Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Telšių rūmų) 2018 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, D. U. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. U. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 5 d., laikotarpiu nuo 9 val. iki 10 val., ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas adresu – (duomenys neskelbtini), išstumdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio pastato tualeto viršutinį langą ir taip įsibraudamas į įmonės patalpas, iš pastato antrame aukšte esančio kabineto pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – nešiojamą kompiuterį „Asus Vivo Book A540LA Chocolate Black“, 323,93 eurų vertės, du nešiojamus kompiuterius „Lenovo B51-80 15.6“, kurio vieneto vertė 243,55 eurai, bendros 487,10 eurų vertės, nešiojamo kompiuterio dėklą, 10 eurų vertės, iš viso pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už 821,03 eurą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tik prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, ir apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam D. U. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų iš esmės nepažeidė.

D. U. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad D. U. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantas skunde teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, kadangi jis gera valia tyrėjai atidavė vieną iš trijų pavogtų kompiuterių. Byloje nustatyta, kad D. U. pavogė tris kompiuterius ir vieną nešiojamojo kompiuterio krepšį, kurių bendra vertė yra 821,03 Eur. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prisipažino, kad du pavogtus kompiuterius pardavė lombarde ir gavo 160 Eur, kuriuos išleido, o trečią kompiuterį pasiliko sau ir jį slėpė pas savo seserį, pas kurią gyveno nusikalstamos veikos padarymo metu, kambaryje už spintos. Byloje taip pat nustatyta, kad lombardo “ (duomenys neskelbtini)” pardavėja pateikė du vogtus nešiojamuosius kompiuterius (1 t. 40–46 b. l.), o trečią kompiuterį savanoriškai pateikė pats nuteistasis D. U. (1 t. 47 b. l.). Taigi, grąžinus nukentėjusiajam pagrobtą turtą, žala nebuvo padaryta, todėl pripažinti, kad D. U. atlygino nusikaltimu padarytą žalą, nėra pagrindo. Dėl to D. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat nėra pagrindo. Kitų nuteistojo D. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei, kad nusikalstamą veiką D. U. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad šios aplinkybės jo atsakomybę sunkinančiomis pripažintos nepagrįstai.

Nors byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio metu D. U. buvo neblaivus (nei vienas iš liudytojų neparodė, kad D. U. buvo girtas), taip pat girtumas D. U. nebuvo nustatytas, nes jis nebuvo iš karto sulaikytas po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. U. prisipažino, kad prieš įvykdydamas nusikalstamą veiką jis išgėrė 4 butelius po 0,5 litro alaus ir 2 butelius po 0,5 litro sidro, kad apsvaigęs nuo alkoholio nusprendė eiti namo, tada nusprendė įsibrauti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas (1 t. 154–156 b. l.), o teisme apeliantas nurodė, kad būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs (2 t. 10 b. l.). Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu D. U. prisipažinimą dėl išgerto alkoholio kiekio ir tai kad jis vagystę nusprendė įvykdyti būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei į tai, kad teisme apeliantas nurodė, jog būdamas blaivus nebūtų taip pasielgęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Apeliaciniame skunde D. U. teigia, kad nei vieno teismo sprendimu jis nebuvo pripažintas recidyvistu, nusikalstamą veiką padarė praėjus gana ilgam laiko tarpui, kad BK 27 straipsnis neteko galios. Tokie nuteistojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Nors nei vienu ankstesniu teismo sprendimu D. U. nebuvo pripažintas recidyvistu, tai nereiškia, kad jis nėra recidyvistas. Pažymėtina, kad pagal tebegaliojantį BK 27 straipsnį, reglamentuojantį nusikalstamų veikų recidyvą, (šis BK straipsnis nepanaikintas ar netekęs galios, kaip skunde teigia apeliantas) numato, kad teismo sprendimu asmuo pripažįstamas pavojingu recidyvistu. Be to, BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, ir toks asmuo yra recidyvistas. Iš bylos matyti, kad paskutinį kartą D. U. buvo teistas 2014-10-10 už tyčines nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 3 dalį. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Kaip matyti, 2014-10-10 nuosprendžiu D. U. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 2 dalis, 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis). Iš pažymos apie D. U. ankstesnius teistumus matyti, kad jis 2014-10-10 nuosprendžiu, pakeistu 2015-02-26, 2015-06-23 nutartimis, paskirtą bausmę – 4 metus 10 mėnesių laisvės atėmimo – realiai atliko Vilniaus pataisos namuose, iš kurių buvo paleistas tik 2017-03-06 (1 t. 79–92 b. l.). Įvertinus paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, daroma išvada, kad 2017-11-05 vagystės metu teistumas D. U. pagal 2014-10-10 nuosprendį nebuvo išnykęs. Duomenų, kad teistumas būtų panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra, taip pat tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Taigi, apeliantas naują nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, todėl ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo skirti jam mažesnę bausmę, nei numatyta BK 178 straipsnyje.

Nuteistasis nevedęs, iki suėmimo nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, duomenų, patvirtinančių jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog jis dirbo, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Taip pat iš bylos matyti, kad D. U. baustas administracine tvarka 2017-11-12 už tai, kad būdamas neblaivus (nustatytas girtumas 1,98 promilės) vairavo dviratį. Nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. U. padarė būdamas teistas 5 kartus (neįskaitant skundžiamo nuosprendžio) (2012-12-10 pagal BK 304 straipsnio 1 dalį; 2013-01-21 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį; 2013-04-30 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1, 3 dalis; 2013-07-30 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį; 2014-10-10 pagal BK 178 straipsnio 1, 2 dalis, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį), tarp jų ir už nusikalstamas veikas nuosavybei (vagystes), taip pat buvo teistas ir užsienyje (Norvegijoje ir Švedijoje). Nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. U. padarė neišnykus teistumui pagal ankstesnius nuosprendžius bei praėjus vos 8 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš pažymos apie nuteistojo ankstesnius teistumus matyti, kad anksčiau D. U. paskirtomis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Skirti nuteistajam kitą bausmės rūšį, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje, – baudą (už apysunkį nusikaltimą nustatoma bauda nuo 100 MGL (3766 Eur) iki 4000 MGL (150 640 Eur) (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas), areštą, laisvės apribojimą – nėra pagrindo.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą apysunkį nusikaltimą paskirta bausmė yra mažesnė nei sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, daroma išvada, kad D. U. paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir D. U. paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu paskirdamas galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. U. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl to konstatuojama, kad nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, švelninti jos nėra pagrindo.

Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir nuteistajam paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę nėra pagrindo, nes nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai turi būti nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, nėra nustatyta kitų aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalyje.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors D. U. nuteistas už apysunkį nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 puntu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Telšių rūmų) 2018 m. kovo 6 d. nuosprendžio.