- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-13
- Bylos Nr.
- I-3105-402/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00771-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A.P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-16).
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-16) nurodė, kad bausmės atlikimo laikotarpiu iki skundo surašymo dienos buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti. Sanitarinės patalpos buvo per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui. Tvirtino, kad sanitarėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus sutrumpėjo nusiprausimui po dušu skirtas laikas. Nurodė, kad nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti būtini įrankiai kilus gaisrui. Akcentavo, jog būriuose, kuriuose jis buvo apgyvendintas, nebuvo evakuacinio išėjimo, langai buvo grotuoti, o dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos nuolat kilo pavojus gaisro kilimui. Paminėjo, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Visą kalinimo laiką pareiškėjas buvo kandžiojamas blakių, nors dezinfekcija ir buvo atliekama, tačiau ji buvo neefektyvi. Dėl blakių kandžiojimo pareiškėjas jautė niežulį, įkandimų gėlimą, negalėjo tinkamai išsimiegoti. Dėl patalpų perpildymo patalpose tvyrojo nemalonus kvapas, ventiliacijos nepakako, tai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo savijautai. Buvo netinkamas gyvenamųjų patalpų apšvietimas. Atsakovas suteikė netinkamą gulimą inventorių, t.y. suteikė pasenusią ir netvarkingą metalinę lovą, todėl pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, kamuodavo nuovargis, jautė organizmo išsekimą, sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios asmens orumą, pavojingos sveikatai. Pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, orumo pažeminimą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 38-44) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atlieka nuo 2009 m. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jei nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Siekiant užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi, pataisos namų lauke, prie įėjimo į būrius yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl senaties taikymo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų (tikslaus laikotarpio nenurodė).
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b.l. 39).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009-05-29 iki 2016-05-05 (b.l. 35, 39). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2009-06-03 pasirašytinai buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (b.l. 82). Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2009-05-29, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-05-05 (b.l. 35).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam orumo pažeminimą, judėjimo laisvės apribojimą, jautė pavojų gyvybei, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas nei jo atstovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009-05-29 iki 2013-05-05 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2013-05-05 iki 2016-05-05.
Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymose nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 47, 48, 49, 50).
Pareiškėjas nuo 2013-05-05 iki 2013-11-07 buvo paskirtas gyventi į 18 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 99,16 kv. m, joje įrengta 27 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,67 kv. m. Nuo 2013-11-07 iki 2013-11-08 buvo paskirtas gyventi į 14 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 66,99 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,18 kv. m. Nuo 2013-11-08 iki 2015-07-21 buvo paskirtas gyventi į 15 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 32,04 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,28 kv. m. Nuo 2015-07-21 iki 2015-08-13 buvo paskirtas gyventi į 11 būrį 113 brigadą, gyvenamą patalpą Nr. 11, kurios plotas yra 34,66 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,1 kv. m. Nuo 2015-008-13 iki 2015-09-20 buvo paskirtas gyventi į 11 būrį 113 brigadą, gyvenamą patalpą Nr. 4, kurios plotas yra 16,96 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,82 kv. m. Nuo 2015-09-20 iki 2015-10-08 buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 91 brigadą, gyvenamą patalpą Nr. 3, kurios plotas yra 33,21 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,32 kv. m. Nuo 2015-10-08 iki 2016-04-19 buvo paskirtas gyventi į 15 būrį 3 brigadą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas yra 33,16 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,36 kv. m. Nuo 2016-04-19 iki 2016-05-05 buvo paskirtas gyventi į 12 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 66,25 kv. m, joje įrengta 24 miegamosios vietos, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,76 kv. m. (b.l. 39-40, 47, 48, 49, 50).
Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpos plotas, be kita ko, buvo užstatytas nuteistųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui 864 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą.
Kaip minėta, tam tikrą laiko tarpą, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, virtuvėlėse nepakako vietos įsigytiems maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tai dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9. punkte nustatytas reikalavimas kiekvienam būriui įrengti batų ir drabužių džiovyklą.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Į bylą atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui bei visiems kitiems pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje gyvenusiems nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos Pravieniškių PN-AK skalbykloje džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, taip pat nepateikė duomenų, jog yra įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl nagrinėjamu atveju nustatytas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 ir 5.9. punktų ir Higienos normos HN 76:2010 64 punkto pažeidimas.
Byloje atsakovas nepaneigė ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse bei maisto produktų laikymo gyvenamosiose patalpose.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, laikomų maisto produktų bei džiovinamų drabužių ir batų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.
Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos, nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, sanitarėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus sutrumpėjo nusiprausimui po dušu skirtas laikas.
Nei Higienos norma HN 76:2010, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nereglamentuoja bendrabučio tipo patalpų prausyklių ir tualetų patalpų dydžių, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų tualetų ir prausyklų patalpų yra nepagrįstos. Minėtose Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis, kad dėl didesnio kalinčių asmenų skaičius jam tekdavo trumpesnis maudymosi laikas, pažymi, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pravieniškių PN-AK imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše (skiriant jiems atitinkamą konkretų maudymosi laiką). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas, todėl konkrečiu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to nenustatyti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su nenaikinamais buitiniais parazitais (blakėmis) gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu.
Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl blakių gyvenamosiose patalpose buvimo.
Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 42) pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Taip pat pažymėjo, kad įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose.
Pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių (b. l. 42). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad lovos buvo netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Teismo nuomone, tai deklaratyvūs, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįsti teiginiai. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą šiuo aspektu, pareiškėjas neįrodė, jog būtent tinkamo inventoriaus nebuvimas sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Teismo vertinimu likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai neturės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikytini pertekliniais ir detaliau neanalizuotini.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN – AK ginčui aktualiu laikotarpiu 864 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, dėl tinkamai neužtikrintos teisės pataisos įstaigos skalbykloje skalbti ir džiovintis drabužius, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN – AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
Pravieniškių PN-AK 2016-05-23 pažymoje Nr. 81(2)-242 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros specialistus yra kreipęsis dėl gerklės uždegimo, stuburo skausmo, dešinės rankos sumušimo, lėtinio skrandžio uždegimo, odos uždegimo ir kt. (b.l. 79). Šie pareiškėjo susirgimai, teismo vertinimu, niekuo nesiskiria nuo ligų, kuriomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016-05-25 pažyma Nr. 73(2)-108 patvirtina, kad pareiškėjas į šios tarnybos specialistus ginčui aktualiu laikotarpiu nėra kreipęsis (b.l. 80).
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam, masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko pakankamai ilgai (gyvenamojo ploto norma pažeista daugiau negu 2 metus), kalinimo metu pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista gana žymiai, be to, nepaneigti kiti higieninių ir buitinių sąlygų pažeidimai (dėl netinkamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, dėl tinkamai neužtikrintos teisės pataisos įstaigos skalbykloje skalbti ir džiovintis drabužius, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose).
Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN- AK bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.).
Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN- AK administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 900 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A.P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.