- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-329-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41718-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- I. L.
- Atsakovas
- UAB „Vilniaus viešasis transportas“
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. L. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo padidinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė nuo 2013 m. birželio 6 d. padidinti teismo iš atsakovo priteistą žalos atlyginimą dėl netekto darbingumo iki 3.637,95 Lt kas mėnesį, priteisti iš atsakovo 12.499,60 Lt perkvalifikavimo išlaidas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 1978 m. birželio 30 d. įvykusio autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas. Autoįvykio kaltininku buvo pripažintas Vilniaus autobusų parko vairuotojas I. M.. Dėl patirtų sveikatos sužalojimų ieškovas tapo I grupės invalidu ir neteko 100 procentų profesinio darbingumo. Tuo metu jis mokėsi Vilniaus politechnikume ir jau po traumos jį baigė. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimu iš UAB „Vilniaus autobusai“ (atsakovas UAB Vilniaus viešasis transportas“ yra bendrovės „Vilniaus autobusai“ teisių perėmėjas mokantis žalos atlyginimą) ieškovui buvo priteistas 998,25 Lt žalos atlyginimas dėl netekto darbingumo ir 350 Lt kas mėnesį žalos atlyginimo slaugai. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2006 m. birželio 14 d. nutartimi sprendimo dalį dėl 350 Lt žalos atlyginimo slaugai panaikino ir šį reikalavimą atmetė, o sprendimo dalį dėl priteisto 998,25 Lt kas mėnesį žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2007 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškovas Mykolo Romerio universitete 2013 m. baigė bakalauro studijų teisės ir valdymo programą, jam buvo suteiktas teisės bakalauro laipsnis. Penkerių metų studijos jam kainavo 12.499,60 Lt. Ieškovas stodamas į Mykolo Romerio universitetą ketino pagerinti savo finansinę padėtį, bet nesitikėjo dirbti pagal įgytą teisininko specialybę. Baigęs studijas bandė įsidarbinti, tačiau niekas nepriėmė. Studijas baigė nuotoliniu būdu, už mokslą pinigų niekas nekompensavo. Studijoms pinigus susitaupė pats ir padėjo tėvai. Šiuo metu gaunamų pajamų neužtenka. Jeigu būtų sveikas, ieškovas po šių studijų baigimo galėtų dirbti teisininko darbą, kurio vidutinis atlyginimas, remiantis Lietuvos Statistikos departamento pažyma, yra 4.369 Lt.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog civilinės atsakomybės paskirtis yra kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, tai yra asmuo turi būti grąžintas į tokią turtinę padėtį kokioje jis buvo iki sužalojimo. Sveikatai padarytos žalos atlyginimo dydis neturi ir negali priklausyti nuo to, kiek sužalotas asmuo pakels savo kvalifikaciją ar kokią specialybę jis įgis ateityje, kadangi tai nėra susiję su sužalojimo momentu buvusia ieškovo padėtimi, kurią ieškovas privalo kiek įmanoma atstatyti. Po sužalojimo įgydamas teisininko specialybę, ieškovas faktiškai turėjo ir galėjo žinoti, kad dėl savo sveikatos būklės pagal įgytą specialybę dirbti negalės. Įstatymas numato galimybę padidinti atlygintinos žalos dydį tik tuomet, jei asmens darbingumas dėl sveikatos sužalojimo sumažėjo palyginti su tuo darbingumu, kuris jam buvo likęs tuo metu, kai priteistas žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas po traumos buvo pripažintas visiškai nedarbingu. Perkvalifikavimo išlaidos nėra būtinosios ir nėra susijusios su sveikatos grąžinimu. Įstatyme įtvirtinto sužaloto asmens perkvalifikavimo paskirtis kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią padėtį, padėti asmeniui integruotis į visuomenę. Tai reiškia, kad perkvalifikavimas turi būti realus, suteikiantis asmeniui galimybę dirbti darbą pagal naujai įsigytą specialybę. Ieškovui kiekvieną mėnesį išmokama teismo priteista ir indeksuota 1724,00 Lt suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimu iš UAB „Vilniaus autobusai“ ieškovui buvo priteista kas mėnesį po 998,25 Lt žalos atlyginimui. Atlygintinos žalos dydis ieškovui buvo apskaičiuotas įvertinus jo darbo užmokestį, kurį jis gautų dirbdamas pagal įgytą įrankių gamybos specialybę, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Šiuo metu žalos atlyginimo dydis perskaičiuotas ir ieškovui mokamas kas mėnesį po 1724 Lt periodinėmis išmokomis.
Po trijų dešimtmečių studijuodamas universitete ir baigęs bakalauro studijų teisės ir valdymo programą ieškovas žinojo, kad dėl sveikatos būklės pagal įgytą specialybę dirbti negalės ir faktiškai nedirba. Gautas bakalauro diplomas pats savaime neįrodo negautų pajamų dydžio ir nesuteikia teisės reikalauti padidinti žalos atlyginimą pagal papildomai įgytą specialybę. Taigi studijos ir kitos specialybės įgijimas bei persikvalifikavimo išlaidos ieškovui nebuvo būtinos ir nelaikytinos susijusiomis su jo sveikatos grąžinimu.
Žalos atlyginimas gali būti didinamas, jeigu dėl sveikatos sužalojimo asmens darbingumas dar labiau sumažėjo, palyginus su tuo darbingumu, kuris jam buvo likęs po sužalojimo, kai buvo priteistas žalos atlyginimas (CK 6.286 straipsnis). Taigi ieškovo reikalavimas padidinti žalos atlyginimą dėl netekto darbingumo iki 3.637,95 Lt kas mėnesį, jam įgijus kitą specialybę, įstatymu neparemtas ir negali būti tenkinamas. Dėl tų pačių motyvų teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 12.499,60 Lt persikvalifikavimo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas I. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir netinkamai aiškino CK 6.283 straipsnio 1-2 dalių nuostatas, nors visos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą šių normų taikymui bei priteistos žalos iš atsakovo padidinimui: patirtas sveikatos sužalojimas, pripažintas neįgalumas bei profesinio darbingumo netekimas, teismo 1982 m. kovo 18 d. sprendimu priteista vienkartinės žalos atlyginimo 7660,65 rublių kompensacija ir mėnesio išmokos (atsakovas po 1983 m. kovo 1 d. periodines išmokas ieškovui mokėjo geranoriškai, įstatymų nustatyta tvarka jas indeksuodavo), ieškovo siekimas persikvalifikuoti ir naujos kvalifikacijos įgijimas, pastangos dirbti pagal įgytą profesiją ir t.t. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimu iš UAB „Vilniaus autobusai“ ieškovui, buvo priteistos periodinės, kas mėnesį mokamos, išmokos po 998,25 Lt žalos atlyginimui. Šios žalos dydis buvo apskaičiuotas, įvertinus ieškovo darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs, dirbdamas pagal įgytą įrankių gamybos specialybę, jeigu ieškovo sveikata nebūtų buvusi sužalota.
2) Negalima sutikti su teismo sprendimo motyvu, kuriuo teigiama, jog ieškovas žinojo, kad po trijų dešimtmečių studijuodamas universitete ir baigęs bakalauro studijų teisės ir valdymo programą, dėl sveikatos būklės pagal įgytą specialybę dirbti negalės, faktiškai nedirba, o gautas bakalauro diplomas pats savaime neįrodo negautų pajamų dydžio ir nesuteikia teisės reikalauti padidinti žalos atlyginimą pagal papildomai įgytą specialybę. Ieškovas, negalėdamas dirbti pagal įgytą specialybę po patirtos traumos, pagrįstai tikėjosi užbaigti studijas universitete ir, įgijęs teisininko kvalifikaciją, dirbti ir gauti šios profesijos darbo užmokestį. Įstatymas įpareigoja atsakovą kompensuoti nukentėjusiojo asmens perkvalifikavimo išlaidas. Ieškovas, sėkmingai įgijęs teisės bakalauro laipsnį, įrodė, kad jo išsilavinimas, sugebėjimai yra atitinkamo lygio tam, kad būdamas sveikas galėtų gauti atitinkančias šiuos sugebėjimus pajamas. Dėl atsakovo veiksmų šias galimybes ieškovas prarado. Jokie civiliniai įstatymai nenustato, kad asmuo po sveikatos sužalojimo negalėtų tęsti lavinimosi, įgyti naujas profesijas. Ieškovo reikalavimas papildomai atlyginti žalą dėl netekto darbingumo ne pagal pirmąją, jaunystėje įgytą profesiją, o pagal vėliau įgytą specialybę, nuo jos įgijimo dienos (2013 m. birželio 6 d.) yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašė atmesti skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad CK 283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų jam nesant sužalotam. Nukentėjusiajam turi būti atlyginama tiek, kiek jis dėl sveikatos sužalojimo iš tiesų prarado. Dėl šios priežasties praradimų mastas nustatomas žalos padarymo metu. Jeigu atlyginama daugiau nei realiai padaryta žalos, šis principas pažeidžiamas, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją. Tuo tarpu civilinės atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensuoti patirtą žalą, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiam asmeniui nepagrįstai praturtėti. Nagrinėjamu atveju ieškovas sužalojimo metu jau buvo pradėjęs studijuoti Vilniaus politechnikume, tačiau įrankių gamybos specialybę šioje įstaigoje baigė ir teisę būti paskirtas dirbti pagal įgytą išsilavinimą įgijo jau būdamas sužalotas. Taigi ieškovas, jeigu jo sveikata nebūtų buvus sužalota, gautų jo įgytos specialybės darbo užmokestį atitinkančias darbines pajamas. Atsižvelgiant į minėtą kvalifikaciją, ieškovui buvo priteistas žalos atlyginimas, kurio dydis šią dieną siekia 1.724,00 Lt kas mėnesį. Ieškovas pats nusprendė kokią specialybę studijuoti ar kokią profesiją įsigyti jau po sužalojimo, nors faktiškai turėjo ir galėjo žinoti, kad dėl savo sveikatos būklės galbūt negalės dirbti pagal įgytą specialybę. Žalos atlyginimo dydis turi būti nustatomas pagal padėtį žalos padarymo momentu. Sveikatai padarytos žalos atlyginimo dydis neturi ir negali priklausyti nuo to, kiek sužalotas asmuo pakels savo kvalifikaciją ar kokią specialybę jis įgis ateityje, kadangi tai nėra susiję su sužalojimo momentu buvusia ieškovo padėtimi, kurią atsakovas privalo kiek įmanoma atstatyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad diplomas, patvirtinantis įgytą išsilavinimą, pats savaime neįrodo negautų pajamų ir nesuteikia teisės reikalauti padidinti žalos atlyginimą pagal papildomai įgytą specialybę. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo siekį įsidarbinti pagal įgytą išsilavinimą, be to, aukščiau nurodyto darbo užmokesčio ieškovas nebūtų gavęs tam tikrą laikotarpį dėl darbo patirties trūkumo. Neaišku, ar ieškovas būtų realiai priimtas į darbą pagal teisininko specialybę ir gautų nurodytas pajamas. Pažymėtina, kad CK 286 straipsnyje įvardytas tik vienas atvejis, kuomet gali būti pakeistas žalos atlyginimo dydis nukentėjusiojo asmens reikalavimu, kai pasikeičia jo darbingumas. Taigi akivaizdžiai matyti, kad įstatymų leidėjas civiliniame kodekse įtvirtina galimybę padidinti atlygintinos žalos dydį jeigu asmens darbingumas dėl sveikatos sužalojimo sumažėjo palyginti su tuo darbingumu, kuris jam buvo likęs tuo metu, kai priteistas žalos atlyginimas. Lietuvos Respublikos teisės aktai neįpareigoja atsakovo didinti sveikatai padarytos žalos atlyginimą Ieškovui įgijus naują profesiją. Įstatyme įtvirtinto sužaloto asmens perkvalifikavimo paskirtis kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią padėtį, padėti asmeniui integruotis į visuomenę. Tai reiškia, kad perkvalifikavimas turi būti realus, suteikiantis asmeniui galimybę dirbti pagal naujai įgytą išsilavinimą. Tuo tarpu Ieškovas teismo posėdžio metu pats nurodė, kad stodamas į Mykolo Riomerio universitetą ketino pagerinti savo finansinę padėtį, tačiau dirbti pagal įgytą teisininko specialybę nesitikėjo. Ieškovui nustatytas 100 proc. nedarbingumas, todėl perkvalifikavimas jokios reikšmės negalėjo turėti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl žalą asmens sveikatai padariusio asmens pareigos atlyginti nuketėjusiajam naujos specialybės įgijimo išlaidas bei atlyginti negautas pajamas, kurias tas asmuo galėtų gauti, dirbdamas pagal naująjį išsilavinimą.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 1978 m. birželio 30 d., būdamas 17 m. amžiaus, autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas. Sužalojimo metu ieškovas mokėsi Vilniaus politechnikume, o 1981 m. įgijo techniko technologo specialybę, kuri atitinka dabartinio mašinų gamybos techniko profesiją. Ieškovui nuo 1985 m. vasario 26 d. nustatyta 80 % netekto darbingumo (b.l. 17) bei 100 % netekto profesinio darbingumo (b.l. 18). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi, ieškovui iš atsakovo buvo priteista 998,25 Lt kas mėnesį mokamo žalos atlyginimo. Šiuo metu atsakovas ieškovui moka po 1724,00 Lt kas mėnesį (b.l. 40). Ieškovas papildomai kas mėnesį gauna 698,55 Lt netekto darbingumo pensiją bei 32,50 Lt transporto išlaidų kompensaciją (b.l. 11-12).
Ieškovas 2013 m. baigė bakalauro studijų teisės ir valdymo programą, jam buvo suteiktas teisės bakalauro laipsnis (b.l. 9). Už studijas ieškovas sumokėjo 12.499,60 Lt (b.l. 4-8).
Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nuketėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nuketėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nuketėjusio asmens sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo.
Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2014 m. liepos 7 d. nuomonę. Pažymėtina, kad ši nuomonė teismui nėra privaloma. Šioje nuomonėje yra remiamasi teismų praktika, tai yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2007. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tarnybos nuomonėje cituojamos kasacinio teismo bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2007 nepilnametis asmuo buvo sužalotas atsakovų nusikalstamais tyčiniais veiksmais. Todėl kasacinis teismas konstatavo, kad žalos, atsiradusios dėl sveikatos sužalojimo tyčiniais, brutaliais veiksmais, dydžio nustatymo kriterijai yra gerokai aukštesni ir griežtesni žalą padariusiam asmeniui. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje žala ieškovui buvo padaryta eismo įvykio metu, atsakovui žalos atlyginimo pareiga kilo kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui. Be to, aptariamoje kasacinėje byloje asmuo buvo sužalotas, būdamas dar nepilnametis, po sužalojimo jis baigė vidurinę mokyklą ir įgijo specialybę, praėjus tik 4 metams nuo sužalojimo. Kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovas buvo suluošintas ir tapo invalidu labai jaunas ir, kaip bet koks kitas jo amžiaus jaunuolis, dar tik siekė turėti išsilavinimą, todėl preziumavo, kad ieškovas turėjo visas ateities perspektyvas įgyti tinkamą specialybę, kita vertus, būdamas fiziškai stiprus, net ir neturėdamas atitinkamos kvalifikacijos – pakankamai užsidirbti pragyvenimui. Todėl motyvas, kad ieškovas sužalojimo metu niekur nedirbo, neturėjo jokios specialybės ir kvalifikacijos, todėl žala priteistina nuo minimalaus darbo atlyginimo dydžio, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, žalą padariusio asmens kaltę, sunkias sužalojimo pasekmes, nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas nagrinėjamoje byloje priteisti ieškovui iš atsakovo žalą, skaičiuojamą nuo vidutinio darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas sužalojimo metu taip pat buvo nepilnametis, tai yra turėjo tik 17 metų, techniko technologo specialybę įgijo po sužalojimo praėjus trejiems metams. Todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. kovo 7 d. sprendimu, atsižvelgdamas į Statistikos departamento pažymą apie mašinų gamybos technikų mėnesinį bruto darbo užmokestį, priteisė ieškovui 998,25 Lt kas mėnesį mokamo žalos atlyginimo. Taigi, kartą žalos atlyginimo klausimas, ieškovui įgijus profesiją, jau buvos išspręstas. Ieškovas, po 35 metų įgijęs kitą specialybę, pakartotinai prašo priteisti jam iš atsakovo negautas pajamas, kurias jis gautų, jeigu dirbtų pagal naujai įgytą profesiją. Todėl Tarnybos nuomonėje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi negalima remtis, nes nagrinėjamoje byloje yra vertinamos kitokio pobūdžio aplinkybės.
Pažymėtina, kad CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nurodytos sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos yra priskiriamos prie išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu. Šiuo atveju perkvalifikavimas turėtų būti suprantamas kaip sužaloto asmens apmokymas dirbti tą patį darbą, turint tam tikrą neįgalumą, arba įgijimą naujos profesijos ar specialybės, pagal kurią sužalotas asmuo galėtų dirbti ir gauti realias pajamas. Tuo tarpu ieškovas įgijo išsilavinimą, žinodamas, kad dėl sveikatos būklės (nustatytas 100 % netekto profesinio darbingumo) pagal įgytą specialybę dirbti negalės ir šiuo metu faktiškai nedirba. Todėl teisinio išsilavinimo įgijimui ieškovo patirtos išlaidos negali būti priskirtos CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nurodytoms perkvalifikavimo išlaidoms. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ieškovas turi teisę siekti išsilavinimo ir jį įgyti, tačiau, esant konstatuotam nedarbingumo faktui, kad jis negalės pagal įgyjamą naują specialybę dirbti, išlaidų šiam išsilavinimui įgyti priteisimas iš atsakovo prieštarautų CK 6.283 straipsnio esmei. Pažymėtina, kad ieškovui atsakovas moka periodines išmokas, susijusias su dėl netekto darbingumo negaunamomis pajamomis. Todėl, įgyvendindamas savo teisę į lavinimąsi bei studijas, ieškovas turi tai daryti, atsižvelgdamas į jo faktiškai gaunamas pajamas. Nes reikalavimas iš atsakovo atlyginti visas sužaloto asmens išlaidas, skirtas jo naujų specialybių įgijimui bei kitiems lavinimosi poreikiams patenkinti, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
Teismų praktikoje negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurių asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (LAT 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).
Ieškovas savo reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo grindžia Lietuvos statistikos departamento Statistinės informacijos platinimo skyriaus informacija, kurioje nurodyta, kad pagal 2010 m. darbo užmokesčio struktūros tyrimo (atliekamo kas ketveri metai) duomenis vidutinis mėnesinis bruto teisininko darbo užmokestis sudarė 4.369,00 Lt (b.l. 10). Šioje informacijoje nėra detalizuotas teisininko, turinčio tik bakalauro laipsnį, ir teisininko, turinčio magistro laipsnį, vidutinis darbo užmokestis bei jų skirtumas. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra įgijęs tik teisininko bakalauro laipsnį. Pažymėtina, kad teisininko išsilavinimas suteikia galimybę dirbti įvairiose srityse bei galimybę įgyti skirtingas kvalifikacijas ir profesijas, kuriose yra mokamas skirtingo dydžio darbo užmokestis. Tačiau didžiausias pajamas bei darbo užmokestį, kurie ir lemia gana aukštą vidutinį teisininko darbo užmokestį, gauna tik teisėjai, notarai, advokatai ar aukštesnės nei 17 kategorijos valstybės tarnautojais dirbantys teisininkai. Tuo tarpu pradedantis teisininkas, turintis magistro laipsnį, gali pretenduoti į padėjėjo ar patarėjo pareigas, kurios pagal Valstybės tarnybos įstatymo Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą priskiriamos 11-14 kategorijai, tai yra gali gauti tik 2.340,00-3.150,00 Lt darbo užmokestį. Taigi daug mažesnį, negu nurodomas Statistikos departamento vidutinis teisininko darbo užmokestis. Tuo tarpu ieškovas yra įgijęs tik teisininko bakalauro laipsnį, kurį turintys teisininkai gali pretenduoti tik į pareigas, už kurių atlikimą yra mokamas daug mažesnis, negu vidutinis Lietuvoje mokamas darbo užmokestis. Be to, svarbu atsižvelgti ir į tai, jog jau keletą metų darbo rinkoje teisininko bakalauro laipsnį turintiems asmenims yra sunku susirasti darbą, jų profesija yra pripažįstama nepaklausia. Todėl pripažintina, kad ieškovas neįrodė realios galimybės gauti 4.369,00 Lt darbo užmokestį, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Taip pat pažymėtina, kad pagal 2013 m. statistinius duomenis šiuo metu vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis Lietuvos ūkyje su individualiomis įmonėmis yra 1.729,00 Lt, tai yra beveik tiek pat, kiek ieškovui kas mėnesį moka atsakovas (1.724,00 Lt). Ieškovas neįrodė, kad naujo išsilavinimo įgijimas jam leistų gauti didesnį, negu vidutinį Lietuvoje mokamą darbo užmokestį ar atsakovo šiuo metu jam mokamą žalos atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.