Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025-04-01 nuosprendžio, kuriuo M.S. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija nuo 2013-07-09) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (įstatymo redakcija nuo 2022-05-01) ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-06-18 nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024-11-05 nuosprendžiu) paskirta bausme, visiško bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaityta Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-06-18 nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024-11-05 nuosprendžiu) paskirta ir atlikta bausmės dalis ir laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2024-03-19 iki 2024-06-16 ir nuo 2024-10-29 iki 2024-11-05.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš M.S. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo M.S. apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo M.S. kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis M.S. apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir bausmių bendrinimu, mano, kad ji yra per griežta, netinkamai individualizuota, todėl prašo paskirti baudos bausmę.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo M.S. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs nuteistajam M.S. paskyrė teisingas, jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančias bausmes, tiek parinkdamas jų rūšį bei dydį, tiek parinkdamas bausmių bendrinimo būdus, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam M.S. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės rūšies, dydžio parinkimo ir bausmių bendrinimo būdo laikytina subjektyviu M.S. situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

Dėl nusikaltimų recidyvo

7. BK 27 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu naujai įsigaliojusioje šio straipsnio redakcijoje (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Be to, nuo 2024-11-01 įsigaliojo BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) ir šio straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Taigi BK 27 straipsnio pakeitimas yra teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, be to, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

8. Šiuo atveju nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta M.S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyto sprendimo jį pripažinti recidyvistu, nors BPK 307 straipsnio pakeitimai galiojo jau nuo 2024-11-01, o nuosprendis priimtas 2025-04-01. Šios sunkinančios aplinkybės nustatymas turi įtakos bausmės skyrimui, todėl teisėjų kolegija patikrina, ar ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai.

9. Byloje nustatyta, kad M.S. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 9 kartus, didžiąja dalimi už smurtinių nusikaltimų padarymą. Skundžiamame nuosprendyje analizuojamas nusikaltimas veikas padarė 2024-10-28/29, būdamas pilnametis, esant neišnykusiam teistumui pagal Vilniaus apygardos teismo 2012-04-11 nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme, po ko 2 metų terminuota laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendžiu ir paskirtą subendrintą bausmę atliko 2023-04-28. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis buvo nuteistas taip pat ir 2023-07-19 ir 2023-10-26 teismo baudžiamaisiais įsakymais, kurių pastarajame (2023-10-26) M.S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal naujai įsigaliojusį BK 27 straipsnio pakeitimą, nuteistasis M.S. laikytinas recidyvistu, kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumui už šį nusikaltimą neišnykus ar jo nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą. Taigi, ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Visgi, nagrinėjamoje byloje paduotas tik paties nuteistojo skundas, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Teisėjų kolegija, siekdama nebloginti nuteistojo padėties, dėl M.S. (ne)pripažinimo recidyvistu plačiau nepasisako ir rezoliucinėje dalyje jo pripažinimo/nepripažinimo recidyvistu nenurodo.

Dėl bausmės

10. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

11. Asmuo, padaręs BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką – savo šeimos nario nesunkų sveikatos sutrikdymą – baudžiamas laisvės atėmimu iki 5 metų. Tuo tarpu BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, grasinęs nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo M.S. atžvilgiu skirtinas bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas ir vienas nesunkus nusikaltimas), taip pat nustatytą vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas) ir ją lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apylinkės teismas taip pat ištyrė nuteistojo M.S. asmenybę charakterizuojančius duomenis: įvertinta, jog apeliantas teistas ne tik už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, bet ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, paskutinių 5 metų laikotarpyje administracine tvarka baustas vieną kartą, baudą sumokėjo, dirba. Parenkant bausmės rūšį ir dydį atskirai įvertinta ir teigiama nukentėjusiojo pozicija M.S. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą paskirti terminuoto laisvės atėmimo bausmes: už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskiriant 6 mėnesių, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmes, o paskirtas bausmes tarpusavyje subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu.

13. Apeliaciniu skundu nuteistasis M.S. nesutinka su teismo parinktomis bausmėmis ir atliktu bausmių bendrinimu, mano, kad paskirta galutinė bausmė buvo netinkamai individualizuota, sureikšminant jo ankstesnius teistumus, todėl jam turėtų būti skiriama baudos bausmė. Teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutinka ir pažymi, nagrinėjamu atveju parenkant bausmės rūšį bei dydį buvo įvertintos ne tik nusikalstamų veikų ir asmens pavojingumą apibūdinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, bet ir paties nukentėjusiojo pozicija, nei vienai iš reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Kaip minėta šios nutarties 11 punkte, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė, o už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos ir kitos, alternatyvios bausmės rūšys, tarp jų ir baudos bausmė. Nors nuo 2025-02-01 įsigaliojusi BK 54 straipsnio 2 dalies redakcija suteikia teismui platesnes galimybes nustačius, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, vis tik, kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju švelnesnės nei terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas tiek pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, M.S. asmenybės ir padarytų nusikalstamų veikų kontekste būtų neproporcingas, neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo.

14. Atsižvelgiant į šios nutarties 12 punkte aptartas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes pažymėtina, jog nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 9 kartus. M.S., Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendžiu nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme už kvalifikuotos vagystės, veikiant organizuotoje grupėje, įvykdymą ir Vilniaus apygardos teismo 2012-04-11 nuosprendžiu 10 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme už nužudymą. Paskirtą subendrintą 12 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme jis atliko 2023-04-28. Nepaisant griežtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, nuteistasis, praėjus dvejiems mėnesiams po jo paleidimo vėl nusikalto ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo prieš tą patį asmenį padarė tris smurtines nusikalstamas veikas (2023-07-19 teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas už 2023-06-17 įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje; 2023-10-26 teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje įvykdymą 2023-09-21; 2024-06-18 nuosprendžiu pripažintas kaltu 2024-03-09 padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje). Nuteistajam buvo skiriamos ir trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto – bausmės bei įpareigojimai dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau jos teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis toliau sistemingai smurtauja savo šeimos nario atžvilgiu ir jo daromos nusikalstamos veikos linkusios sunkėti.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu svarbu ir tai, jog nepaisant skiriamų bausmių, vykstančių baudžiamųjų procesų, nuteistasis savo elgesiui išlieka nekritiškas. Šioje byloje nustatyta, kad M.S. ne tik pakartotinai smurtavo savo šeimos nario – tėvo – atžvilgiu, ir jam grasino, bet ir savo kaltės nepripažino, teigė, jog netyčia pastūmė tėvą ir jį apliejo vandeniu. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teismo nukentėjusysis savo parodymus iš esmės pakeitė, vis tik, kaltinime nurodytos aplinkybės, patvirtinančios padarytų veikų pavojingumą teismo buvo pripažintos įrodytomis, jų neginčija ir nuteistasis, todėl jos pagrįstai įvertintos kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis. Bylos duomenimis nustatyta, jog M.S. smurtavo prieš nukentėjusįjį tiek jam gulint, tiek prispaudęs kojomis, neleido pabėgti ir per langą įtempė nukentėjusįjį atgal į kambarį, įvykio metu teigė, kad gailisi ankščiau nepaskandinęs ir įspėjo dėl „prastos baigties“, jei nukentėjusysis kreipsis į teisėsaugą. Kolegijos vertinimu nuteistojo M.S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, jų įvykdymo aplinkybės ir pakartotinumas, vertinant jas ankstesnių teistumų kontekste bei nuteistojo asmens charakteristika leidžia manyti, kad toks M.S. nusikalstamas elgesys yra gana sistemingas ir, atsižvelgiant į jo vidutinį, darbingą amžių, jau susiformavęs, jo elgesio teigiama linkme nepakeitė ir skunde minima darbinė veikla, todėl šie skundo argumentai nesuteikia pagrindo spręsti dėl švelnesnės bausmės rūšies parinkimo.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, tiek savo rūšimi (laisvės atėmimas), tiek ir dydžiu (remiantis BK 50 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio 3 dalimi, nustatytas bausmės dydis didesnis nei minimalus), nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir padės pasiekti ne tik nubaudimo, bet ir perauklėjimo, prevencinius tikslus. Nors nuo 2025-02-01 įsigaliojusi BK 75 straipsnio redakcija numatė pareigą teismui, skiriant laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidedant bausmės vykdymo, savo sprendimą motyvuoti, kas skundžiamu nuosprendžiu padaryta nebuvo, vis tik, tai nesutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į šios nutarties 12, 14, 15 punktuose nustatytas aplinkybes, pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nustatyti mažesnį bausmės dydį ar manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistasis M.S. ne tik pasižymi neigiama charakteristika, tačiau pakartotinai daro naujas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jam buvo skirtos tiek švelnesnės, tiek ir griežčiausios bausmių rūšys, tačiau jos nesulaikė nuteistojo nuo pakartotinio nusikalstamumo, todėl dėl kylančių padarinių yra kaltas tik jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Kolegijos vertinimu nuteistojo apeliacinis skundas dėl bausmės rūšies parinkimo grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, kas vertinama kaip siekis sušvelninti teisinę padėtį.

17. Priešingai nei nurodoma skunde, šiuo atveju teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino paskirtas bausmes, taip pat nėra pagrindo. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai, arba iš dalies jas sudėti. Šių bausmių subendrinimo taisyklių laikomasi ir tuo atveju, kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė bendrinama su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu. Pažymėtina, jog teismui paliekama diskrecijos teisė pasirinkti kokį bausmių bendrinimo būdą – visiškai ar iš dalies sudėti – taikyti.

18. Šiuo gi atveju, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas tarpusavyje bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiu, pasirinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą ir bausmes subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, o bendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme – jas visiškai sudėjo. Nors teismas nepateikė konkrečių motyvų, kodėl pasirinko vienokį ar kitokį bendrinimo būdą ir nenurodė, kodėl pasirenka pridėti konkrečią pridedamos bausmės dalį, kas nėra laikytina tinkama praktika, vis tik, toks apylinkės teismo procesinis sprendimas neprieštarauja bausmių bendrinimo taisyklėms. Tarpusavyje bendrindamas bausmes už skundžiamame nuosprendyje nagrinėtas nusikalstamas veikas, teismas pridėjo minimalią galimą pridėti bausmės dalį – 3 mėnesius, todėl toks bausmių bendrinimas nelaikytinas pažeidžiantis teisingumo ir proporcingumo principus. Kartu teismas nustatęs, jog nuteistasis nuo 2024-11-05 pradėjo atlikti ankstesniu nuosprendžiu paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę ir įvertinęs tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną likusi neatlikta bausmės dalis buvo kiek daugiau nei 6 mėnesiai, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu subendrino visiško bausmių sudėjimo būdu, nustatydamas į bausmės laiką įskaitytinus laikotarpius. Pažymėtina, kad M.S. ne kartą baustas už smurtinius nusikaltimus, tame tarpe ir to paties nukentėjusiojo – tėvo atžvilgiu, todėl, kolegijos vertinimu, pasirinkęs tokį bausmių bendrinimo būdą teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Priešingu atveju, apeliacinio skundo tenkinimas šioje dalyje ne tik prieštarautų teisingumo principui, bet ir kurtų nebaudžiamumo jausmą.

19. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis M.S. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog smurto artimoje aplinkoje aktualumas ir sunkumas, jo aukų pažeidžiamumas lemia tai, kad institucijų įsikišimas yra būtinas siekiant apsaugoti asmens sveikatą ir teises ar užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-693/2018). Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad švelnesnės bausmės rūšies parinkimas ir bausmės vykdymo atidėjimas su nustatomais įpareigojimais padės ne tik pasiekti bausmės tikslus, bet ir užtikrinti visuomenės, o taip pat ir nukentėjusiojo apsaugą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su darbine veikla ir mokesčių mokėjimu nėra pakankamos ir leidžiančios priimti kitokį sprendimą, jos nebuvo pakankamos ir nusikalstamų veikų padarymo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo M.S. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės M. S. skiriamoms bausmėms ir jų bendrinimui paskiriant galutinę bausmę baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis.

20. Teismui buvo pateikta 2025-06-10 pažyma dėl 148,45 Eur išieškojimo iš nuteistojo M.S. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje M.S. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M.S. (M.S.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.