Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. N. ir L. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžio (patikslinto Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi) kuriuo:

D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje;

L. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 180 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje.

Priteista iš D. N. ir L. V. solidariai nukentėjusiajam G. P. 458 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo G. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintas.

D. N. 2013 m. lapkričio 16 d. prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausančias pinigines lėšas, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ banke pritaikytas iki visiško priteisto civilinio ieškinio patenkinimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. N. ir L. V. nuteisti už tai, kad 2012 m. birželio 19 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo laiptinėje, prie (duomenys neskelbtini) buto durų, veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą: D. N. suduodant ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam G. P. į veidą, o jam nugriuvus ant žemės, L. V. koja spiriant G. P. ne mažiau kaip vieną kartą į veidą, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarant nukentėjusiajam G. P. muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimus viršutinės lūpos gleivinėje, smakro kairėje pusėje, kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, nosies nugarėlėje, apatinėje lūpoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam G. P. priklausantį, turtą – 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-S5230“, su jame buvusia 25 Lt vertės „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, iš viso pagrobė svetimo nukentėjusiajam G. P. priklausančio turto už 425 Lt.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, nuosprendyje išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus, ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apeliantų kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, taip pat teismas nurodė motyvus, kodėl nesivadovavo nuteistųjų parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analize, pateiktomis išsamiai motyvuotomis išvadomis, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Nuteistųjų skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis liudytojo R. J. parodymais, duotais teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu, yra nepagrįsti, nes BPK 276 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, ir jie yra reikšmingi tikrinant bei vertinant teisme duotus parodymus bei vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Dėl to pirmosios instancijos teismas, liudytojo R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ištyręs kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (2 t. 54 b. l.), pagrįstai šiais parodymais, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, vadovavosi priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Nepagrįstas nuteistosios L. V. skundo argumentas, kad tarp jos ir D. N. parodymų nėra esminių prieštaravimų. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. N. (1 t. 80–81 b. l.) nurodė, jog konflikto metu G. P. tik stumdėsi su L. V. ir D. N. neminėjo, kad G. P. būtų sudavęs L. V., nors akistatos metu (1 t. 84–85 b. l.) nuteistasis nurodė, kad jokių muštynių su G. P. nebuvo. Apie tai, kad G. P. sudavė L. V., D. N. nurodė tik teisme (2 t. 53 b. l.). Taip pat iš D. N. apeliacinio skundo matyti, jog jame nuteistasis prisipažįsta smurtavęs G. P. atžvilgiu. Be to, akistatos su nukentėjusiuoju metu (1 t. 84–85 b. l.) D. N. parodė, kad konfliktas kilo ne tarp L. V. ir G. P., o tarp V. I. ir L. V., nors akistatos metu su nukentėjusiuoju (1 t. 104–106 b. l.) nuteistoji nurodė, jog konflikto tarp jos ir V. I. nebuvo. Taigi, šios paminėtos aplinkybės patvirtina, kad G. N. parodymai yra skirtingi, prieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių. taip pat skirtingi yra ir pačios nuteistosios L. V. parodymai, kadangi apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 97-99 b. l.) ji parodė, jog po to, kai G. P. jai sudavė, D. N. juos išskyrė ir liepė G. P. išeiti iš buto, o akistatos su nukentėjusiuoju metu (1 t. 104–106 b. l.) L. V. parodė, kad po to, kai G. P. jai sudavė, užsidarė vonios kambaryje ir ten būdama girdėjo, kaip D. N. liepė G. P. išeiti. Tuo tarpu teisme (2 t. 53 b. l.) L. V. parodė, kad po to, kai G. P. jai trenkė per veidą, D. N. juos išskyrė ir ji užsidarė vonios kambaryje. Be to, L. V. tvirtina neėmusi G. P. telefono, tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis D. N. nurodo, kad nukentėjusiojo telefoną paėmė būtent L. V.. Taigi, įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad D. N. ir L. V. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra nenuoseklūs, tarp jų yra prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių, dėl to apylinkės teismas pagrįstai tokiais apeliantų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais nesivadovavo.

Nepagrįsti nuteistųjų skundo teiginiai, kad nukentėjusiojo G. P. parodymai nėra nuoseklūs, nes iš bylos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme G. P. nurodė iš esmės vienodas įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis G. P. parodė, kad su kaimyne V. I. nuvažiavę pas L. V., kartu su L. V. ir D. N. išgėrinėjo, kad išgertuvių metu V. I. ir L. V. susiginčijo bei susimušė dėl telefono, kad jas jis su D. N. skyrė. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad tuo metu, kai jis ėjo iš buto, D. N. jam sudavė 2-3 smūgius į veidą, nuo smūgių užkliuvęs už slenksčio, nugriuvo ant žemės, ir jam nugriuvus, D. N. dar spyrė į šoną, tada D. N. jį apžergė, o L. V., išėjusi į laiptinę, spyrė į lūpą, sulaužė dantų protezus ir nuplėšė telefoną bei pasakė atiduoti jai jos telefoną, be to, V. I. jam pasakė, jog L. V. telefoną numetė į gėlyną, todėl jis suradęs išmestą L. V. mobiliojo ryšio telefoną, norėjo grąžinti, tačiau niekas neatidarė durų. Tokius parodymus nukentėjusysis davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme, patvirtino akistatų su D. N. bei L. V. metu (1 t. 3, 59–60, 62–63, 66–67, 84–85, 104–106 b. l., 2 t. 50 b. l.). Be to, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais, nes aplinkybę, jog buvo sumuštas ir iš jo buvo atimtas jo mobiliojo ryšio telefonas, nukentėjusysis nurodė savo sugyventinei V. P. (1 t. 75–76 b. l., 2 t. 52–53 b. l.). Liudytoja V. P. parodė, kad jos sugyventinis G. P. išvažiavo su V. I. atiduoti telefono, kad jai paskambinęs G. P. pasakė, jog iš jo atėmė telefoną, o sugrįžęs į namus pasakė, kad jį sumušė ir atėmė telefoną, todėl kartu su juo nuvažiavo į policiją ir pranešė apie įvykį. Liudytoja taip pat parodė mačiusi, jog G. P. buvo ištinęs, suskilęs protezas, kad jis negalėjo valgyti, kad vėliau su V. I. nuvažiavusi grąžinti mobiliojo ryšio telefono, L. V. negrąžino G. P. telefono, pasakiusi, jog neduos. Be to, vienas iš pirmųjų, kuris pamatė nukentėjusįjį sumuštą, buvo liudytojas R. J., kuris teisme iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog matė G. P. sumuštą, kruviną (1 t. 74 b. l., 2 t. 52 b. l.). Tai, kad liudytojas teisme parodė, jog su V. I. buvęs vyriškis pirmą kartą išėjo iš laiptinės sveikas, kad sugrįžo į laiptinę ir iš jos po 4-5 minučių išėjo kruvinas, neleidžia konstatuoti, kad šio liudytojo parodymai yra neteisingi, ar kad jie patvirtina nuteistųjų parodymus, kadangi liudytojas R. J. apklausos metu nurodė ir kitas svarbias įvykio aplinkybes – pvz., liudytojas girdėjo laiptinėje triukšmą, kad V. I. ir G. P. krūmuose kažko ieškojo, kad G. P. buvo sumuštas ir dėl to jis apie konfliktą pranešė policijos pareigūnui, nuvežė į policiją G. P. su V. I.. Be to, iš policijos gautas garso įrašas patvirtina ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojo R. J. parodymus, jog būtent jis skambino bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė budėtojui, kad iš laiptinės išėjo sužalotas nukentėjusysis, iš kurio yra atimtas mobiliojo ryšio telefonas (2 t. 69, 70 b. l.). Nukentėjusiojo G. P. parodymus taip pat patvirtina V. I. parodymai. Ši liudytoja parodė, jog išgertuvių metu pas L. V. kilo konfliktas, kad paskui ją iš laiptinės po 10-15 minučių išėjęs G. P. buvo kruvinu veidu, sumušta nosimi ir ištinusia lūpa, kad jai G. P. nurodė, jog L. V. jam spyrė į nosį ir nuplėšė telefoną. Liudytoja V. I. taip pat parodė, kad, kai G. P. išėjo iš laiptinės, nebeturėjo savo mobiliojo ryšio telefono, nors atvykus pas L. V. telefoną turėjo, bei kad L. V. telefoną ji numetusi į krūmus, kad surastą telefoną G. P. nešė L. V. grąžinti, bet niekas neatidarė durų, kad tą telefoną kitą dieną kartu su V. P. grąžino L. V., bet pastaroji negrąžino G. P. telefono (1 t. 70–71, 72–73 b. l., 2 t. 50–51 b. l.). Be to, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvadoje nurodyti duomenys, jog G. P. padaryta muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimai viršutinės lūpos gleivinėje, smakro kairėje pusėje, kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, nosies nugarėlėje ir apatinėje lūpoje, kad šie sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką ir buvo padaryti keturiais smūgiais bukais kietais daiktais, kad sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai (1 t. 19 b. l.).

Byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų visuma patvirtina, kad nukentėjusiojo G. P. parodymai yra nuoseklūs, atitinka byloje apklaustų liudytojų parodymus ir kitus teisme ištirtus įrodymus, todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Tai, kad nukentėjusiojo parodymuose yra tam tikrų neatitikimų (kas skyrė konfliktuojančias moteris, kur tiksliai jam buvo suduoti smūgiai) nedaro nukentėjusiojo parodymų iš esmės neteisingų, nes esmines įvykio aplinkybes – smūgių jam sudavimą ir mobiliojo ryšio telefono paėmimą – jis nurodė vienodai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė nuosekliais ir jais rėmėsi spręsdamas apeliantų kaltės klausimą. Tai, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai dėl savavaldžiavimo L. V. atžvilgiu pareikšti G. P. ir V. I., nepaneigia, kad būtent nuteistoji, veikdama drauge su D. N., paėmė iš nukentėjusiojo jo turėtą mobiliojo ryšio telefoną, kurio negrąžino, tokiu būdu neteisėtai užvaldė.

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Taigi, byloje esančiais surinktais ir teisme ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis ir kitais įrodymais) nustatyta, kad D. N. kartu su L. V. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo G. P. atžvilgiu ir neteisėtai užvaldė jo turėtą mobiliojo ryšio telefoną, todėl apeliantų neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Dėl to nėra pagrindo D. N. ir L. V. išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kadangi D. N. ir L. V. pagrobė G. P. turtą, todėl privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais jam padarytą turtinę žalą, dėl to pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu iš apeliantų priteistas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniais skundais nuteistieji prašo švelninti jiems paskirtas bausmes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. N. ir L. V. bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei į BK 55 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nenusijusi bausmė.

Teismas nenustatė D. N. ir L. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje. Nuteistoji teigia, kad jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti pripažintas provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, vien dėl to, kad kitoje baudžiamojoje byloje dėl savavaldžiavimo jos atžvilgiu, ji yra nukentėjusioji. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį, nes kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius (sąmoningą nukentėjusiojo skatinimą kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, ir tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į patį kaltininką) arba rizikingus (nukentėjusiojo lengvabūdiškas tikėjimasis, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo) nukentėjusiojo veiksmus. Byloje tokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti nukentėjusiojo G. P. elgesį provokuojančiu ar rizikingu, nėra, o tai, kad apylinkės teisme nagrinėjama kita byla, kurioje G. P. yra pareikšti kaltinimai padarius BK 294 straipsnyje numatytą veiką, ar, kad L. V. kitoje byloje yra pripažinta nukentėjusiąja, nėra pagrindas šioje byloje pripažinti G. P. veiksmus provokuojančiais ar rizikingu jo elgesiu. Dėl to L. V. prašymas pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį G. P. elgesį, yra nepagrįstas ir netenkinamas.

Iš bylos matyti, kad D. N. ir L. V. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdami tyčia bendrais veiksmais, jų padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis D. N. nevedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, neteistas, bet baustas administracine tvarka, o L. V. – našlė, nedirbanti, registruota darbo biržoje, neteista, tačiau policijoje buvo gauti skundai dėl jos elgesio (pareiškimas dėl sukelto konflikto bei dėl sugadinto svetimo turto). Atsižvelgus į šias aplinkybes, į BK 55 straipsnio nustatą, bei į tai, kad BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos tik dvi bausmių rūšys – areštas ir laisvės atėmimas, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai apeliantams paskyrė BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – areštą, artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje už nusikaltimą skiriamo arešto bausmės vidurkiui. Dėl to nuteistiesiems paskirtos bausmės savo rūšimi ir dydžiu nėra per griežtos, būtent tokia bausme bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Nuteistoji L. V. prašo taikyti jai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. V. sveikatos problemos, tai, kad planuoja įsidarbinti, yra neteista, negali būti laikomi tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. Taip pat nėra pagrindo L. V., kaip teisiamai primą kartą, skirti BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą minimaliam terminui (3 mėnesiams), kaip to prašo nuteistoji, ir atidėti šios bausmės vykdymą minimaliam terminui (1 metams), kadangi laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra griežtesnė negu areštas. todėl L. V. paskyrus laisvės atėmimą, būtų pasunkinta jos teisinė padėtis. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu jai paskirtos bausmės rūšies bei dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistųjų D. N. ir L. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžio (patikslinto Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi).