- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-07-04
- Bylos Nr.
- A-662-2429-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00353-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- UAB „AV investicija plius“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūrai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „AV investicija plius“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „AV investicija plius“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūrai dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „AV investicija plius“ (toliau – ir Bendrovė) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2-6, 58-62, I t.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2010 m. birželio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-20 (toliau – ir Nurodymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. V3-3206 (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškino, jog Nurodyme pažymėta, jog pareiškėja privalo nedelsdama nutraukti pavojingų atliekų tvarkymą, kurių rinkimui ir šalinimui taikomi specialūs reikalavimai, kad būtų išvengta infekcijos. Su tokiu Nurodymu nesutiko, todėl pateikė skundą Departamento direktoriui. Sprendimu skundas nebuvo patenkintas, o Nurodymas paliktas galioti, teigiant, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad įmonės veiklos proceso metu, tinkamai nukenksminant infekuotas medicinines atliekas, nėra teršiamas oras, žemė, vanduo ir nekelia tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai ar gyvybei. Atkreipė dėmesį, kad Bendrovė buvo įpareigota Nurodyme pateiktus reikalavimus įvykdyti iki 2010 m. birželio 23 dienos, t. y. tos pačios dienos, kai buvo priimtas Nurodymas. Teigė, kad Nurodymą gavo 2010 m. birželio 28 d., todėl neturėjo galimybių laiku įvykdyti Nurodymo reikalavimų. Pabrėžė, kad Nurodymas priimtas tik nustačius grėsmę, jog gali būti pažeisti teisės aktų reikalavimai ir gali būti padaryta žala, tačiau iki Nurodymo priėmimo teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo ir žala nėra atsiradusi. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo tik dėl galimos grėsmės nurodyti iš karto nutraukti Bendrovės veiklą, nenurodžius atlikti konkrečius veiksmus grėsmei pašalinti. Pažymėjo, kad Nurodymas priimtas remiantis Agentūros 2010 m. birželio 23 d. raštu, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. birželio 21 d. raštu bei valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės rezultatais. Teigė, kad nėra aišku, kuo remiantis buvo pateiktos Agentūros bei Tarnybos nuomonės, kada ir kas atliko valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę. Atkreipė dėmesį, kad nebuvo pateikti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės rezultatai, o Nurodymas priimtas prieš tai neatlikus patikrinimo ir nesurašius patikrinimo akto. Pažymėjo, kad Nurodyme teigiama, jog pareiškėjas neturi vidinės kontrolės sistemos, kuri galėtų užtikrinti, kad būtų priimamos tik taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime (toliau – ir Leidimas) numatytos atliekos ir priima nerūšiuotas infekuotas medicinines atliekas. Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutarime yra nurodęs, jog pareiškėjas turėjo teisę priimti nerūšiuotas atliekas, todėl Leidimo reikalavimų nepažeidė. Teigė, kad naudojama įranga ir taikomos procedūros užtikrina efektyvų infekuotų atliekų nukenksminimą. Darė išvadą, kad priimant Nurodymą nepagrįstai buvo remiamasi Tarnybos nuomone, jog pareiškėjas atliekų nukenksminimui naudoja įrangą bei taiko procedūras, negalinčias užtikrinti efektyvaus infekuotų atliekų nukenksminimo. Pareiškėjo manymu, ši nuomonė nėra pagrįsta, o išvados buvo padarytos prieš tai neatlikus patikrinimo dėl naudojamos įrangos ar taikomų procedūrų efektyvumo. Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2010 m. gegužės 31 d. yra nurodęs, jog pareiškėjas atliekas tvarko nepažeisdamas nustatytų reikalavimų, o paraiškos Leidimui koreguoti XI skyrių derino be pastabų. Be to, pareiškėjo naudojamo įrenginio gamintojas užtikrina, jog jis yra skirtas medicininių atliekų nukenksminimui. Teikdama paraišką Leidimui gauti, Bendrovė nurodė, kokį įrenginį ketina įsigyti ir naudoti bei kokiomis sąlygomis ketina vykdyti veiklą. Pažymėjo, jog Departamentas nurodytoms veiklos sąlygoms neprieštaravo. Tai, kad buvo išduotas leidimas vykdyti pavojingų atliekų tvarkymo veiklą nurodytomis sąlygomis ir nurodytu įrenginiu, pareiškėjo manymu, rodo, jog įrenginys bei procedūros yra tinkamos infekuotų atliekų nukenksminimui. Teigė, kad nebuvo atliktas patikrinimas, kurio metu būtų nustatyta, jog pareiškėjo išleidžiamos atliekos / žaliavos yra ar gali būti pavojingos (infekuotos). Atkreipė dėmesį, kad nėra aišku, kokiu pagrindu reikalaujama turėti minėtą sistemą ir kaip tokią sistemą reikėtų įdiegti bei įgyvendinti. Tvirtino, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įmonei, vykdančiai pavojingų atliekų tvarkymą, įdiegti minėtą kontrolės sistemą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 64-67, I t.) prašė skundą atmesti.
Teigė, kad nurodyti argumentai dėl individualaus teisės akto ir Nurodymo panaikinimo yra nepagrįsti. Paaiškino, kad Nurodymas priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, 25 straipsnio 3 punktu, 27 straipsniu. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo veikla tvarkant pavojingas atliekas nekelia pavojaus žmonių sveikatai, neteršia aplinkos, kad tinkamai nukenksmino medicinines atliekas. Darė išvadą, kad dėl to Nurodymas nutraukti pavojingų atliekų tvarkymą, kurių rinkimui ir šalinimui taikomi specialūs reikalavimai, kad būtų išvengta infekcijos, yra priimtas teisėtai ir pagrįstai. Teigė, kad 2010 m. birželio 23 d. pareiškėjo atstovas buvo supažindintas su Nurodymu, tačiau atsisakė pasirašyti ir jį paimti, todėl Nurodymas buvo išsisiųstas registruotu laišku. Pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja prieš surašant privalomąjį nurodymą surašyti patikrinimo aktą. Pažymėjo, kad Bendrovė yra ne kartą tikrinta, nustatyta nemažai pažeidimų. Atsakovo manymu, institucijų pateikti argumentai dėl netinkamo kenksmingų atliekų tvarkymo yra pakankamas pagrindas privalomojo nurodymo surašymui. Pažymėjo, kad iš pateiktų išvadų buvo matyti, jog pareiškėjas netinkamai tvarkė atliekas. Tvirtino, kad privalomasis nurodymas gali būti surašytas nelaukiant, kol įvyks ekologinė katastrofa ar sukels tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei, atsiras infekcija ir kils epidemija. Nurodė, kad pareiškėjo minimame Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarime yra nurodyta, jog Bendrovė nesilaikė Leidime nurodytų reikalavimų. Pabrėžė, kad nepagrįstai teigiama, jog Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2010 m. gegužės 31 d. patvirtino, jog pareiškėjas atliekų tvarkymą vykdo nepažeisdamas nustatytų reikalavimų.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 27 straipsnį ir darė išvadą, kad skundžiamas Nurodymas surašytas pagrįstai ir teisėtai. Pabrėžė, kad, tvarkant pavojingas atliekas, privaloma užtikrinti saugią ir sveiką aplinką, vykdant tokią veiklą, procedūros turi būti aiškios, tikslios ir reglamentuotos, pareiškėjas turi maksimaliai rūpintis, jog būtų užtikrintas jo veiklos saugumas. Konstatavo, jog yra būtina turėti taisykles, kuriose būtų aprašyta, kokios infekuotos atliekos yra autoklavuojamos, kiek laiko vyksta nukenksminimas, koks kiekis apdorojamas vienos procedūros metu, ar šios procedūros atliekamos tinkamai, ar naudojami cheminiai ir mikrobiologiniai mėginiai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateikti autoklavų V ir D serijos techniniai aprašymai ir pareiškėjo faktiškai naudojamo autoklavo Systec DB-90 techniniai aprašymai yra skirtingi, naudojamas autoklavas DB-90 neturi vakuuminio siurblio, nėra programos specialiai skirtos atliekų nukenksminimui, nėra galimybės prijungti spausdintuvo, kuris tik prasidėjus nukenksminimo procedūrai automatiškai fiksuoja duomenis visos procedūros metu ir jai pasibaigus išspausdina ataskaitą. Pažymėjo, kad DB-90 aprašyme nurodyta, jog autoklavas yra naudojamas skysčių ir kietų medžiagų sterilizacijai garuose. Operatorius turi garantuoti, kad sterilizuojamas produktas yra tinkamas sterilizavimui garais autoklave be vakuuminio priedo. Tai liečia tuščiavidurius objektus ir akytas medžiagas. Pažymėjo, jog pareiškėjo atstovas pripažino, kad Bendrovė minimu autoklavu nukenksmina adatas, švirkštus, lašelinių sistemas, kurios yra tuščiavidurės. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Leidime yra nurodęs, kad naudoja Systec D-90 autoklavą, kurio Vartotojo vadovo 3.3 skyriuje nurodytas spausdintuvas, kurio paskirtis yra proceso dokumentavimas, suteikiantis galimybę patikrinti visos nukenksminimo programos eigą. Teismo nuomone, ši aplinkybė rodo, jog pareiškėjas pažeidžia minėtą leidimą, nes naudoja kitos serijos autoklavą nei nurodė teikdamas paraišką gauti Leidimą. Tokiu būdu, pareiškėjas, dirbdamas ne tuo autoklavu, kuris nurodytas Leidime, ir neturėdamas apdorojimo (nukenksminimo) procesų ir rezultatų kontrolės sistemos, kuri leistų garantuoti (vertinti), kad iš Bendrovės išleidžiamos atliekos/žaliavos yra nepavojingos (neinfekuotos), taip pat kelia realią grėsmę, jog infekuotos (nenukenksmintos) atliekos pateks į nepavojingų atliekų sąvartyną arba bus perduotos kitiems subjektams kaip žaliava. Nurodė, kad iš pateikto Leidimo ir kitų byloje pateiktų duomenų matyti, jog Bendrovė priima didelius kiekius pavojingų atliekų, todėl, teismo nuomone, ji privalo turėti minėtą kontrolės sistemą.
Pažymėjo, kad Nurodyme nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas priima nerūšiuotas infekuotas medicinines atliekas, kadangi Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutarime, kuris turi prejudicinę galią, yra pasisakęs, kad pagal išduotą Leidimą Bendrovė gali priimti nerūšiuotas infekuotas medicinines atliekas.
Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo privaloma atlikti patikrinimą, nes buvo gauta pakankamai duomenų, jog būtų galima priimti Nurodymą ir konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaiko teisės aktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad institucijos, pateikdamos savo išvadas, rėmėsi pareiškėjo pateikta informacija, o pareiškėjo atstovas teismui nepateikė duomenų, kad būtų galima paneigti aukščiau nurodytas aplinkybes. Teismo manymu, aplinkybė, jog privalomasis nurodymas buvo įteiktas vėliau nei priėmimo dieną, neturi įtakos sprendžiant Nurodymo ir Sprendimo teisėtumo klausimą.
III.
Pareiškėjas UAB „AV investicija plius“ apeliaciniu skundu (b. l. 2-5, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Pažymi, kad teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas privalo turėti vidinę kontrolės sistemą, nenurodė, kokių teisės aktų nuostatomis vadovaujasi. Mano, kad tokią kontrolės sistemą ir įpareigojimą ją diegti bei naudoti turi reglamentuoti teisės aktai. Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai patvirtino, jog jokie teisės aktai nenumato įpareigojimo įdiegti vidinę kontrolės sistemą bei tokiai sistemai keliamus reikalavimus. Teigia, kad teismas nenurodė, kuo remiantis priimamų atliekų kiekiai laikytini dideliais. Paaiškina, kad iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog Bendrovė per 9 mėnesius yra sutvarkiusi 278 tonas atliekų, o Leidime buvo leista perdirbti 1750 tonų atliekų per metus. Daro išvadą, kad Bendrovė priėmė ir perdirbo tik 20 procentų leistino kiekio. Pažymi, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu skirtingai aiškino, kas yra vidinė kontrolės sistema ir kas tokią sistemą sudaro bei kaip ją naudoti. Mano, kad teismas, konstatavęs, jog Bendrovė privalo turėti vidinę kontrolės sistemą, viršijo savo kompetenciją, nes nesivadovavo jokiu teisės aktu. Tvirtina, kad apdorojimo (nukenksminimo) procesų ir rezultatų vidinės kontrolės sistemos nebuvimas nesuteikia pagrindo nutraukti Bendrovės pavojingų atliekų tvarkymo veiklą. Nurodo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipnsio 6 dalį ir daro išvadą, kad savo esme privalomasis nurodymas yra įpareigojimas ūkio subjektui atlikti tam tikrus veiksmus per nustatytą terminą, kad būtų panaikinti nustatyti konkretūs pažeidimai, jame turi būti nurodyti veiksniai, sudarantys sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, kuriuos asmuo turi pašalinti, ir per kokius terminus turi tai padaryti. Pažymi, kad Nurodymas duotas nepateikiant jokių veiksnių, kuriuos būtų galima pašalinti, nenustatytas joks terminas. Daro išvadą, kad buvo sąmoningai siekiama iš karto nutraukti Bendrovės pavojingų atliekų tvarkymo veiklą. Mano, kad teismas supainiojo dvi skirtingas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įgyvendinimo priemones – privalomąjį nurodymą ir nutarimą sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. Tvirtina, kad vien galimos kilti grėsmės, kaip pagrindo, nepakanka iš karto sustabdyti subjekto veiklą. Pažymi, kad autoklavo pardavėjas patvirtina, jog autoklavas Systec DB-90 gali būti komplektuojamas su spausdintuvu, nors šio priedo nėra standartinėje komplektacijoje. Teigia, kad autoklave yra visos jungtys jo pajungimui ir funkcionavimui, taip pat yra programa Nr. 2, skirta laboratorinių atliekų nukenksminimui maišuose, tačiau nei Nurodymą priėmusi institucija, nei teismas šių aplinkybių nesiaiškino. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl Panevėžio visuomenės sveikatos centro pateiktos išvados dėl leidimo koregavimo, kurioje nurodyta, kad jokių pastabų dėl Bendrovės veiklos Panevėžio visuomenės sveikatos centras neturi, bei Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriais konstatuota, kad Bendrovėje vykdoma atliekų nukenksminimo procedūra atitinka higienos normos reikalavimus, atliekos yra tinkamai nukenksmintos.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūra ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimais į apeliacinį skundą (b. l. 10-13, 14-17, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nesutinka, kad tvarkant infekuotas medicinines atliekas nereikalinga apdorojimo (nukenksminimo) procesų ir rezultatų kontrolės sistema. Pažymi, jog Bendrovė paraiškoje nurodė, kad bus nuolat vykdoma atliekų naudojimo technologinio proceso kontrolė bei vienas iš technologinio proceso etapų bus autoklavo darbų kontrolė. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba patvirtino, jog būtina vykdyti nuolatinę sterilizavimo (autoklavavimo) proceso kontrolę naudojant biologinius (ar) cheminius indikatorius. Sterilizavimo (autoklavavimo) proceso patvirtinimo (validacijos), nuolatinės sterilizacijos (autoklavavimo) kontrolės rezultatai, autoklavo kalibravimo, priežiūros ir kt. duomenys turi būti registruojami. Paaiškina, kad Nurodymas buvo duotas aplinkos apsaugos srityje, siekiant pašalinti pavojaus aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei grėsmę. Nurodo Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnį ir atkreipia dėmesį, kad Bendrovė naudoja autoklavą, kurio techninės charakteristikos skiriasi nuo paraiškoje gauti Leidime nurodyto autoklavo charakteristikų. Mano, kad apelianto teiginys, jog Bendrovė galėjo prisijungti spausdintuvą, nepaneigia Nurodymo teisėtumo. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju didelę reikšmę turi viešųjų interesų apsauga. Paaiškina, kad ir anksčiau ne kartą po atliktų patikrinimų Bendrovei būdavo reiškiamos pretenzijos dėl jos veiklos netinkamo vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros 2010-06-23 privalomojo nurodymo Nr. M13–20, kuriuo nurodytu terminu nurodyta pašalinti nustatytus trūkumus, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2010-07-07 sprendimo Nr. V3–3206 „Dėl privalomojo nurodymo“, kuriuo minėtas privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX–1005 redakcija) 18 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti privalomojo nurodymo davimo atvejai, t. y. juridiniai pagrindai. Pagal šio straipsnio 1 punktą, privalomasis nurodymas duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti.
Kaip matyti iš privalomojo nurodymo, jis priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos agentūros 2010-06-23 raštu Nr. (2.3)–A4–2171 ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos 2010-06-21 raštu Nr. S–1536. Pastarajame rašte Valstybinė sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos pažymėjo, kad įvertinus pateiktą informaciją nustatyta, kad UAB „AV investicija plius“ pavojingų medicininių atliekų – infekuotų atliekų – nukenksminimą planuoja atlikti autoklavavimo būdu naudojant autoklavą (sterilizatorių) Systec D–90, tačiau prie paraiškos yra pridedamas vartotojo vadovas, kuris aprašo ne Systec D serijos autoklavų naudojimo reikalavimus, bet Systec V serijos autoklavų eksploatavimo, įrengimo, priežiūros ir pan. sąlygas. Galiausiai išnagrinėjusi paraiškoje pateiktą informaciją minėta institucija konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „AV investicija plius“ paraiškoje pateikta informacija klaidinanti, netiksli, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba raštu kreipėsi į autoklavo Systec D–90 gamintojo atstovą Lietuvoje (įmonę Linea libera, (duomenys neskelbtini), Vilnius), prašydama pateikti informaciją apie autoklavo Systec D–90 naudojimo paskirtį, įrengimo, priežiūros, eksploatavimo sąlygas, sudarant galimybę susipažinti su autoklavo Systec D–90 gamintojo pateikta naudojimo instrukcija bei nurodė, jog gavę informaciją iš minėtos įmonės dėl autoklavo reikalavimų informuos papildomai. Šio rašto pagrindu Aplinkos apsaugos agentūra parengė atsakymą Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuriame susistemino Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos rašte išdėstytą informaciją bei konstatavo, jog dėl išvardintų priežasčių kyla grėsmė, kad infekuotos (nenukenksmintos) atliekos pateks į nepavojingų atliekų sąvartyną arba bus perduotos kitiems subjektams kaip žaliava, o kadangi ir dabartinė įmonės veikla pažeidžia galiojančio Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo sąlygas, prašė imtis neatidėliotinų priemonių nutraukiant aplinkosauginius reikalavimus pažeidžiančią UAB „AV investicija plius“ veiklą, paliekant teisę priimti tik rūšiuotas (metalų ir plastmasių) nukenksmintas medicinines atliekas, kurias įmonė gali ir turi teisę naudoti ar perdirbti. Jei įmonėje yra sandėliuojamos infekuotos medicininės atliekos – jos turi būti perduotos Lietuvos arba užsienio įmonei, turinčiai teisę tvarkyti tokias atliekas.
Minėtame privalomajame nurodyme taip pat nurodyta, kad jis priimtas remiantis valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės nustatytais rezultatais. Bylos duomenimis nagrinėjamu atveju joks UAB „AV investicija plius“ veiklos patikrinimas nebuvo atliekamas, todėl neaišku, kokiais nustatytais valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės rezultatais buvo vadovaujamasi priimant šį nurodymą.
Taigi Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūra 2010-06-23 privalomąjį nurodymą Nr. M13–20 priėmė neatlikusi jokio UAB „AV investicija plius“ patikrinimo, o vadovaudamasi Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos rašte išdėstyta informacija vertinant pateiktą paraišką bei šio rašto pagrindu Aplinkos apsaugos agentūros padarytomis išvadomis. Pastarosios institucijos 2010-06-23 rašte Nr. (2.3)–A4–2171 „Dėl UAB „AV investicija plius“ pateikta prielaida ir nuomonė, jog kyla grėsmė, kad infekuotos (nenukenksmintos) atliekos pateks į pavojingų atliekų sąvartyną arba bus perduotos kitiems subjektams kaip žaliava. Šios ir kitų Aplinkos apsaugos agentūros padarytų išvadų Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūra nepatikrino ir nenustatė, ar jos pagrįstos. Nors, kaip jau minėta, privalomajame nurodyme ir nurodyta, kad buvo vadovaujamasi valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės rezultatais, tačiau byloje pateikti ankstesnių patikrinimų aktai (2009-11-25 patikrinimo aktas Nr. M12–396 ir jo pagrindu 2009-12-04 priimtas privalomasis nurodymas Nr. M13–36 bei 2010-01-27 patikrinimo aktas Nr. M12–12 ir jo pagrindu 2010-02-18 priimtas privalomasis nurodymas Nr. M13–2) taip pat nepatvirtina ginčijamame privalomajame nurodyme išvardintų aplinkybių. Tai reiškia, kad bylos medžiaga nepatvirtina, kad yra reali (objektyvi) grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai.
Priimdamas privalomąjį nurodymą atsakovas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsniu, kuriame nurodyti aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymo pagrindai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aplinkai kenksmingą veiklą sustabdyti galima jei fizinis ar juridinis asmuo teršia aplinkos orą, žemę, vandenį ir tai kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis pagrindas taip pat realiai nenustatytas, o vadovautasi tik prielaidomis, nors šios elgesio taisyklės realizavimas, t. y. aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymas galimas tik esant dviem normoje nurodytoms aplinkybėms: fizinis ar juridinis asmuo teršia aplinkos orą, žemę, vandenį (1) ir tai kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei (2).
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 27 straipsnį (2008 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. X–1510 redakcija), šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytais atvejais aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas aplinkai kenksmingą veiklą sustabdo nedelsdamas (nenustatomas pasirengimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą terminas) ir apie tai praneša regiono aplinkos apsaugos departamentui, kurio teritorijoje sustabdoma aplinkai kenksminga veikla, ir institucijos, kurios pareigūnas sustabdė aplinkai kenksmingą veiklą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai. Iš šios nuostatos seka, kad nurodymas nedelsiant nutraukti atitinkamą aplinkai kenksmingą veiklą gali būti duodamas tik aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymo atveju. To paties įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad juridinių ar fizinių asmenų vykdoma aplinkai kenksminga veikla sustabdoma priimant aplinkos ministro nustatytos formos nutarimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju yra priimtas privalomasis nurodymas, kurio atžvilgiu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 27 straipsnio (2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX–2075 redakcija) nuostata netaikytina. Vadinasi, reikalavimas įvykdyti nurodymą nedelsiant, t. y. privalomojo nurodymo davimo dieną, yra neteisėtas.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas turi atitikti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje reglamentuota, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. To paties įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta, kad individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai yra: 1) individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; 2) individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; 3) individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Pažymėtina, kad atsakovo privalomasis nurodymas, adresuotas pareiškėjui, iš esmės neatitinka aukščiau paminėtų įstatymo reikalavimų, nes jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir to pasėkoje tinkamai motyvuotas. Kitaip sakant, viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos. Todėl pažymėtina, kad atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas neužtikrino pagrįsto ir objektyvaus privalomojo nurodymo priėmimo, t. y. nenustatė, ar grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, realiai (objektyviai) egzistuoja. Taigi šiuo atveju nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad buvo gauta pakankamai duomenų, jog būtų galima priimti minėtą nurodymą ir konstatuoti, kad pareiškėja nesilaiko teisės aktų reikalavimų.
Byloje taip pat ginčijamas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2010-07-07 sprendimas Nr. V3–3206 „Dėl privalomojo nurodymo“. Kadangi šis sprendimas yra išvestinis, tai plačiau dėl jo teismas nepasisako.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad atsakovas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino susidariusią faktinę situaciją, priėmė netinkamai motyvuotą ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (privalomojo nurodymo davimo juridinių pagrindų prasme) bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinkantį sprendimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, panaikinant Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros 2010-06-23 privalomąjį nurodymą Nr. M13–20 ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2010-07-07 sprendimą Nr. V3–3206 „Dėl privalomojo nurodymo“.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „AV investicija plius“ apeliacinis skundas tenkinamas.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo UAB „AV investicija plius“ skundą tenkinti. Panaikinti Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros 2010-06-23 privalomąjį nurodymą Nr. M13–20 ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2010-07-07 sprendimą Nr. V3–3206 „Dėl privalomojo nurodymo“.
Sprendimas neskundžiamas.