Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1 A-120-366/2011

Teisėja Daiva Gadliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00468-2010-6

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Arnoldo Šukaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. gynėjo advokato Jono Milčiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-08 nuosprendžio, kuriuo S. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie paskirtos bausmės pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-12-05 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir S. Ž. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 11 d. apie 17 val. Panevėžio r., Paįstrio sen., Piniavos km., prie parduotuvės ,,Pas Katiną“ slapta pagrobė svetimą O. M. priklausantį turtą bendros 457 Lt vertės – mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 5310“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , su jame buvusia SIM kortele.

Iš G. D. parodymų matyti, kad įvykio dieną prie parduotuvės „Pas katiną“, aikštelėje prie staliukų sėdėjo ir bėgiojo daug vaikų. Ji su nuteistuoju ir I. N. sėdėjo prie vieno iš staliukų, vėliau persėdo prie kito staliuko, prie kurio prieš tai sėdėjo keli berniukai. Ant žemės prie staliukų ji pamatė telefoną, kurį pakėlė. Tuo metu priėjo du vaikinai, su kuriais I. N., o ne nuteistasis kalbėjosi apie pamestą telefoną, tačiau ši svarbi liudytoja apklausta nebuvo. Pagal bylos aplinkybes telefonas buvo pamestas ir rastas, tačiau niekas nežinojo, kas jo savininkas. Nors į įvykio vietą grįžę berniukai ir ieškojo telefono, kurį tariamai buvo pametęs jų draugas, tačiau nei vienas nenurodė telefono požymių. Šiuo atveju telefonas nebuvo pagrobtas ir paimtas prieš nukentėjusiojo valią, o buvo rastas, vėliau juo ėmė naudotis S. Ž., todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 185 str. t.y. radinio pasisavinimas. Kadangi pagal šio straipsnio nuostatą baudžiamojon atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai rado ir pasisavino didelės vertės radinį, kurio vertė didesnė nei 32500 Lt, o šiuo atveju telefono vertė 457 Lt, S. Ž. baudžiamojon atsakomybėn neturėtų būti traukiamas.

Pažymėtina ir tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas grindė ne tiesioginiais įrodymais o prielaidomis, teismo išvadoje nenurodoma kokiu būdu padarytas nusikaltimas t.y. telefonas pagrobtas slaptai ar atvirai, kas turi reikšmės nusikaltimo kvalifikacijai, visiškai nevertino tų faktinių įrodymų, kuriais nustatyta, kad S. Ž. negalėjo padaryti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos už kurią yra nubaustas t.y. už nesunkaus nusikaltimo padarymą.

Teismo posėdyje gynėjas ir nuteistas prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. Ž. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Teismas priimdamas nuosprendį, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, rėmėsi ne prielaidomis, o ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, kuriuos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Gynėjas skunde nurodo, kad S. Ž. veika, paimant prie parduotuvės aikštelėje pamestą telefoną, turi būti prilyginama radinio pasisavinimui. Tokie jo argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Turto grobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Nuteistajam inkriminuota BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta svetimo turto vagystė atitinka visus šios nusikalstamos veikos požymius. Teismas byloje nustatė, kad S. Ž. paėmė telefoną, kuris gulėjo ant žemės prie staliuko, prie kurio ką tik sėdėjo keli berniukai. Netrukus keli berniukai grįžę teiravosi apie jų pamestą telefoną, tačiau nuteistasis su kartu buvusiomis dviem merginomis neigė jį radę. Pirmosios instancijos teisme S. Ž. teigė supratęs, kad rastas telefonas priklausė vienam iš prie staliuko anksčiau sėdėjusių berniukų, tačiau neigė jį radęs, nes neketino telefono jam grąžinti, norėjo pasilikti sau, kadangi neseniai buvo pametęs savo telefoną. Viso to S. Ž. nepaneigė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad tik paėmęs telefoną nuteistasis išjungė jį, išėmė iš jo telefone buvusią SIM kortelę, ją išmetė ir į rastą telefoną įsidėjo savo turėtą SIM kortelę, taip apsunkindamas galimybę tikrajam telefono savininkui jį rasti. Gynėjo skunde minima liudytoja G. D. teisminio nagrinėjimo metu taip pat teigė supratusi, kad rastasis telefonas ko gero yra vieno iš berniukų, tačiau ji berniukams nesakė, kad rado telefoną ir jį pasisavino S. Ž.. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja I. N. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kai sugrįžę vaikai klausė ar nerado telefono ji tai paneigė, nors tuo metu rankoje kaip tik laikė tą telefoną. Jokių pastangų nustatyti telefono savininką nedarė. S. Ž. iš karto iš to telefono išėmė ir išmetė SIM kortelę. I. N. pripažįsta, kad viena iš priežasčių taip elgtis buvo tai, kad S. Ž. buvo pametęs savo telefoną ir jam reikėjo naujo. Taigi iš visų teisme ištirtų bylos aplinkybių matyti, kad S. Ž. veikė sąmoningai, suprato, kad be turto savininko sutikimo paima svetimą daiktą, kuris turi materialią vertę ir jį užvaldė.

Nuteistojo gynėjo manymu, S. Ž. veiksmus reikėtų kvalifikuoti kaip radinio pasisavinimą, už kurį baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju negalėtų kilti dėl turto vertės, tačiau šiuo konkrečiu atveju pamestas telefonas neatitinka CK 4.62 str. 1 d. apibrėžto radinio (radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas) sąvokos. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. Ž. tiesiogine tyčia pagrobė svetimą turtą, teisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Atmestinas skundo argumentas, jog teismas nenurodė, kokiu būdu padarytas nusikaltimas t.y. telefonas pagrobtas slaptai ar atvirai, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog S. Ž. padaryta veika atitinka BK 178 str. 1 d. dispoziciją, nes jis slapta pagrobė svetimą turtą, kurio vertė viršija 3 MGL dydžio sumą ir neviršija 250 Lt dydžio sumos.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-08 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo S. Ž. gynėjo advokato Jono Milčiaus apeliacinį skundą atmesti.