Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-03-06 · Civilinė byla Nr. 2A-177/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-06
Bylos Nr.
2A-177/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė Turto bankas, D. Š.
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-177/2008Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, Violetai Drėmienei,dalyvaujant ieškovui D. Š.,atsakovo atstovui R. V.,trečiojo asmens atstovui R. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1668-54/2007 pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys akcinė bendrovė Turto bankas ir D. Š. individualios gamybos – realizavimo įmonės ,,Nida“ administratorius Algimantas Tunkūnas, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismo veiksmų, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas D. Š. 2006 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismo veiksmų, atlyginimo. Ieškovas prašė pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos valdžią vykdančių Panevėžio apygardos teismo teisėjo Rimanto Savicko, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės, Viginto Višinskio, veiksmai prieštarauja Europos teisinės demokratinės valstybės principams, teisei ir teisingumui bei padarė ieškovui turtinę ir neturtinę žalą, todėl ieškovas taip pat prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės 97 536,60 Lt turtinės ir 3 015 423,17 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą D. Š. individualiai gamybos-realizavimo įmonei „Nida“. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartimi palikta nepakeista. Bankrutuojančios įmonės administratorius A. Tunkūnas pateikė tvirtinti kreditorių reikalavimus už 3 027 149,12 Lt sumą, iš kurių 3 015 423,17 Lt dydžio buvo AB Turto banko finansinis reikalavimas. Panevėžio apygardos teismo teisėjas R. Savickas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi minėtoje bankroto byloje patvirtino 97 536,60 Lt dydžio AB Turto banko finansinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. Jarackaitės, D. Milašienės bei V. Višinskio, 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atmetė D. Š. individualiosios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ atskirąjį skundą ir šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Ieškovas teigė, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjas R. Savickas minėta 2006 m. birželio 30 d. nutartimi nepagrįstai priėmė nagrinėti ir nagrinėjo AB Turto banko kreditorinį reikalavimą 3 015 423 Lt sumai; nepagrįstai pripažino 97 536, 60 Lt reikalavimą, leido AB Turto bankui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (tai yra leido nepateikti įrodymų, pagrindžiančių 3 015 423 Lt reikalavimą), atsisakė išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 1-18-03/2003 ir joje esančius prejudicinę reikšmę turinčius įrodymus. Šiais veiksmais teisėjas sąmoningai atėmė ieškovo teisę į Konstitucijos ir įstatymų nustatytą teisminę gynybą teisme bei pažeidė: ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p., CPK 135 str. 2 d., 137 str. 2 d. 4, 5 p., 163 str. 1 d. 4 p., 17, 18 str., CK 1.2 str., Konstitucijos 5 str. 1, 2, 3 d., 6 str. 2 d., 18 str., 21 str. 1, 2, 3 str., 28 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 31 str. 1, 2, 5 d., 46 str. 1 d., 109 str. 2, 3, 4 d., 111str. 1 d., 135 str. 1 d., 138 str. 3 d. Taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Ieškovo nuomone, teismas sąmoningai, žinomai klaidingai patenkino AB Turto banko finansinį reikalavimą, pažeisdamas ieškinio senaties terminus bei Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, nemotyvuotai atsisakė pripažinti faktą, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-03/2003 ieškovas įrodė esant 120 000 Lt dydžio LAIB Kėdainių filialo skolą jo įmonei.

Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl minėtos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovo nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teisėjai A. Jarackaitė, D. Milašienė bei V. Višinskis įteisino Panevėžio apygardos teismo teisėjo padarytus žmogaus teisių ir laisvių, Konstitucijos ir įstatymų pažeidimus, atsisakė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo suformuota teismų praktika; įstatymo vardu suteikė AB Turto bankui teisę nepagrįstai išieškoti iš ieškovo 97 536,60 Lt, sukėlė ieškovui ypač neigiamas pasekmes bankroto byloje, padarė žymią turtinę ir neapsakomai didelę neturtinę žalą. Ieškovo nuomone, teisėjai sąmoningai tyčia darė nusikaltimą teisei ir teisingumui, sąmoningai atsisakė vadovautis ieškovo atskirajame skunde nurodytais motyvais bei dalyku, atvirai siekė bet kokiais būdais ir priemonėmis patenkinti AB Turto banko kreditorinį reikalavimą, sąmoningai darė žalą ieškovo teisėtiems interesams.

Ieškovas nurodė, kad minėti teisėjų neteisėti veiksmai sudaro pagrindus civilinei atsakomybei ir atsakovo pareigą atlyginti ieškovui 97 536,60 Lt padarytą žalą (CK 6.263 str., 6.272 str. 2d.). Be to, dėl neteisėtai nustatytos prievolės grąžinti AB Turto bankui 97 536,60 Lt ieškovas patyrė didžiulę kančią, dvasinį skausmą, sukrėtimą, pasijuto lyg būtų siaubo karuselėje: nuo 1995 m. vis iš naujo įrodinėja, kad nėra skolingas 3 015 423,17 Lt, ieškovui neleidžiama pradėti normaliai gyventi ir dirbti, leidžiama AB Turto bankui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir atvirai tyčiotis iš ieškovo. Dėl to ieškovui padaryta 3 015 423,17 Lt dydžio neturtinė žala.

Ieškovas taip pat rėmėsi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiąja dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniais, Teismų įstatymo 4 straipsniu, CPK 5 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytais principais.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, nenustatęs būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus kildina iš neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant civilinę D. Š. individualios įmonės ,,Nida“ bankroto bylą. Teismas teigė, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą neteisėtais teisėjo veiksmais civilinio proceso srityje atsiranda tik esant teisėjo kaltei, konstatuotai įstatymų nustatyta tvarka. Teismo (teisėjo) veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, tai yra skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka, gali konstatuoti, jog skundžiamas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti. Galiojantys įstatymai nenumato jokios kitos teismo veiksmų teisėtumo kontrolės formos. Dėl to teismas išaiškino, jog būtina sąlyga tenkinant ieškinį, pareikštą dėl teisėjo veiksmais padarytos žalos atlyginimo nagrinėjant civilinę bylą, yra teisėjo veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės konstatavimas instancine tvarka.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas tokių atsakomybės taikymo sąlygų nenustatė. Nurodė, jog ieškovas savo teise į apeliaciją pasinaudojo bei apskundė Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, jog ieškovas nepateikė argumentų, įrodančių Panevėžio apygardos teismo nutarties nepagrįstumą ar neteisėtumą, taip pat šia nutartimi nebuvo konstatuota, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjas, priimdamas nutartį, padarė akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog bylą nagrinėjusio teisėjo R. Savicko atžvilgiu buvo taikyta drausminė atsakomybė ar priimta atskiroji nutartis.

Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarties ieškovas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui neskundė. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti, o įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas (nutartis) gali būti peržiūrimas tik instancine arba proceso atnaujinimo tvarka. Įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 str. 4 d). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje ieškovas nebegali kelti klausimo dėl minėtos Panevėžio apygardos teismo nutarties teisėtumo, nutarties teisėtumas negali būti tikrinamas nagrinėjamoje žalos atlyginimo byloje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bei pripažinti, kad skundžiamą teismo sprendimą priėmęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas D. Rinkevičius sąmoningai tyčia atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatą pareigą, buvo šališkas atsakovo ir trečiųjų asmenų naudai, atsisakė nagrinėti ieškinį pagal pareikštus reikalavimus, atėmė iš ieškovo teisę į teisingą ir bešališką teismą.

Minėtus prašymus apeliantas grindžia nurodydamas, jog teismo sprendime išdėstyti motyvai neatitinka teisinės demokratinės valstybės principų, Konstitucijos, tarptautinės teisės aktų, įstatymų principų; parodo, kad teisėjas D. Rinkevičius sąmoningai atsisakė ginti teisę ir teisingumą, įstatymo saugomą interesą; atsisakė nagrinėti darbdavio atsakovo valstybės valdžią vykdančių kolegų padarytus tyčinius Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisės aktų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aktų, įstatymų, pažeidimus; toleravo ir skatino AB Turto banko ir įmonės bankroto administratoriaus nusikalstamus veiksmus, aklai vykdė Teisingumo ministerijos prašymą nieku gyvu neleisti prijungti prie civilinės bylos prejudicinę ir įrodomąją reikšmę turinčius įrodymus, esančius baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129/2003 ir bankroto byloje Nr. B2-207-425-2005, nuo proceso šalių nuslėpė trečiojo asmens D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės ,,Nida“ administratoriaus A. Tonkūno 2007 m. birželio 11 d. atsiliepimą turintį ypatingą įrodomąją reikšmę šioje civilinėje byloje, dėl nesuprantamų motyvų neleido pateikti atsiliepimo kopijos proceso šalims. Apelianto nuomone, teismas nemotyvuodamas atsisakė nagrinėti ieškinyje nurodytas aplinkybes, pareikštus reikalavimus, priėmė iš anksto žinomai neteisingą ir nepagrįstą sprendimą atsakovo Lietuvos valstybės naudai, įteisino tolimesnį žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimą, teismo procesu ir teisės aktu įteisino nusikaltimą – reketą, turto prievartavimą vykstant ginčui teisme, esant ieškinyje nurodytoms būtinosioms sąlygoms deliktinei atsakomybei pritaikyti, aklai vykdė atsakovo prašymą ieškinio netenkinti.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodė, kad 2006 m. lapkričio 24 d. jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atlyginimo žalos, atsiradusios dėl neteistų teismo veiksmų pripažįstant ieškinį bankroto byloje, kai AB Turto bankas net penktą kartą pateikė tapačius kreditorinius reikalavimus, net esant teisme ginčui dėl tapačių reikalavimų paduotų ketvirtą kartą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1264-28/06), o atsakovas Lietuvos valstybės valdžią vykdantis Panevėžio apygardos teismo teisėjas R. Savickas, sąmoningai tyčia pažeisdamas Konstitucijos, įstatymų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tarptautinės teisės aktų normas, neteisėtai priėmė ir bankroto byloje išnagrinėjo kreditorinį reikalavimą 3 015 423,17 Lt sumai, neteisėtai priteisė AB Turto bankui 97 536,60 Lt, kurių apeliantas nėra skolingas ir skolos nepagrįstumą įrodė 1994-2003 m. vykusiais teismo civiliniais ir baudžiamaisiais procesais, baigtais įsiteisėjusiais nuosprendžiais (AB Turto banko ieškiniai palikti nenagrinėti, sprendimai, nutartys, nuosprendžiai įsiteisėję, AB Turto bankas jų neskundė instancine tvarka, dėl ieškinio nesikreipė civiline įstatymo nustatyta tvarka, neprašė pakeisti įsiteisėjusių nuosprendžių, nutarčių ar bent jų dalies.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB Turto bankas prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas nepagrindžia teiginio, jog nagrinėjant šį ginčą netaikytinas Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, kuriuo iš apelianto, kaip įmonės savininko, priteista 97 536,60 Lt skola. Be to, trečiojo asmens nuomone, apeliantas nepagrindė ir argumentų, jog jam buvo padaryta materialinė ar moralinė žala, kurią turi atlyginti valstybė. Įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas negali būti interpretuojamas kaip darantis žalą veiksmas. Apelianto teiginiai, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas įrodyta, jog jis nėra skolingas AB Turto bankui, neatitinka faktinių aplinkybių, nes nėra konstatuota, kad apeliantas pagal paskolų sutartis pilnai atsiskaitė ar paskolų negavo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas D. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėjų veiksmais, atlyginimo. Šį ieškinį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokia teismo išvada, nurodydamas, jog šį teismo sprendimą priėmęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas D. Rinkevičius sąmoningai tyčia atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatą pareigą, buvo šališkas atsakovo ir trečiųjų asmenų naudai, atsisakė nagrinėti ieškinį pagal pareikštus reikalavimus, atėmė iš ieškovo teisę į teisingą ir bešališką teismą. Apeliantas teigia, kad žala jam buvo padaryta neteisėtais teisėjų veiksmais nagrinėjant bei iš dalies patvirtinant AB Turto banko kreditorinį reikalavimą ieškovo D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės ,,Nida“ bankroto byloje. Teigia, jog šią bylą nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo teisėjas R. Savickas, tyčia pažeisdamas Konstitucijos, įstatymų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tarptautinės teisės aktų normas, neteisėtai priėmė ir išnagrinėjo paminėto banko pareikštą 3 015 423,17 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą ir neteisėtai patvirtino 97 536,60 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, nes šios skolos nepagrįstumą patvirtina 1994-2003 m. teismų nagrinėtose civilinėse ir baudžiamosiose bylose surinkti įrodymai ir priimti sprendimai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apelianto nuomone, jam žala buvo padaryta priimant dvi teismų nutartis: Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį, kuria patvirtintas AB Turto banko 97 536,60 Lt finansinis reikalavimas D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės ,,Nida“ bankroto byloje (t. 1, b. l. 89), bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį, kuria atmestas apelianto atskirasis skundas ir minėta Panevėžio apygardos teismo nutartis palikta nepakeista (b. l. 96). Apeliantas teigia, kad teisėjai, priėmę nurodytas nutartis, atliko neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad tokiu atveju, kai keliamas klausimas dėl žalos, padarytos teisėjų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo, svarbu atriboti du dalykus: teismų sprendimų/nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo tikrinimą bei valstybės prievolę atlyginti žalą, padarytą neteisėtais teisėjų veiksmais (CK 6.272 str.). Dėl to nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra tai, kokie konkretūs teisėjų veiksmai, apelianto nuomone, padarė jam žalą.

Kaip matyti iš ieškinio, apeliantas savo reikalavimus grindė nurodydamas tokius teisėjų atliktus veiksmus: 1) Panevėžio apygardos teismo teisėjas R. Savickas nepagrįstai priėmė nagrinėti ir nagrinėjo AB Turto banko kreditorinį reikalavimą 3 015 423 Lt sumai; nepagrįstai pripažino 97 536, 60 Lt reikalavimą, leido AB Turto bankui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (tai yra leido nepateikti įrodymų, pagrindžiančių 3 015 423 Lt reikalavimą), atsisakė išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 1-18-03/2003, nemotyvuotai atsisakė pripažinti faktą, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-03/2003 ieškovas įrodė, jog tai LAIB Kėdainių filialas yra skolingas bankrutuojančiai įmonei; 2) Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai A. Jarackaitė, D. Milašienė ir V. Višinskis 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi įteisino minėtus Panevėžio apygardos teismo teisėjo padarytus pažeidimus, atsisakė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo suformuota teismų praktika. Tuos pačius teisėjų veiksmus, kurie, jo tvirtinimu, padarė žalą, apeliantas nurodo ir skunde, kaip minėta, papildomai teigdamas, jog ir skundžiamą teismo sprendimą priėmęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas D. Rinkevičius sąmoningai atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatą pareigą, buvo šališkas, atsisakė nagrinėti ieškinį pagal pareikštus reikalavimus, atėmė iš apelianto teisę į teisingą ir bešališką teismą; nuo proceso šalių nuslėpė trečiojo asmens D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės ,,Nida“ administratoriaus A. Tonkūno 2007 m. birželio 11 d. atsiliepimą, neleido pateikti atsiliepimo kopijos proceso šalims.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodyti veiksmai – nepagrįstas priėmimas nagrinėti bei nagrinėjimas AB Turto banko kreditorinio reikalavimo ir pripažinimas 97 536, 60 Lt dydžio reikalavimo, leidimas AB Turto bankui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, atsisakymas išreikalauti baudžiamąją bylą, nepripažinimas fakto, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-03/2003 apeliantas įrodė esant 120 000 Lt dydžio LAIB Kėdainių filialo skolą jo įmonei ir pan. - iš esmės yra susiję su bankroto bylos nagrinėjimu: kreditorių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei pateikimu, svarstymu bei tenkinimo pagrįstumu ir teisėtumu. Tai yra šiais argumentais apeliantas nesutinka su procesiniais teismų sprendimais, priimtais nagrinėjant įmonės bankroto bylą, teigia, jog nagrinėjant šiuos klausimus buvo pažeistos jo proceso teisė teikti įrodymus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, teismo (teisėjo) veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas yra tikrinamas specialia instancine tvarka, tai yra priimtą teismo sprendimą (nutartį) skundžiant aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Taip pat, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, galima kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas gali konstatuoti, jog byloje vykdant teisingumą priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartimi, pasinaudojo byloje dalyvavusiam asmeniui įstatymo suteikiama teise skųsti priimtus teismo sprendimus (nutartis) instancine tvarka ir padavė dėl šios teismo nutarties atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs apskųstos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi skundą atmetė, o minėtą apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Byloje nėra duomenų, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutartis būtų apskųsta kasacinės instancijos teismui, todėl ji įsiteisėjo ir yra vykdytina (CPK 584, 279 str.). Kaip žinoma, įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ar teisinių santykių (CPK 279 str. 4 d., Konstitucijos 109 str.). Taigi tiek Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nutarties, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarties teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinami nagrinėjant šią bylą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta minėtus apelianto skunde nurodytus argumentus, susijusius su minėtų Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarčių teisėtumu bei pagrįstumu.

Kartu teisėjų kolegija laiko, kad anksčiau šioje nutartyje išdėstyti argumentai bei išvados nepaneigia apelianto galimybės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniai aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teismo veiksmais civilinio proceso srityje, atsiranda tokiu atveju, jei žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 str. 2 d.). Taigi žala gali būti atlyginama tik tokiu atveju, jei konstatuojamos visos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys bei teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltė. Kaltė gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu, tačiau ji turi būti konstatuota įstatymo nustatyta tvarka. Klausimas, ar buvo teisėjo neteisėti veiksmai bei kaltė, turi būti sprendžiamas konkrečiu atveju įvertinus specifines kiekvienos bylos aplinkybes. Net teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas instancine tvarka pats savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymas.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teismo nutartys, iš kurių apeliantas kildina jam atsiradusią žalą, nebuvo panaikintos instancine tvarka. Taigi nebuvo nustatyta grubių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų nagrinėjant klausimą dėl AB Turto banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje, būtų taikyta drausminė atsakomybė ar priimta atskiroji nutartis. Taigi nėra oficialiai konstatuota, jog apelianto nurodyti teisėjai, nagrinėdami kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, atliko neteisėtus veiksmus (CPK 185 str.). Todėl savo teiginius dėl tokių neteisėtų teisėjų veiksmų buvimo turi įrodyti apeliantas (CPK 12, 178 str.).

Tuo tarpu, kaip buvo minėta šioje nutartyje anksčiau, apeliantas savo argumentus dėl neteisėtų teisėjų veiksmų grindė nurodydamas, jog teisėjas R. Savickas nepagrįstai priėmė nagrinėti ir nagrinėjo AB Turto banko kreditorinį reikalavimą; nepagrįstai pripažino 97 536, 60 Lt reikalavimą, nemotyvuotai atsisakė pripažinti faktą, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-03/2003 ieškovas įrodė esant 120 000 Lt dydžio LAIB Kėdainių filialo skolą jo įmonei ir pan. Šie argumentai, kaip minėta, susiję su klausimu dėl kreditorių reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimu iš esmės, o nutarties, kuria, pasak apelianto, buvo padaryti šie pažeidimai, teisėtumas bei pagrįstumas yra išnagrinėtas, argumentai buvo patikrinti, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi. Apeliantas šios nutarties neskundė. Kitokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala, apeliantas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog nurodytas nutartis bei skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmę teisėjai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, o apeliantas priešingai neįrodė (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija laiko, jog yra būtina atskirai pasisakyti dėl apelianto argumentų, susijusių su minima baudžiamąja byla. Procesiniuose dokumentuose bei apeliacinės instancijos teismo 2008 m. vasario 21 d. posėdyje apeliantas nurodė, kad teisėjų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog teisėjai, nagrinėdami AB Turto banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, prie bylos neprijungė baudžiamosios bylos. Kaip žinoma, apeliacine tvarka tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) teisėtumą bei pagrįstumą taip pat yra tikrinami apeliacinio (atskirojo) skundo argumentai, susiję su šalies proceso teisės teikti įrodymus užtikrinimu (CPK 42 str., 329 str. 1 d.). Kaip buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs apskųstos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atmetė D. Š. individualiosios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ atskirąjį skundą, kuriame apeliantas taip pat kėlė klausimą, susijusį su baudžiamosios bylos išreikalavimu ir joje surinktos medžiagos vertinimu, o minėtą apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi šis teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė apelianto proceso teises bei įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias CPK normas.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu iš D. Š. AB Turto bankui buvo priteista 92 892 Lt skola bei delspinigiai, konstatavus, jog jis neįvykdė savo prievolės grąžinti paskolas, gautas pagal 1993 m. spalio 1 d., 1993 m. spalio 20 d. bei 1994 m. sausio 5 d. kredito sutartis (t. 1, b. l. 53, 106). Byloje nėra duomenų, kad šis teismo sprendimas buvo skųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs bei vykdytinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame apylinkės teismo sprendime nurodyta, jog atsakovas D. Š. ieškinį pripažino, tačiau įrodinėjo, kad kreditai bei palūkanos nebuvo grąžinti dėl kreditoriaus kaltės. Apelianto nuomone, vėliau priimtas išteisinamasis Panevėžio apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. nuosprendis patvirtina tai, jog apeliantas nėra skolingas, todėl minėtas Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas, jo įsitikinimu, neteko galios. Dėl to apeliantas ir prašė išreikalauti baudžiamąją bylą.

Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria nagrinėtas kasacinis skundas dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 8 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalies, AB Turto banko civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje, grindžiamas taip pat ir minėtomis 1993 m. spalio 1 d., 1993 m. spalio 20 d. bei 1994 m. sausio 5 d. kredito sutartimis, paliktas nenagrinėtu (t. 1, b. l. 168). Teismas, nagrinėdamas minėtą baudžiamąją bylą, nenustatė nusikalstamų apelianto veiksmų sudarant minėtas paskolos sutartis, tačiau, kaip žinoma, baudžiamosios atsakomybės nebuvimas nepanaikina apelianto prievolės vykdyti įsiteisėjusį Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio apygardos teismas, patvirtindamas AB Turto banko finansinį reikalavimą bankroto byloje, būtent ir rėmėsi tuo, kad tokia suma yra priteista šiam kreditoriui įsiteisėjusiu bei vykdytinu teismo sprendimu.

Pažymėtina ir tai, kad klausimas dėl AB Turto banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bei šio reikalavimo dydžio buvo spręstas ir Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, kuria teismas patvirtino 3 015 423,17 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi, kuria remiasi ir apeliantas savo ieškinyje, minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą dėl kreditorinio reikalavimo dydžio perdavė nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas klausimą dėl AB Turto banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėti iš naujo, nurodė, jog turi būti kruopščiai surinkti bei įvertinti tokį reikalavimą patvirtinantys ar paneigiantys įrodymai. Taip pat teismas konstatavo, kad byloje yra Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, kuriuo, kaip minėta, iš D. Š. bankui priteista 92 892 Lt paskolos bei palūkanos. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog panaikinta teismo nutartis bei netinkamas teisės normų taikymas patvirtinant kreditorinį reikalavimą nesudarė pagrindo spręsti buvus pirmosios instancijos teismo piktnaudžiavimą ar pareigos vykdyti teisingumą nevykdymą. Taigi šios aplinkybės rodo, kad klausimas dėl AB Turto banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo buvo ne kartą spręstas bei priimto sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas kontroliuotas apeliacine tvarka (CPK 185 str.)..

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei atsirasti (CK 6.272 str.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovo D. Š. valstybei 23,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 15).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. Š. valstybei 23,45 Lt (dvidešimt trys litai 45 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.

Teisėjos Alė BukavinienėVirginija ČekanauskaitėNijolė Piškinaitė