- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-381-159/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00031-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eugenija Morkūnienė (pirm.), Almantas Padvelskis, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. B.
- Ieškovas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- Šilutės rajono savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, notarei S
Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-381-159/2013
NUTARTIS
2013 m. kovo 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-635/2012 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. B., tretiesiems asmenims Šilutės rajono savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, notarei S. D., F. L. P. dėl dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, dėl dalies apskrities viršininko įsakymo pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo arba neatlygintinio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė A. J. 2011-01-03 ieškiniu, 2011-04-13 ir 2011-09-15 patikslintais ieškiniais prašė teismo: pripažinti iš dalies negaliojančiomis Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 3810 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (suteiktą asmeniniam ūkiui), žemės sklypų įregistravimo, pardavimo nuomos Šilutės rajone“, ir 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kitos paskirties 0,19 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis dėl (duomenys neskelbtini) 216,09 kv. m bendro ploto asfaltuoto akligatvio pagal plane nurodytą konfigūraciją, einančio nuo pagrindinės gatvės pro namą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovui A. B., iki šios gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini), valdomo ieškovės, pardavimo. Taikyti restituciją – grąžinti valstybei 216,09 kv. m bendro ploto asfaltuotą akligatvį pagal plane nurodytą konfigūraciją, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje nuo namo Nr. (duomenys neskelbtini) iki namo Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 3810 ir 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi buvo privatizuotas 0,19 ha ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su (duomenys neskelbtini) gatvės akligatviu ir vieninteliu pravažiavimo keliu iš (duomenys neskelbtini) gatvės į ieškovei privačios nuosavybės teisėmis priklausančią namų valdą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė į jai priklausančią namų valdą turi patekti (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltuotu akligatviu, jis 2003-06-13 parduotas atsakovui A. B.. Atsakovas trukdo naudotis pravažiavimu į ieškovei priklausančią namų valdą, nes užstato automobiliais, ant važiuojamosios kelio dalies supila žvyro krūvas. Antstolės N. G. 2010-11-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 6 patvirtina, kad nėra kito kelio patekti į ieškovės namų valdą. Atskirą įvažiavimą įrengti neįmanoma, nes ieškovei priklausantis namas yra pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės akligatvyje ir tai pažymėta (duomenys neskelbtini) gatvės plane. Ieškovei priklausantis namas stovi 10 m aukščiau gatvės, nuo gatvės pusės yra 1, 50 m aukščio akmeninė tvora, gatvė yra namo rytų pusėje, iš pietų pusės – apie 1, 50 m aukščio akmeninė tvora, už jos yra kaimynų valda, iš vakarų pusės – Pliaterio parkas, iš šiaurės pusės – du gyvenamieji namai, juos skiria asfaltuotas kelias ir juo galima patekti prie ieškovės gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini). Tai yra vienintelis privažiavimas prie ieškovės gyvenamojo namo. Atsakovui A. B. 216,09 kv. m asfaltuotas akligatvis iš (duomenys neskelbtini) pro jam priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) iki namo Nr. (duomenys neskelbtini), privatizuotas neteisėtai, nes neprivatizuojama žemė, užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt. Topografinėje nuotraukoje matomas kelias –įvažiavimas iš pagrindinės gatvės į ieškovės namų valdą, pažymėtą (duomenys neskelbtini). Iki 2003-06-13 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo, kelio atkarpa nuo pagrindinės gatvės iki ieškovės namų valdos buvo Valstybės fondo žemė, skirta bendro naudojimo keliui, todėl Klaipėdos apskrities viršininko 2002-12-19 įsakymo Nr. 3810 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (suteiktą asmeniniam ūkiui), žemės sklypų įregistravimo, pardavimo nuomos Šilutės rajone“, dalis dėl (duomenys neskelbtini), 216,09 kv. m bendro ploto asfaltuoto akligatvio ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini) iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis dėl minėto akligatvio pardavimo A. B. turi būti pripažintos negaliojančiomis, taikyta restitucija ir (duomenys neskelbtini) gatvės akligatvis nuo pagrindinės gatvės pro namą Nr. (duomenys neskelbtini) iki namo Nr. (duomenys neskelbtini) turėtų būti grąžintas valstybės nuosavybėn (t. 1, b. l. 2–4, 54–56,97–100).
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2012-10-17 sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 3810 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (suteiktą asmeniniam ūkiui), žemės sklypų įregistravimo, pardavimo nuomos Šilutės rajone“ dėl 0,19 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo A. B.. Pripažino negaliojančia 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 0,19 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo A. B.. Taikė dvišalę restituciją – grąžino nuosavybės teisę valstybei į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovui A. B. priteisė iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sumokėtus 672 Lt. Priteisė iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos bylinėjimosi išlaidas ieškovei A. J. – 1000 Lt atstovavimo išlaidų ir 134 Lt žyminio mokesčio bei 122 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Nurodė, kad tarp ieškovės namų valdos ir atsakovo žemės sklypo yra kultūros paveldo akmeninė tvora, kuri sutampa su Švėkšnos dvarvietės riba. Šalių paaiškinimais, bylos medžiaga nustatė, kad ši šalių sklypus skirianti tvora yra buvusi ištisinė ir dalyje yra išgriauta ar išgriuvusi, pro kurią, kertant atsakovui A. B. priklausantį sklypą, ieškovė patenka į savo namų valdą ir pageidauja šį patekimo būdą išsaugoti naikinant pirkimo–pardavimo sutarties dalį, pagal tą sutartį atsakovas įsigijo žemės sklypą arba nustatant kelio servitutą per atsakovo sklypą. Šalys sutinka ir dėl to ginčo nėra, kad galimybės ieškovei patekti į jos namų valdą iš pačios (duomenys neskelbtini) dėl autentiškos akmenų tvoros ir iš gretutinio sklypo – (duomenys neskelbtini), nėra, tačiau atsakovo A. B. ir trečiojo asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos atstovų teigimu, ieškovei patekti į jos namų valdą yra galimybė per vakarinę sklypo pusę, ieškovės namų valda priklauso dvarvietės parko teritorijai, parke yra nustatyti kelių servitutai, link sklypo veda pravažiuojamas keliukas, todėl logiškas patekimo ieškovei į namų valdą būdas nustatytinas būtų būtent iš parko pusės. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė patekimu į sklypą per parką nesinaudoja ir naujo kelio įrengimas pakenktų saugomai kultūros vertybei – Švėkšnos dvaro sodybai, kurios pagal Kultūros vertybių registrą viena iš vertingųjų savybių yra planavimo sprendiniai – plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, kurią formuoja išlikę dvaro sodybos pastatai, jų liekanos, vietos, parkas, tai užfiksuota ir Kultūros vertybių registre. Taip pat pirmosios instancijos teismas sutiko su trečiųjų asmenų Kultūros paveldo departamento ir F. L. B. P. atstovų pozicija, kad toks servitutas negali būti vertinamas kaip kelio servitutas ir teisė nuolatinai naudoti privažiavimui prie ieškovės namų valdos ir tuo tikslu kelio įrengimui, nes tai pažeistų teisės normų reikalavimus dėl veiklos ribojimo saugomoje teritorijoje. Parduodant žemės sklypą A. B., nebuvo parduota dalis gatvės (akligatvio), registruoto atitinkamam tvarka bei pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.). Ieškovės teigimu, per atsakovo sklypą esančiu įvažiavimu naudojosi keletą dešimčių metų, šią aplinkybę patvirtina iš parko pusės matomas nenaudojamas takas, tai užfiksuota byloje esančiose fotonuotraukose. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo A. B. privatizuoto žemės sklypo dalis iki sandorio sudarymo buvo naudojama bendroms jo ir ieškovės patekimo į sklypą reikmėms. Ši sąlyga galiojo ir buvo žinoma sandorio rengimo ir jo sudarymo metu. Teismas įvertinęs ieškovės ir atsakovo namų valdų išsidėstymą, kad viena iš jų yra dvarvietės teritorijoje, kita ribojasi su ja ir abi namų valdos yra Švėkšnos saugomoje teritorijoje, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti kiek įmanoma mažiau apribojant kitų savininkų (valdytojų) teises ir interesus ir vadovaujantis proporcingumo ir interesų derinimo principu, esant keliems alternatyviems variantams, konstatavo, kad privažiavimo prie ieškovės sodybos žemė turi būti laikoma užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms, nes priešingu atveju nustatant ieškovei kelio servitutą per parką būtų pažeista didesnė vertybė ir padaryta jai didesnė žala, ir padarė sprendime išvadą, kad sudarant ginčijamą sandorį buvo pažeista imperatyvi įstatymo norma, numatyta Žemės reformos įstatymo 13 str. 2 d., dėl žemės, užimtos bendroms reikmėms, neprivatizavimo, todėl sandorio dalį ir KAV įsakymą, leidusį sudaryti tokį sandorį, pripažino negaliojančiais CK 1.80 str. 1 d. pagrindu.
Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad atsakovui A. B. žemės sklypas suformuotas atlikus preliminarius matavimus, specialiosios sąlygos sklypui nenustatytos. Atsakovo sklypas – (duomenys neskelbtini)– yra Švėkšnos teritorijoje, kuri yra kultūros paveldo vertybė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Nuo 1993-12-07 Švėkšna įrašyta į Lietuvos Respublikos istorijos ir paminklų sąrašą (269 p.). Taigi, atsakovui A. B. formuojant žemės sklypą, turėjo būti taikomi reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-06 nutarimu Nr. 735 „Dėl žemės sklypų respublikinės reikšmės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose“, t. y. parengtas projektas, sudaromi žemės kadastro planai. Pirkimo ir pardavimo arba nuomos sutartys notariškai tvirtinamos tik pagal sklypų išplanavimo projektuose patikslintą sklypų dydį bei ribas ir šiuose projektuose nustatytas paminklosaugines sklypų naudojimo sąlygas. Be to, rengiamas projektas privalėjo būti derinamas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, tačiau tai nebuvo padaryta. Teismas padarė išvadą, kad sandoris A. B. įgyjant sklypą yra sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas dėl atitinkamų imperatyvių procedūrų nesilaikymo parduodant žemę, kuri yra teritorijoje, pripažintoje kultūros vertybe, ir ex officio (savo iniciatyva) konstatavo, kad šis visas sandoris yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.78 str. 5d. 1.80 str.). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija) (CK 6.146 str.) (t. 2, b. l. 138–144).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos Švėkšnos k. v. žemėtvarkos projekto skaitmeninę formą, joje matyti, kad šis teritorijų planavimo dokumentas buvo 2000-07-12 suderintas Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos skyriaus darbuotojos V. N.. Šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik teismui priėmus sprendimą, nes proceso metu ginčo žemės sklypo suformavimo teisėtumas nebuvo ginčijamas. Teismas priėmė sprendimą remdamasis teisės aktais, kurie reglamentuoja teritorijų planavimo dokumentų sudarymą ir galiojimą, nors byloje tokių dokumentų nėra. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas nustatydamas, jog įsakymas ir sandoris prieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Padarydamas tokią išvadą teismas pripažino sandorį dėl žemės sklypo įsigijimo niekiniu, tačiau tokią išvadą teismas padarė be jokių įrodymų ir visiškai nepagrindė savo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi, padarė išvadą, kad rengiamas projektas privalėjo būti derinamas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, tačiau byloje nebuvo pateiktas joks teritorijų planavimo dokumentas, kuris pagal įstatymų nuostatas privalo būti derinamas su atitinkamomis institucijomis. Apeliantei neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentas nėra suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, ir dėl to pripažino sandorį niekiniu, o įsakymo dalį neteisėta. Byloje buvo ginčijamasi tik dėl dalies žemės sklypo (sklypo įvažiavimo) pardavimo. Ieškovė siekė įrodyti, kad ši dalis negalėjo būti privatizuota, nes tai yra bendro naudojimo kelias, todėl teismas nepagrįstai priėmė sprendimą, kad visas sandoris yra niekinis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punkto nuostatas bei padarė netinkamą išvadą, kad privažiavimo prie ieškovės sodybos žemė turi būti laikoma užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms bei nepagrįstai nurodė, kad nustatant ieškovei kelio servitutą per parką būtų pažeista didesnė vertybė ir padaryta jai didesnė žala. Apeliantės nuomone, teismas neturi kompetencijos sprendimu nustatyti, kad viena ar kita teritorija turi būti laikoma neprivatizuojama, nes tokiu būdu teismas faktiškai ginčo nesprendžia, bet sukuria faktą. Tokia kompetencija suteikta tik teritorijų planavimo organizatoriams, numatytiems teritorijų planavimo įstatyme. Namų valdos sklypas atsakovui buvo parduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, kadangi jis buvo namų valdos žemės sklypo naudotojas. Šių aplinkybių ieškovė neginčijo, bylos nagrinėjimo metu tai patvirtino, taigi jokių teisių į šį žemės sklypą ieškovė neturi ir neturėjo. Taip pat atsakovo sklypui buvo parengtas žemės sklypo planas pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje. Pagal šį planą VĮ Registrų centras pažymėjo sklypo ribas kadastro žemėlapyje. Atsižvelgiant į tai, įsakymas dėl sklypo pardavimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti pripažinti negaliojančiais, kadangi administracinis aktas ir sandoris atitiko visus teisės normų reikalavimus (t. 2, b. l. 148–152).
Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą. Nurodo, kad ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu ginčijo 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, tačiau teismas, nesant ieškiniu pareikšto reikalavimo, pripažino negaliojančia visą sutartį. Pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo savo iniciatyva konstatavo, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinis sandoris. Teismas taip pat netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, taip pat šalys byloje nesiaiškino, nenagrinėjo ir nenustatinėjo faktinių aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas konstatavo kaip nustatytas ir išspręsdamas ginčą joms taikė nurodytas teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į buvusios konkrečios dvarvietės teritoriją, nes tai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Minėta sutartis, kaip ir kitų Švėkšnos mstl. gyventojų, yra teisėtai sudaryta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. KAVA įsakyme Nr. 3810 3 p. yra nurodyta, kad parduoti asmeniniam ūkiui ir namų valdai naudojamus žemės sklypus piliečiams pagal 2 priedą, priede 14 pozicijų. Atsakovo A. B. atvejis nėra išskirtinis iš kitų Švėkšnos mstl. gyventojų, kurie įsigijo iš valstybės prie namų valdos naudotus žemės sklypus. Pripažinus valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį niekiniu sandoriu, nesant tam teisinio pagrindo, yra pažeistos atsakovo A. B. teisės (t. 2, b. l. 155–156).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo A. B. apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka (t. 2, b. l. 164–165).
Atsiliepimu į atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir A. B. apeliacinius skundus ieškovė A. J. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovų apeliacinius skundus atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas teisingai ir pagrįstai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nes, sudarant ginčijamą sandorį, buvo pažeista imperatyvi įstatymo norma, nustatyta Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 2 p. dėl neprivatizuojamos žemės ir tai, kad rengiamas A. B. žemės pardavimo projektas turėjo būti derinamas su Kultūros vertybių departamentu, tai padaryta nebuvo ir pažeistas imperatyvus įstatymo – Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 str. 8 d. – reikalavimas, jame nurodyta, kad nesuderintas dokumentas negalioja. Apeliantė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neteisingai vertina teismo sprendime nurodytų įstatymų pažeidimus, kad jie nepažeidžia ieškovės ir trečiojo asmens teisių, kadangi neteisėtu sandoriu ieškovei buvo atimtas vienintelis kelias, kuriuo galėjo patekti į jai nuosavybės teise priklausančią namų valdą, taip buvo pažeistos ieškovės teisės trukdant valdyti daiktą (t. 2, b. l. 167–170).
Atsiliepimu į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, trečiasis asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, skundo motyvus laiko pagrįstus (t. 2, b. l. 174–175).
Atsiliepimu į atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir A. B. apeliacinius skundus trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apeliantų skundus atmesti. Nurodo, kad A. B. įgyjant nuosavybės teise žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, pats sandoris bei administraciniai aktai, suteikę teisę A. B. įgyti nuosavybės teise žemės sklypą, laikytini niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento kaip pažeidžiantys imperatyvias teisės normas, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas (t. 2, b. l. 178–179).
Atsiliepimu į atsakovo A. B. apeliacinį skundą trečiasis asmuo F. L. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimas yra išsamus ir teisingas. Žemės sklype, priklausančiame F. L. B.-P., per kurį siūloma nustatyti įvažiavimą ieškovei, yra nustatytas servitutas – teisė lankyti saugomus kraštovaizdžio kompleksus, rekreacines teritorijas bei objektus, tačiau toks servitutas negali būti vertinamas kaip kelio servitutas ir teisė nuolatinai naudoti privažiavimui prie ieškovės namų valdos ir tuo tikslu kelio įrengimui, nes tai pažeistų teisės normų reikalavimus dėl veiklos ribojimo saugomoje teritorijoje. Privažiavimo prie ieškovės sodybos žemė turi būti laikoma užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms, nes priešingu atveju nustatant ieškovei kelio servitutą per parką būtų pažeista didesnė vertybė ir padaryta jai didesnė žala. Taip savo sprendime ir konstatavo Šilutės rajono apylinkės teismas (t. 2, 183–184).
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Teismas sprendime nustatė, kad šalių ginčo esmė – patekimo būdas į ieškovės namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovė pareiškė alternatyvius ieškinio reikalavimus, tačiau teismo neprašė pripažinti negaliojančios 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, ja atsakovui A. B. parduotas 0,19 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš 2003-06-13 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus specialistės D. O. Š., A. B. pardavė 0,19 ha žemės sklypą, iš jo 0,12 ha – žemės ūkio naudmenų (t. 1, b. l. 66). Įvertinus minėtos sutarties tekstą išeitų, kad sutartyje nebuvo nurodytas ieškovės įvardytas 216,09 kv. m bendro ploto (duomenys neskelbtini)asfaltuotas akligatvis, einantis nuo pagrindinės gatvės pro namą, esantį (duomenys neskelbtini). 2003-06-13 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties 10 punkte nurodyta, kad sutartis sudaryta keturiais egzemplioriais, iš jų vienas paliekamas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo Šilutės skyriuje, ir kad prie minėtos sutarties yra pridėtas žemės sklypo planas su gretimybėms (t. 1, b. l. 66). Iš atsakovo žemės sklypo plane esančios žymos matyti, kad 2003-07-01 žemės sklypo planas su 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įregistruoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo Šilutės skyriuje (t. 1, b. l. 129). Iš minimo plano eksplikacijos matyti, kad privatizuotiną 0,19 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., sudaro: 0,12 ha žemės ūkio naudmenys, iš jų 0,10 ha ariama žemė, 0,02 – sodai, 0,06 užstatyta teritorija, ir 0,01 ha – keliai. Įvertinus tokius žemės sklype užfiksuotus duomenis, teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), privatizavo tik 0,01 ha plane įvardytų kelių, tačiau ieškovė, prašydama patenkinti jos alternatyvų ieškinį ir nustatyti servitutą, prašė panaikinti 2003-06-13 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 216,09 kv. m bendros (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltuotos akarpos ieškovės įvardytos akligatviu. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, nes, kaip buvo minima, atsakovas A. B. privatizavo 0,01 ha kelių, o ieškovė prašė panaikinti sutarties dalį dėl 216,09 kv. m ieškovės įvardyto asfaltuoto akligatvio.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad tarp ieškovės namų valdos ir atsakovo žemės sklypo yra kultūros paveldo akmeninė tvora, kuri sutampa su Švėkšnos dvarvietės riba. Šalių paaiškinimais, bylos medžiaga nustatyta, kad ši šalių sklypus skirianti tvora yra buvusi ištisinė ir dalyje yra išgriauta ar išgriuvusi, pro kurią, kertant atsakovui A. B. priklausantį sklypą, ieškovė patenka į savo namų valdą ir pageidauja šį patekimo būdą išsaugoti, panaikinus pirkimo–pardavimo sutarties dalį. Taip pat teismo sprendime nurodyta, kad atsakovų teigimu, sudarant ieškovės prašomą pripažinti iš dalies negaliojančiu sandorį įstatymų normos pažeistos nebuvo ir ieškovės motyvas, kad buvo privatizuota (parduota) gatvei (akligatviui) skirta žemė, yra niekuo nepagrįstas, nes toks akligatvis nėra registruotas ar kitaip įteisintas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų teigimu, kad parduodant žemės sklypą A. B., nebuvo parduota dalis gatvės (akligatvio), registruotos atitinkama tvarka.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismas neturi kompetencijos sprendimu nustatyti, kad viena ar kita teritorija turi būti laikoma neprivatizuojama, nes tokiu būdu teismas faktiškai ginčo nesprendžia, bet sukuria faktą ir kad tokia kompetencija suteikta tik teritorijų planavimo organizatoriams, numatytiems teritorijų planavimo įstatyme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iki galo neišsiaiškino atsakovų teiginių, ar minėta gatvė (akligatvis) nebuvo įregistruota ir įteisinta, ar nėra tas akligatvis minėtas 0,01 ha kelias (t. 1, b. l. 129), taip pat kuo vadovaujantis buvo nustatyta gatvė (akligatvis) ir kokia dalis gatvės (akligatvio) buvo/nebuvo parduota. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas neišsiaiškinęs visų minėtų bylos aplinkybių, netinkamai įvertino ginčo akligatvį kaip gatvę. Bylą nagrinėjęs teismas nepasiūlė šalims pateikti į bylą 2003-07-01 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo Šilutės skyriuje įregistruotos 2003-06-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plano su gretimybėmis (t. 1, 66). Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas A. B. privatizavo tik 0,01 ha kelių, tačiau ieškovė ginčijo 216,09 kv. m bendro ploto (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltuoto akligatvio, priklausančio atsakovui A. B., pardavimą. Minimas teismas iki galo neišsiaiškino, kokiu pagrindu ir remiantis kokiais skaičiavimais ieškovė ginčijo būtent 216,09 kv. m bendro ploto (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltuoto akligatvio pardavimą A. B.. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pripažinęs negaliojančiais Klaipėdos apskrities viršininko 2002-12-19 įsakymą Nr. 3810 ir 2003-06-13 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,19 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo A. B., esmingai pažeidė atsakovo A. B. teisę prie namų valdos nuosavybės teisėmis turėti žemės sklypą, nes nagrinėjamos bylos atveju nebuvo ginčijamas 0,10 ha ariamos žemės, 0,02 – sodų, 0,06 – užstatytos teritorijos pardavimas A. B..
Ieškovė taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą dėl servituto nustatymo. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.126 straipsnį teismo tvarka galima nustatyti servitutą tik tais atvejais, kai savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes jo nustatymas tokiu atveju reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą. Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio lld. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-196/2005; 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta S. P. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-246/2005, Teismų praktika 24, p. 63-67; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T, bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. A. C, bylos Nr. 3K-3-234/2007, Teismų praktika 28, p. 71-77). Tokios nuostatos suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Esminiai aspektai yra nuosavybės teisės prioritetas prieš teisę į servituto nustatymą, eliminuojantis nepagrįstą nuosavybės varžymą ir objektyvusis pagrindas servitutui priverstinai nustatyti – nenustačius servituto yra neįmanoma tinkamai, normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šalis, reikalaujanti nustatyti servitutą teismui, kartu su ieškiniu turi pateikti norimo nustatyti servituto privažiuojamam keliui projektą, paruoštą įstatymo nustatyta tvarka, tačiau toks projektas teismui nebuvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti ieškovės reikalavimo dėl servituto nustatymo.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iki galo neišsiaiškino visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius įrodymus anksčiau nurodytų pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kuriais grindžiamas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo negaliojimas, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jų pagrįstumas gali būti vertinamas nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.