- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-641-478-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-56-1-00306-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- K. G.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A- 641-478/2012
Teisėjas Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00306-2010-5
2012 m. rugsėjo 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Furmonui, nuteistajai K. G., gynėjui advokatui Arvydui Peneliui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. G. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažinta kalta ir nuteista:
už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 260 str. 1 d. (2010-06-23) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;už nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 1 d. (2011-01-15) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. G. nuteista už tai, kad 2010-06-22 Panevėžio mieste, nenustatytam asmeniui jai neteisėtai perdavus tikslu platinti, – nugabenti ir perduoti pasimatymo metu terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliekančiam sutuoktiniui R. G., narkotinę medžiagą – 0,843 gr. heroino, ji toliau neteisėtai tuo pačiu platinimo tikslu šią medžiagą parsigabeno iki savo namų (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., čia laikė, o 2010-06-23 ją atgabeno, paslėpusi kramtomojoje gumoje, į Kybartų pataisos namus J. Biliūno g. 14, Kybartų m., Vilkaviškio r. sav., atvykdama į pasimatymą su sutuoktiniu.
K. G. taip pat nuteista už tai, kad 2011-01-14 Panevėžio mieste, nenustatytam asmeniui jai neteisėtai perdavus tikslu platinti, - nugabenti ir perduoti pasimatymo metu terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliekančiam sutuoktiniui R. G., narkotinę medžiagą, - 46,2354 g. kanapių ir jų dalių, ji toliau neteisėtai tuo pačiu platinimo tikslu šią medžiagą parsigabeno iki savo namų (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., čia laikė, o 2011-01-15 ją atgabeno, paslėpusi savo kūne (išangėje), į Kybartų pataisos namus J. Biliūno g. 14, Kybartų m., Vilkaviškio r. sav., atvykdama į pasimatymą su sutuoktiniu.
Šalies argumentai
Nuteistosios K. G. gynėjas advokatas Arvydas Penelis apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-05-21 nuosprendį, paskiriant nuteistajai K. G. švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta LR BK 260 str. 1 d. arba paskirti ženkliai mažesnę bausmę, negu LR BK 260 str. 1 d. sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas, padarė baudžiamojo proceso pažeidimų, kas nulėmė nevisiškai pagrįsto, teisėto ir teisingo nuosprendžio priėmimą. Jo teigimu, nuteistoji BK 260 str. 1 d. numatytą nusikaltimą padarė iš santuokinių jausmų, pastūmėta ir sukurstyta savo sutuoktinio, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę. Ji veikė ne savarankiškai, bet vykdė sutuoktinio nurodymus dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir perdavimo į laisvės atėmimo įstaigą. Taip pat nuteistoji neturėjo tikslo šios medžiagos platinti pašaliniams asmenims ir iš to nesiekė ir negavo jokios naudos. Narkotinė medžiaga adresato nepasiekė, buvo surasta ir paimta pareigūnų, todėl būtina atsižvelgti į nusikaltimų stadiją. Apelianto teigimu, nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo pavojingumas. Teismo išvados dėl nuteistosios veiksmų kaip tos pačios rūšies sunkių tyčinių nusikaltimų recidyvo, pavojingumo ir itin didelio masto žalos visuomenei darančių nusikaltimų (narkotikų platinimo) sistemingumo, įžūlumo ir piktybiškumo neatitinka visų ir tikrųjų faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pažymi, kad nuteistoji augina du nepilnamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus, taip pat rūpinasi dviem pilnamečiais neįgaliais vaikais, ir tai turėtų būti pripažinta atsakomybe lengvinančia aplinkybe LR BK 59 str. 2 d. prasme. Skunde taip pat teigiama, kad formalių kliūčių taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 ir 2 p. nuostatas nuteistajai nėra, ir tai patvirtino pirmosios instancijos teismas. Taip pat, apeliantas teigia, kad būtina atsižvelgti į nuteistosios vaikų sveikatos būklę ir tai vertinti per viešojo intereso principą skiriant bausmės rūšį ir dydį, priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo principas ir viešasis interesas. Mano, kad viešasis interesas gali būti įgyvendintas nuteistajai paliekant jos vaikų globą ir rūpybą, neizoliuojant nuteistosios nuo visuomenės. Apelianto teigimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant LR BK 62 str. 2 d. 1 ir 2 p. nuostatas ir paskiriant švelnesnę bausmės rūšį.
Apelianto teigimu, nuteistosios atžvilgiu taip pat gali būti taikoma LR BK 54 str. 3 d. nuostata. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybę taikyti LR BK 54 str. 3 d., vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Taip pat nurodo, kad LR BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Apelianto manymu, nuteistosios asmenybės pavojingumas nėra didelis, nuteistosios atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jos ir jos neįgalių vaikų socialinius ryšius. Bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios K. G. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas K. G. pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.
Nuteistosios K. G. gynėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmę K. G. už jos padarytas LR BK 260 str. 1 d., 260 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas paskyrė teisingai, taip pat nepažeidė LR BK 63 str. nustatytų paskirtų bausmių subendrinimo taisyklių. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos LR BK 54 str. ir LR BK 61 str., nepažeidė. Skirdamas bausmę teismas įvertino tai, kad K. G. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, į tai, kad nuteistoji dar tik prieš 1,5 m. iki pirmojo šios bylos nusikaltimo buvo nuteista teismo už analogišką neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, kuris taip pat buvo susijęs su Kybartų pataisos namais ir ten kalinčiu R. G., tačiau tai jos nesulaikė nuo naujų tokių pat pavojingų nusikaltimų darymo, antrąjį šios bylos nusikaltimą ji padarė vos po pusmečio nuo pirmojo, kai dar net nebuvo baigtas ikiteisminis tyrimas, kas rodo nusikaltimų su narkotikais sistemingumą, išskirtinį įstatymo nepaisymą ir nuteistosios veiksmų piktybiškumą, į tai, kad narkotikus buvo siekiama išplatinti pataisos namuose, kur taikomas ypatingas režimas ir elgesio ribojimai nuteistiesiems. Nuteistoji K. G., būdama teista už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, neišnykus teistumui, padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus, todėl LR BK 27 str. 1 d. prasme ji laikoma recidyviste. Apylinkės teismas įvertino ir K. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - jos prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, bei tai, kad ji iš dalies padėjo atskleisti nusikalstamas veikas. Įvertinęs K. G. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus LR BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. LR BK 260 str. 1 d. numato laisvės atėmimą nuo dviejų iki aštuonerių metų, alternatyvių bausmių šio straipsnio sankcija nenumato, įstatymo sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis – penkeri metai laisvės atėmimo. LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad esant kaltinamojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. G., laikėsi šių reikalavimų, ir atsižvelgęs į K. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad ji administracinėmis nuobaudomis nebausta, kad yra neįgali ir riboto 50 proc. darbingumo, nuo 2009 m. sirgo vidutinio sunkumo depresija, šiuo metu išsituokusi, viena augina ir išlaiko 2 nepilnamečius vaikus, kurių vienas neįgalus, taip pat atlieka rūpybą dar dviems neįgaliems nuo vaikystės savo jau pilnamečiams vaikams, dirba nuolatinį darbą, darbdavio charakterizuojama teigiamai, pagrįstai nuteistajai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei LR BK 260 str. 1 d. sankcijos vidurkis, bei jas subendrino, taikydamas LR BK 63 str. 4 d. numatytą dalinį bausmių sudėjimo principą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirtosios bausmės nuteistajai yra adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, dar labiau švelninti paskirtąsias bausmes įstatyminio pagrindo nėra.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad narkotinė medžiaga adresato nepasiekė, buvo surasta ir paimta pareigūnų, todėl, skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į nusikaltimų stadiją. Baudžiamoji atsakomybė LR BK 260 str. 1 d. pagrindu atsiranda tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Įstatymo dispozicija nustato baudžiamąją atsakomybę už alternatyvias veikas, susijusias su narkotinėmis medžiagomis, todėl kilti baudžiamajai atsakomybei pakanka nustatyti, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, asmuo jas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė. Apylinkės teismas nustatė, kad nuteistoji K. G. neteisėtai laikė ir gabeno narkotines medžiagas turėdama tikslą jas platinti, narkotinių medžiagų neteisėtas laikymas, turint tikslą jas platinti, t. y. perduoti sutuoktiniui, jų gabenimas į Kybartų pataisos namus K. G. veikoje yra baigtos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nuteistosios veikas kaip baigtus nusikaltimus, numatytus LR BK 260 str. 1 d. Nuteistoji K. G. neįgyvendino savo tikslo platinti narkotines medžiagas ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių. Pirmuoju atveju perduoti narkotinių medžiagų nepavyko dėl pasimatymų kambaryje įrengtos stiklinės pertvaros, antruoju atveju nuteistoji atidavė narkotines medžiagas reikalaujant pataisos namų pareigūnėms. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo nuteistosios veiksmus vertinti kaip pasikėsinimą padaryti LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nes baudžiamoji atsakomybė numatyta šiame straipsnyje atsiranda nepriklausomai nuo tikslo įgyvendinimo.
Apeliaciniu skundu prašoma taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 ir 2 p. arba LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti nuteistajai švelnesnę bausmės rūšį, taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad LR BK 62 str. 2 d. 1 ir 2 p. išimties taikymas šioje byloje pažeistų teisingumo principą.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Bausmės paskirtis reglamentuojama LR BK 41 str. 2 d., kurioje nustatyta bausmės skyrimo tikslų visuma, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti LR BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia nustatyta LR Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje laikantis LR BK bendrosios dalies nuostatų (LR BK 54 str. 1 d.). LR BK 260 str. 1 d. sankcija nustato bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos ribą - nuo dvejų iki aštuonerių metų. Taigi, sankcija yra įstatyme numatytos bausmės skyrimo riba ir teismas neturi teisės peržengti joje numatyto bausmės dydžio, jeigu to nenumato įstatymas. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nustatyti LR BK 54 str. 2 d., t. y. skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Baudžiamojo įstatymo sankcijos numatytos tokios, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d.
LR BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta bent viena iš savarankiškų sąlygų, išvardintų BK 62 str. 2 d. sąraše. LR BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė. Net ir esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas gali netaikyti LR BK 62 str. nuostatų ir neskirti švelnesnės, negu įstatyme numatytos bausmės, jeigu mano, kad švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai, numatytai LR BK 41 str. 2 d. Pabrėžtina, kad įstatymas reikalauja, kad teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas K. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jos prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, bei tai, kad ji iš dalies padėjo atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai taikė LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Kitų nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, kitų nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, todėl taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatų nėra teisinio pagrindo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji augina du nepilnamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus, taip pat rūpinasi dviem pilnamečiais neįgaliais vaikais ir tai turėtų būti pripažinta atsakomybe lengvinančia aplinkybe LR BK 59 str. 2 d. prasme. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji K. G. turi du nepilnamečius ir du pilnamečius vaikus. (b.l. 2-3, t. 2). Nepilnametė duktė ir pilnamečiai sūnūs yra neįgalūs ( b.l. 103-104, 108, t. 2), ji paskirta pilnamečių sūnų rūpintoja (b.l. 112-113, t. 2). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės negali būti pripažintos nuteistosios atsakomybe lengvinančia aplinkybe LR BK 59 str. 2 d. prasme, nes jos apibūdina nuteistosios šeiminę padėtį, tačiau jokiais būdais nemažina jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio ir nešvelnina baudžiamosios atsakomybės.
Apelianto teigimu, būtina atsižvelgti į nuteistosios vaikų sveikatos būklę ir tai vertinti per viešojo intereso principą skiriant bausmės rūšį ir dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus nusikaltimų kiekį (du nusikaltimai), jų sunkumą (sunkūs), nusikaltimų recidyvą, kaltės formą (tyčiniai), tikslą (narkotinių medžiagų platinimas), nuteistosios asmenybę, negalima su nusikaltimais nesusijusių, nepilnamečių, neįgalių ir globos reikalaujančių pilnamečių nuteistosios vaikų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo patikėjimą nuteistajai iškelti aukščiau už bausmės paskirtį, nustatytą LR BK 41 str. 2 d.
Apeliantas taip pat teigia, kad nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis, nei rūšinis LR BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo pavojingumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad K. G. nuteista už sunkių nusikaltimų padarymą, veikiant tiesiogine tyčia, narkotinės medžiagos buvo slepiamos kramtomojoje gumoje (pirmo nusikaltimo atveju) ir kūne (antro nusikaltimo atveju), taip labai apsunkinant šių medžiagų aptikimo galimybę. Be to, nuteistoji pasirašytinai susipažino su elgesio pasimatymo metu taisyklėmis, pasirašė įspėjimo lapelius dėl nuteistiesiems turėti draudžiamų daiktų (b. l. 8, 80, t. 1). Taip pat teisiamojo posėdžio metu (b.l. 116-121, t. 2) nuteistoji teigė supratusi, kad gauna, laiko ir gabena narkotines medžiagas. Nuteistoji jau anksčiau yra teista už narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimą, šiuos nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, antrąjį šios bylos nusikaltimą padarė po pusmečio nuo pirmojo, dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui. Šie nuteistąją charakterizuojantys duomenys ir byloje nustatytos nusikaltimų padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistoji yra linkusi daryti nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nesilaiko baudžiamojo įstatymo ir nevertina visuomenėje įprastų elgesio normų. Dėl šių aplinkybių nuteistosios padarytų nusikaltimų rūšinis pavojingumas atitinka LR BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo pavojingumą.
LR BK 54 str. 3 d. nuostatą teismas taiko tada, kai įvertinęs visas bylos aplinkybes padaro išvadą, kad kaltininkui konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta švelniausia bausmė nėra teisinga, ir gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pabrėžtina, kad teismas, taikydamas LR BK 54 str. 3 d., turi nurodyti, dėl kokių išimtinių byloje nustatytų aplinkybių sankcijoje numatytos bausmės skyrimas konkrečiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai visų pirma teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. LR BK 54 str. 3 d. taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja LR BK 41 str. 2 d. ir 54 str. 2 d. nuostatos.
Apylinkės teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatą. Įvertinus K. G. padarytų nusikaltimų sunkumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimų motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, asmeninę ir šeimyninę padėtį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių išskirtinių, ekstraordinarių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima nuteistajai skirti švelnesnę bausmę už nurodytą LR BK 260 str. 1 d. sankcijoje. Aukščiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju LR BK 41 str. nustatyti bausmės tikslai nebus pasiekti švelnesnėmis bausmėmis, negu numatyta įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytas veikas, sankcijoje.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybę taikyti LR BK 54 str. 3 d., vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis pagrįsdamas LR BK 54 str. 3 d. taikymo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos naudojimas pagrindžiant baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatas yra tinkamas ir pagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už dviejų tyčinių recidyvinių nusikaltimų, numatytų LR BK 260 str. 1 d., padarymą K. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Nuosprendžio išvados dėl bausmių rūšies ir jų dydžio pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios K. G. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą atmesti.