Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-08-16 · Civilinė byla Nr. e2A-2150-912/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-08-16
Bylos Nr.
e2A-2150-912/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-04293-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tomas Venckus, Danutė Kutrienė, Liuda Uckienė
Ieškovas
UAB „Miravita“
Kategorijos
  • 3.1.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-2150-912/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04293-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.3.3
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Miravita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal UAB „Miravita“ ieškinį A. U. dėl įpareigojimo grąžinti daiktus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovą: 1) per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti tokius įrankius, darbo ir saugos priemones: plaktukus, apsiaustus, pjūklus, darbo batus, kroviklius, kampinius šlifuoklius, suktukus, perforatorių, laužtuvą, armatūrorišimo įtrankius, kelnes; 2) jų nesant – priteisti iš atsakovo daiktų vertę – 860,96 Eur.

2. Ieškovė nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje, tačiau, atsižvelgdama į prieš tai galiojusį teisinį reguliavimą, kuris suteikė teisę dėl įpareigojimo grąžinti daiktus tiesiogiai kreiptis į teismą, tikėdamasi, jog susidariusią situaciją su atsakovu pavyks išspręsti taikiai, nesikreipė per trijų mėnesių terminą nei į darbo ginčų komisiją, nei į teismą. Ieškovė su atsakovu sudarė 2016 m. birželio 9 d. darbo sutartį Nr. 64 ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Ieškovė atsakovui pagal priėmimo-perdavimo aktus perdavė įvairias darbo priemones (statybinius įrankius, apsaugines priemones). Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2016 m. rugsėjo 26 d. Atsakovas negrąžino visų jam perduotų materialinių vertybių, kurių vertė – 860,96 Eur be PVM. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai saugoti jam patikėtas materialines vertybes.

Atsiliepimas

3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė netenkinti prašymo atnaujinti praleistą terminą, o jį atnaujinus – ieškinį atmesti. Ieškinys yra identiškas prašymui, kurį ieškovė 2017 m. lapkričio 30 d. pateikė darbo ginčų komisijai. Argumentai, kuriais ieškovė grindžia praleisto termino atnaujinimą, nesiskiria. Šalių ginčai prasidėjo 2016 metais. Ieškovė į darbo ginčų komisiją kreipėsi du kartus: 2016 m. gruodžio 2 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. Ieškovė pateikė 2016 m. birželio-liepos mėn. ir kitų mėnesių PVM sąskaitas-faktūras bei perdavimo-priėmimo aktus. Iš jų kylantys reikalavimai ieškovei buvo žinomi dar 2016 m. gruodžio 2 d., kai ji pirmą kartą kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Reikalavimų grąžinti visus daiktus ieškovė nereiškė per teisės aktų nustatytą terminą. Ji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių svarbias aplinkybes, dėl kurių praleistas terminas turi būti atnaujintas. Visas ieškinyje nurodytas turtas perduotas į ieškovės objektą (sandėlį), esantį Kauno r., Domeikavos sen., Kumpių k. Turtas paimamas Vilniuje iš ieškovės vadovo ir perduodamas konkretiems jos darbuotojams, dirbusiems nurodytame objekte. Koks turtas, kokiam darbuotojui perduotas, nurodyta kiekvieno darbuotojo asmens byloje pasirašytose kortelėse. Jas pasirašė darbuotojai ir atsakovas, kaip turtą perdavęs asmuo. Pirmą kartą nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje nustatyta, kad materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu sudaryta kaip su betonuotoju, o ne darbų vadovu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad išsiuntė atsakovui 2017 m. vasario 15 d. pranešimą dėl daiktų grąžinimo ir kad atsakovas jį gavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu atmetė ieškinį.

5. Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino. Teismas nustatė, kad materialinės vertybes į objektą perduotos pagal perdavimo-priėmimo aktus, kuriuos pasirašė ieškovės vadovas ir atsakovas. Jas grąžinant, darant inventorizaciją atsakovas nedalyvavo.

6. Atsakovas dirbo darbų vadovu. Darbo priemonės išdalintos pasirašytinai kitiems objekte dirbusiems darbininkams tiesioginėms jų funkcijoms atlikti. Dėl to pareigą saugoti priemones buvo perėmę konkretūs darbuotojai. Tuo pačiu vagonėliu, kuriame po darbo buvo paliekamos darbo priemonės, naudojosi ir subrangovo žmonės, todėl realiai, kas turėjo priėjimą prie visų darbo priemonių ir įrankių buvo neįmanoma sukontroliuoti.

7. Materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu sudaryta kaip su betonuotoju, todėl materialinė atsakomybė jam gali kilti tik už darbo priemones, kurios reikalingos tiesioginėms pareigoms atlikti. Iš šalių pasirašytos materialinės atsakomybės sutarties atsakovui tikrai negalėjo būti aišku, kad jis atsakingas ir už kitiems darbuotojams darbdavio perduodamas materialines vertybes.

8. Ieškovė nesudarė tinkamų materialinių vertybių saugojimo sąlygų. Darbdavė (ieškovė) neišsaugojo sąsiuvinio (asmens kortelių), kur kiekvienas pasirašydavo už priimtas materialines vertybes. Ieškovė neįrodė, kokia dalis turto nebuvo grąžinta, o kokia nusidėvėjo. Darbo ginčų komisijoje nagrinėtas klausimas dėl žalos atlyginimo, bet ieškovė nereiškė atsakovui pretenzijų dėl materialinių vertybių negrąžinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

9.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė faktines bylos aplinkybes ir jas interpretavo, t. y. kad materialinės vertybės iš objekto išvežtos atsakovui nedalyvaujant, todėl jis negali būti atsakingas už materialinių vertybių praradimą, nes negalėjo žinoti kokių materialinių vertybių trūksta.

9.2. Atsakovas neginčijo materialinių vertybių grąžinimo tvarkos, todėl ji laikytina tinkama. Liudytojas patvirtino, kad atsakovas dalyvavo ir matė, kaip buvo žymimi pliusai ir minusai.

9.3. Atsakovas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių grąžinimą, kadangi jis vykdė materialinių vertybių apskaitą, žymėjo perduodamus ir grąžinamus daiktus, bet nesiėmė jokių veiksmų, kad visos atsakovo kitiems darbuotojams perduotos materialinės vertybės būtų grąžintos. Sąsiuvinis (asmens kortelės), kuriame (kuriose) buvo žymima, kokia materialinė vertybė ir kam yra perduodama, buvo tik atsakovo žinioje. Atsakovas neužtikrino tinkamos materialinių vertybių apskaitos ir neišsaugojo su tuo susijusių dokumentų.

9.4. Atsakovas ėjo statybos vadovo pareigas ir buvo atsakingas už tinkamą statybos darbų vykdymą, taip pat privalėjo objekte dirbančius darbuotojus aprūpinti ir darbo priemonėmis. Jam netinkamai vykdant savo pareigas arba praradus su tokių pareigų vykdymu susijusius dokumentus (sąsiuvinį (asmens korteles), ieškovė neturi galimybės patikrinti, ar atsakovas jam perduotas vertybes perdavė kitiems darbuotojams, ar jas pametė, pasisavino.

9.5. Tik atsakovas turėjo atskiro statybinio vagonėlio raktus, kuriame buvo saugomos materialinės vertybės, todėl turėjo galimybę kontroliuoti, kas negrąžina darbo priemonių.

9.6. Atsakovas neteikė ieškovei jokios informacijos ir dokumentų apie materialinių vertybių perdavimą kitiems darbuotojams, ieškovės administracijos darbuotojai nevedė vertybių apskaitos, todėl teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei (darbdavei) visų materialinių vertybių kontrolę.

Atsiliepimas

9.7. Atsakovas ėjo statybos vadovo pareigas, o materialinės atsakomybės sutartyje klaidingai nurodytos atsakovo pareigos „betonuotojas“. Dėl to teismas negalėjo pripažinti, kad atsakovas atsakingas tik kaip už betonuotojui perduotų materialinių vertybių saugojimą.

Šalies argumentai

9.8. Ieškovė prašo priimti naują įrodymą – įsakymą, kuriuo atsakovas paskirtas atsakingu už darbų saugą.

9.9. Tuometinis ieškovės vadovas V. D. teisme paaiškino, kad atsakovas neperdavė jam sąsiuvinio (asmens kortelių), todėl spręstina, kad jie negrąžinti ieškovei, kuri negalėjo pateikti jų teismui. Dėl to pareiga pateikti šiuos įrodymus tenka atsakovui. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes ieškovei be pagrindo perkelta atsakomybė ir rizika susijusi su materialinių vertybių išsaugojimu.

9.10. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui tikrai negalėjo būti aišku, už ką jis atsakingas pagal pasirašytą materialinės atsakomybės sutartį, nes jis visas jam perduotas materialines vertybes priėmė, pasirašydamas perdavimo aktus. Taigi atsakovas suvokė ir galėjo suvokti, kad pagal materialinės atsakomybės sutartį už jam perduotas materialines vertybes yra atsakingas būtent jis.

9.11. Atsakovas nekėlė klausimo dėl vertybių nusidėvėjimo, todėl neaišku, kokius įrodymus ieškovas turėtų pateikti teismui, patvirtinančius, kad materialinės vertybės jam nebuvo grąžintos. Pareigą įrodyti, kad grąžintos materialinės vertybės turi ne ieškovė, bet atsakovas.

9.12. Ieškovė gali ginti savo teises, kol nesibaigė 3 metų ieškinio senaties terminas.

9.13. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, CPK nustatytą įrodinėjimo naštos apskirstymą bylos šalims, neatsižvelgė į liudytojo duotus paaiškinimus byloje, neteisingai nustatė faktines aplinkybes.

Atsiliepimas

10. Atsiliepime atsakovas prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir atmesti ieškovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Apeliantė laiko inventorizacijos procesu materialinių vertybių pakrovimą į jos transporto priemonę, dalyvaujant apeliantės vadovui. Šiame procese atsakovas nedalyvavo. Inventorizacijos procesas reglamentuotas teisės aktų.

10.2. Ieškovė nepateikė inventorizacijos aktų, kuriuose būtų nustatyta, koks turtas ir vertybė negrąžintos ieškovei, ir kuriuos būtų pasirašęs atsakovas.

10.3. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad neturi ir nesaugo savo buveinėje darbuotojų dokumentacijos, taip pat ir sąsiuvinio (asmens kortelių). Valstybinė darbo inspekcija, atlikusi atsakovo darbo dokumentų patikrinimą, jokių trūkumų nenustatė.

Šalies argumentai

10.4. Apeliantės nurodytas vagonėlis – ieškovės turtas, kuris suteiktas ne tik atsakovui. Juo naudojosi taip pat ir kiti asmenys.

10.5. Apeliantė, kaip darbdavė, atsakinga už materialinės atsakomybės sąlygų nustatymą, organizavimą, vykdymą bei kontrolę. Ji neužtikrino tinkamos turto apsaugos.

10.6. Atsakovas pradėjo dirbti ieškovės įmonėje betonuotoju, vėliau ėjo statybos vadovo pareigas. Dėl to su juo buvo sudaryta nauja darbo sutartis. Ieškovė nesudarė su atsakovu, kaip su statybos vadovu, visiškos materialinės atsakomybės sutarties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

11. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, teisėtai ieškovė reikalauja atlyginti žalą už atsakovui perduotą turtą, ar ne.

12. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

13. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

14. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Nurodytas draudimas neabsoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovė pateiktą naują rašytinį įrodymą – 2016 m. birželio 13 d. įsakymą dėl atsakingo asmens skyrimo, kuriuo atsakovas paskirtas įgaliotu asmeniu, atsakingu už darbuotojų saugą ir sveikatą, išteklių sandėliavimą, apsaugą ir taupų naudojimą, sprendžia, kad jis gali būti reikšmingas nagrinėjant klausimą dėl ieškovės apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, ieškinys kilęs iš darbo teisinių santykių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (CPK 414 straipsnis), todėl naujas įrodymas priimtinas į bylą.

16. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2016 m. birželio 9 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas ėjo statybos vadovo pareigas nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. (T. 1, b. l. 8–14). Taip pat ieškovė ir atsakovas 2016 m. birželio 9 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas, kaip betonuotojas ir dirbantis darbą tiesiogiai susijusį su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, naudojimu darbo tikslais, gabenimu, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio perduotas vertybes (materialinės vertybės perduodamos priėmimo-perdavimo aktu) (T. 1., b. l. 15). Iš teismui pateiktų 2016 m. birželio 15, 17, 21, 28, 29, 30 d., liepos 1, 7, 11, 13, 14, 19, 28 d., rugpjūčio 5, 12, 19, 31 d. perdavimo-priėmimo aktų matyti, kada ir kokias darbo priemones, įrankius, avalynę, drabužius ieškovė perdavė atsakovui, o atsakovas daiktus priėmė (T. 1, b. l. 17–37).

17. Pagal Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – DKPĮĮĮ) 6 straipsnio 12 dalį, visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Darbo kodeksas įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (DKPĮĮĮ 2 straipsnio 1 dalis).

18. Kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis).

19. Vadovaujantis DK 152 straipsnio 1 dalimi, atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika (DK 152 straipsnio 2 dalis).

20. DK 154 straipsnyje nustatyti atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Žala atlyginama visiškai, kai: 1) ji padaryta tyčia; 2) ji padaryta darbuotojo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

21. Esant pirmiau nurodytai įstatymo reglamentacijai, darytina išvada, kad ieškovės ir atsakovo 2016 m. birželio 9 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis neteko galios 2017 m. liepos 1 d. Taigi nagrinėjamu atveju neaktualu, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu sudaryta kaip su betonuotoju ar kaip statybos vadovu, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu išsamiau nepasisako.

22. Nors įstatymų leidėjas panaikino visiškos materialinės atsakomybės sutarties institutą, vadovaujantis DK X skyriaus „Žalos atlyginimas“ nuostatomis, darbo santykio dalyviams kyla pareiga atlyginti žalą, padarytą kaltais veiksmais. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos sąlygos, kurioms esant, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004).

23. Atsakovas dirbo ieškovės įmonėje statybų vadovu. Ieškovė teigia, kad atsakovas netinkamai atliko savo pareigas, negrąžino perduoto materialaus turto, todėl ieškovė patyrė žalą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui perduotos darbo priemones, įrankiai, avalynė, drabužiai pagal perdavimo priėmimo aktus. Nėra šalių ginčo dėl daiktų perdavimo atsakovui. Byloje nėra duomenų, kad buvo surašyti perduotų daiktų grąžinimo ieškovei priėmimo-perdavimo aktai. Teismas pažymi, kad tuometinis ieškovės vadovas, nustatęs, kad atsakovas negrąžino visų jam perduotų materialinių vertybių, nesiėmė jokių veiksmų – neatliko inventorizacijos teisės aktų nustatyta tvarka, nesikreipė į darbuotojus dėl rašytinių paaiškinimų, ar tikrai jiems perduoti daiktai ir pan. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad materialinių vertybių inventorizavimo atlikimas (pliusų, minusų prirašymas) neatitinka sąžiningo, protingo, teisingo įmonės apskaitos vedimo ir veiklos principų.

24. Teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog jam perduotos vertybės tam, kad jis perduotų jas darbininkams, atliekantiems savo tiesiogines funkcijas. Atsakovo teigimu, vertybės perduotos darbininkams pasirašytinai, o sąsiuvinis (asmens kortelės) perduotas (perduotos) ieškovei. Iš atsakovui perduotų daiktų matyti, kad jie skirti kitų asmenų, bet ne jo tiesioginėms funkcijoms atlikti. Dėl to teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teigimu, kad daiktai perduoti tretiesiems asmenims.

25. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui perduoti įrankiai nebuvo naudojami kitų darbininkų tiesioginėms jų funkcijoms atlikti, t. y. jie buvo perduoti atsakovui saugoti. Nesant duomenų apie jų naudojimą, galimą nusidėvėjimą ar visišką sunaudojimą, negalima spręsti apie jų likutinę vertę. Dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės nurodyto žalos fakto ir dydžio, paskaičiuoto pagal daiktų įsigijimo kainą (DK 152 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Perdavus daiktus kitiems darbuotojams, darbdavys turėjo pareigą kontroliuoti, ar daiktai naudojami pagal paskirtį ir ar dėl to darbdavys nepatiria nuostolių. Dėl to atsakovas turi pareigą atsakyti tik už tų vertybių saugojimą, kurios yra jo žinioje (neperduotos kitiems asmenims) ar yra skirtos tiesioginėms funkcijoms atlikti. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovė nepagrįstai teigia, kad materialinių vertybių grąžinimo tvarka tinkama, nes atsakovas jos neginčijo.

27. Ieškovė, siekdama atsakovo visiškos atsakomybės, turėjo užtikrinti tinkamas sąlygas saugoti jam perduotus daiktus. Iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad objekte dirbo subrangovo darbuotojai, kurie naudojosi tuo pačiu vagonėliu. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad atsakovui asmeniškai perduotas naudoti darbo reikmėms atskira patalpa (vagonas). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad darbdavė pati neužtikrino priemonių saugumo, nes realiai, kas turėjo priėjimą prie visų darbo priemonių ir įrankių, buvo neįmanoma sukontroliuoti.

28. Iš teismui pateiktų duomenų negalima daryti išvados, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė žalos. Nenustačius atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti.

29. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė DK 154 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant darbuotojas privalo atlyginti žalą.

30. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

31. Dėl visų šioje nutartyje išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98, 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti ieškovės UAB „Miravita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą.

Teisėjas Danutė Kutrienė Liuda Uckienė Tomas Venckus