Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-04-06 nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininko (toliau – ir Institucija) 2016-12-29 nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK, redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) 127 str. 2 d. 42 eurų bauda.

Jis nubaustas už tai, kad 2016 m. gruodžio 15 d., 14.52 val., (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., vairuodamas automobilį „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apvažiuodamas jam iš dešinės pusės šalia kelio stovinčius automobilius, nepraleido priešpriešais atvažiuojančio automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Tokiais savo veiksmais R. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 136.3, 139 p. reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.

Nesutikdamas su nutarimu R. S. padavė skundą Panevėžio miesto apylinkės teismui, prašydamas panaikinti Institucijos nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, kadangi jis šio teisės pažeidimo nepadarė.

Skundžiama 2017-04-06 nutartimi R. S. skundas atmestas, o Institucijos 2016-12-29 nutarimas paliktas nepakeistas.

Automobilio „Audi A3“ vairuotojas M. K. 2016-12-28 paaiškinime nurodė, jog nematė ir tiksliai negali pasakyti, ar automobiliai buvo sustoję, bet po to jau teigė, kad abu automobiliai judėjo. Tokie jo parodymai patvirtina jo neatidų vairavimą: viršijo leistiną greitį šioje gatvės atkarpoje; automobilių susidūrimo iš karto nepamatė, o jį pastebėjo tik vėliau.

Mano, kad automobilyje „Audi A3“ važiavusio keleivio I. M. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Savo paaiškinime jis nurodė, kad kalbėjo telefonu ir nepastebėjo, kaip viskas vyko. Tačiau kartu jis teigė, jog M. K. važiavo leistinu greičiu. Šio liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kaip prieštaringi.

Pažymi, kad niekur nėra užfiksuotas policijos pareigūno K. M. minimas įrodymas, jog abu automobiliai susidūrimo metu judėjo. Tai neatitinka faktinių įvykio aplinkybių ir nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, nors teismas šiuo įrodymu rėmėsi kaip patikimu. Nuo pat pradžių nesutiko ir nepripažino savo kaltės, kadangi susidūrimo metu jo automobilis stovėjo. Automobilio „Audi A3“ vairuotojas M. K. ėmė judėti pirmyn, taip priimdamas sprendimą „prasibrauti“ pro akivaizdžiai per siaurą tarpą automobiliui. Šias aplinkybes jis nurodė iš karto. Tai, kad policijos pareigūnai netinkamai ir neatidžiai užfiksavo duomenis, patvirtina ne tik administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, jog jis pažeidė KET 9 p., 114 p. reikalavimus, bet ir neteisingai nubraižyta eismo įvykio schema. Tuo metu gatvėje stovėjo 5 automobiliai, kuriuos jis norėjo aplenkti, tačiau policija pažymėjo tik keturis. Kadangi gatvės kraštuose buvo nenuvalyto sniego, automobiliai stovėjo toliau nuo bordiūro, ypač trečiasis automobilis „Audi“, todėl važiuojamoji dalis buvo dar siauresnė. Tačiau fiksuojant įvykio aplinkybes šio fakto niekur nėra užfiksuota. Policijos pareigūnai atstumą matavo tik nuo bordiūrų, nėra matmens nuo stovėjusio automobilio iki jo automobilio „VW Polo“ (fotonuotrauka 145200). Policijos pareigūnai nesiekė išsiaiškinti įvykio aplinkybių tik atvykę į eismo įvykio vietą. Jo kaltė iš karto buvo nustatyta automobilio padėtimi priešpriešinio eismo juostoje.

Mano, kad vien tai, jog eismo įvykis įvyko priešpriešinio eismo juostoje, nepatvirtina jo kaltės. KET 128 p. imperatyviai nurodo, kad „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“. Šis imperatyvus taisyklių punktas taikomas abejomis eismo kryptimis judančioms transporto priemonėms. Nėra abejonių, jog automobilio „Audi A3“ vairuotojas M. K. pastebėjo jo automobilį, tai jis patvirtino ir savo paaiškinime. Tai, kad neįvertinęs važiuojamosios dalies pločio ir neįsitikinęs, kad galės saugiai apvažiuoti kliūtį, pasirinko manevrą, t. y. pravažiuoti pro akivaizdžiai siaurą tarpą, M. K. taip pat patvirtino savo paaiškinime. Taigi remiantis vairuotojų paaiškinimais matyti, kad automobilio „Audi A3“ vairuotojas M. K. pažeidė KET 128 p. reikalavimą sustoti arba apvažiuoti saugiai, taip padarė žalą jo turtui. KET 101 p. taip pat įtvirtina pareigą vairuotojui, nutarusiam pradėti daryti manevrą, įsitikinti, jog tai daryti yra saugu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeičia iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį P. Į. nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį naująjį ANK vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymu (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869), kurio 5 str. 4 d. numatyta, jog kitais, 5 str. 2 ir 3 d. nenurodytais, atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK, todėl atsižvelgus į šią įstatymo nuostatą, apelianto skundas nagrinėjamas pagal ATPK nuostatas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju R. S. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., padarymo, nesutinka su byloje esančiu įrodymų vertinimu, mano, kad netinkamai buvo nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei netinkamai pritaikytas įstatymas. Apeliantas nurodo, kad pareigūnai nepagrįstai jį apkaltino, jog jis, vairuodamas automobilį „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apvažiuodamas jam iš dešinės pusės stovinčius automobilius, nepraleido priešpriešais atvažiuojančio automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, nes tokio pažeidimo jis nepadarė. Mano, kad priešpriešais automobiliu „Audi A3“ atvažiavęs M. K. turėjo arba leisti jam pabaigti daryti manevrą, arba leisti jam grįžti iki automobilių, kuriuos jis lenkė, pradžios, o ne „brautis“ pro akivaizdžiai siaurą automobiliams prasilenkti tarpą, neįsitikinęs, jog važiuoti yra saugu. Atsižvelgiant į šiuos skundo argumentus, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad pažeidėjas padarė jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.

Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Be to, apygardos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiais, kad teismas, priimdamas sprendimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, o kurios ne ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi pareigūnai įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų matyti, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismo išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 str. Apylinkės teismas, laikydamasis minėto straipsnio reikalavimų, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė, išanalizavo bei įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palygino juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą ir kuriuos įrodymus atmeta, paneigdamas juos kitais bylos duomenimis. Aukštesnės instancijos teismas visiškai pritardamas apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, daro išvadą, kad reikšmingos kaltės ir pažeidimo kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido Institucijai bei apylinkės teismui tinkamai įvertinti apelianto atsakomybės pagal ATPK 127 str. 2 d. klausimą. Tai, kad pažeidėjo nurodomos aplinkybės tiek Institucijos, tiek teismo vertinamos jam nepalankiai, o priimtas sprendimas neatitinka jo lūkesčių, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai, šališkai ir neobjektyviai įvertinti bylos įrodymai. Apeliaciniame skunde dėstomas subjektyvus bylos įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį laikyti nepagrįsta ir ją naikinti.

Aukštesnės instancijos teismas pastebi, kad R. S. apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškais motyvais kaip ir jo skundas apylinkės teismui, apeliantas dėsto versiją, kuria neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, t. y. teigia, jog dėl eismo įvykio kaltas M. K., o ne jis, nes M. K. važiavo didesniu nei leistinas greičiu, vietoj to, kad būtų leidęs jam pabaigti manevrą arba leidęs jam automobiliu pasitraukti atgaline eiga ir grįžti atgal iki stovinčių automobilių, kuriuos jis lenkė, pradžios, priėmė sprendimą važiuoti toliau ir kliudė jo automobilį. Tačiau pažymėtina, jog apylinkės teismas, nagrinėdamas pažeidėjo skundą dėl Institucijos nutarimo, atliko įrodymų tyrimą ir šią R. S. versiją skundžiamoje nutartyje išsamiai išnagrinėjo bei motyvuotai ją paneigė. Su šios nutarties motyvais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas ir jų nebekartoja. Pateiktame apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, paneigiančių apylinkės teismo išvadas bei argumentus, o vien tai, kad R. S. nepripažįsta savo kaltės, nėra pagrindas tenkinti jo skundą.

Konstatuotina, jog tiek Institucija, priimdama nutarimą, tiek ir skundą dėl Institucijos nutarimo nagrinėjęs apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų K. M., M. K., I. M. parodymais, teisingai įvertino įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykio vietos schemos bei fotonuotraukų duomenis bei kitą bylos medžiagą. Netikėti ar abejoti šių asmenų parodymais bei apylinkės teismo nutartyje įvertintais kitais įrodymais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad paminėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia apkalbėti būtent R. S., tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas.

R. S. skundo teiginiai, kad M. K. ženkliai viršijo leistiną greitį ir tai buvo eismo įvykio kilimo priežastis, yra tik niekuo nepagrįstos apelianto prielaidos. Tiek iš paminėtų liudytojų, tiek ir iš kitų bylos duomenų darytina neabejotina išvada, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo paties R. S. veiksmai, kai jis išvažiavo į priešingą eismo juostą priešais atvažiuojantį M. K. vairuojamą automobilį „Audi A3“ ir jo nepraleido, t. y. nedavė kelio savo eismo juosta važiavusiam M. K.. Nors skunde R. S. cituoja KET reikalavimus, kurie numato, jog pradėdamas manevrą vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, tačiau nagrinėjamu atveju, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, pats apeliantas šio reikalavimo nesilaikė.

Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Institucijos nutarimu, kurį paliko galioti skundžiama nutartimi apylinkės teismas, R. S. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d., jo padarytas pažeidimas įrodytas ir aukštesniajam teismui abejonių nekelia, todėl panaikinti apylinkės teismo nutartį ir Institucijos nutarimą, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, bei nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1869) 5 str. 4 d. ir ATPK 302 ¹⁰ str., 302 ¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

R. S. skundo netenkinti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.