- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-29
- Bylos Nr.
- 2S-517-794/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- I. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarties nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuotas asmuo bankrutavęs AB bankas Snoras),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjui I. B. iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė M. T., nustatė keturių mėnesių terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. vasario 4 d. 2015 m. birželio 2 d. nutartimi terminas fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projektui pateikti pratęstas iki 2015 m. liepos 1 d.
2016 m. birželio 4 d. bankroto administratorius pateikė teismui tvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą. Paaiškino, kad 2016 m. birželio 2 d. įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kurio metu vienintelis bankrutuojančio asmens kreditorius BAB Snoras pritarė pareiškėjo parengtam fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planui su sąlyga, kad nustatytas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo 18 mėnesių terminas būtų pakeistas į 60 mėnesių. Tačiau tokio plano projekto pareiškėjas neteikė tvirtinti kreditorių susirinkimui, o administratorius neteikė išvados dėl banko patvirtinto plano įgyvendinimo galimybių. Todėl banko veiksmai traktuotini kaip nepritarimas (pritarimas su išlygomis).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjui ir jo bankroto administratoriui terminą patikslinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą ir jį pateikti kreditorių susirinkimui tvirtinti Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 str. 3 d. nustatyta tvarka prieš pateikiant jį iš naujo tvirtinti teismui.
2015 m. liepos 16 d. bankroto administratorius pateikė teismui tvirtinti bankrutuojančio asmens I. B. patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektą. Paaiškino, kad 2015 m. birželio 2 d. įvyko pakartotinis kreditorių susirinkimas, kuriame bankas pritarė parengtam fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planui su sąlyga, kad nustatytas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo 36 mėnesių terminas būtų pakeistas į 5 metus. Tačiau tokio plano projekto pareiškėjas neteikė tvirtinti kreditorių susirinkimui, o administratorius neteikė išvados dėl banko patvirtinto plano įgyvendinimo galimybių. Todėl banko veiksmai traktuotini kaip nepritarimas (pritarimas su išlygomis). Planas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, yra teisėtas bei kompromisinis.
Suinteresuotas asmuo BAB bankas Snoras prašė, jog bankrutuojančiam asmeniui būtų nustatytas ilgesnis terminas planui įgyvendinti, nes priešingu atveju būtų pažeidžiami kreditoriaus interesai bei siekiama greičiau nurašyti skolas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi I. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo plano atkūrimo plano nepatvirtino ir bankroto bylą nutraukė. Teismas nustatė, jog FABĮ 7 straipsnyje nurodyti reikalavimai plane yra aptarti ir išanalizuotos galimybės jį įvykdyti, pagal esamą realią padėtį, plane nurodyta kiekvieną mėnesį būtiniems pareiškėjo poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos, išlaidų bankroto procedūroms atlikti ir atlyginimo už bankroto administravimo teikiamas paslaugas tvarka ir dydis. Tačiau teismas nesutiko, jog plano įgyvendinimo trukmė, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių (46) ir galimybes papildomai įsidarbinti, atitinka protingumo kriterijų. Pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorinius finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Pažymėjo, kad FABĮ nenustato kreditoriams teisės koreguoti planą, teismas taip pat neturi teisės daryti kokius nors pateikto plano pakeitimus. Nustatė, jog kreditorių susirinkimui planas buvo teiktas du kartus, tačiau nors skolininkas bandė siekti kompromiso su kreditoriumi, jo siūlomoms pastaboms iš esmės nepritarė. Teismas bankrutuojančio asmens motyvų dėl FABĮ pakeitimo projekte numatyto sutrumpinto bankroto procedūrų termino laikė teisiškai nereikšmingais, kadangi tuo metu galiojanti FABĮ 7 str. 5 d. redakcija numatė maksimalų penkerių metų plano įgyvendinimo terminą. Teismas itin reikšminga aplinkybe laiko tai, kad suinteresuotas asmuo yra bankrutuojantis juridinis asmuo, kuris taip pat yra suinteresuotas kuo didesnio kreditorinių reikalavimų patenkinimu. Pažymėjo, jog pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės rasti kompromisinį sprendimą su kreditoriumi dėl plano įgyvendinimo trukmės, o įvertinus nuoseklią kreditoriaus poziciją pagrįstai tikėtis teisinių pasekmių, jei teismas atsisakytų tokį planą tvirtinti. Teismas sutiko su kreditoriaus nurodytu argumentu, jog viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriumi. Nenustatė, jog pareiškėjas dėjo visas įmanomas pastangas susirasti darbą, bei pateikti patikslintą planą, kuriame būtų atsižvelgta į vienintelio kreditoriaus pastabas. Todėl padarė išvadą, jog plano patvirtinimas pažeistų FABĮ paskirtį sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Tokio bankroto proceso metu naudą iš esmės gautų vien tik fizinis asmuo, kuris būtų atleistas nuo esamų įsipareigojimų ir bankroto administratorius, gavęs atlyginimą už savo paslaugas bankroto proceso metu, kai tuo tarpu galimybė kreditoriui patenkinti jo kreditorinius reikalavimus iš esmės nepadidėtų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas I. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Paaiškino, kad teismas išvadas padarė remdamasis vien tik prielaidomis, nepateikdamas jokios konkrečios, įrodymų vertinimu pagrįstos argumentacijos, taip pat nesiimdamas papildomų priemonių rinkti įrodymus, kurie būtų galėję paneigti arba patvirtinti, kad neužtikrina kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros, yra parengtas atsižvelgiant išimtinai tik į pareiškėjo interesus. Teismas net nenurodė jokių konkrečių plano trūkumų, nenurodė kokių duomenų jam trūko. Teismas akivaizdžiai prioritetą suteikė kreditoriui, reikšminga aplinkybe laikydamas tai, kad bankas yra bankrutuojantis juridinis asmuo, suinteresuotas kuo didesnio kreditorių reikalavimų patenkinimo, kuris laikytinas įmanomu tik per maksimalų įstatyme numatytą terminą. Tuo tarpu į aplinkybę, jog pareiškėjas patikslintame plane vietoj 18 mėnesių plano įgyvendinimo termino nurodė dvigubai ilgesnį terminą, taip išreikšdamas aiškų tikslą pasiekti kompromisą su kreditoriumi, nebuvo atsižvelgta. Neaišku kodėl pareiškėjui turėjo būti aiški kreditoriaus pozicija ir galimos teisinės pasekmės, nesutikus su kreditoriumi. Tokiu atveju apie kompromisą negali būti ir kalbos, nes prioritetas teikiamas tik kreditoriaus interesams. Pats kreditorius, nurodydamas, kad nepritaria parengtam plano projektui, nenurodė plano neatitikimų įstatyme įtvirtintiems reikalavimams, ar duomenų, kad planas pažeidžia kreditoriaus interesus. Pareiškėjo sveikata yra bloga, jis yra iš dalies darbingas (35 proc.), todėl jo galimybės įsidarbinti yra menkos, nes net pilnai darbingi asmenys susiduria su įdarbinimo problemomis. Pareiškėjas deda maksimalias pastangas įsidarbinti, yra užsiregistravęs darbo biržoje. Šiuo metu objektyviai negali pateikti duomenų apie planuojamas gauti pajamas, kadangi ekonominė situacija nepriklauso nuo jo valios. Plane aiškiai išreikštas ketinimas dėti maksimalias pastangas finansinei būklei pagerinti, todėl į tai turėjo būti atsižvelgta. Be to, plane visi mokėjimai, viršijantys teismo nustatytą būtinųjų poreikių sumą, yra skiriami administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimų tenkinimui. Pareiškėjo gaunamos periodinės pajamos, atskaičius būtinųjų poreikių išlaidas, nėra pakankamos net pilnai padengti bankroto administravimo išlaidoms. Todėl kreditoriaus reikalavimai galės būti tenkinami tik iš parduoto turto. Kuo ilgesnis bankroto proceso laikotarpis bus nustatytas, tuo didesnė administravimo išlaidų suma susikaups ir turės būti išmokėta iš lėšų, gautų pardavus turtą. Tokiu būdu mažės kreditoriams tenkanti lėšų suma. Vienintelis kreditorių reikalavimų tenkinimo šaltinis yra dviejų garažų pardavimo pajamos. Garažus numatoma pardavinėti kaip įmanoma greičiau, todėl 36 mėnesių laikotarpis yra visiškai pakankamas nekilnojamojo turto pardavimui už rinkos sąlygas atitinkančią kainą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo BAB bankas Snoras atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Paaiškino, kad plane nustatytas jo įgyvendinimo 36 mėnesių laikotarpis, numatant, jog kreditoriaus reikalavimai per šį laikotarpį bus tenkinami tik iš parduoto turto, kadangi pareiškėjo pajamos yra mažos. Tačiau apeliantas pats nurodo, jog įsidarbins, jei tokia galimybė atsiras. Todėl maksimalus plano įgyvendinimo laikotarpis suteikia didesnes galimybes įsidarbinti ar gauti kitos rūšies pajamų, iš kurių galės būti padengta didesnė skola kreditoriui. Bankas yra likviduojamas, todėl iš gautų lėšų bus tenkinami jo kreditorių reikalavimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 ir 8 str. nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui. Tuo atveju, jei kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 str. 3 d.). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 str. 1 d. 2 p.). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, teismas turi teisę patvirtinti mokumo atkūrimo planą tik dviem FABĮ 8 str. 3 d. numatytais atvejais, t. y. kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus (FABĮ 8 str. 8 d.). Tačiau prieš tai, teismas turi patikrinti, ar pareiškėjas laikėsi įstatyme nustatytos plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros. Nustatęs, kad pareiškėjas nesilaikė plano tikslinimo procedūros, teismas turi netenkinti jo prašymo ir netvirtinti pateikto plano (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis Nr. 3K-3-128-378/2016).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. birželio 2 d. įvyko pirmasis fizinio asmens kreditorių susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pritarimo mokumo atkūrimo planui. Kreditorių susirinkimui buvo pasiūlytas administratoriaus parengtas mokumo atkūrimo plano projektas, kuriam vienintelis pareiškėjo kreditorius BAB bankas Snoras pritarė su išlyga, kad plano įgyvendinimo 18 mėnesių terminas būtų pakeistas į 60 mėnesių (t. I, b. l. 151). Plano įgyvendinimo terminas yra nustatytas FABĮ 7 str. 5 d., todėl teismui turėjo būti teikiamas toks plano projektas, kuriam pritarė kreditorius. Tuo atveju, jei pareiškėjas nesutiktų su kreditoriaus išlyga, plano projektas turėjo būti tikslinamas ir svarstomas pakartotinai kreditorių susirinkime. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog plano projektas tikslinamas nebuvo ir pateiktas tvirtinti tiesiogiai teismui. Kadangi teismui buvo pateiktas plano projektas, kuris iš esmės nebuvo suderintas kreditorių susirinkime, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę tokį prašymą dėl plano patvirtinimo palikti nenagrinėtu, nes į teismą galima kreiptis tik po to, kai kreditorių susirinkimas patvirtina jiems pateiktą tvirtinti plano projektą arba pakartotinai apsvarsto patikslintą mokumo planą, parengtą atsižvelgiant į kreditorių pasiūlymus (FABĮ 8 str. 3 d.). Tačiau teismas 2015 m. birželio 26 nustatė pareiškėjui terminą patikslinti projektą ir pateikti jį kreditorių susirinkimui tvirtinti prieš pateikiant jį tvirtinti teismui. 2015 m. liepos 14 d. įvyko antrasis apelianto kreditorių susirinkimas, kuriam buvo pateiktas patikslintas plano projektas, nustatant 36 mėnesių jo įgyvendinimo trukmę. Kreditorių susirinkime bankas nepritarė pateiktam plano projektui (t. II, b. l. 16-17). Byloje ginčo, jog pakartotinai plano projektui nebuvo pritarta dėl to, kad kreditorius nustatyti 5 metų plano įgyvendinimo terminą, nėra. Taigi pareiškėjas tinkamai laikėsi įstatyme nustatytos plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros.
Kaip minėta, įstatyme nustatyta, jog tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, teismas turi teisę patvirtinti mokumo atkūrimo planą tik dviem FABĮ 8 str. 3 d. numatytais atvejais, t. y. kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Tuo atveju, jei kreditorių susirinkimas pakartotinai nepritaria plano projektui dėl priežasčių, patenkančių į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas, spręsdamas mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo klausimą, turi atsižvelgti ir įvertinti, ar plane nurodytos pareiškėjo mokumo atkūrimo priemonės atitinka ir nepažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir kreditorių teisių ir teisėtų interesų (FABĮ 8 str. 8 d.). Tuo tarpu nustatęs, jog planas neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, teismas turi plano netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 str. 1 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepatvirtino pareiškėjo mokumo atkūrimo plano projekto, padaręs išvadą, jog 36 mėnesių plano įgyvendinimo laikotarpis nėra pakankamas, neatitinka skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros, skolininkas nedėjo pakankamai pastangų susirasti darbą, t. y. plano projektui nebuvo pritarta iš esmės FABĮ 7 str. 5 d. pagrindu. Apeliantas teigia, jog skundžiama nutartimi buvo atsižvelgta tik į kreditoriaus interesus, o argumentai dėl neatitikimo FABĮ reikalavimams yra abstraktūs ir nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija sutinka.
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį, jog nepagrįsta teigti, jog pareiškėjas nesistengė taisyti plano projekto, nes kaip matyti iš abiejų plano projektų variantų, mokumo atkūrimo įgyvendinimo terminas buvo padidintas dvigubai – nuo 1,5 iki 3 metų. Plano patvirtinimo metu Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 str. 5 d. (redakcija iki 2016 m. sausio 1 d.) numatė, jog plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Taigi įstatymas numatė tik maksimalų terminą, kuris negali viršyti 5 metų, tačiau terminas planui įgyvendinti buvo parenkamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir siekiant kreditorių bei skolininkų interesų pusiausvyros. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo ir kreditoriaus argumentais, jog per 5 metus gali būti patenkinta didesnė kreditoriaus finansinio reikalavimo (75131,47 Eur) dalis, tačiau realizavus pareiškėjo nekilnojamąjį turtą (vertė 7761,81 Eur), vienintele kreditoriaus reikalavimų tenkinimo priemone liks tik pareiškėjo gaunamos pajamos iš netekto darbingumo pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos (viso 299,1 Eur). Plane administravimo išlaidoms numatyta skirti ne daugiau kaip 30 Eur/mėn., pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti – 231,7 Eur. Taigi iš periodinių pajamų kreditoriui liktų 37,4 Eur/mėn. Per metus 3 metus iš periodinių išmokų kreditoriui būtų sumokėta 1346,4 Eur, per 5 – 2244 Eur. Taigi skirtumas tarp per trejų ir penkerių metų terminą patenkintos kreditorių reikalavimų dalies nėra itin reikšmingas, atsižvelgiant į tai, jog bankrutuojantis asmuo beveik dvigubai daugiau laiko turėtų patirti didelius finansinius suvaržymus, t. y. gyventi iš 231,7 Eur sumos, skirtos būtiniesiems poreikiams tenkinti. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėjas yra netekęs net 65 proc. darbingumo, t. y. tik iš dalies darbingas, yra registruotas darbo biržoje. Dalinis darbingumas pareiškėjui yra nustatytas nuo 2001 m. spalio 22 d. neterminuotam laikotarpiui, todėl tikėtis, jog pareiškėjas, kuriam šiuo metu yra 46 metai, staiga atgaus visišką darbingumą bei sugebės gauti didesnes pajamas, būtų nepagrįsta. Dėl tų pačių motyvų taip pat nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nedėjo pakankamų pastangų, kad būtų kiek galima daugiau atsiskaityti su kreditoriumi.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi FABĮ 7 str. 5 d. redakcija numatė, jog plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai, t. y. įstatyme nebuvo nustatyta imperatyvo patvirtinti maksimalią 5 metų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje FABĮ 7 str. 5 d. redakcijoje yra nustatyta, jog mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai. Taigi įstatymų leidėjas dabartinėje FABĮ 7 str. 5 d. redakcijoje imperatyviai nustatė aiškią (fiksuotą) plano įgyvendinimo trukmę, nei prieš tai buvusi norma, kuri iš esmės buvo vertinimo dalyku. Todėl net jei ir būtų pagrindas nagrinėjamu atveju nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, toks pagrindas iš esmės būtų formalus, kadangi bankroto bylos nutraukimas FABĮ 10 str. 1 d. 2 p. pagrindu neužkerta pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nėra akivaizdžių priežasčių teigti, jog pakartotinai pareiškėjui fizinio asmens bankroto byla nebūtų keliama. Taigi iškėlus bankroto bylą, būtų vėl svarstomas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano, kurio įgyvendinimo terminas pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusį reglamentavimą imperatyviai būtų nustatomas 3 metų laikotarpiui. Todėl atsižvelgiant į tai, jog teismams yra priskirta svarbiausia teisinės valdžios funkcija šalyje, t. y. teisingumo vykdymas, teismas sprendžia, jog fizinio asmens bankroto bylos nutraukimas nagrinėjamu atveju ne tik pažeistų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus (būtų pradėtas naujas procesas), bet ir pažeistų bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, papildomų išlaidų patirtų ne tik pareiškėjas, teismai, bet ir pareiškėjo kreditorius.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei tai, jog dėl kitų mokumo atkūrimo plano dalių ginčo nėra, apeliacinės instancijos teismas mato pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti I. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Teismas atkreipia dėmesį, jog FABĮ suteikia kreditoriams teisę kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą ir nustačius, jog plane numatytos priemonės neįgyvendinamos, inicijuoti bankroto bylos nutraukimą (FABĮ 8 str. 12 d., 10 str. 2 d.). Įstatymas taip pat numato mokumo atkūrimo plano keitimo procesą (FABĮ 8 str. 13 d.). Taigi pareiškėjo kreditorius disponuoja pakankamomis priemonėmis kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti pareiškėjo I. B. 2015 m. liepos 8 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą.