Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vadovaujantis įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, prieglobsčio prašytojui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, jeigu užsienietis dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Prieglobstį suteikianti institucija kiekvieno prieglobsčio prašytojo byloje privalo kompleksiškai ištirti objektyvių ir subjektyvių veiksnių visumą, turinčią sprendžiamos reikšmės pabėgėlio statusui suteikti ar tokiam prašymui atmesti. Pareiškėjas skunde teigia, kad jis jaučia baimę Rusijos Federacijoje būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų. Politiniai įsitikinimai reiškia, kad asmuo yra oficialiai paskelbęs apie savo pažiūras ir jomis susidomėjusios valdžios institucijos arba nors ir nėra viešai jų pareiškęs, bet yra pagrindas manyti, kad anksčiau ar vėliau šios pažiūros bus pareikštos ir išprovokuos valdžios institucijų dėmesį. Baimė, tai subjektyvi asmens būsena. Ją sukelia individualūs veiksniai, todėl pirmiausia psichologiniu aspektu įvertintini besikreipiančio žmogaus pareiškimai. Įstatymo formuluotė „pagrįsta“ baimė įpareigoja nustatyti, ar psichologinė prieglobsčio prašytojo būsena yra nulemta objektyvių aplinkybių, t. y. realios padėties pilietybės valstybėje.

Susipažinęs su pareiškėjo paaiškinimo duomenimis, teismas konstatavo, kad V. M. paaiškinimas yra nenuoseklus ir nelogiškas. Pareiškėjo teiginiai apie tariamą jo persekiojimą nėra patvirtinti objektyvia bylos medžiaga. Byloje nėra ir jokių duomenų apie pareiškėjo priklausimą politinei partijai ar kitai politinei organizacijai ar grupuotei. Priešingai, prieglobsčio prašytojo apklausos protokolo duomenys rodo, kad pareiškėjas nėra jokios politinės partijos narys. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 1991-2005 metų laikotarpiu kelis kartus buvo grįžęs į Rusijos Federaciją, tačiau įrodymų apie jo persekiojimą Rusijos Federacijoje, nėra. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo priverstinai gydomas psichiatrinėje ligoninėje Rusijoje, objektyviais įrodymais nepatvirtintas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Baltarusijos pasienio pareigūnų buvo sulaikytas už neteisėtą sienos kirtimą o ne dėl kitų motyvų. Atsižvelgęs į nustatytus faktus teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl politinių motyvų, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis.

Įstatymo 87 straipsnyje numatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Minėtame straipsnyje paminėtų aplinkybių bylos duomenimis teismas nenustatė, todėl nusprendė, kad papildoma apsauga pareiškėjui taip pat negali būti suteikta.

Sprendime nurodyta, kad prieglobsčio prašytojo byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo ne kartą baustas už Lietuvos Respublikos sienos kirtimą ir yra pripažintas nepageidaujamu asmeniu Lietuvos Respublikoje (b. l. 20, prieglobsčio prašytojo byla Nr. 0537). Prieglobsčio prašytojo pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Akivaizdu, kad šios pareigos pareiškėjas nevykdė, todėl ši aplinkybė - tai dar vienas pagrindas atsisakyti suteikti laikinąjį teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

Pareiškėjo manymu, teismas nepakankamai atsižvelgė ir neteisingai įvertino jam gresiančio politinio persekiojimo Rusijos Federacijoje galimybę. Teismo pozicija, kad politinio persekiojimo grėsmę nulemia tik formalus priklausymas politinei partijai arba kitoks viešas paskelbimas apie savo politinius įsitikinimus (interpretuojant pastarąjį aktą siaurai) nepilnai atitinka politinio persekiojimo sąlygos aiškinimo esmę. 1988 - 1991 metais jis dažnai lankydavosi Baltijos šalyse, kur bendraudavo su nepriklausomybės siekiančių organizacijų nariais, veždavo atgal į Rusiją literatūrą, laikraščius. Mano, kad tokia veikla turėtų būti laikytina pakankama identifikuojant jo politinius įsitikinimus ir jų turinį. Be to, ir tuo atveju, jeigu buvo nuspręsta, kad šios veiklos nepakako, kad teismas būtų įtikintas dėl jo tuometinių politinių pažiūrų, jis turėjo įvertinti tą aplinkybę, kad jo veikla, tuometinių įvykių kontekste, neišvengiamai pritraukė Rusijos saugumo struktūrų dėmesį, kurios dėl veiklos turinio jį priskyrė asmenų, keliančių grėsmę valstybinei santvarkai ir valdžiai, kategorijai ir dėl šių aplinkybių buvo pradėtas jo politinis persekiojimas. Dėl šių priežasčių jam teko išvykti iš Rusijos. Nepaisant to, kad nuo išvykimo iš tėvynės praėjo 15 metų, persekiojimo grėsmė neišnyko. Visuotinai žinoma, kad nepaisant formalaus santvarkos pasikeitimo, valstybiniai organai ir toliau vadovaujasi tais pačiais veiklos principais, saugumo struktūros turi labai didelę įtaką valstybės vidaus gyvenime, jose dirba tie patys pareigūnai. Dėl šių priežasčių yra akivaizdu, kad asmeniui, kuris jau kartą buvo identifikuotas kaip priešiškas valstybinei valdžiai ir valstybės interesams, ir toliau išlieka realaus persekiojimo grėsmė.

Taip pat mano, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog Migracijos departamentas nuspręsdamas jį išsiųsti neatsižvelgė į Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 128 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą, kad sprendžiant dėl išsiuntimo turi būti atsižvelgta į šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vertinant šeiminių ryšių egzistavimą, nepakanka apsiriboti vien tik formaliu šeimos ar jiems prilygintų santykių įforminimu (t. y. santuokos įregistravimu ar partnerystės sutartimi), būtina įvertinti ir faktinius tarp asmenų susiklosčiusius santykius, kurie taip pat gali įrodyti šeiminių santykių egzistavimą. Migracijos departamentas vertino tik atitikimą Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 86 ir 87 straipsniams ir, priėmęs neigiamą sprendimą dėl prieglobsčio, neištyręs jokių papildomų aplinkybių, ir tuo pažeisdamas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą imperatyvų reikalavimą, kuris turi būti tenkinamas priimant sprendimą dėl išsiuntimo, priėmė sprendimą dėl išsiuntimo.

Teismo padaryta išvada, kad jo reikalavimas suteikti prieglobstį humanitariniais pagrindais yra nepagrįstas, nes jis nėra sudaręs santuokos ar partnerystės sutarties, neteisinga dėl to, kad buvo remtasi Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 30 straipsnio 1 dalimi, kuri negali būti taikoma jo situacijoje. Minėtas straipsnis yra taikomas šeimos susijungimo atvejais. Pagal šį straipsnį sutuoktinių susijungimo atveju reikalingas formalus pagrindas, t. y. įregistruota santuoka arba partnerystės sutartis, tuo tarpu jo atveju yra svarstomas ne prašymas dėl šeimos susijungimo, o prieglobsčio prašymas, todėl turi būti taikomas 128 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą išsiųsti turi būti atsižvelgiama į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Šeiminiai ryšiai pagal šį straipsnį neapsiriboja vien tik formaliu pagrindu, t. y. įregistruota santuoka arba partnerystės sutartimi, bet turi būti atsižvelgiama į faktinių santykių tarp asmenų pobūdį. Tokį šeiminių santykių traktavimo pobūdį pripažįsta ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, kuris savo 2004 metų nutarime B. N. v. France (CCPR/C/81/D/1179/2003) atkreipė dėmesį į tokią šeiminių santykių traktavimo praktiką: „Komitetas primena, kad terminas „šeima“, Pakto tikslais, turi būti suprantamas plačiai, kaip apimanti visus santykius atitinkančius šeimą, kaip jie yra suprantami visuomenėje. Šeimos apsauga neturėtų būti pašalinama konkrečioje byloje, remiantis ta aplinkybe, kad nėra formalių šeiminių ryšių, ypatingai tais atvejais, kai visuomenėje yra įprastos paprotinės ar neregistruotos santuokos".

Apeliantas sąmoningai iškreipia Žmogaus teisių komiteto pozicija savo naudai, kadangi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto nutarimo byloje B. N. prieš Prancūziją tikslinga citata būtų „(...) turi būti suprantamas plačiai, kaip apimantis visus santykius atitinkančius šeimą kaip jie yra suprantami bendruomenėje, kurios atžvilgiu svarstomas klausimas“. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. gyveno su J. M. Lietuvos Respublikoje, sprendžiant klausimą ar jų santykiai atitinka „šeimos“ apibūdinimą, reikėtų apsiriboti tuo, kaip Lietuvos bendruomenėje yra suprantamas minėtas socialinis reiškinys.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 128 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad priimant sprendimą dėl išsiuntimo būtų atsižvelgta į tam tikras aplinkybes, tarp jų ir į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tačiau nėra reikalaujama, kad, vien nustačius minėtų aplinkybių egzistavimo faktą, išsiuntimas būtų sustabdomas arba draudžiamas. „Atsižvelgimas“ gali įtakoti išimtinai išsiuntimą, bet ne atsisakymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks 128 straipsnio 1 dalies išdėstymas paaiškinamas tuo, kad išvardintos aplinkybės yra reikšmingos tik tuo atveju, kai priimamas sprendimas išsiųsti užsienietį, kuriam, remiantis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatomis, yra pagrindas leisti laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau, dėl priežasčių, nurodytų įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 35, 50 ir 54 straipsniuose, toks leidimas jam negali būti išduotas arba panaikinamas. Šiuo atveju, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos išnagrinėjo V. M. prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo ir nustatė, kad nėra priežasčių, dėl kurių V. M. gali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas arba papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo kitu pagrindu apeliantas nesikreipė. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai joje yra. Priėmus sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje V. M. nesuteikimo, jis praranda teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl yra tikslinga jį išsiųsti į jo kilmės valstybę, t. y. Rusijos Federaciją. Jeigu, kaip teigia apeliantas, jo atvejui būtų taikytini 128 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nesant pagrindui leisti jam gyventi Lietuvos Respublikoje, vienintelė galimoji pasekmė būtų jo sulaikymas be jokių perspektyvų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centre, kas nebūtų logiška ir prieštarautų kiek Lietuvos Respublikos, tiek paties V. M. interesams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. sausio 31 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo Vilniaus miesto Migracijos skyriaus viršininkui (b. l. 24-25, prieglobsčio prašytojo byla Nr. RUS0537).

Remiantis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau Įstatymo) 2 straipsnio 23 dalimi, prieglobstis Lietuvos Respublikoje - pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos arba laikinosios apsaugos suteikimas užsieniečiui šiame Įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Šios trys prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir laikinoji apsauga, - įvardijamos Įstatymo 66 straipsnyje.

Vadovaujantis įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, prieglobsčio prašytojui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, jeigu užsienietis dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

Teismas nustatė, jog prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole nurodyta, kad pareiškėjo V. M. gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra Rusijos Federacija, Iževsko miestas. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pateikė galiojantį Rusijos Federacijos piliečio pasą (b. 1. 26-34, prieglobsčio prašytojo byla Nr. RUS 0537). Protokole taip pat nurodyta, kad su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas kreipėsi todėl, kad yra persekiojamas FSB ir KGB darbuotojų, prieš jį buvo naudojamos psichotropinės medžiagos ir ginklai. Šios aplinkybės buvo patikslintos prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole, kuriame nurodyta, kad 1988-1991 metais V. M. dažnai lankydavosi Baltijos šalyse (Lietuva, Latvija), kur bendravo su nepriklausomybės siekiančių organizacijų nariais, veždavo atgal į Rusiją literatūrą laikraščius, dėl ko pritraukė KGB dėmesį. Pareiškėjo teigimu, dėl gyvenimo Iževsko mieste, kuris yra vienas pagrindinių Rusijos ginklų gamybos centrų, jo kontaktai Baltijos šalyse buvo nepageidaujami, dėl ko, pareiškėjo tvirtinimu, KGB ėmėsi veiksmų, siekiant neleisti jam išvykti iš miesto, net priverstinai laikė psichiatrinėje ligoninėje. Vėliau, V. M. teigimu, jo atžvilgiu buvo naudojamas „psichotropinis ginklas“, dėl ko 1991 metais ir išvyko iš Rusijos Federacijos (b.l. 50-57, prieglobsčio prašytojo byla Nr. 0537).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. M. teiginiai apie tariamą jo persekiojimą dėl politinių įsitikinimų bei aktyvaus bendravimo su nepriklausomybės Baltijos šalyse šalininkais 1988-1991 metais neįrodyti. Byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo politines pažiūras, kurios galėtų būti vertinamos, jei būtų duomenų apie jo priklausymą politinei partijai, kitai politinei organizacijai ar grupuotei, kitokios formos politinio pobūdžio veiklą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 1991-2005 metais kelis kartus buvo grįžęs į Rusijos Federaciją, tačiau įrodymų apie jo persekiojimą Rusijos Federacijoje nėra. Byloje nėra objektyvių duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas, kaip jis tvirtina, buvo priverstinai gydomas psichiatrinėje ligoninėje Rusijoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Baltarusijos pasienio pareigūnų buvo sulaikytas už neteisėtą sienos kirtimą, o ne dėl kitų motyvų. Atsižvelgęs į nustatytus faktus, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl politinių motyvų, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis.

Įstatymo 87 straipsnyje numatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Paminėtų aplinkybių šioje byloje nenustatyta, todėl papildoma apsauga pareiškėjui negali būti suteikta.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis negali būti išsiunčiamas iš Lietuvos, nes remiantis Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėtes 128 straipsnio 1 dalies 2 punktu turi būti atsižvelgta į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėtes 126 straipsnyje „Išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindai“ nustatyta:

„1. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu:

2) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra“.

Kadangi prieglobsčio prašytojo prašymas atmestas, pareiškėjas atitinka paminėtoje normoje apibrėžto asmens teisinę padėtį, todėl yra pagrindas išsiuntimui.

Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėtes 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo:

„ 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje“.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 22 dalį prieglobsčio prašytojo šeimos nariai yra sutuoktinis arba asmuo, sudaręs partnerystės ar jai prilygintą sutartį, todėl vertinant šeiminius ryšius pagal Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėtes 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažintina, jog šeiminių ryšių konstatavimui taikytini anksčiau paminėti šeimos nario teisinį statusą apibrėžiantys kriterijai – santuoka arba partnerystės ar kita jai prilyginta sutartis. Pareiškėjo ryšiai su jo nurodytu asmeniu neatitinka formaliųjų kriterijų, apibūdinančių šeimos nario teisinę padėtį, todėl teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėją su Lietuvoje gyvenančiu asmeniu sieja šeiminiai ryšiai, nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

V. M. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.