- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-14
- Bylos Nr.
- 1A-921-366-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- R. K.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-921-366/2011
Teisėja Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00060-2010-4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2011 m. gruodžio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-26 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir jam paskirta 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
R. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas pasirašytinai įspėtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009 dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. ir davęs priesaiką, 2009 m. vasario 20 d. Panevėžio apygardos teisme, adresu Elektros g. 9, Panevėžys, teisiamajame posėdyje apklausiamas liudytoju, siekdamas padėti V. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė žinomai melagingus parodymus, o būtent, melagingai parodė, kad V., su kuriuo susipažino maždaug prieš penkerius ar šešerius metus bėgiodamas Skaistakalnio parke, ir Vi., kuris gyvena Vilniuje ir, su kuriuo susipažino anksčiau ieškodamas darbo, yra du skirtingi asmenys, kad asmuo vardu Vi. iš Vilniaus jam įdėdamas į maršrutinį autobusiuką pagrinde tiekdavo rusiškus vaistus, kuriuos jis šio asmens nurodymu išvežiodavo po įvairias kaimo vietovių ambulatorijas, kad už tai jis gaudavo atlygį – pinigus, kuriuos Vi. jam perduodavo įdėdamas į maršrutinį autobusiuką, o bendravimas su V. buvo kaip laisvalaikio praleidimas, kai iš tikrųjų V. ir Vi. yra vienas asmuo – V. N., kuris prisistatęs išgalvotu Vi. vardu į pagalbą pasitelkęs R. K. bei dar du asmenis, nuo 2004 m. pradžios iki 2005 m. lapkričio mėnesio pabaigos organizavo neteisėtą Lietuvos Respublikoje neregistruotų vaistinių preparatų realizaciją kaimo vietovėse esančiose pirmines sveikatos priežiūros įstaigose bei vaistinėse.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo BPK 329 str. 1 p. ir 4 p. numatytais pagrindais panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-26 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad šis teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Mano, kad teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai vertino liudytojų R. T. bei G. B. parodymus, neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo 2009-11-20 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009 nustatytas faktines aplinkybes, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., BPK 80 str. 1 p., 82 str. 3 d. nuostatas, pagal kurias draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą numatantį baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Apelianto teigimu, teismas neįsigilino ir nevertino baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009 (ikiteisminio tyrimo Nr. 76-1-863-05) nustatytų faktinių aplinkybių, kad 2005-11-17 jis šioje byloje buvo sulaikytas vadovaujantis BPK 140 str., jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, pareikštas įtarimas dėl sunkaus BK 260 str. 3 d. numatyto nusikaltimo. Iš jam įteikto įtarimo ir V. N. pateikto kaltinimo matyti, kad jis buvo kaltinamas platinęs iš V. N. įgytas psichotropines medžiagas. 2006-06-05 prokurorui nutraukus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, jis ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos D. T., bei posėdžio Panevėžio apygardos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-20-349/2009 (ikiteisminio tyrimo Nr. 76-1-863-05) metu buvo priverstas pasirašyti, kad yra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei verčiamas duoti parodymus prieš save, apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką, t.y. apie psichotropinių medžiagų platinimo aplinkybes. Tokiu būdu buvo suvaržyta BK 80 str. 1 p. numatyta jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save. Tai, kad jis buvo apklausiamas apie tas pačias aplinkybes tiek įtariamuoju, tiek liudytoju, nurodė ir Panevėžio apygardos teisme liudytoja apklausta tyrėja D. T.. Apeliantas teigia, kad tai, jog apklausiant jį liudytoju formaliai ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu jau buvo nutrauktas, neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. Vien iš V. N. pareikšto kaltinimo matyti, kad jis (R. K.) nėra asmuo, nesuinteresuotas bylos baigtimi. Ikiteisminio tyrimo Nr. 76-1-863-05 metu jis buvo laikomas V. N. bendrininku, o ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas tik prokurorui konstatavus, kad pasinaudojus visomis galimybėmis nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis platinimo tikslu. Nuteistasis nurodo, kad apklausiant jį liudytoju, niekas jo su BK 235 str. 4 d. numatyta teise atsisakyti duoti parodymus nesupažindino, atvirkščiai, policijos pareigūnų gąsdinimais ir grasinimais, jis buvo verčiamas duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011). Todėl apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad jo teisė atsisakyti duoti parodymus nebuvo varžoma, nes jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, šių reikšmingų bylos aplinkybių visiškai neįvertino ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė. Nors Panevėžio apygardos teismas atmetė jo teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą Nr. 1-20-349/2009 duotus parodymus, kad yra du asmenys, iš kurių paėmęs aš išvežiodavau vaistus – Vi., gyvenantis Vilniuje ir V. N., tačiau išsamiai šios aplinkybės nebuvo ištirtos, asmuo vardu „Vi.“ net nebuvo jam parodytas atpažinti, nors teisme tyrėjai D. T. tiek G. B. tvirtino, kad jo nurodytas „Vi.“ ir V. N. yra tas pats asmuo. Todėl jo pateikta versija, kad buvo du asmenys, iš kurių paėmęs jis išvežiodavo vaistus, nėra paneigta neginčijamais įrodymais, o teismas rėmėsi tik G. B. parodymais, kurių pagrindas yra operatyviniai duomenys. Apelianto įsitikinimu, jį apklausiant liudytoju egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją, ir šis BPK straipsnio pažeidimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies taikymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė aplinkybes, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. K. inkriminuoto nusikalstamo melagingų parodymų davimo sudėties įrodytumo. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teismas konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad R. K. pagal BK 235 str. 1 d. dėl melagingų parodymų davimo nuteistas nepagrįstai. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir nuteistasis dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo R. K. kaltumo dėl nusikalstamo melagingų parodymų davimo klausimą ir dėl jo priimdamas sprendimą pripažinti R. K. kaltu, rėmėsi byloje surinktais duomenimis – paties R. K., liudytojų parodymais, skundžiamame nuosprendyje nurodytais teisiamojo posėdžio protokolais bei teismų sprendimais, juos vertino kaip kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo veiksmuose. Tačiau visų šių baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia melagingų parodymų davimo sudėties buvimo R. K. veiksmuose.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Byloje nustatyta, kad R. K., apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009 Panevėžio apygardos teisme teisiamajame posėdyje, davė žinomai melagingus parodymus apie nuo 2004 m. pradžios iki 2005 m. lapkričio mėnesio pabaigos neteisėtos Lietuvos Respublikoje neregistruotų vaistinių preparatų realizacijos kaimo vietovėse esančiose pirmines sveikatos priežiūros įstaigose bei vaistinėse organizavimą. Tai yra R. K. baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, davęs teisingus parodymus apie V. N. nusikalstamus veiksmus disponuojant psichotropinėmis medžiagomis, 2009-02-20 pirmosios instancijos – Panevėžio apygardos teisme, apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje 1-20-349/2009, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti V. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis bei vertimosi neteisėta ūkine, komercine veikla, davė melagingus parodymus, kad V. N. minėtų nusikalstamų veikų daryme nedalyvavo. R. K. skunde nemažai dėmesio skiria baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009 Panevėžio apygardos teismo 2009-11-20 nuosprendžiu konstatuotų aplinkybių kritikavimui, keldamas klausimą dėl jų teisėtumo bei pagrįstumo, šie teiginiai paliekami nenagrinėti, nes minėtas 2009-11-20 nuosprendis yra įsiteisėjęs ir jį revizuoti šis teismas neturi teisės. Todėl apelianto skundo teiginiai ginčijant savo teisme duotų parodymų melagingumą ir jų turinį atmestini kaip nepagrįsti, nes jie pirmiau minėtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu preziumuoti.
R. K. skunde nurodo, kad apklausiant jį kaip liudytoją buvo suvaržyta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Šie apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.
BK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimą, šie teisės aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą, asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis.
Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sąlygų ir aplinkybių, dėl kurių R. K. galėtų būti atleistas nuo liudytojo pareigos duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma (BPK 83 straipsnis), ir kad jo atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį būtų negalima, R. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pagal kurias draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save.
Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. K. prieš apklausiamas liudytoju toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurioje vėliau teisme davė melagingus parodymus, ikiteisminio tyrimo stadijoje turėjo įtariamojo statusą ir buvo apklaustas įtariamuoju. Po prokuroro nutarimo priėmimo, kuriuo nesurinkus pakankamai R. K. kaltę patvirtinančių duomenų, jo statusas byloje pasikeitė ir jis tapo liudytoju. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. K. pareikšto įtarimo turinys neatsiejamas nuo V. N., dėl kurio duoti melagingi parodymai, kaltinimo turinio, nes sutampa nemažai faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas tiek R. K., tiek V. N. atžvilgiu buvo pradėtas dėl to paties įvykio, todėl įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-349/2009, apie kurį melagingus parodymus davė apeliantas, kartu buvo įrodinėjimo dalykas ir dėl R. K. veiksmų bei dalyvavimo V. N. atliekamuose veiksmuose. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant pirmiau nurodytą bylą teisme R. K. buvo apklausiamas kaip liudytojas ir davė parodymus apie neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis ir paties tam tikrą dalyvavimą tame. Iš bylos duomenų matyti (ir tai nurodyta teismų sprendimuose), kad R. K. buvo apklaustas apie neteisėtą Lietuvos Respublikoje neregistruotų vaistinių preparatų realizaciją kaimo vietovėse esančiose pirmines sveikatos priežiūros įstaigose bei vaistinėse, kuriame pats tam tikromis aplinkybėmis dalyvavo. Kadangi R. K. parodymų turinys susijęs tiek su jo paties atliktais veiksmais, tiek su V. N. veika, dėl kurios šis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, liudytoju apklausiamas R. K. apklausų metu turėjo pagrindą manyti, jog yra apklausiamas apie tiriamame neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis epizode paties dalyvavimą bei padarytus veiksmus. Kaip matyti iš R. K. apklausos teisme turinio, iš jo atsakymų, jam buvo užduotini klausimai, iš kurių išplaukia, jog R. K. buvo klausiama ne tik apie kitų asmenų veiksmus, o ir apie jo paties veiksmus, dėl ko R. K. galėjo manyti, jog jo statusas gali nebebūti neutralus. Kaip žinia, liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas, nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes, ir jo parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną paties dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju R. K. dalyvavimas ne tikėtinas, o konstatuotas. Dalyvavimo forma šiuo atveju nėra svarbi. Be to, kaip liudytojas apklausiamas asmuo turi būti tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi – šiuo atveju, kuomet duodami parodymai ir apie savo veiksmus, R. K. negali būti laikomas nesuinteresuotu. Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nepašalina BPK 217 str. numatytos galimybės jį atnaujinti. Todėl vien tik ta aplinkybė, jog liudytoju apklaustam R. K. nutrauktas ikiteisminis, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma, o darytina priešinga išvada, kad jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save.
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad R. K. teisė atsisakyti duoti parodymus nebuvo varžoma, šių reikšmingų bylos aplinkybių visiškai neįvertino. Asmens sutikimas dėl BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodytos apklausos išreiškia jo procesinę valią dėl bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis tiriant nusikalstamą veiką, kurios padaryme jis galimai dalyvavo, tačiau nepanaikina BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytos aplinkybės, draudžiančios kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto R. K. apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y., egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis R. K. apklausti kaip liudytoją. Šio BPK straipsnio pažeidimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies taikymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir R. K. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDŽIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-26 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti R. K. panaikinti.