d., kadangi duomenų apie išduotą maisto davinį pareiškėjui nepateikta (17-18 b. l.). Be to, Šiaulių TI pateikti duomenys leidžia teigti, kad 2013 m. gruodžio 11 d. ir 2014 m. sausio 20 d. pareiškėjas atsisakė jam skiriamo maisto davinio (18 b. l.).
Išanalizavus byloje pateiktus duomenis apie ginčo laikotarpiu vykusį pareiškėjo konvojavimą iš Panevėžio AVPK į Šiaulių TI ir jo maitinimą, daroma išvada, kad 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. liepos 24 d laiko tarpas tarp maitinimų 30 min. – 1 val. viršijo nustatytą 6 val. ribą.
Tačiau šiomis dienomis pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, buvo pamaitintas. Teismas sprendžia, kad esant nurodytoms aplinkybėms, aukščiau išvardintais atvejais Maitinimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui tik 2013 m. spalio 18 d. nebuvo užtikrinta teisė į maitinimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl to pareiškėjui buvo padaryta esminė ir juntama neturtinė žala.
Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, pareiškėjo argumentai apie ginčo laikotarpiu patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš neužtikrintos teisės konvojavimo dienomis gauti maitinimą, atmetami kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad iki patekimo į Panevėžio AVPK areštinę jis buvo visiškai sveikas, o jo psichika sutriko dėl netinkamų laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo periodiški konvojavimai iš Šiaulių TI, kuriame jis buvo kalinamas nuo 2011 m. rugsėjo 20 d., į Panevėžio AVPK areštinę bei trumpalaikiai buvimai joje būtų sukėlę nurodytus sveikatos sutrikimus. Dėl šios priežasties G. N. teiginiai apie sutrikdytą psichinę sveikatą vertinami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis. Be to, byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteisiami 500,00 Eur laikomi adekvačiomis piniginėmis lėšomis pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo G. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. N., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų 00 euro centų) neturtinei žalai, atsiradusiai nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d., atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.