- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-2053-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02356-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- V. D.
- Atsakovas
- UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. (J.) ir atsakovo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. D. (J.) ieškinį atsakovui UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir kita,
Aprašomoji dalis
teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad 2010 m. lapkričio 8 d. įsidarbino pas atsakovą ekonomistės-auditoriaus padėjėjo pareigose, buvo numatytas 3 mėnesių išbandymo terminas. Darbdavio iniciatyva 2010 m. lapkričio 8 d. – 2011 m. sausio 15 d. ieškovė buvo siunčiama kelti kvalifikaciją UAB „Mokesčių srautas“ biuro administravimo ir apskaitos bei mokesčių pagrindų kursuose. Kursai vyko šeštadieniais arba darbo laiku ir po darbo. Kadangi kvalifikaciją ieškovė kėlė poilsio metu, atsakovas suteikė jai poilsio dienas gruodžio 27 – sausio 3 dienomis. Darbdavys taip pat perkėlė darbo dieną iš gruodžio 24 d. į vasario 19 d. Nuo 2011 m. sausio 4 d. iki sausio 14 d. ieškovė buvo laikinai nedarbinga. 2011 m. sausio 14 d. ieškovo priimtu įsakymu, ieškovei esant nedarbingai, nuo 2011 m. sausio 17 d. ieškovė buvo atleista iš darbo kaip vieną kartą šiurkščiai pažeidusi darbo drausmę pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. su nuoroda į DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Ieškovė teigė, kad įstatymas nedraudžia prašymo dėl laisvos dienos pareikšti žodžiu, todėl ji informavo atsakovą apie laisvą dieną. Atsakovas pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką. Pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įteiktas darbdaviui 2011 m. sausio 11 d. Pasibaigus nedarbingumui, 2011 m. sausio 17 d. darbuotoja buvo supažindinta su 3 darbdavio įsakymais dėl pravaikštų, nedavus termino pasiaiškinti, ji buvo atleista nuo 2011 m. sausio 17 d. Atsakovas įsakymą dėl atleidimo iš darbo priėmė ieškovei esant laikinai nedarbingai. Darbo sutartimi ieškovė įsipareigojo, jos iniciatyva nutraukus darbo sutartį, padengti darbdavio išlaidas dėl kvalifikacijos kėlimo, atsakovas kvalifikacijos kėlimo išlaidas išskaitė iš ieškovės darbo užmokesčio. Jai liko skolingas 1 083, 58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 3, 04 Lt delspinigių, todėl priteistinas vidutinis darbo užmokestis nuo civilinės bylos iškėlimo už visą uždelsimo laiką. Ieškovės teigimu, nesąžiningi ir neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą. Iš karto po neteisėto atleidimo iš darbo dėl patirto emocinio sukrėtimo, ieškovė buvo priversta kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos, vartoti vaistus ir gydytis. Ieškovei buvo diagnozuoti adaptacijos sutrikimai. Ieškovės manymu, dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė prarado nuolatinį pragyvenimo šaltinį, pasitikėjimą savimi ir tolimesnėmis darbinėmis perspektyvomis, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovės patirtą neturtinę žalą. Ieškovė ieškiniu prašo panaikinti 2011 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 11-A-002P, į darbą ieškovės negrąžinti, nes ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, atleidimo iš darbo diena laikyti teismo sprendimo priėmimo dieną, priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį – 1 083, 58 Lt, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 0,07 procentų delspinigių iki ieškovės atleidimo iš darbo dienos, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 196,04 Lt turtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas bei 2964,50 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad darbo diena iš 2010 m. gruodžio 24 d. buvo perkelta į 2011 m. vasario 19 d., kadangi ieškovas nenaudoja žodinių įsakymų, visi darbdavio įsakymai įforminami raštu. Ieškovė neįgijo teisės į papildomas poilsio dienas, kadangi atsakovas kitoms darbuotojams, lankiusiems tuos pačius kvalifikacijos kėlimo kursu, papildomas poilsio dienas pridėjo prie kasmetinių atostogų, todėl su ieškove atsakovas ketino pasielgti taip pat. Ieškovė neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl atlyginimo vėlavimo, psichologinio spaudimo, emocinės įtampos, neapibrėžtų darbinių pareigų, suplėšyto ieškovės prašymo atleisti iš darbo. Ieškovė buvo atleista pasibaigus laikinojo nedarbingumo laikotarpiui. Įspėjimo procedūra neturėjo būti taikoma. Nors įsakymai buvo priimti iki ieškovės pasiaiškinimo, tačiau juose nurodyta, kad drausminės nuobaudos skyrimui užbaigti būtinas ieškovės pasiaiškinimas. Ieškovės pozicija atsakovui buvo žinoma iš telefoninio pokalbio. Atleidimo dieną ieškovė liko skolinga atsakovui 578, 54 Lt sumą, susidariusią dėl kvalifikacijos kėlimo. Kadangi buvo atsiskaityta su ieškove atleidimo dieną, nėra pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies. Teismas turėtų atsižvelgti į trumpą ieškovės darbo įmonėje laiką ir neišmokėto darbo užmokesčio dalies santykį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-17 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir panaikino atsakovo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ 2011 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 11-A-002P, pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir laikė, jog ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2012-12-17 teismo sprendimu. Priteisė iš atsakovo jos naudai išeitinę išmoką 1 539, 67 Lt (neatskaičius mokesčių), už uždelstą atsiskaityti laiką vidutinio darbo užmokesčio sumą 2 500 Lt (neatskaičius mokesčių), 1,32 Lt delspinigių ir 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 1539,67 Lt priteisimo nusprendė vykdyti skubiai. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovė kėlė kvalifikaciją UAB „Mokesčių srautas“ kursuose, už kuriuos sumokėjo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“, kursai vyko arba ne darbo dienomis arba darbo dienomis darbo metu ir po darbo. Ieškovė yra įgijusi aukštąjį universitetinį ekonominį išsilavinimą, todėl turėjo suprasti, jog neatvykimas į darbą (ne vieną dieną) turėtų būti fiksuojamas darbdavio ne žodiniu nurodymu, o įsakymu raštu, tuo labiau, jog atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose kiti darbuotojai buvo darbe. Ieškovės kolegei E. K., kuri kaip ir ieškovė, buvo priimta pagal Lietuvos darbo biržos ES projektą panašiomis sąlygomis, minėtos dienos buvo laikomos darbo dienos ir ji darbe dirbo. Laikė, jog ieškovė padarė pravaikštą 2011-01-03 ir tai buvo pagrindas darbdaviui skirti jai drausminę nuobaudą. Byloje nenustatyta, kad padarytas darbo drausmės pažeidimas sukėlė atsakovui neigiamas pasekmes. Tuo metu buvo ieškovei skirtas bandomasis laikotarpis. Darbdavys į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, iš kurių matytųsi kaip jis ketino spręsti V. D. kvalifikacijos kėlimo poilsio dienomis ir po darbo klausimą. Atsakovas pravaikštą be pateisinamos priežasties laikė 2010-12-24 ir 2011-01-03, ir tik vieną dieną, 2011-01-03 fiksavo ją, kaip šiurkštų vienkartinį darbo drausmės pažeidimą. Ieškovė yra jauno amžiaus, jos gyvenimiška patirtis nėra gausi, tai jos buvo pirmieji darbiniai teisiniai santykiai (pirmieji darbo mėnesiai), nors tai jokiu būdu nesumažina darbuotojos atsakomybės prieš darbdavį. Sprendė, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už darbdavio fiksuotą vienos dienos pravaikštą nėra adekvati ieškovės padarytam darbo drausmės pažeidimui, drausminė nuobauda yra per griežta, todėl sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą drausminę nuobaudą ir ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, kaip atleidimą be teisėto pagrindo (DK 297 str. 3 d.). Ieškovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). V. D. nuo 2011-01-04 iki 2011-01-14 buvo laikinai nedarbinga. Apie ieškovės nedarbingumą atsakovas žinojo, todėl pripažino, jog žinojo apie aplinkybę, imperatyviai draudžiant atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Nėra pateikta rašytinių įrodymų, kad iš ieškovės būtų raštu pareikalauta pasiaiškinti. 2011-01-14 direktoriaus nuomonė dėl ieškovės atleidimo iš darbo, net negavus ieškovės rašytinio paaiškinimo, buvo visiškai susiformavusi. Ieškovei priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, 1 539, 67 Lt, kuri vykdoma skubiai. Priverstinė pravaikšta nuo neteisėto darbo sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo priėmimo (2012-12-17) sudaro 493 darbo dienas. Todėl ieškovei turėtų būti priteisiama 35974,21 Lt (neatskaičius mokesčių) (493 d. d. x 72, 97 Lt). Teismas atsižvelgė į itin trumpą ieškovės darbo santykių trukmę pas atsakovą (ieškovė dirbo nepilnai 2 mėnesius); į ieškovės išbandymo terminą (jos lūkesčiai nuolat gauti darbines pajamas negalėjo būti ilgalaikiai); pačios ieškovės pripažinimą, jog darbas nepateisino jos lūkesčių, todėl ji pirmoji inicijavo darbo sutarties nutraukimą, t.y. teikė prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 107 str.; į teismo pakeistą atleidimo iš darbo formuluotę; į darbdavio nepasitenkinimą ieškovės darbu. Atsakovo skola ieškovei sudarė 761,46 Lt. Atleidimo dieną atsakovas su ieškove iš dalies neatsiskaitė, padarė išskaitą už atsakovo apmokėtus kvalifikacijos kėlimo kursus, skaičiuodamas kursų kaina - 1 339,99 ir laikydamas, jog ieškovė yra už kursus skolinga darbdaviui 578,54 Lt. Atsakovas neišmokėjo ieškovei dalies darbo užmokesčio – 761, 45 Lt, neteisėtai darydamas išskaitą už kvalifikacijos kėlimo kursus. Atsakovas turėtų iki teismo sprendimo priėmimo sumokėti 17 748 Lt, tokia suma darbdaviui kaip sankcija būtų neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, todėl teismas už padarytą teisės pažeidimą nustat4 konkrečią sumą 2 500 Lt. Delspinigiai priteistini, kol darbuotoją ir darbdavį sieja darbo santykiai. Nagrinėjamoje byloje delspinigiai turi būti skaičiuojami iki atleidimo dienos 2011-01-17. Pagal darbo sutartį alga išmokama du kartus per mėnesį - einamojo mėnesio 19-21 dienomis (avansas ir sekančio mėnesio 4-6 dienomis. Pagal darbdavio pažymą delspinigiai skaičiuotini nuo 317,87 Lt (už gruodžio mėnesį). Delspinigiai pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos turėjo būti sumokėtos. Ieškovei priteistina 0,07 proc. dydžio delspinigiai iki atleidimo iš darbo dienos nuo neišmokėtos sumos, t.y. už 6 kalendorines dienas, viso 1,32 Lt. Ieškovės reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo netenkino. Darbo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai (DK) ieškovės prašomų priteisti procesinių palūkanų nenumato. DK 300 straipsnyje yra įtvirtintos specialios teisės normos. Ieškovė prašė priteisti 3 000 Lt neturtinę žalą. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad dėl darbo pas atsakovą ji galimai patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kurie gali būti suprantami kaip neturtinė (moralinė) žala. Teismas sprendė, kad ieškovės patirtos neturtinės žalos įvertinimas pinigais neatitiktų tarp šalių susiklosčiusių santykių, ir būtų neproporcingas padarytam pažeidimui. Teismas vertino, kad ieškovės patirta neturtinė žala iš esmės gali būti kompensuojama teismo sprendimu pripažįstant ieškovės pažeistas teises ir tokiu būdu tenkinant turtinius reikalavimus. Teismo vertinimu, ieškovės pažeistos teisės yra pakankamai apgintos kitais DK numatytais darbuotojų teisių gynimo būdais, o neturtinės žalos priteisimas šiuo atveju nebūtų teisingas. Teismas atsižvelgė į ieškovės trumpą darbo laiką pas atsakovą, jos pačios galimą įtampą dirbant pirmąjį darbą ir šios aplinkybės, teismo manymu, yra tiesiogiai sietinos su ieškovės patirtomis gydymo išlaidomis – 196,04 Lt Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre. Ieškovė patyrė išlaidų advokatės pagalbai apmokėti 4 472 Lt. Atsakovas išlaidų advokato pagalbai apmokėti turėjo 1 996,50 Lt. Atsižvelgė, jog byla nereikalaujanti specialių žinių, nėra sprendžiami nauji teisiniai klausimai - teismų praktika dėl darbo bylų gynimo yra gausi ir susiformavusi, bylos sudėtingumą, kiekvienos iš šalių paruoštų procesinių dokumentų, bylos apimtį (du tomai) bei vadovaujantis 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 ir 8.18 punktais, bei teisingumo ir protingumo principais, ieškovo ir atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra aiškiai per didelės ir jas mažino, padarius užskaitą (ieškinys tenkintas iš dalies), iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidos 120 Lt žyminio mokesčio valstybei, nes ieškovė nuo jų atleista.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Atsakovas UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti. Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir taikyti pirmos instancijos teismo sprendimą įvykdymo atgręžimą. 1.1. Atsakovas pagristai atleido ieškovą už pravaikštą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė neatvyko i darbą nurodytomis dienomis be pateisinamų priežasčių ir konstatavo jos pravaikštą.
Ieškovas visiškai nepagrįstai teigė, kad darbo diena iš 2010-12-24 buvo perkelta į 2011-02-19. Atsakovas nenaudojo žodinių įsakymų nustatant darbo laiką bendrovėje. Atsakovas nepriėmė sprendimo perkelti darbo dieną iš 2010-12-24 į 2011-02-19. 2010-12-24 buvo darbo diena. Skirtingai nei ieškovas, kiti atsakovo darbuotojai 2010-12-24 dirbo. Ieškovei darbdavio sprendimas buvo žinomas, ką patvirtina garso įrašas. Tai lėmė jo veiklos specifika, atsakovas privalo atlikti darbus, susijusius su metine audituojamų įmonių inventorizacija, t.y. metų pabaigoje pas atsakovą yra pats darbymetis. Nė viename iš pasiaiškinimų, ieškovė nenurodė, kad ji nebuvo darbe 2010-12-24, dėl to, kad buvo perkelta darbo diena.
Dėl suteikimo poilsio dienų ieškovui 2010-12-27 - 2011-01-03 laikotarpiu. Ieškovei nebuvo suteiktos poilsio dienos šiuo laiku. Darbuotojams (R. V. ir E. K.), lankiusiems UAB „Mokesčių srautas“ organizuotus kursus, poilsio dienos buvo pridėtos prie kasmetinių atostogų. Nesuprantama, kodėl ieškovės atžvilgiu darbdavys turėjo elgtis kitaip. Tam, kad darbuotojui (ieškovui) būtų suteiktos kitos poilsio dienos būtinas darbuotojo pageidavimas. Ieškovas tokio pageidavimo neišreiškė. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šios dienos nėra pažymėtos kaip ieškovui suteiktos poilsio dienos. Tai, kad ieškovui nebuvo suteiktos papildomos poilsio dienos, patvirtina ir 2012-12-24 įsakymas, kuriame ieškovui nurodoma pateikti pasiaiškinimą bei nurodoma darbuotoją supažindinti su įsakymu 2010-12-27. Pagaliau toks prašymas darbuotojo lankiusio Apskaitos kursus būtų pareiškiamas kursams pasibaigus (2011-01-29). 1.2. Teismas, nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo paskirta drausminė nuobauda nėra adekvati ieškovės padarytam darbo drausmės pažeidimui. Ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovė, pradėdama dirbti, turi suprasti ir neabejotinai suprato, kad savo patyrimo stoką ji privalėjo kompensuoti pareigingumu. Pravaikštos, kaip darbo drausmės pažeidimo konstatavimui, visiškai nebūtinai įrodinėti neigiamas pasekmes darbdaviui. Dėl pravaikštų darbdavys prarado bet kokį pasitikėjimą darbuotoju. Pravaikštai konstatuoti užtenka, kad darbuotojas į darbą neatvyksta be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Skirtingai nei kitų dviejų kursų, kuriuos taip pat lankė ieškovas, atveju, ieškovas nepateikė jokio pažymėjimo apie dalyvavimą Apskaitos kursuose. Ieškovas nelaikė šių Apskaitos kursų žinių patikrinimo testo. Apskaitos kursus lankė ir atitinkamus kursų baigimo pažymėjimus darbdaviui pateikė dvi kitos darbuotojos - R. V. ir E. K. Tik pateikus kurso baigimo pažymėjimą bei įrodymus apie tai, kad kursai buvo lankomi nedarbo dienomis (nurodant konkrečias lankytas dienas) galėjo būti išspręstas atitinkamos kompensacijos klausimas. Už tokius kursus būdavo suteikiamos papildomos kasmetinių atostogų dienos, kurios buvo suteikiamos vasarą, kai iš esmės sumažėja teikiamų paslaugų ir darbo kiekis. Ieškovė buvo atleista iš darbo 2011-01-17, jau pasibaigus jos laikinajam nedarbingumui. Ieškovė buvo atleista pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p. Pats DK 136 straipsnis taikomas tada, kada darbuotojas atleidžiamas be įspėjimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos DK 131 str. nuostatos. Jeigu darbuotojas padaro tokį darbo drausmės pažeidimą, kad yra pagrindas jį atleisti iš darbo be įspėjimo, tai būtų neteisinga naudotis tokios pat apimties teisine gynyba dėl ligos, kuria naudojasi darbuotojas, jeigu jis atleidžiamas be įspėjimo ir ne dėl darbo drausmės pažeidimo. Gynybos apimtis būtų neadekvati pažeidimui. Atsakovas raštu pareikalavo pasiaiškinti 2011-01-17 (2011-01-17 ranka rašytas klausimas ieškovui, rašytinis pasiaiškinimas dėl pravaikštų buvo gautas iki atleidimo iš darbo. Nors 2011-01-14 įsakymo priėmimo metu ir nebuvo ieškovo rašytinio pasiaiškinimo, atsakovas tokį ieškovo paaiškinimą gavo telefoninio pokalbio su ieškovu 2011-01-03 metu. Pats įsakymas buvo priimtas nustačius, kad pravaikštos metu ieškovui nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Ieškovė telefoninio pokalbio metu nenurodė jokių pateisinamų priežasčių dėl ko nebuvo darbe 2010-12-24, 2010-12-27 - 2010-12-31 ir 2011-01-03. Ieškovės 2011-01-17 dviejose paaiškinimuose nenurodė jokių priežasčių dėl ko ji nebuvo darbe. Paskutinis reikalavimas raštu pateikti paaiškinimus buvo pateiktas ieškovei atleidimo dienos ryte (7.58), o ieškovė atleista darbo dienos pabaigoje. Net jei buvo pažeistas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimai, darbdavys tik pats sau apribojo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat orientuojama į tai, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, negali būti ginami tik darbuotojo interesai. Vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl darbdavio išlaidų turėtų darbuotojo kvalifikacijos kėlimui atlyginimo. Ieškovė atleidimo dieną pripažino savo įsiskolinimą atsakovui. Patvarkymas dėl išskaitymo buvo padarytas dar 2011-01-03 įsakyme (įsakymo 7- 8 punktai). Atleidimo dieną ieškovė liko skolinga 578,54 Lt. Nėra jokio pagrindo taikyti DK 141 str. 3 d. 3.6. Net ir konstatavus atsiskaitymo uždelsimą, teismo už padarytą teisės pažeidimą priteista suma (2500 Lt) atsižvelgiant į bylos aplinkybes yra aiškiai per didelė. Teismas nepagristai priteisė 1,32 Lt delspinigių. Šioje dalyje teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nes neaišku už kokias dienas buvo paskaičiuoti delspinigiai. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovas nebuvo darbe nuo 2010-12-24 iki 2011-01-17, ieškovas neturėjo galimybių išmokėti ieškovui už 2010 m. gruodį priklausantį darbo užmokestį iki pat atleidimo dienos. Neaišku apie kokius neigiamus išgyvenimus kalba teismas, nei kokie konkretūs atsakovo veiksmai ar neveikimas juos sukėlė, nei kokiais įrodymais remiantis teismas padarė šią išvadą. Pagaliau teismas nekonstatavo, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, o tiesiog nurodė, kad ieškovas „galimai patyrė neigiamus išgyvenimus“. Teismo išvada, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos 1996,50 Lt yra aiškiai per didelės, yra nepagrįsta. Ši suma atitinka teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas. Neaišku, kokia proporcija turi priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas yra įvykdęs teismo sprendimo dalį, 1539,67 Lt priteisimo vykdyti skubiai. Atsakovas pervedė į antstolio I. Gaidelio sąskaitą 2083,12 Lt - 1539,67 Lt vieną mėnesio vidutinį darbo užmokestį ir 543,45 Lt vykdymo išlaidų. Atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo išieškota ieškovės naudai.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka. Kvalifikacijos kėlimas mokymo centruose įskaitomas į darbo laiką. Darbdavys privalo kompensuoti šias dienas. Ieškovė pareiškė valią gauti papildomas laisvas dienas ir darbdaviui žodiniu įsakymu jas suteikus, į darbą 2010 m. gruodžio 27 d. - 31 d. imtinai ir 2011 m. sausio 3 d., nėjo. Atsakovo nustatyta kompensavimo tvarka dėl Ieškovės motyvų yra neteisėta ir savaime negali būti taikoma. Pateikta 2011-01-17 UAB „Mokesčių srautas“ pažyma apie apskaitos ir mokesčių pagrindų kursus, kurioje matyti, jog kursai vyko šeštadieniais. Darbuotojui kompensuojama DK 194 straipsnio nustatyta tvarka. Remiantis 2010-11-04 tarp Vilniaus teritorinės darbo biržos ir UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ sudaryta darbo įgūdžių įgijimo, rėmimo ir finansavimo sutartimi Nr. BUD/DIR-1051/2010 (1), Ieškovės įdarbinimą pagal faktiškai išdirbtą laiką darbdaviui numatyta mokėti 50 procentų dydžio subsidiją darbo užmokesčiui kompensuoti. Į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, pažymos apie darbo įgūdžių įgijimo rėmimui įdarbintų asmenų dirbtą darbo laiką ir apskaičiuotą darbo užmokestį bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) 2011-01-21 pažyma Nr. 4-8-865 patvirtina, jog darbdavys skirtingai nurodė 2010 m. gruodžio 27 d. - 31 d., kaip faktiškai dirbtą laiką ar pravaikštas atitinkamai darbo biržai ir VSDFV, nes darbo biržai pateiktame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje darbdavys kaip pravaikštą nurodė tik gruodžio 24 d., o darbo biržai teiktame 2010 m. gruodžio mėn. V. J. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Atsakovas gruodžio 27 d. - 31 d. imtinai, kurios ieškovei buvo faktiškai suteiktos laisvos dienos dėl Apskaitos ir mokesčių pagrindų kursų lankymo šeštadieniais, nurodė kaip dirbtas dienas po 8 darbo valandas. Jį pateikė darbo biržai. Už Ieškovę priskaičiuota 2.004,56 Lt išlaidų, 50 proc. šios sumos, t.y. 1.002,28 Lt 2011-01-19 d. pavedimu grąžinta atsakovui. Tokios informacijos netikslino. Laisvas dienas gruodžio 27-31 d., sausio 3 d. Atsakovas Ieškovei suteikė pats. Atsakovas, siekdamas nesąžiningai pasipelnyti Vilniaus teritorinės darbo biržos mokama subsidija, atsisakė jas įforminti oficialiai. Atsakovas įsakymą atleisti Ieškovę iš darbo priėmė 2011 m. sausio 14 d., darbo sutarties nutraukimas užpildytas 2011 m. sausio 17 d., nurodant, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2011 m. sausio 17 d. Įsakymas dėl atleidimo priimtas Ieškovei esant laikinai nedarbingai. Darbdavys iš Ieškovės pasiaiškinimo nepareikalavo. Pagal 2011-02-09 Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo aktą Nr. (l)SD-2649, V. J. neišmokėta darbo užmokesčio suma atleidimo dieną sudarė 761,46 Lt. Iš 2011 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 11-01-OOlP 7 p. Ieškovei tapo žinoma, jog Atsakovas neišmokėta darbo užmokesčio dalimi už gruodžio mėn. padengė Ieškovės tariamą įsiskolinimą darbdaviui už Biuro administravimo kursus (990,00 Lt], už konsultacinius seminarus iš ieškovės išskaičiuota 381,15 Lt. Už šešis dirbtus šeštadienius ieškovei priklauso po 72,97 Lt vidutinio darbo užmokesčio, kas sudaro 437,82 Lt (neatskaičius mokesčių). Ieškovės priverstinės pravaikštos laikas sudaro 493 darbo dienas. Priteistina suma sudaro 35.974,21 Lt. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog tik tuo atveju, kai priteisiamo užmokesčio už uždelstą laiką dydis gali būti mažinamas, jei atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3k-3-82/2008). Atsakovo prašymas iš esmės prieštarauja įstatymų leidėjo įtvirtintam sprendimo vykdymo atgręžimo darbo ginčuose ribojimui.
Šalies argumentai
Ieškovė V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-01-15 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai yra atmesti ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus tenkinti pilna apimtimi. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad reikalingas fiksavimas rašytinio įsakymo forma. DK nenustato, kokia forma (raštu ar žodžiu) darbuotojas gali pareikšti pageidavimą kompensuoti jam už darbą poilsio dieną. Darbuotojo konkliudentiniai veiksmai ir susiklosčiusi tarp šalių praktika patvirtina, kad toks pageidavimas buvo išreikštas ir darbdavys ir patvirtino. Jei būtų buvę priešingai (t.y. darbuotoja nebūtų išreiškusi savo pageidavimo ir darbdavys nebūtų sutikęs), remiantis DK 194 str. atsakovas būtų išmokėjęs dvigubą darbo užmokestį, kadangi kitos alternatyvos nėra. Atsakovas iš 2011-12-24 d. žodiniu nurodymu perkėlė darbo dieną į 2012-02-19 d.; į bylą atsakovas yra pateikęs, kaip pats nurodo „įsakymų personalo klausimais registrą“. Nelogiška, jog šiame darbdavio surašytame dokumente už visus 2010 metus įvardyti tik pačioje metų pabaigoje - 2010 m. gruodžio mėnesį vienintelei ieškovei skirti darbdavio nurodymai. Įsakymų registracija prasideda ir baigiasi ja, negali būti atmestas variantas, jog minėti dokumentai neturi jokios teisinės prasmės, nes buvo surašyti jau po to, kai atsakovas atgaline data priėmė įsakymus dėl ieškovės. Byloje nustatyta, jog į kursus atsakovas tuo pačiu metu siuntė ne vien ieškovę, tačiau ir dar kitus darbuotojus, E. K., R. V., tačiau į bylą nepateikė įrodymų, jog šių darbuotojų siuntimas į kursus buvo apskritai įformintas. Atsakovas pripažino aplinkybę, jog ieškovė UAB „Mokesčių srautas“ lankė darbdavio nurodytus biuro administravimo kursus, tačiau taip pat nepateikė šį faktą įforminančio rašytinio įrodymo. Atsakovo bendrovėje galiojo žodiniai įsakymai. Atsakovas teigė, jog į šiuos kursus ieškovė registravosi savarankiškai, tačiau neneigė, jog siuntė ir apmokėjo už kitos darbuotojos - E. K. kursus. Atsakovas pripažino siuntęs ieškovę ir apmokėjęs už Biuro administravimo kursus, pateikė į bylą UAB „Mokesčių srautas“ 2010-10-11 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 000102 1.881 Lt sumai. Pagal LR DK 194 str. 1 d., darbdavys privalo kompensuoti šias dienas darbuotojui nurodytu būdu. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog pagal galiojančių darbovietėje darbo tvarkos taisyklų 33 p., įmonėje esą taikoma tvarka, jog už darbą poilsio ar švenčių dieną, jei jis nenumatytas pagal grafiką, kompensuojama suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba darbuotojui pageidaujant, apmokamas ne mažiau kaip dvigubu darbuotojui nustatytu valandiniu ar dieniniu atlygiu, nesuteikiant papildomos poilsio dienos. Atsakovo numatyta tvarka darbuotojui nėra suteikiama teisė pasirinkti savo valia, ar atsisakyti gauti dvigubą apmokėjimą ir kompensuotis dirbtas poilsio dienas kitomis poilsio dienomis (už šias dienas taip pat gaunant ir vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio sumokėjimą) ar pasirinkti dar kitą alternatyvą ir šias dienas pridėti prie kasmetinių atostogų.. Darbo tvarkos taisyklės yra norminis lokalinis aktas, kuris negali prieštarauti imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Atsakovas tokia tvarka ne tik apriboja darbuotojo valią pasirinkti kurią nors iš įstatyme numatytų alternatyvų, tačiau ir akivaizdžiai pažeidžia minėtą įstatymo normą, tokiu būdu kompensuodamas už darbą poilsio dieną, nenumato darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio apmokėjimo. Atsakovas apie Apskaitos ir mokesčių pagrindų kursus tiesiog nesąžiningai nutylėjo. Žodiniu darbdavio nurodymu, darbo diena iš 2010 m. gruodžio 24 d. perkelta į 2011 m. vasario 19 d. Kadangi subsidija iš darbo biržos buvo mokama ne tik už ieškove, siekiant nenutraukti kompensacijos už „faktiškai dirbtas“ dienas gavimo, darbdavys informavo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šią dieną žymės kaip darbo dieną. V. J. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje atsakovas gruodžio 27 d. - 31 d. imtinai, kurios ieškovei buvo faktiškai suteiktos laisvos dienos dėl Apskaitos ir mokesčių pagrindų kursų lankymo šeštadieniais, nurodė kaip dirbtas dienas po 8 darbo valandas. Šį darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir 2011-01-11 užpildytą ir patvirtintą pažymą atsakovas pateikė darbo biržai. Už ieškovę priskaičiuota 2.004,56 Lt išlaidų, 50 proc. šios sumos, t.y. 1.002,28 Lt 2011-01-19 pavedimu grąžinta atsakovui. Yra pagrindas manyti, jog aukščiau minėtas darbdavio pateiktų duomenų neadekvatumas atsirado jam siekiant pasipelnyti iš darbo įgūdžių įgijimo rėmimo programos. Atsakovas be pagrindo gautų lėšų darbo biržai negrąžino. Darbo biržai pateikta tik patikslintas 2011 m. sausio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis, nurodant papildomą dirbtą darbo dieną - 2011 m. sausio 17 d. už kurią atsakovui darbo birža pervedė 49,90 Lt. Patikslinta pažyma už 2011 m. sausio mėn. darbo biržai pateikta tik 2011-02-25. Yra pagrindo manyti, jog atsakovo veiką kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. (sukčiavimas), 300 str. (dokumentų klastojimas). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas nesąžiningas darbdavio elgesys, kas sąlygoja, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti pilnos apimties DK 141 str. 3 d. numatytą kompensacinį mechanizmą. Atsakovas sąmoningai klastojo dokumentus, atsakovo įsakymų registras ir personalo klausimų registras negali būti įrodantis darbdavio įsakymų registravimą dokumentu, nes jame pažymėta tik viena ieškovė įsakymų registracija prasideda ir baigiasi ja. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė buvo išreiškusi valią išeiti iš darbo savo prašymu, kurio atsakovas netenkino, nepaneigia to, jog vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laika yra neproporcingai didelė sankcija įstatymą pažeidusiam darbdaviui. Atsakovas negalėtų remtis tuo, kad darbuotojas anksčiau buvo pateikęs prašymą išeiti iš darbo siekdamas išvengti jam kylančios atsakomybės, kadangi pats tokio prašymo netenkino. DK 141 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. V. J. ne tik nebuvo išmokėtos atleidimo iš darbo dieną mokėtinas darbo užmokestis, kompensacija už darbą poilsio dienomis, už nepanaudotas atostogas, bet išskaičiavus darbdavio sumokėtas sumas už kvalifikacijos kėlimo kursus, esą pati ieškovė liko skolinga atsakovo bendrovei 578,54 Lt. Sausio 6 d. ieškovei nebuvo sumokėta likusi atlyginimo dalis už gruodžio mėnesį, todėl šią atlyginimo dalį darbdavys turėjo išmokėti ieškovei atleidimo iš darbo dieną, 2011 m. sausio 17 d. Atsakovas už 2010-12-27 d. - 31 d. laikotarpį ieškovei priklausančio vidutinio darbo užmokesčio neapmokėjo. Už šešis dirbtus šeštadienius ieškovei priklauso po 72,97 Lt vidutinio darbo užmokesčio, kas sudaro 437,82 Lt (neatskaičius mokesčių). Teritorinei darbo biržai pateikė duomenis, jog 2010 m. gruodžio 27-31 d. dirbo. Atsakovas už šias dienas gavo kompensaciją iš darbo biržos, tačiau ieškovei darbo užmokesčio nemokėjo (364.85 Lt). Darbdavys liko skolingas ieškovei 1 083,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. DK 141 str. 3 d. išmokos dydis - konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką - nustatytas įstatyme ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2006). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog tik tuo atveju, kai priteisiamo užmokesčio už uždelstą laiką dydis gali būti mažinamas, jei atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3k-3-82/2008). Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą darbo teisiniuose santykiuose bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjamu klausimu. Turtinės žalos faktas ir dydis yra patvirtintas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje panašiose bylose suformuluotus kriterijus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo (pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartyje Nr. 3K-3-296/2011, 2008 m. rugsėjo 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008), taip pat atsižvelgiant į konkrečią bylos faktinę situaciją. Protingai įvertinus bylos aplinkybes, patirtą neturtinę žalą - dvasinį sukrėtimą ir jo įtaką ieškovės sveikatai, vertina 3 000 Lt. Šis dydis atitinka realius ieškovės išgyvenimus ir formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose. 2012 m. gegužės 11 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012, kasacinės instancijos teismas spręsdamas ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, įvertino tai, jog po neteisėto atleidimo iš darbo šiurkščiai pažeidus darbo drausmę, sumažėja asmens reputacija, jis patiria dvasinių išgyvenimų ne tik dėl atleidimo pagrindo, dėl ko gali būti apsunkinta galimybė įsidarbinti, bet ir pragyvenimo šaltinio praradimo. Teisiniuose santykiuose neturtinė žala gali reikštis ne tik fiziniais skausmais, sveikatos sutrikimais, bet ir dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu ir pan. Byloje teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas ieškovei priteisti 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Išgyventą situaciją, neigiamai atsiliepusią ieškovės sveikatai, paliudijo ieškovės mama teismo posėdžio metu. Po konflikto su darbdaviu Ieškovė jautėsi nusivylusi žmonėmis, darbu, savimi. Konsultacijos metu stebėta emocijų sutrikimo būsena (nerimas, nuotaikos pablogėjimas, susijaudinimas, pyktis), pasireiškusi po stresogeninių gyvenimo įvykių. Ieškovei buvo diagnozuoti adaptacijos sutrikimai. Šias aplinkybes pagrindžia tiek pats lankymosi pas psichologą faktas, tiek ieškovei paskirtas gydymas. Nusivylusi darbo santykiais Lietuvoje, ieškovė šiai dienai yra išvykusi dirbti i užsienį. Moralinės žalos institute galioja principas restitutio in integrum, kuri pirmosios instancijos teismas aiškino netinkamai. Teismas turėjo atsižvelgti ir į nesąžiningą darbdavio elgesį, piktnaudžiavimą bei ilgą ginčo trukmę, kas dar labiau didina ieškovės patirtą moralinę žalą. Ieškovė yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, o darbdaviui kaip stipresniajai šaliai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo veiklos vertinimo bei atleidimo iš pareigų pagrindo. Nėra suprantama, kodėl pirmosios instancijos teismui konstatavus DK 250 str. įtvirtintą faktinį ir teisinį pagrindą neturtinei žalai atlyginti patirtą žalą, neturtinės žalos ir patirtų 196,04 Lt gydymosi išlaidų apskritai nepriteisė. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, net ir nusprendęs atmesti dalį ieškinio reikalavimų, neturėjo teisinio pagrindo bylinėjimosi išlaidų sumažinti iki 1.000 Lt. Iš į bylą pateiktos atstovavimo sutarties matyti, jog ieškovei teisinė pagalba byloje teikta nuo 2011 m. vasario mėn., bylos nagrinėjimas teisme truko beveik dvejus metus. Advokatės sugaištas laikas nagrinėjant bylą yra ilgas tiek dėl ginčo pobūdžio, tiek ir dėl reikalingų įrodymų rinkimo. Įvertinus bylos nagrinėjimo trukmę (vyko 5 teismo posėdžiai), atstovės parengtų procesinių dokumentų kiekį (ieškinys, atsiliepimas į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, patikslintas ieškinys) apimtį, ginčo sudėtingumą bei protingumo kriterijus, už ieškovės atstovės suteiktas teisines paslaugas byloje paskaičiuota išlaidų suma yra sumažinta nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko.
Ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad „atleidimo iš darbo dieną atsakovo skola ieškovei sudarė 761,46 Lt“; priteistina delspinigių suma sudaro 1.32 Lt; netenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų palūkanų už priteistą sumą. Atsakovo vidaus darbo taisyklės buvo pateiktos, atsižvelgiant į ieškovo teiginį, kad jis nebuvo supažindintas su darbo tvarka pas atsakovą. Atsakovas šių taisyklių nuostatomis, atsikirsdamas į nepagrįstą ieškinį, nesirėmė. Būtina atskirai paaiškinti, kodėl nebuvo priimtas atsakovo atskiras įsakymas dėl papildomų atostogų dienų suteikimo ieškovui už ieškovo nedarbo dienomis lankytus Apskaitos kursus: kitiems darbuotojams (R. V. ir E. K.), lankiusiems UAB „Mokesčių srautas“ organizuotus kursus, poilsio dienos buvo pridėtos prie kasmetinių atostogų. Todėl nesuprantama, kodėl ieškovo atžvilgiu darbdavys turėjo elgtis kitaip. Atsakovo teikiamų įrodymų teismas nepriėmė, laikydamas, kad jie nesusiję su byla. Pas atsakovą kalendorinių metų pabaigoje ir kitų metų pradžioje yra pats darbymetis, todėl atsakovas tikrai negalėjo suteikti papildomų poilsio dienų ieškovui metų pabaigoje. Pagal DK 194 str. poilsio dienos turi būti suteikiamos per mėnesį ir visiškai logiška, kad toks prašymas darbuotojo lankiusio Apskaitos kursus būtų pareiškiamas kursams pasibaigus (2011-01-29). Tik darbuotojui pateikus atitinkamus įrodymus, kad jis tinkamai lankė kursus (juose dalyvavo) ir išlaikė kursu baigimo testą, turėjo būti priimtas atitinkamas darbdavio sprendimas dėl poilsio dienu už lankytus kursus suteikimo. Ieškovė buvo atleista dar nepasibaigus kursams.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo visiškai naują aplinkybę, kuria nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme - kad darbo dienos perkėlimas iš 2010-12-24 į 2011-02-19 nebuvo tinkamai fiksuotas, siekiant neteisėtai gauti subsidiją iš darbo biržos. Apie tai nebuvo užsiminta nei ieškovo procesiniuose dokumentuose, nei ieškovui teikiant paaiškinimus. Atsakovas nepriėmė sprendimo perkelti darbo dieną iš 2010-12-24 į 2011-02-19. Atsakovas iš pradžių pateikė netikslų darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Tai iš dalies lėmė ir ieškovo elgesys, tuo metu, kai atsakovas teikė žiniaraštį už 2010 m. gruodžio mėnesį, jis neturėjo duomenų, dėl kokių priežasčių ieškovė neatvyko į darbą (apie tariamą ligą jis sužinojo tik 2011-01 -03 pokalbio su ieškove metu). Darbo biržai buvo pateikti patikslinta pažyma ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2010 m. gruodį. Darant 2011-04-27 pavedimą mokama kompensacijos suma buvo sumažinta 227,14 Lt (t.y. perskaičiuota kompensacija, susijusi su ieškovo darbo užmokesčio kompensacija). Ieškovas į bylą pateikė 2011-01-21 VSDFV Vilniaus skyriaus pažymą, iš kurios matyti, kad atsakovo kaip pravaikštos fiksuotos dienos yra nedraudiminiai laikotarpiai, t.y. dienos, už kurias ieškovei nepriklauso ir nebuvo mokamas darbo užmokestis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas visiškai pagrįstai sumažino priteistiną už uždelstą atsiskaityti laiką sumą, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis (visiškai naujas argumentas, kurio ieškovas nekėlė pirmosios instancijos teisme). Visiškai neaišku, kaip ieškovas skaičiuoja atleidimo dieną jam laiku neišmokėtą darbo užmokestį. Ieškovas lyg ir neginčija teismo išvados, kad „atleidimo iš darbo dieną atsakovo skola ieškovei sudarė 761,46 Lt“, bet apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas liko skolingas ieškovui 1083.58 Lt (skirtumas sudaro 322,12 Lt). Apeliaciniame skunde atsirado naujas reikalavimas dėl atlyginimo už šešias poilsio dienas, kurias darbdavys turėjo suteikti už lankytus šeštadieniais apskaitos kursus. Tai naujas reikalavimas.
Neaišku kokie konkretus atsakovo veiksmai ar neveikimas sukėlė neigiamus išgyvenimus (neturtinę žalą), nei kokiais įrodymais remiantis galima daryti išvadą apie jų buvimą. Ieškovės ir jos motinos parodymai prieštaringi (taip ieškovė nepatvirtino ieškinyje nurodyto netinkamo darbdavio elgesio pavyzdžio - fakto, kad darbdavys suplėšė jos prašymą atleisti iš darbo, o ieškinyje nurodytas faktas, kad darbdavys vertė plauti grindis, pasirodė buvo darbdavio prašymas pavalyti dulkes per stumdžius baldus). Neteisėti darbdavio veiksmai ar neveikimas, išskyrus ieškovo manymu neteisėtą atleidimą ir uždelsimą atsiskaityti, nenurodyti ir apeliaciniame skunde. Galima įtampa ir su tuo susiję pergyvenimai, galėjo atsirasti ne dėl neteisėto darbdavio elgesio, o dėl to, kad tai buvo pirmas ieškovo darbas, su kuriuo jis nesugebėjo susidoroti. Tiek ieškovas, tiek jos motina, parodė, kad ieškovas dar iki atleidimo jautė įtampą savo darbe, nes, jų manymu, atsakovo direktorius per daug iš ieškovės reikalavo ir per dažnai norėjo bendrauti su ieškovu kaip darbuotoju. Bet kaip kitaip, kaip ne bendraudamas su darbuotoju, atsakovo direktorius galėjo mokyti naują neturintį patyrimo ir kvalifikacijos darbuotoją. Be to, įtampa lėmė ir nepakankamas ieškovo savarankiškumas - ne veltui ieškovo mama duodama parodymus, visur kabėjo abiejų vardu (mes manėme, mes nusprendėme ir t. t.). Bylos nagrinėjimo metu susidarė įspūdis, kad atleidimo iš darbo ir dėl to atsiradusiu stresu labiausiai nepatenkinta buvo ieškovo mama, o ne pati ieškovė. Pažymėtina, kad į gydytoją ieškovas kreipėsi po mėnesio po atleidimo ir tai ne savo iniciatyva, o paragintas motinos. Be to, gydymas buvo nutrauktas ieškovo iniciatyva po kelių seansų (matyt tos gydytojo pagalbos ir nelabai reikėjo), jo nepabaigus. Ieškovo būklė išimtinai nustatyta tik iš jo žodžių (gydytojai nekvestionavo ieškovo paaiškinimo, kad stresas atsirado dėl neteisėto atleidimo iš darbo). Pagaliau gydymas prasidėjo tik iškėlus bylą darbdaviui, siekiant paaiškinti neturtinės žalos priteisimą. Be to, pirminiame ieškinyje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo reiškiamas - jis atsirado tik po metų. Ieškovo nurodyta teismų praktika visiškai neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių (taip vienoje byloje neturtinė žala buvo priteista ilgą laiką dirbusiam darbuotojui atleistam dėl sveikatos problemų). Didžiąją dalį prašomų priteisti gydymo išlaidų sudaro apmokėjimas už pačios pažymos apie gydymą išdavimą, o ne gydymui turėtos išlaidos. Ieškovas taip pat neginčija teismo išvados, kad ieškovės gydymo išlaidos yra susijusios ne su neteisėtu atleidimu ir ieškinyje nurodytais tariamais neteisėtais atsakovo veiksmais, o su įtampa dirbant pirmąjį darbą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmos instancijos teismo sprendimas iš dalies keistinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė neatvyko į darbą 2010-12-24, 2010-12-27 iki 2010-12-31, 2011-01-03. Ieškovė įsidarbino pas atsakovą remiantis Vilniaus teritorinės darbo biržos ir atsakovo UAB „Ekskontrolierių“ sudaryta darbo įgūdžių įgijimo, rėmimo ir finansavimo sutartimi, dėl to atsakovas gavo 50 procentų dydžio jos gaunamo atlyginimo subsidiją. 2010-11-08 iki 2011-01-15 ieškovė darbdavio iniciatyva buvo siunčiama kelti kvalifikaciją UAB „Mokesčių srautas“. Ieškovė paaiškino, kad ji neatvyko išvardintomis dienomis į darbą dėl to, kad minėti kvalifikacijos kėlimo kursai vyko šeštadieniais ir jai priklausė DK 194 str. vienas iš išvardintų kompensavimo būdų už darbą poilsio dieną, kadangi kvalifikacijos kėlimas mokymo centruose įskaitomas į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 6 p.). Pasak ieškovės, darbdavys 2010 m. gruodžio 24 dieną perkėlė į 2011 m. vasario 19 d. ir jų abiejų žodiniu susitarimu, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. sausio 3 d. suteikė jai poilsio dienas. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d. iki sausio 14 d. ieškovė buvo nedarbinga (sirgo). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną tenka darbdaviui, o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis tenka darbuotojui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė pagal savo išsilavinimą turėjo suprasti, kad neatvykimas į darbą kelias dienas turi būti fiksuojamas darbdavio rašytiniu įsakymu, kurio nebuvo, o žodinį įsakymą atsakovas neigia. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tą aplinkybę, jog pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kiti darbuotojai nurodytomis dienomis dirbo, nurodė, kad šiomis dienomis dirbo ir kita darbuotoja, kuri lankė analogiškus kvalifikacijos kėlimo kursus. Valstybinės darbo inspekcijos 2012-10-24 rašte (b. l. 101, t.2) nurodyta, kad „suteikti darbuotojui kitą poilsio dieną ir ją pridėti prie kasmetinių atostogų darbdavys galėtų tik darbuotojos pageidavimu raštu“, tačiau tokio pageidavimo raštu dėl kitos poilsio dienos suteikimo, ieškovė darbdaviui nebuvo išreiškusi, nors pasirinkimo teisė yra darbuotojo dispozicijoje. Nors teisingai nurodė ieškovė, jog įstatyme nėra numatyta privaloma rašytinė įsakymo fiksavimo forma, ar darbuotojo pageidavimas raštu DK 194 str. pagrindu dėl mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis formos, tačiau tokiu atveju darbdavio kiti veiksmai (konkliudentiniai) turėtų aiškiai patvirtinti tokio žodinio prašymo ir/ar įsakymo buvimo faktą. Šiuo gi atveju, ne tik, kad darbdavys neigia suteikęs darbuotojai laisvas dienas, bet ir nėra pačios darbuotojos aiškiai išreikšto prašymo (pageidavimo) jas gauti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad atsakovas netaikė 2010-12-13 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1751 numatytos darbo dienos perkėlimo galimybės ir 2010 m. gruodžio 24 d. neperkėlė į 2011 m. vasario 19 d. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo tą pačią dieną, t.y. gruodžio 24 d. priimtas Įsakymas Nr. 10-11/007P (b. l. 9, t. 1), bei faktas, kad kiti įmonės darbuotojai šią dieną dirbo. Sutiktina ir su argumentu dėl atsakovo įmonės darbo specifikos, kuri metų pabaigoje galimai būna didesnė, nes tai lemia darbas su metine audituojamų įmonių inventorizacija. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Neįrodyta ir aplinkybė, kad atsakovas būtų suteikęs ieškovei poilsio dienas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2011 metų sausio 3 d. Viena vertus, pati ieškovė nėra pateikusi rašytinio prašymo tokioms poilsio dienoms gauti, kita vertus, iš viso atsakovas nėra priėmęs ieškovės atžvilgiu kokio tai sprendimo suteikti poilsio dienas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šios dienos nėra pažymėtos, kaip ieškovei suteiktos poilsio dienos. Pagrįstas argumentas, kad įmonėje pagal nusistovėjusią tvarką, kitiems darbuotojams poilsio dienos už kvalifikacijos kėlimo kursų lankymą, buvo suteikiamos pridedant šias dienas prie atostogų. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neatvyko į darbą nurodytomis dienomis be pateisinamų priežasčių ir darbdavys teisingai konstatavo jai pravaikštą (DK 235 str. 2 d. 9 p.). Darbdavys 2011-01-14 Įsakyme dėl atleidimo nurodė, kad ji atleidžiama iš darbo dėl to, kad šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, visą dieną, 2011-01-03 neatvyko į darbą. Nors ieškovė teigia, kad remiantis įrodymų vertinimo pusiausvyros principu civiliniame procese, pateikti įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovei buvo suteiktos laisvos dienos, tiesiog atsakovas, siekdamas nesąžiningai pasipelnyti Vilniaus teritorinės darbo biržos mokama subsidija, atsisakė jas įforminti oficialiai, tačiau vertinant tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, nesutiktina su ieškovės padaryta išvada. Viena vertus, nesant duomenų apie tokio įsakymo priėmimą, bylos medžiaga leidžia teigti, kad atsakovas tuo metu nežinojo priežasčių, dėl ko ieškovė neatvyko į darbą nurodytomis dienomis, todėl vien ta aplinkybė, kad darbdavys žymėjo jos darbo buvimo laiką ir nesant jai darbe, jokiu būdu neleidžia daryti nors ir tikėtiną išvadą, kad buvo priimtas žodinis įsakymas dėl atostogų suteikimo, kita vertus, proceso eigoje atsakovas patikslino Vilniaus teritorinei darbo biržai duomenis apie ieškovės darbo laiką, o ši perskaičiavo atsakovui mokamos kompensacijos dydį (tokią galimybę darbdavys turi).
DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą dieną. Tokiu atveju darbo sutartis nutraukiama be įspėjimo (DK 136 str.). Teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad pripažinus, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, būtina įvertinti, ar jai skirta nuobauda - atleidimas iš darbo nėra per giežta nurodytų įvykių kontekste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-10-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2009 yra nurodęs: „Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu. Teismas, vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą, turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 str.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006). Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją tokiu pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas“. Sutiktina, jog pravaikšta yra vienas iš sunkiausių darbo drausmės pažeidimų. Tačiau ir pats darbdavys atleido ieškovę ir konstatavo jog ji padarė pravaikštą vieną dieną, t.y. 2011 metų sausio 3 d., tuo tarpu ieškovė darbe nebuvo daugiau nei vieną dieną. Nors tai nekeičia ir nedaro įtakos konstatuojant pažeidimą, bet žinant aplinkybę, jog darbdavys ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksavo ieškovės darbo laiką kitomis dienomis, kai ji nebuvo darbe, tokiu būdu lyg palengvindamas jos padėtį, bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovei šis darbas pirmas gyvenime, ji neturi patyrimo tokiuose santykiuose, matydamas, kad ieškovė neatvyksta į darbą, atsakovas nesiaiškino, kodėl taip atsitiko (nebandė susisiekti su ieškove tiek asmeniškai, tiek raštu), išsiaiškinti neatvykimo į darbą priežastis, todėl iš esmės teisingai pirmos instancijos teismas, vertindamas paskirtos nuobaudos sunkumą, atsižvelgė į tokias aplinkybes, kaip ieškovės nepatyrimas, jaunas amžius, gyvenimiškos patirties stoka. Svarbu paminėti, kad ieškovė iš viso dirbo apie pusantro mėnesio, pati buvo pateikusi prašymą ją atleisti iš darbo nepasibaigus išbandymo laikotarpiui, todėl sutiktina, kad skirta drausminė nuobauda neatitiko pažeidimo sunkumo. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad įvertinus ieškovės darbo patirtį ir ateities perspektyvas, jos atleidimas iš darbo tokiu pagrindu (už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą) būtų neproporcingai sunkus savo pasekmėmis, vertinant jos pažeidimą bylos aplinkybių kontekste. Byloje įrodyta, kad ieškovė lankė kvalifikacijos kėlimo kursus ir jai įstatymo numatyta tvarka priklausė jos pasirinktu būdu numatyta kompensacija, t. y. ieškovei tinkamai išreiškus prašymą ir jį įforminus, ateityje būtų priklausę poilsio dienos. Galimai dėl nesupratimo ir nepatyrimo ji šia įstatymo galimybe panaudojo tinkamai to neįformindama.
Atleidžiant darbuotoją iš darbo šiuo pagrindu, svarbi ir DK 242 str. 2 d. numatyta drausminės nuobaudos skyrimo tvarka. Darbdavys visuose byloje pateiktuose įsakymuose nurodė, kad ieškovė dėl neatvykimo į darbą turi pateikti pasiaiškinimą ir tai pagrindžiančius duomenis. Nors 2011-01-03 įsakyme Nr. 11-01/001P (b. l. 11) darbdavys mini aplinkybę (4 p.), jog atsiradus pateisinamoms priežastims, apie kurių galimybę telefoninio pokalbio metu darbuotoja informavo darbdavį, įsakymas išviešinamas pirmąją jos atvykimo į darbą dieną, prieš tai gavus darbuotojos rašytinius paaiškinimus pagal 2010-12-24 ir 2010-12-31 įsakymus, tačiau pasibaigus ieškovės nedarbingumui, ji 2011-01-17, grįžusi į darbą, buvo supažindinta su trimis darbdavio įsakymais dėl tariamų pravaikštų (2010-12-24 Nr. 10-11/007P, 2010-12-31 Nr. 11-01-001P, 2011-01-17 klausimas rašytine forma), tačiau atsakovas iš esmės negavęs jokio rašytinio ieškovės pasiaiškinimo jau buvo priėmęs ir ją supažindino su 2011-01-14 Įsakymu Nr. 11-A-002P (b. l. 15, t.1), kuriuo ji nuo 2011-01-17 buvo atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. Jokio reikalavimo pasiaiškinti, kuris būtų ieškovei įteiktas prieš priimant įsakymą dėl jos atleidimo, byloje nepateikta, todėl atsakovas nesudarė reikiamų sąlygų ieškovei pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą, tuo pažeisdamas DK 240 str. 1 d. numatytą pareigą ir skyrė nuobaudą nesant pasiaiškinimo raštu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/200). Ieškovė atsiliepime į atsakovo skundą nurodė, kad kol nesibaigia DK 133 straipsnio nustatyti darbo vietos išsaugojimo terminai, negalimas ne tik darbo sutarties darbdavio iniciatyva nutraukimas, bet ir draudžiama imtis kokių nors su atleidimu iš darbo susijusių procedūrų (DK 131 str.). Įsakymas dėl atleidimo iš darbo priimtas Ieškovei esant laikinai nedarbingai, todėl darbdavys formaliai nesilaikė įstatymo leidėjo numatytų garantijų laikinai nedarbingai darbuotojai. Atsakovas atsiliepime į skundą teisingai nurodė, kad tokios garantijos taikomos tiems darbuotojams, kurie atleidžiami iš darbo su įspėjimu. Šiuo atveju nurodytu pagrindu ieškovė atleista iš darbo be įspėjimo, todėl pagal kasacinio teismo praktiką, būtų neteisinga naudotis tokios pat apimties teisine gynyba dėl ligos, kuria naudojasi darbuotojas, jeigu jis atleidžiamas be įspėjimo ir ne dėl darbo drausmės pažeidimo. Vertinant šią aplinkybę, pripažinta, jog darbdavys pasirinko savo sunkumu neadekvačią drausminę nuobaudą, bei nebuvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos, teismas panaikino šią nuobaudą (DK 242 straipsnio 2 dalis) bei taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, todėl dėl šios aplinkybės, taikytas tinkamas darbuotojos teisių gynimo būdas. Vertinant aplinkybę dėl ieškovės pateikto prašymo ją atleisti iš darbo pagal DK 107 str. 2 d., toks pareiškimas teisiškai nėra reikšmingas, kadangi ieškovei padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, neatvykus į darbą prieš šio pareiškimo pateikimą, darbdavys galėjo pasirinkti jos atleidimo pagrindą, t.y. ją atleisti, vertinant jos veiksmus neatvykus į darbą be pateisinamos priežasties, ar atleisti pagal ieškovės prašymą.
Dėl išmokų, pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisimo
Pirmos instancijos teismas priteisė ieškovės naudai išeitinę išmoką 1539,67 Lt ir vidutinį atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laiką, nustatydamas 2500 Lt sumą. Darbo sutarties 7 punkte šalys susitarė dėl DK 95 str. 5 d. nuostatų taikymo. Pateikta Pažyma (b. l. 184, t.1) patvirtina, kad šalys neginčijo, jog išlaidos kvalifikacijos kėlimo kursuose sudaro 1339,09 Lt. Atleidimo iš darbo atveju, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Byloje pateikta pažyma (b. l. 182, t. 1) patvirtina, kad darbdavys ieškovei jos atleidimo dieną turėjo sumokėti 761,45 Lt darbo užmokesčio. Darbdavys, atsiskaitydamas su atleidžiama darbuotoja, padarė įskaitymą ir į jos skolą įmonei už kvalifikacijos kėlimo kursus 1339,99 Lt įskaitė neišmokėtą darbo užmokestį 761,45 Lt. DK 225 str. numato išskaitų iš darbo užmokesčio dydžio apribojimus. DK 258 str. 1 d. numatė, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia neatlyginta žala gali būti neviršijant jo vidutinio mėnesio darbo užmokesčio išskaitoma iš darbo užmokesčio, darbdavio rašytiniu nurodymu. Nors pasak ieškovės, tokio rašytinio nurodymo darbdavys nepriėmė, tačiau vertinant 2011-01-03 Įsakymo Nr. 11-01/001P 7 p., kuriame numatyta galimybė neišmokėto darbo užmokesčio dalies sąskaita dengti darbuotojos skolą įmonei, galima būtų sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog būtent šis įsakymas laikytinas rašytiniu darbdavio nurodymu dėl išskaitos atlikimo. Tačiau vertinant atlikto įskaitymo faktą, svarbu vertinti tai, kad įstatymas leidžia daryti išskaitą vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio, tačiau pagal DK 225 str. 1 bei 3 dalių nustatytus išskaitų iš darbo užmokesčio dydžio apribojimus, tokia išskaita buvo atlikta viršijant Vyriausybės nustatyto mėnesinės algos dydį, nes darbdavys padarė įskaitymą visam neišmokėtam darbo užmokesčiui, apie tai pasisakė Valstybinė darbo inspekcija, tikrindama UAB „Ekskontrolierių konsultacijas“. Įstatymų leidėjas, nustatydamas išskaitų iš darbo užmokesčio ribojimus, tuo siekia dirbančiam asmeniui užtikrinti tam tikrą pragyvenimo lygį, bei suinteresuotumą dirbti, tuo tarpu tokia išskaita atlikta atleidžiant darbuotoją iš darbo. Ieškovė liko skolinga už darbdavio sumokėtus jos lankytus kvalifikacijos kėlimo kursus, todėl teisingai pirmos instancijos teismas sprendė, kad atleidimo iš darbo dieną su ieškove nebuvo atsiskaityta.
Nors ieškovė tik apeliaciniame skunde reikalauja darbo užmokesčio už šešias poilsio dienas, kuriomis ji lankė šeštadieniais apskaitos kursus, viso 437,82 Lt (po 72,97 Lt vidutinio darbo užmokesčio), tačiau CPK 414 str., 417 str. suteikia teisę teismui bylose pagal darbuotojo ieškinį patenkinti reikalavimus viršijančius pareikštus, o pagal CPK 302 str. apeliaciniam procesui taikomos Kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmos instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos. Konstatavus, kad ieškovė be teisėto pagrindo neatvyko į darbą 2010 metų gruodžio 24 d., laikotarpiu nuo 2010-12-27 iki 2011-01-03, bei darbdaviui vertinant, kad jos neatvykimas į darbą 2011 m. sausio 3 d. kvalifikuotinas, kai šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, iš esmės liko neišspręstas ieškovei kompensavimo klausimas DK 194 str., todėl tenkintinas reikalavimas ir priteistina ieškovės naudai 437,82 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio. Šiuo atveju visiškai nesvarbi aplinkybė ar atsakovas gavo iš Darbo biržos kompensaciją pagal atskirą sutartį. Kaip jau aukščiau pasisakyta, byloje nustatyta, kad atsakovui patikslinus duomenis, jam išmokėta kompensacijos už ieškovę dalis, buvo sumažinta ir atsakovas jokių neteisėtai paskaičiuotų subsidijų iš darbo biržos nėra gavęs ir kvalifikuoti jo veiksmus, kaip galimai nusikalstamus, pagrindo nėra.
Kadangi pripažinta, jog atleidimo dienai su ieškove nebuvo tinkamai atsiskaityta, todėl DK 297 str. 4 d. pagrindu, pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad turi būti sumokėta išeitinė pašalpa (dėl jos dydžio ir pagrindo apeliacinių skundų nėra), bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki tesimo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje ieškovės apeliacinis skundas visiškai atmestinas ir iš dalies tenkintinas atsakovo apeliacinis skundas, atitinkamai priteistą pirmos instancijos teismo nustatytą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos dydį mažinant iki 1000 Lt. Pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nurodė kriterijus, kuriais remiantis laikė, kad yra pagrindas nustatyti konkrečią sumą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu priteisė aiškiai per didelę išmoką. Priteista nustatyta 2500 Lt suma yra didesnė už ieškovei iš viso sumokėtą jos darbo metu pas atsakovą darbo užmokestį. Atsižvelgtina į itin trumpą ieškovės darbo trukmę pas atsakovą. Vertinamos ir jos neatvykimo į darbą priežastys, iš viso 7 dienas (nežiūrint, kad tik už neatvykimą vieną darbo dieną jai buvo paskirta drausminė nuobauda). Atmestinas ieškovės argumentas, kad šiuo atveju teismas negali mažinti priteistinos kompensacijos dydį net keliolika kartų. Pagal savo pobūdį ir trukmę, ieškovės neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties 7 dienas, nors ir atsižvelgiant į jos jauną amžių ir nepatyrimą, bei padarius išvadą, kad skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo yra per griežta, ypač vertinant tokio atleidimo iš darbo pasekmes jos ateities perspektyvų prasme, visgi atsižvelgtina, kad tokia išmoka būtų netinkama savo dydžiu sankcija darbdaviui.
Dėl delspinigių: teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas ne visiškai teisingai paskaičiavo ir priteisė delspinigių kiekį, viso 1,32 Lt. Kaip matyti iš darbo sutarties, ieškovei nustatyta 1600 Lt dydžio darbo užmokestis, kuris mokamas du kartus per mėnesį: einamojo mėnesio 19 - 21 dienomis (avansas) ir sekančio mėnesio 4 - 6 dienomis. Iš viso jai išmokėta už 2010 m. lapkričio mėn. 1040,03 Lt darbo užmokesčio bei avansas už gruodžio mėnesį 640 Lt. Atleidimo dienai darbdavys jai buvo skolingas darbo užmokestį už 2010 m. gruodžio mėnesį 317,87 Lt ir darbo užmokestį už 2011 metų sausio mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas 443,59 Lt. Sutiktina su apelianto UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ argumentu, jog visiškai neaišku už kokias dienas priteisti delspinigiai. Kadangi ieškovei buvo sumokėtas avansas už gruodžio mėnesį, todėl darbo užmokestis už šį mėnesį (317,87 Lt) turėjo būti sumokamas 2011 metų sausio mėn. 4 - 6 dienomis. Nors ieškovė darbe nebuvo nuo 2010-12-24 iki 2011-01-17, tačiau darbdavys turėjo pareigą jai sumokėti sutartu laiku, t. y. sausio 4 - 6 dienomis priklausantį darbo užmokestį už gruodžio mėnesį. Įsakymas dėl delspinigių dydžio patvirtinimo numato 0,07 procentų delspinigių nuo neišmokėtos sumos, skaičiuojant po 7 kalendorinių dienų, kai darbo užmokestis turėjo būti sumokėtas. Ieškovei atsirado pareiga reikalauti delspinigių nuo 2011 metų sausio 14 dienos iki jos atleidimo iš darbo dienos, t. y. sausio 17 d., už tris dienas, todėl jai turi būti priteista 0,66 Lt delspinigių.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo
LR DK 250 str. numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Neturtinės žalos kompensacijos sąlygos, pagrindai ir dydis nustatomi vadovaujantis CK 6.250 str. įtvirtintais kriterijais bei pagrindais. LR CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnioji teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresniajai darbo teisinių santykių šaliai, suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, atleidžiant darbuotoją iš darbo, tad keliami griežtesni teisių ir pareigių bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti įgalinimais. Tai ypač svarbu dėl to, kad asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso socialinė, materialinė ir psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006-01-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-10/2006).
Vertinant ieškovės nurodytas aplinkybes dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp ieškovės nurodytų aplinkybių vertinant atsakovo elgesį bei jos gydymosi 2011-02-22 VšĮ Vilniaus psichoterapijos psichoanalizės centre. Pirmos instancijos teismas, iš esmės teisingai vertino aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė jai padarytą turtinę žalą, 196,04 Lt gydymosi išlaidų minėtame centre priteisimą, bei pagrindus atlyginti 3000 Lt neturtinę žalą. Pats savaime gydymasis pas Centro psichiatrą, skundžiantis įtampa, nerimu, pablogėjusia sveikata visais atvejais negalėtų būti vertinamas kaip aplinkybė, sukelianti kokius tai dvasinius išgyvenimus. Neįrodyta, kad galima ieškovės įtampa bei su tuo susiję pergyvenimai, galėjo atsirasti dėl kokių tai neteisėtų atsakovo veiksmų, neįrodytas priežastinis ryšys. Kaip jau ne kartą nurodyta, ieškovė buvo jauno amžiaus, jai tai buvo pirmas darbas ir savaime suprantama, kad pats darbas (pirmas gyvenime, neturint jokio patyrimo) galimai buvo susijęs su įtampa. Tačiau tai nereiškia, kad tokia įtampa, jos pergyvenimai buvo priežastiniame ryšyje su atsakovo, kaip darbdavio, kokiais tai neteisėtais veiksmais. Kaip teisingai nurodė atsakovas, ieškovė pas gydytoją kreipėsi praėjus beveik mėnesiui po jos atleidimo iš darbo, gydymas truko gana trumpą laiką. Kaip pripažįsta pati ieškovė, šiuo metu ji dirba užsienyje, todėl galimai neigiamų pasekmių, kas liečia bendravimą ar darbo suradimą, tuo pačiu ir pragyvenimo šaltinį, ji nėra patyrusi. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pats darbas (pirmas jos gyvenime), jo pobūdis, galimai ieškovės nepatyrimas ir pagaliau, šio darbo netekimas darbdavio iniciatyva, tuo pačiu ir pragyvenimo šaltinio netekimas, neabejotinai galėjo sukelti neigiamus išgyvenimus, kokius tai negatyvius emocinius potyrius, pagaliau vienokį ar kitokį stresą, nepatogumus, nuoskaudas, tačiau visos šios aplinkybės pačios savaime nesudaro pagrindo turtinei ir neturtinei žalai priteisti, kadangi neįrodyti neteisėti atsakovo veiksmai, kurie yra priežastiniame ryšyje su nurodytomis pasekmėmis (CPK 178 str.). Vertinant šio laikmečio praktiką, daugelis jaunų žmonių ieško darbo ir įsidarbina užsienyje, todėl argumentas, kad ji dėl kokių tai netinkamų atsakovo veiksmų turėjo ieškotis darbo svetur, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Vertinant ar adekvati pagal savo sunkumą ir pasekmes jai paskirta drausminė nuobauda, atsižvelgė į tas aplinkybes, kad dėl ieškovės jauno amžiaus ir galimo nepatyrimo ji galėjo nevisiškai suprasti ir vertinti kai kurias aplinkybes, susijusias su jos tiesioginių pareigų atlikimu (pareiga atvykti į darbą), bei kompensacijos už kvalifikacijos kursų lankymą poilsio dienomis tinkamu įforminimu, kas lėmė įvykių seką, dėl ko ji buvo atleista iš darbo, todėl kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas yra tinkama satisfakcija šių įvykių kontekste. Pagaliau ieškovei priteista išeitinė išmoka bei pakeista atleidimo iš darbo formuluotė, tokiu būdu jos pažeistos teisės tinkamai apgintos kitais įstatyme numatytais darbuotojo teisių gynimo būdais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo sumažino jai priteistinų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį iki 1000 Lt. Nurodė, kad tokios išlaidos realios, būtinos ir pagrįstos. Nurodė, kad teisinė pagalba byloje buvo teikta nuo 2011 metų vasario mėn., bylos nagrinėjimas truko beveik du metus. Sugaištas laikas nagrinėjant bylą ilgas, atstovės parengtų procesinių dokumentų kiekis, apimtys yra didelės, todėl tokių išlaidų mažinimas yra nepagrįstas.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo išvada, kad atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti 1996,50 Lt yra aiškiai per didelės, yra nepagrįsta. Ši suma atitinka Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas. Neaišku kokia proporcija buvo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.
Teisėjų kolegija sutinka su abiejų šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio nepagrįstumo. Pirmos instancijos teismas ne tik visiškai nemotyvavo ir nenurodė proporcijos, kokia vadovaujantis priteisė bylinėjimosi išlaidų dydį, tačiau ir darė užskaitą, visiškai neaišku kokiai daliai ir kurios šalies tokias bylinėjimosi išlaidas užskaitydamas. Civilinio proceso kodeksas iš viso nenumato galimybės daryti priteisiamų bylinėjimosi išlaidų įskaitymus. Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismo sprendimas keičiamas iš dalies, tenkinant iš dalies abiejų šalių apeliacinius skundus, todėl bylinėjimosi išlaidos patirtos pirmos instancijos teisme, perskirstomos iš naujo. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 4472 Lt, atsakovas - 1996,50 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad bylos trukmė ilga, procesas tęsėsi beveik du metus, byloje pateiktų procesinių dokumentų kiekis žymus, jų apimtys reikalavo didelių laiko sąnaudų, nors teismų praktika šios kategorijos bylose yra gausi, tačiau vertinant faktinių aplinkybių gausą, tokios praktikos taikymui taip pat reikalingos didelės laiko sąnaudos. Sutiktina su atsakovo skunde nurodytu argumentu, kad jo prašomas 1996,50 Lt bylinėjimosi išlaidų dydis advokato pagalbai apmokėti, vertinant šios bylos kontekste yra pagrįstas, protingas ir atitinka 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytas rekomendacijas, tačiau visgi pagrindinis ieškovės ieškinio reikalavimas, pripažinti jai paskirtą drausminę nuobaudą patenkintas, o iš dalies tenkinti piniginio pobūdžio reikalavimai, susiję su atsiskaitymu, todėl atsakovo naudai šios išlaidos mažinamos iki 500 Lt. Vertinant ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, visgi sutiktina, jog toks dydis iš dalies turi būti mažinamas, kadangi abi šalys vienodą laiko trukmę dalyvavo bylos nagrinėjime, tačiau atsižvelgiant į ieškovės pateiktų procesinių dokumentų kiekį, juose išdėstytų argumentų kiekį, įvertinus laiką būtiną surinkti rašytinius įrodymus, pagrįsta ir protinga bei teisinga jos naudai priteisti 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis reikalavimas, panaikinti ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą, patenkintas, o išmokos susijusios su jos atleidimu iš darbo priteistos remiantis įstatymo pagrindais ir suformuota teismine praktika, bei įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, todėl priteisiant bylinėjimosi išlaidas, į tenkintų ir atmestų turtinio pobūdžio reikalavimų dydį neatsižvelgiama.
Iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, žyminis mokestis už turtinio pobūdžio reikalavimus, nuo kurių ieškovė yra atleista, viso 120 Lt. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies keisdamas priimtą sprendimą, ieškovės reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo tenkina iš dalies ir priteisia jos naudai 437,82 Lt, taip pat paliktinas nepakeistas sprendimas dėl 1539,67 Lt išeitinės išmokos priteisimo ir sumažinta priteista vidutinio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką suma iki 1000 Lt, todėl nuo bendrai priteistos 2977,49 Lt sumos priteistina iš atsakovo žyminis mokestis, viso 89,32 Lt valstybės naudai (CPK 93 str.). Kiti turtinio pobūdžio reikalavimai yra atmesti.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto argumento, sprendimo vykdymo atgręžimo klausimu, kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, dėl delspinigių priteisimo ir vidutinio atlyginimo už priverstinę pravaikštą dydžio sumažinimo, kitoje dalyje toks apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kadangi jie neturi reikšmės vertinant priimto teismo sprendimo teisėtumą.
Ieškovė pateikė teismui duomenis, jog ji patyrė apeliacinėje instancijoje 2964,50 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 1996,50 Lt už apeliacinio skundo parengimą ir 968 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Prašymas priteisti šias bylinėjimosi išlaidas tenkintinas iš dalies, kadangi ieškovės apeliacinis skundas patenkintas dalinai, šios išlaidos mažintinos iki 2000 Lt.
Patenkinus iš dalies atsakovo apeliacinį skundą, dalis jo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 45 Lt patenkintų reikalavimų daliai, priteistinas iš ieškovės atsakovo naudai (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą dalyje pakeisti ir šioje dalyje teismo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:
„Priteisti ieškovei V. D. iš atsakovo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ 437,82 Lt (neatskaičius mokesčius) (keturis šimtus trisdešimt septynis litus 82 centus) darbo užmokesčio, vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką 1000 Lt (neatskaičius mokesčius) (vieną tūkstantį litų), 0,66 Lt delspinigių, bei 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės V. D. atsakovo UAB ,,Ekskontrolierių konsultacijos“ naudai 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ 89,32 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei“.
Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB ,,Ekskontrolierių konsultacijos“ ieškovės V. D. naudai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės V. D. 45 Lt atsakovo UAB ,,Ekskontrolierių konsultacijos“ naudai.