Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-379-133/11

2011 m. spalio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Algimanto Smolsko, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei D. R., nuteistajam R. K., jo gynėjui advokatui T. P., nukentėjusiajam P. J., jo atstovui advokatui G. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 1 d., ir nuteistas 1 metams laisvės atėmimo.

Taikant LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL - 650 Lt dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įpareigotas įmoką sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš dalies tenkintas P. J. civilinis ieškinys ir jo naudai iš N. K. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) priteista 1178,61 Lt turtinei žalai ir 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista P. J. naudai iš UADB (duomenys neskelbtini) 1811,50 Lt turtinei žalai ir 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista P. J. naudai iš R. K. 3000 Lt turėtoms išlaidoms dėl advokato paslaugų atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. už tai, kad 2006-12-09 apie 17 val. Alytaus rajone kelio Valkininkų geležinkelio stotis – Daugai - Alytus 41-ame kilometre, vairuodamas N. K. individualiai įmonei (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Mercedes Benz 3340 v/n (duomenys neskelbtini) su priekaba „Krone AZW 20“ v/n BA 064, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2008-09-01) 53 punkto ir 2 priedo 1.3 punkto reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, vykdydamas draudžiamą lenkimo manevrą, įvažiavo į kelio priešpriešinio eismo juostą, kur kelio vidurys buvo paženklintas dviguba ištisine linija ir tokiu būdu kėlė grėsmę eismo saugumui bei sudarė kliūtį tuo metu, ta pačia kryptimi važiavusiam ir kairėn sukusiam P. J. vairuojamam automobiliui „Audi 80“ v/n (duomenys neskelbtini) su juo susidūrė, sudarydamas pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti. Šio eismo įvykio metu P. J. nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl lengvos formos trauminės galvos smegenų ligos, pilvo ir krūtinės sumušimo, kairės rankos I piršto trauminės amputacijos pamatinio pirštikaulio lygyje, muštinės-plėštinės žaizdos kairėje plaštakoje, juosmeninių III-IV stuburo slankstelių ataugų ir gaktikaulio dešinės pusės viršutinės bei apatinės šakų lūžimų.

Nuteistojo nuomone, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai pritaikė įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios nuteistas.

Ikiteisminio tyrimo medžiagoje eksperto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodyta, kad R. K., stabdydamas vairuojamą krovininį automobilį „Mercedes-Benz" su priekaba, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su į kairę sukusiu automobiliu Audi-80, vairuojamu P. J., nes, pagal eksperto teikiamas išvadas, mažiausias atstumas tarp transporto priemonių, kad būtų techninė galimybė sulėtinti vairuojamo automobilio greitį nuo 82 km/h iki 20-30 km/h važiavusio ir į jo eismo juostą persirikiavusio automobilio „Audi" greičio, tokiu būdu išvengiant susidūrimo su juo, yra apie 46-60 m. Ekspertas tiriamojoje dalyje išvadą pagrindinčiame tyrime nagrinėjo situaciją, kuomet autotraukinys betarpiškai prieš susidūrimą ir po jo judėjo nedideliu kampu pasisukęs į kairę- vadinasi dar nebuvo užbaigęs manevro.

Pirmosios instancijos teismas ekspertų Onos Lukoševičienės ir Valentino Mitunevičiaus, kurie nagrinėjamu atveju buvo įtraukti į ekspertų sąrašą, išvadas laikė subjektyviomis, o priimdamas sprendimą išskirtinai vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu atliktų ekspertizių išvadomis, kurios neatitinka liudytojų parodymams.

Nuteistojo nuomone, įvykio vietos apžiūros schema yra akivaizdžiai ydinga, nes nėra užfiksuoti krovininio automobilio stabdymo pėdsakai, nors visi ekspertai pripažįsta, jog autotraukinys buvo stabdomas, ką patvirtina ir tachografo duomenys. Krovininio automobilio pėdsakų pradžia įvykio vietos apžiūros protokole yra fiksuojama tik nuo automobilių susidūrimo vietos. Būtent dėl šios aplinkybės ir nesutampa teikiamos ekspertų išvados. Ekspertas V.Mitunevičius iš įvykio vietos fotonuotraukose užfiksuoto vaizdo išskaičiuoja autotraukinio manevro iš kairiosios eismo juostos į priešpriešinę juostą kampą ir būtent vadovaudamasis tuo teikia išvadą, kuri patvirtina, jog autotraukinio manevras buvo atliekamas išskirtinai tik siekiant išvengti susidūrimo. Tuo tarpu ekspertas V.Matusevič visiškai nesigilindamas į kitas aplinkybes teikdamas išvadas, vadovaujasi tik minėta ydinga įvykio vietos apžiūros schema.

Nuteistojo teigimu, nukentėjusiųjų P. J. ir liudytojo D. J. parodymai neobjektyvūs ir nepatikimi, painūs ir prieštaraujantys ne tik tarpusavyje, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas niekaip logiškai nesugeba paaiškinti kur jie važiavo ir kodėl važiavo būtent tokia kryptimi. Pagaliau niekaip nesuvokiami ir nelogiški tiek vieno, tiek kito parodymai, kuriais jie nurodo, kad važiuodami viaduku, tamsiu paros metu nematė iš paskos važiuojančio autotraukinio šviesų ir niekaip nesupranta, kaip ir iš kur autotraukinys galėjo taip staiga atsirasti. Akivaizdu, kad tokie parodymai turėtų būti vertintini kritiškai kaip neobjektyvūs ir neatitinkantys kitos bylos medžiagos. Pažymėtina, kad liudytojų A. B. ir V. B. parodymais buvo nustatyta, kad jie jau bekildami viaduku matė, jog nuo Daugų pusės važiuoja krovininis automobilis ir kuomet jie įvažiavo į greitėjimo juostą matė patį autoįvykį.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančios kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Byloje akivaizdžiai nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, o bet kokie prieštaravimai ar neatitikimai privalo būti vertinami kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, nukentėjusįjį ir jo atstovą, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

R. K. parodė, kad įvykio dieną pakrautu vilkiku su priekaba vežė medieną. Buvo tamsus paros metas, nelijo, nesnigo, matomumas geras. Artėjant link Alytaus ir važiuojant viaduku pastebėjo greitėjimo juosta važiuojančius kelis automobilius. Vienas iš automobilių pasuko į jo važiavimo juostą ir važiavo nedideliu greičiu. Artėdamas prie šio automobilio ir matydamas, kad neišvengs susidūrimo, nes važiavo didesniu greičiu ir su pakrautu automobiliu, išvažiavo į kairę kelio pusę, į priešpriešinio eismo juostą ir pradėjo mažinti greitį. Bevažiuojant su minėtu automobiliu susilygino. Galvojo praleisti link Alytaus važiuojančius automobilius, nes iš priekio automobilių nebuvo, ir vėl grįžti į savo eismo juostą. Bet netikėtai pajuto smūgį į dešinės pusės priekinį ratą. Pradėjo intensyviai stabdyti ir tik sustojęs ir išlipęs iš automobilio pamatė, kad susidūrė su kitu automobiliu. Šio automobilio, važiuojančio gretimai ir besiruošiančio sukti į kairę, nepastebėjo, nes buvo tamsu, o per šoninius veidrodėlius matosi tik galinis vaizdas toliau. Jeigu būtų pripažintas kaltu, sutiktų nukentėjusiajam atlyginti tik turtinę žalą, nes mano, jog eismo įvykis kilo ir dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo.

Nukentėjusysis P. J. parodė, kad įvykio vakarą kartu su tėvu D. J. iš Druskininkų važiavo į Kauną. Vairavo automobilį „Audi 80“, tėvas sėdėjo priekyje šalia. Žadėjo pakeliui užsukti į Alytų, todėl prie miesto pasuko link viaduko. Juo išvažiavo į kelią link Alytaus. Iš pradžių važiavo jo judėjimo kryptimi dešine juosta, o paskui persirikiavo į kairėje esančią juostą. Prieš persirikiuodamas matė tolumoje iš paskos atvažiuojančio automobilio šviesas. Įvertino, kad tas automobilis dar toli, todėl pasuko kairiau. Bevažiuodami su tėvu nusprendė, kad važiuos tiesiai į Kauną. Nedidindamas greičio ruošėsi sukti į kairėje esantį nuvažiavimą nuo viaduko, rodė kairio posūkio signalą. Priešpriešinio eismo juosta atvažiuojančių automobilių nebuvo, todėl iš karto suko į kairę. Prieš sukdamas į kairę matė, kad jam iš paskos važiuoja automobilis, bet nesuprato, kad jis važiuoja priešpriešinio eismo juosta. Tik įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, pajuto smūgį į kairę automobilio pusę. Automobilį stūmė keliu link Alytaus, per langą pamatė vilkiko ratą. Eismo įvykio pasekoje buvo sužalotas, tėvas nenukentėjo. Automobilis sugadintas nepataisomai. Dėl sužalojimų gydėsi ligoninėse ir sanatorijoje, amputuotas kairės rankos pirštas. Tris mėnesius buvo nedarbingas.

Liudytojas D. J., nukentėjusiojo tėvas, parodė analogiškai.

Liudytojas A. B. parodė, kad kildamas viaduku važiavo link kelio į Alytų. Jo priekyje važiavo dar trys automobiliai. Visi važiavo panašiu apie 40 km/h greičiu. Nukentėjusiojo automobilis buvo visų pirmas. Dar kylant viaduku nuo Vilniaus pusės pastebėjo atvažiuojantį krovininį automobilį. Kai pakilo ir važiavo keliu link Alytaus, minėtas krovininis automobilis jau važiavo priekyje jo. Netrukus pastebėjo kylančias žiežirbas ir privažiavęs pamatė, kad krovininis automobilis susidūręs su lengvuoju automobiliu. Nepastebėjo, kad iki susidūrimo vietos krovininis automobilis būtų kelyje manevravęs, atrodė, jog visą laiką važiavo ta pačia eismo juosta, nestabdė, nepastebėjo įsijungiančių stabdžių lempų.

Liudytoja V. B. parodė analogiškai, kaip ir liudytojas A. B..

Kaip matyti iš šių duomenų, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad paties nuteistojo parodymais patvirtinama, kad jis pakankamai nemažu atstumu matė važiuojančius kelis automobilius, kurie važiavo greitėjimo juosta lėtai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis pripažino, kad jis vykdė draudžiamą manevrą ir išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą tik dėl to, kad siekė išvengti susidūrimo su priekyje į jo eismo juostą įvažiavusiu P. J. vairuojamu automobiliu. Važiuodamas priešpriešinio eismo juosta nesitikėjo, kad P. J. suks į kairę, o tikėjosi praleisti Alytaus kryptimi važiuojančius automobilius ir grįžti į savo eismo juostą. Teisėjų kolegija, iš šių parodymų taip pat konstatuoja, kad miškovežio vairuotojas, išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, siekė išvengti ne tik susidūrimo (tiksliau - atsimušimo) į priekyje važiuojantį P. J. vairuojamą automobilį, bet ir siekdamas praleisti kitus automobilius važiuojančius Alytaus kryptimi ir įsukančius iš greitėjimo juostos.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai atsižvelgė ir įvertino specialistų autoįvykio ekspertizes bei pagrįstai ekspertų O. Lukoševičienės bei V.Mitunevičiaus išvadomis nesivadovavo, o rėmėsi ekspertų I.Gransko ir V.Matusevič išvadomis, kurios, priešingai O.Lukoševičienės ir V.Mitunevičiaus išvadoms, buvo kategoriškos ir pagrįstos.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigė, kad įvykio vietos apžiūros schema yra akivaizdžiai ydinga, nes nėra užfiksuoti krovininio automobilio stabdymo pėdsakai, nors visi ekspertai pripažino, jog autotraukinys buvo stabdomas, ką patvirtina ir tachografo duomenys. Šis nuteistojo skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Be autoavarijos vietos apžiūros protokolo, kaip priedo, byloje yra surašytas Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame aiškiai konstatuoti ir nurodyti krovininio automobilio stabdymo pėdsakai – t.y. 56 metrų ilgio stabdymo kelias ir šie duomenys yra minimi ir vertinami ekspertizėse, todėl teigti apie įvykio vietos apžiūros ydingumą, jog nenustatytas stabdymo kelias, nėra jokio pagrindo, nes kitų automobilio stabdymo pėdsakų užfiksuota nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas, nuosprendyje pilnai išdėstė motyvus ir aplinkybes, kuriomis vadovaujantis vertina ir remiasi vienų, o atmeta kitų ekspertų išvadas ir apeliacinės instancijos teismas su šiais motyvais pilnai sutinka. O tai, kad ekspertas V.Mitunevičius iš įvykio vietos fotonuotraukose užfiksuoto vaizdo išskaičiuoja autotraukinio manevro iš kairiosios eismo juostos į priešpriešinę juostą kampą ir būtent vadovaudamasis tuo teikia išvadą, kuri patvirtina, jog autotraukinio manevras buvo atliekamas išskirtinai tik siekiant išvengti susidūrimo, ir kuria teismas, priimdamas nuosprendį nesivadovauja, savaime vertinti kitiems ekspertams manevravimą kaip dalį stabdymo kelio, teismo nuomone, ne teismo kompetencijos klausimas. Teismas vertina ekspertų išvadas ir atsižvelgdamas į jų argumentaciją bei pagrįstumą, jas atmeta arba jomis vadovaujasi.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kritikuoja nukentėjusiojo bei su juo kartu važiavusi liudytojo D. J. parodymus, kaip neobjektyvius ir nelogiškus, kad važiuodami viaduku, tamsiu paros metu nematė iš paskos važiuojančio autotraukinio šviesų ir niekaip nesupranta, kaip ir iš kur autotraukinys galėjo taip staiga atsirasti. Akivaizdu, kad tokie parodymai turėtų būti vertintini kritiškai kaip neobjektyvūs ir neatitinkantys kitos bylos medžiagos. Šie skundo argumentai atmestini.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo vairuojamas automobilis buvo pirmasis iš visų automobilių, kuris buvo užkilęs viaduku ir rikiavosi iš greitėjimo juostos, už jo buvo dar keli automobiliai ir tik už jų liudytojo A. B. automobilis. Todėl nėra jokių abejonių, kad liudytojas A. B. matė miškovežį, nes jį stebėjo ne per veidrodėlius, o per mašinos langą važiuodamas iš šono, o nukentėjusysis - autovežio šviesas ir net ne patį autovežį dėl tamsaus paros meto, galėjo matyti tik per galinio vaizdo veidrodėlius, kurie vaizdą dažniausiai atitolina, ir tai, kad neįvertino, ko ir neturėjo jis įvertinti, kad krovininis automobilis važiuoja priešpriešinio eismo juosta, nėra nei nesuprantama, nei nelogiška.

Pažymėtina tai, kad tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 11-818 (07), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialisto išvadoje Nr. (11-659(09), vertinant apelianto veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui, padarytos išvados nėra prieštaringos, jose neabejojamai konstatuojama, jog krovininio automobilio vairuotojas R. K. privalėjo nelenkti tuo metu jam priekyje ta pačia kryptimi važiuojančio automobilio „Audi 80“, įvažiuojant į dviguba ištisine linija atskirtą priešpriešinę eismo juostą. Šie R. K. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti. Teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, patvirtino aukščiau paminėtų išvadų teisingumą.

Byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis, siekdamas išvengti susidūrimo manevravo į priešpriešinio eismo juostą ir mažindamas greitį, o toliau tikėjosi praleidęs važiuojančius automobilius, grįžti į savo eismo juostą, todėl pagrįstai šie kaltinamojo veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas, nusikalstamas nerūpestingumas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, jog apelianto padaryti Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2008-09-01) 53 punkto ir 2 priedo 1.3 punkto reikalavimų pažeidimai - nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, vykdydamas draudžiamą lenkimo manevrą, įvažiavo į kelio priešpriešinio eismo juostą, kur kelio vidurys buvo paženklintas dviguba ištisine linija ir tokiu būdu kėlė grėsmę eismo saugumui bei sudarė kliūtį tuo metu, ta pačia kryptimi važiavusiam ir kairėn sukusiam P. J. vairuojamam automobiliui „Audi 80“ v/n (duomenys neskelbtini) su juo susidūrė, t.y. sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti, ko pasėkoje pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 281 str. 1 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Šioje byloje apylinkės teismas pagrįstai atmetė ekspertų Onos Lukoševičienės ir Valentino Mitunevičiaus išvadas, kadangi nė vienas iš jų nenurodė, kokius Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė P. J., o pačios ekspertų išvados buvo tik tikėtinos ir priklausė, ekspertų manymu, nuo nukentėjusiojo subjektyvių vertinimų. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik kategoriškomis, neginčijamomis ir kita bylos medžiaga patvirtintomis aplinkybėmis.

Esant šioms aplinkybėms, byloje pagrįstai R. K. pripažintas kaltu ir jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jo apeliacinio skundo motyvais keisti šį nuosprendį nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-03-15 nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-03-15 nuosprendžio atmesti.