- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-30
- Bylos Nr.
- I-544-283/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00260-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
2017 m. spalio 30 d.
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J.K.(toliau – ir pareiškėjas, ir J. K.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK, ir policijos įstaiga), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje (toliau – ir Utenos AVPK areštinė, ir areštinė), atlyginti. J. K. skundenurodė, kad jis 29 parasįvairiose Utenos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo teigimu, areštinės gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas apšvietimas,jos buvo nepakankamai vėdinamos. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose jis jausdavo didelį diskomfortą, jo garbės ir orumo žeminimą dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nes jie nuo kitos kamerų dalies tėra atskirtas sienele, kuri neužtikrino jo teisės į privatumą. Todėl naudojantis tualetu, jis buvo matomas tiek policijos pareigūnų, tiek ir kitų kamerose esančių asmenų. Be to, J. K. nurodė, kad dėl sanitariniuose mazguose įrengtų tualetų konstrukcijos buvo priverstas jais naudotis tupint ir tai versdavo jį kentėti. Teigė, kad jis yra vegetaras, tačiau Utenos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrintas vegetarinis maitinimas. Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą jis patyrė ir dėl mažų areštinės pasivaikščiojimo kiemelių, kadanginegalėjo tinkamai pasivaikščioti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Utenos AVPK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kitokius nepatogumus, vertinamus kaip neturtinė žala(b. l. 2).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu prašė skundą atmesti. Utenos AVPK nurodė, kad J. K.areštinėje buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad UtenosAVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atitverti125 cm aukščio pertvara. Tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nėra teikęs skundų dėl to, kad jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, stebėjo policijos pareigūnai ar kiti kameroje laikomiasmenys. Pabrėžė, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje įrengta ventiliacinė sistema yra mechaninė, įjungiama nustatytu laiku tris kartus per dieną. Utenos AVPK tvirtino, kad kiekvienoje areštinės kameroje yra įrengta po vieną skaidraus stiklolangą, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai su liuminescencinėmis lempomis. Teigė, kad areštinėje laikomiems asmenims maistas tiekiamas, atsižvelgus į jų pateiktą informaciją apie maitinimosi ypatumus - ar yra vegetarai, kokio maisto netoleruoja ir pan.Utenos AVPK 2014 m. rugpjūčio 28 d. pasirašė sutartį su VšĮ „Kretingos maistas“, todėl pareiškėjui tiektas maistas atitiko teisės aktuose nurodytas normas ir reikalavimus. Nurodė, kad pareiškėjas žodžiu buvo pateikęs skundą dėl vegetariško maisto, į jo skundą buvo atsižvelgta ir maistas pareiškėjui buvo tiekiamas pagal jo pageidavimą. Teigė, jog teisės aktai nenustato policijos įstaigų areštinių pasivaikščiojimo kiemų dydžio ir vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kieme. Utenos AVPK yra du pasivaikščiojimų kiemeliai, į juos pasivaikščioti išvedami 2-3 kamerose laikomi asmenys. Atsakovės atstovasakcentavo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje jis susirgo ar patyrė traumą ir pan., turėjo sveikatos sutrikimų. Utenos AVPK vertino, kad daugelis pareiškėjo teiginių yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės(b. l. 11-15).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Utenos AVPK pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad J. K. 2015 m. balandžio 27 d. - 2015 m. rugpjūčio 3 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) į Utenos AVPK areštinę buvo pristatytas 3 kartus ir periodiškai laikytas areštinės kamerose Nr. 1, 8, 9, 12 iš viso 21 parą. Atsižvelgus į tai, kad J. K., susipažinęs su Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos AVPK pateiktu atsiliepimu ir dokumentais, neginčijo šių duomenų, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie aukščiau nurodytas aplinkybes.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų, atlyginimo.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo(toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 37:2009). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tačiau valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad areštinės gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kameros buvo nepakankamai vėdinamos.
Higienos normos 37:2009 23 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė Higienos normos 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Policijos areštinės kamerų santykinė drėgmė ir judrumas turėjo atitikti Higienos normos 37:2009 24 punkte nustatytus rodiklius. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo ir vėdinimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos ir oro vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai.
Bylos duomenys patvirtina, kad Utenos visuomenės sveikatos centras(toliau – Utenos VSC) 2015 m. liepos 1 d. Utenos AVPK areštinėje atliko operatyviąją kontrolę, kurios rezultatai užfiksuoti 2015 m. liepos 16 d. patikrinimo akte Nr. PT-114(b. l. 23). Įvertinus patikrinimo rezultatus, daroma išvada, kad jie iš dalies patvirtina pareiškėjo skundoteiginius: patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kamerose Nr. 12 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2015 m. balandžio 27-29 d.) ir kameroje Nr. 1 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2015 m. liepos 22 d.)buvo nustatytas per mažas oro judrumas ir natūralus apšvietimas (b. l. 23-25). Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad Utenos AVPK areštinė ginčo laikotarpiuneužtikrino pareiškėjui tinkamų apšvietimo ir vėdinimo sąlygų areštinės kamerose Nr. 1 ir Nr. 12.
Nagrinėjant bylą, duomenų apie ginčo laikotarpiu Utenos VSC atliktus kamerų Nr. 8 ir Nr. 9, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimus nenustatyta. Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad UtenosVSCsistemingai tikrina UtenosAVPK areštinės kamerų būklės atitiktį higienos normų reikalavimams. Tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas ar kamerose Nr. 8 ir Nr. 9 laikyti kiti asmenys būtų kreipęsi skundais dėl netinkamų apšvietimo, vėdinimo ar kitų sąlygų šiose kamerose. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų Nr. 8 ir Nr. 9 būklės ginčo laikotarpiu, konstatuoti, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai laikė pareiškėją šiose kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos 37:2009 reikalavimų, nėra pagrindo.
Be to, pareiškėjas kaip vieną iš žalos atsiradimo pagrindų nurodė Utenos AVPK areštinės kamerose netinkamai įrengtus sanitarinius mazgus (nėra sėdimų unitazų), privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.
Veiklos taisyklių 6 punktas numato, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Iki 2015 m lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema.
Utenos AVPK nurodė, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, sanitariniuose mazguose yra šaltas vanduo, juose įrengta šalinimo sistema, kamerose praustuvai įrengti atskirai; sėdimi klozetai neįrengti (b. l. 13). Teismas sprendžia, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Utenos AVPK areštinės kamerose atitiko Higienos normos 37:2009 20 punkte įtvirtintus reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė, jog Higienos normoje 37:2009 nebuvo keliama reikalavimų areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas ir unitazo (klozeto) tipui.
Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančiųEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos3straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr.15210/07).Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policij0s įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą Utenos AVPK areštinėje buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, remdamasisEŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir įvertinęs tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.
Pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą ir dėl to, kad Utenos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrintas vegetarinis maitinimas.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Analogiška nuostata įtvirtinta Higienos normos HN 37:2009 8 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti tiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, o 9 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Veiklos taisyklių 59 punktas nustato, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais duomenimis nustatyta, kad Utenos AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu maistą areštinėje laikomiems asmenims tiekė VšĮ „Kretingos maistas“ pagal 2014 m. rugpjūčio 28 d. Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartį ( b. l. 18-22). Atsakovės atstovas nurodė, kad atvykus į areštinę asmenims, išsiaiškinami maitinimosi ypatumai ir atsižvelgiant į tai, organizuojamas jų maitinimas. Be to nurodė, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai prisimena atvejį, kai J. K. žodžiu skundėsi dėl vegetariško maisto, į jo skundą buvo sureaguota ir maistas pareiškėjui buvo tiekiamas pagal jo išreikštas pastabas (b. l. 14, 18-22). Teismas neturi pagrindo abejoti nurodyta informacija, todėl sprendžia, kad byloje nustatyti duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad jam ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje nebuvo užtikrintas vegetarinis maitinimas.
Pareiškėjas neturtinę žaląkildino ir iš to, kad jis neturėjo galimybės tinkamai pasivaikščioti areštinės kiemeliuose, nes jie yra labai mažo ploto. Įvertinus J. K. skunde pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu teisė pasivaikščioti gryname ore jam buvo suteikiama,tačiau vertino, kad šia teise neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti.
Utenos AVPK pateiktais duomenimis, šios policijos įstaigos areštinėje yra įrengti du, 33,64 kv. m ir – 23,86 kv. m ploto, pasivaikščiojimo kiemeliai, į juos vienu metu pasivaikščioti išvedami 2-3 kamerose laikomi asmenys (b. l. 15).
Higienos normos 37:2009 11 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentavo Higienos normos 37:2009 17.3. punktas, kuriame buvo nustatyta, kad areštinės teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimaspasivaikščiojimo kiemelio dydžio ir (ar) vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje nenustatė.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiaiapie pareiškėjo pasivaikščiojimų organizavimą netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose vertinami kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).
Įvertinęsbyloje nustatytuspareiškėjo J. K. teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus Utenos AVPK areštinėje, teismas sprendžia, kad šie pažeidimai galėjo sukelti nepatogumų pareiškėjui, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisiamapiniginių lėšų suma. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisminę praktiką analogiškose bylose, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesant jokių įrodymų, jog nustatytos netinkamos laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygos būtų sukėlusios nepataisomų žalingų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur suma neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas palyginti neilgą laiko tarpą, todėl daroma išvada, jog 130 Eur suma yra adekvati patirtiems nepatogumams atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J.K.skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 130,00 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2015 m. balandžio 27 d. - 2015 m. rugpjūčio 3 d. laikotarpiu, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.