Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimo T. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014-08-26, apie 16.10 val., (duomenys neskelbtini), jam priklausančiose garažo patalpose, vykdydamas individualią variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklą, nesudaręs darbo sutarčių su L. K., G. T. ir apie jų darbo pradžią nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, leido jiems dirbti nelegalų darbą, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 99 straipsnio 2, 3 ir 6 dalių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d.

Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas, skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2358/2009, N575-745/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad T. S. verslo liudijimo Nr. LZ707167-9 pagrindu vykdė individualią veiklą (duomenys neskelbtini), t.y. variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas (b. l. 18). 2014-07-01 sudaryta garažo patalpų nuomos sutartis, kuria nuomotojas T. S. įsipareigojo už 80 Lt mėnesinį mokestį leisti nuomininkams L. K. ir G. T. naudotis bendro ploto 32,6 kv. m. garažo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) bei garaže esančia technika: sauso siurbimo siurbliu, cheminio valymo siurbliu, aukšto spaudimo plovykle, oro kompresoriumi. Minėtos sutarties 1.3 p. numato, kad patalpos yra nuomojamos su tikslu jose atlikti veiklą pagal individualiosios veiklos pažymą (b. l. 35-36). Iš fizinio asmens prašymų, įregistruoti į mokesčių mokėtojo registrą matyti, kad G. T. ir L. K. turėjo teisę vykdyti individualią variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklą, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 20-21). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis 2014-05-20 sudaryta su G. T., 2014-04-28 su L. K. patvirtina, kad jungtinės veiklos tikslas – automobilių plovyklos teikiamų paslaugų plėtojimas (b. l. 25-26, 37-38). Kaip matyti iš T. S. ir G. T. paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jokie darbo santykiai pastarųjų nesiejo, darbo grafikas sudarytas nebuvo, kiekvienas dirbo kas sau, veikla buvo vykdoma bendrame garaže, atlyginimas mokamas nebuvo, jei veikla buvo vykdoma bendrai, atlygį pasidalindavo pagal susitarimą.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).

Šiuo atveju sutiktina su apylinkės teismo skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad T. S. su G. T. ir L. K. sieję santykiai buvo ne darbo, bet civilinio pobūdžio. Vadovaujantis CK 6.969 straipsnio 1 dalimi jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-435/2013). Byloje pateiktos Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties 3.3 p. numatė, kad partneriai įsipareigojo dirbti siekiant bendro abipusio tikslo, o gautas pajamas dalintis pagal susitarimą (6 p.), kas realiai ir buvo vykdoma nagrinėjamu atveju. Iš anksto apibrėžta užduotis ir tikslas, t.y. automobilių plovyklos teikiamų paslaugų plėtojimas šalims buvo žinoma, atsižvelgiant į tai, esant didesniam paslaugų poreikiui ir užsakymų skaičiui G. T. ir L. K. telefonu gavę informaciją iš T. S. atvykdavo atlikti reikalingas konkrečias užduotis, kurios nebuvo nuolatinio pobūdžio. Be to, byloje nėra duomenų leidžiančių spręsti, kad G. T., L. K. turėjo paklusti T. S. nurodymams, priešingai, bylos duomenys leidžia teigti, kad G. T. ir L. K. dirbo kada norėjo, o jei T. S. juos kviesdavosi į pagalbą, kuomet būdavo daugiau klientų, tuomet atlygį pasidalindavo pagal susitarimą. Anot G. T., kartais būdavo, kad T. S. reikėdavo pagalbos, tuomet atsiskaitydavo pagal susitarimą, išrašant čekį. Iš L. K. paaiškinimo matyti, kad gavęs T. S. skambutį dėl reikiamos pagalbos atliekant konkrečias užduotis, jis vykdavo tik tuomet, jei nebūdavo užsiėmęs kita veikla. Minėti duomenys akivaizdžiai paneigia pavaldumo santykių buvimą ar nustatyto darbo grafiko egzistavimą. Juolab, byloje nėra duomenų, kad T. S. būtų įsipareigojęs periodiškai mokėti G. T. ir L. K. sulygtą darbo užmokestį, kadangi tiek T. S., tiek G. T. teismo posėdžio metu patvirtino, kad kiekvienas dirbo sau, esant poreikiui dirbdavo bendrai, tačiau po paslaugos atlikimo pinigus pasidalindavo. Nors apelianto manymu reikėtų vadovautis išimtinai L. K. ir G. T. paaiškinimais 2014-08-26 teiktais Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau vien tik rašytiniai paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams, duodamiems teismo posėdžio metu ir jų nepakeičia. Būtent teismo posėdžio metu atlikta asmenų apklausa leidžia teismui tinkamai įvertinti asmenų teiktus paaiškinimus, patvirtinti ar paneigti juose išdėstytą poziciją ir nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas G. T. patvirtino, kad dirba pagal individualios veiklos pažymą, susiskambina su klientais, jie atvyksta, atliekamas darbas, gaunami pinigai, išrašomas kvitas. Kartais reikia pagalbos T. S., tuomet atvyksta jam padėti, gautus pinigus pasidalina pagal susitarimą, išrašant kvitą. Darbo grafikas sudarytas nebuvo, jokie darbiniai santykiai su T. S. nesiejo. Byloje pateiktos sąskaitos faktūros patvirtinančios G. T. teiktų paslaugų pobūdį bei įkainius (b. l. 39 - 42). Darbo sutarties požymių nepatvirtina ir L. K. paaiškinime nurodytos aplinkybės (b. l. 8). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, jog nagrinėjamu atveju negalima neginčytinai konstatuoti, jog tarp T. S. ir G. T. bei L. K. susiklostė santykiai, turintys darbo sutarties požymius.

Skunde išdėstyta deklaratyvaus pobūdžio išvada, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartys buvo sudarytos po patikrinimo atlikimo nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmestina kaip nepagrįsta.

Aukštesnės instancijos teismas pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną T. S. atžvilgiu nutraukė pagrįstai.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.