Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-680-227/2016

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-70-266/2016 ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui Z. A. D. dėl privalomojo nurodymo nevykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti statinius: namelį „Bitininko pastogė“ bei pavėsinę, esančius žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovas jam priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pastatė minėtus du nesudėtingus I grupės statinius, tuo pažeidžiant Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktų reikalavimus bei Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi žemės sklypui taikomi miško naudojimo apribojimai, statant statinius nebuvo parengtas vidinės miškotvarkos projektas, todėl pastatyti statiniai yra neteisėti. Ieškovė nustačiusi tokias aplinkybes 2014 m. lapkričio 7 d. atsakovui surašė privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo jį nugriauti minėtus statinius iki 2015 m. gegužės 15d., tačiau atsakovas nepadarė, kviečiamas į statybvietę neatvyko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Nustatė, kad atsakovas Z. A. D. jam nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pasistatė I grupės nesudėtingus statinius – namelį „Bitininko pastogė“ bei pavėsinę. 2014 m. lapkričio 7 d., ieškovė surašė atsakovui privalomąjį nurodymą Nr. PN-1018, kuriuo įpareigojo atsakovą iki 2015 m. gegužės 15d. nugriauti miško paskirties žemės sklype pastatytus du I grupės nesudėtingus statinius: namelį „Bitininko pastogė“ bei pavėsinę, tačiau iki nurodytos datos nurodymas nebuvo įvykdytas, dėl ko 2015m. gegužės 29d. ieškovės atstovas surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą ir ieškovė kreipėsi į teismą. Bylos nagrinėjimo metu išaiškėjo, kad atsakovas nugriovė namelį „Bitininko pastogė“, todėl teismas sprendė, kad ieškovės privalomasis nurodymas nugriauti šį statinį yra įvykdytas ir plačiau dėl to nebepasisakė. Vadovavosi Statybos įstatymo nuostatomis bei konstatavo, kad pavėsinė ant medžio kamieno neatitinka statinio sąvokos. Taip pat pripažino, kad pavėsinė negali būti laikoma I grupės nesudėtingu statiniu, nes neatitinka Statybos techniniam reglamente STR 1.01.07: 2010 „Nesudėtingi statiniai“ I grupės nesudėtingų statinių sąraše išvardintų statinių ir šios aplinkybės ieškovė įrodymais nepagrindė. Kadangi pagal įstatymą pavėsinė neturi statinio požymių, atmetė teiginį, jog rengiant tokią pavėsinę miško žemėje reikalingas vidinės miškotvarkos projektas, kas nurodyta Valstybinės miškų tarnybos rašte, kuriame tik išsakoma nuomonė dėl to, kad objektai turi statinių požymių, o neparengus žemės sklypui vidinės miškotvarkos projekto, yra pastatyti savavališkai. Sprendė, kad pavėsinei negali būti taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio, reglamentuojančio savavališkai pastatytų statinių pasekmes, nuostatos.

III.Apeliacinio skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas (toliau – teismas) nesigilino ir neanalizavo ieškovės pateiktų įrodymų, atmesdamas ieškinį sprendime nepasisakė dėl visų ieškovės pateiktų reikalavimų, nemotyvavo tokio sprendimo. Nesutinka, kad teismas priėmė sprendimą, o ne sprendimą už akių, nors tam buvo įstatymo numatyti pagrindai bei sąlygos, kadangi atsakovas į posėdį neatvyko. Teismas nepagrįstai nesivadovavo didesnę įrodomąją galią turinčiu Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. spalio 28 d. raštu, sprendė, kad raštas nėra įstatymas, juo tik išsakoma nuomonė, nevertinama visa situacija iš esmės. Nepagrįsta teismo išvada, kad statinys – pavėsinė, pastatyta miškų ūkio paskirties žemės sklype, negali būti laikoma statiniu, neatitinka statinio sąvokos, nes neteisėtos statybos faktą ir atliktų statybos darbų rūšį nustatė atestuotas statybos specialistas. Statybos teisinį reguliavimą reglamentuoja ne tik teismo nurodytas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, bet ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, kurio 8.13, 8.17.11 punkte nurodomos poilsio paskirties pastatų, pavėsinės sąvokos. Todėl pavėsinė, pastatyta miškų ūkio paskirties žemės sklype, laikytina statiniu, jos statybai reikalingas vidinės miškotvarkos projektas. Teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu (pvz. 2015-12-10 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2311-260/2015), netinkamai taikė statybų santykius reglamentuojančius santykius teisės aktus ir civilinio proceso teisės normas, savo sprendimo nemotyvavo.

Atsakovas Z. A. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo dalis, kuria netenkintas reikalavimas įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pavėsinę naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas ieškinį šioje dalyje tenkinant (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 2 p.).

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Nors apeliantė teigia, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nes nebuvo analizuojami ieškovės pateikti įrodymai, dėl jų pasisakyta abstrakčiai, su tuo sutikti nėra pagrindo, kadangi teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo ar argumento, teismas sprendimą priima įvertinęs įrodymų visumą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais.

Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, juos išsamiai tyrė, išnagrinėjo bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles bei netenkino ieškovo prašymo dėl sprendimo už akių priėmimo. Negalima sutikti su ieškovės teiginiu, kad teismas nepagrįstai priėmė sprendimą, o ne sprendimą už akių, kadangi CK numatytais atvejais ir tvarka bylą nagrinėjantis teismas turi teisę, o ne pareigą, priimti sprendimą už akių (CPK 262 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad byloje nebuvo nustatytos visos reikšmingos bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės, todėl pasisako dėl įrodymų vertinimo. Pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: žemės ir miško naudojimo apribojimai. Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Patikrinimo metu ieškovė nustatė, kad šiame žemės sklype atsakovas pasistatė I grupės nesudėtingus statinius – namelį „Bitininko pastogė“ bei pavėsinę, dėl ko buvo surašytas 2014 m. spalio 2 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas. Prie akto pridedamoje schemoje nurodyta, jog atsakovo žemės sklype sumontuota įvairių įrenginių, kurie laikytini poilsio paskirties, taip pat I grupės nesudėtingi statiniai – 3x5x2,7 m dydžio stoginė „Bitininko pastogė“ bei ant nulaužto pušies kamieno 1,2 m aukštyje 2x2x2,3 m dydžio trisienė pastogė (b.l.26).

2014 m. lapkričio 7 d., ieškovė surašė atsakovui privalomąjį nurodymą Nr. PN-1018, kuriuo įpareigojo atsakovą iki 2015 m. gegužės 15 d. nugriauti miško paskirties žemės sklype pastatytus du I grupės nesudėtingus statinius: namelį „Bitininko pastogė“ bei pavėsinę ir sutvarkyti statybvietę, kadangi vadovaujantis Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje bei Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose, patvirtintuose LR Vyriausybės 1997-07-24 nutarimu Nr. 799, tokių statinių statyba šioje vietoje nenumatyta.

Iki nurodytos datos nurodymas nebuvo įvykdytas, dėl ko 2015 m. gegužės 29 d. ieškovės atstovas surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, šio akto priede Nr. 2-1 pateikta fotolentelė, iš kurios matyti, jog statiniai nenugriauti (b.l.35).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas 2016 m. vasario 19 d. raštu informavo ieškovę, kad pagal nurodymą nugriovė bitininko patalpėlę, ką patvirtina ir 2016 m. vasario 22 d. fotofiksacija atliekant privalomojo nurodymo įvykdymo faktą (b.l. 53). 2016 m. kovo 15 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovė patvirtino, kad atsakovas įvykdė vieną reikalavimą ir prašė įpareigoti atsakovą nugriauti likusį statinį – pavėsinę. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad atsakovas įvykdė reikalavimą dėl namelio nugriovimo ir daugiau tuo klausimu nebepasisakė.

Negalima sutikti su apeliante, jog nebuvo išspręsti visi reikalavimai, kadangi ieškinys atmestas pilnai, nustačius, jog nurodymas dalyje dėl namelio nugriovimo yra įvykdytas, dėl ko reikalavimas nebeaktualus nesant teisių pažeidimo, o dėl pavėsinės nugriovimo teismas sprendė, kad tai ne statinys ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pavėsinę nugriauti. Nors apeliantas skundžia visą sprendimą, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog reikalavimo įpareigoti atsakovą nugriauti namelį, patenkinimas galėtų būti galimas, kai akivaizdu, jos ieškovės nurodymas šioje dalyje buvo įvykdytas bylos nagrinėjimo metu ir ginčo dėl to nebėra. Todėl toliau pasisakytina tik dėl pirmosios instancijos teismo netenkinto ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą nugriauti pavėsinę.

Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai darė išvadą, kad pagal faktinę situaciją atsakovo pastatyta pavėsinė neatitinka statinio požymių (CPK 185 str.). Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pavėsinė neatitinka statinio sąvokos, negali būti laikoma I grupės nesudėtingu statiniu pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ I grupės nesudėtingų statinių sąrašą.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį statinys apibrėžiamas kaip pastatas ar inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar dalis jų) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Teismas sprendė, kad ant medžio kamieno pastatyta pavėsinė negali būti statinys, neturi laikančiųjų konstrukcijų. Tačiau šiuo atveju įvertinus byloje esančias nuotraukas (b.l. 15, 53) matyti, jog pavėsinė yra sumontuota ne vien tik ant buvusio medžio kamieno, kaip konstatavo teismas, bet ir turi dirbtinai sumontuotas medines, iš rąstų padarytas, atramas į žemę, į prie pavėsinės pritvirtintą aikštelę, per kurią patenkama į pačią pavėsinę, galima įlipti padarytomis kopetėlėmis, kurios taip pat atremtos į žemę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiek kopečios, tiek nedidelio ploto aikštelė, per kurią patenkama į pavėsinę, laikytinos neatsiejama pavėsinės dalimi ir ši dalis yra pastatyta ne tik panaudojus išlikusius medžių kamienus, tačiau ir pasitelkiant kitus rąstus kaip laikančiąsias statinį atramas. Todėl pripažintina, kad pavėsinė turi laikančiąsias konstrukcijas, kurių dalis yra sumontuota statybos darbais statybos vietoje ir yra pripažintina statiniu.

STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo Nesudėtingų statinių sąrašo Pastatai, 1 lentelės 5 punkte numatyta, jog į nesudėtingų statinių sąrašą patenka ir kiti negyvenamieji pastatai, kurie apibrėžiami Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“. Kiti negyvenamieji pastatai pagal jų techninius parametrus priskiriami I ar II grupei, o į I grupę patenka kiti negyvenamieji pastatai, kurių didžiausias aukštis 5 m., plotas – 50 m². Pagal STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.13 punktą poilsio paskirties pastatai - skirti žmonių visaverčiam fiziniam bei dvasiniam poilsiui, o šiam pastatų pogrupiui priskiriami ir kiti pastatai, atitinkantys poilsio (rekreacinių) pastatų apibrėžimą ir nepriskirti kitoms pastatų grupėms (pogrupiams). Reglamento 8.17 punkte yra apibrėžiama pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąvoka ir 11 papunktyje pateikiama pavėsinės sąvoka – pavėsinė (altana) - nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys (priklausomai nuo konstrukcijos) su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio. Nors šiuo atveju pavėsinė neatlieka pagalbinio ūkio paskirties pastato paskirties, tačiau, manytina, kad esant nebaigtiniam poilsio paskirties pastatų sąrašui galima vadovautis kito, negyvenamųjų pastatų pogrūpiui priskirto, pastato apibrėžimu. Todėl negalima sutikti, kad pavėsinė, kurios išmatavimai yra 2x2x2,3 m (b.l.26), negali būti pripažįstama I grupės nesudėtingu statiniu pagal STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ nuostatas.

Sutiktina, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti didesnę įrodomąją galią turintį oficialų rašytinį įrodymą - Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. spalio 28 d. raštą, bei sprendė, kad raštas nėra įstatymas, juo tik išsakoma nuomonė, nevertinama visa situacija iš esmės. Kadangi pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas ginčo pavėsinė pripažintina statiniu, tokiu būdu nėra paneigiama Valstybinės miškų tarnybos išvada, jog žemės sklypui nesant parengto vidinės miškotvarkos projekto (kaip tai numato Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, LR Vyriausybės 1997m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų 15.5 punktas), objektas pastatytas savavališkai.

Pastebėtina, kad tokią Valstybinės miškų tarnybos išvadą patvirtina teisės aktų nuostatos, susijusios su miško naudojimo apribojimais. Nors pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai, kadangi statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.). Pagal pažeidimo nustatymo metu galiojusių Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrelių pašarų aikštelių statyba. Tačiau kitų statinių statyba, tokių kaip ginčo statinys – pavėsinė nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją ir yra draudžiama.

Miškų įstatymo 14 straipsnyje numatyta, kad miškų ūkio veikla visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemės tvarkymo darbai yra vykdomi pagal miško projektą. LR Vyriausybės 1997m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų 15.5 punktas (redakcija galiojusi nuo 2013-05-05 iki 2015-12-09) reglamentuoja, kad privačių miškų savininkai II B, III ir IV miškų grupių miškuose gali įrengti poilsio aikšteles su miško baldais, rekreacinius ir pažintinius takus, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimus ir kitas priemones, numatytas miškotvarkos projektuose, jeigu tai neprieštarauja saugomų teritorijų planavimo dokumentams, nuostatams ar veiklos juose reglamentams. Byloje nėra duomenų, kad statinys būtų buvęs numatytas miškotvarkos projekte. Todėl darytina išvada, kad ginčo pavėsinė pastatyta savavališkai ir atsakovas teismo sprendimu įpareigotinas nugriauti pavėsinę, esančią jo žemės sklype.

Pastebėtina, kad atsakovas įgydamas žemės sklypą žinojo, jog žemės sklypo paskirtis yra miško žemė, kuriai nustatyti miško naudojimo apribojimai. Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatos numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Ieškovas kreipėsi dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Kadangi atsakovas nei anksčiau, nei šiuo metu negali statyti ginčo statinio – pavėsinės jam priklausančioje miško žemėje, Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimas dalyje, kuria netenkintas reikalavimas dėl pavėsinės nugriovimo, naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies ir atsakovas įpareigotinas nugriauti statinį – pavėsinę.

Priėmus naują sprendimą dėl dalies reikalavimų paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dalyje dėl įpareigojimo nugriauti pavėsinę, yra tenkinamas, o likusi ieškinio dalis netenkinta pirmosios instancijos teismo tik todėl, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodymą įvykdė, iš atsakovo priteistinos valstybei visos bylinėji­mosi išlaidos – žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą – 41 Eur, nuo kurio mokė­ji­mo ieškovas yra atleistas (CPK 79 straip­­s­­nis, 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 82 straipsnis, 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), ir 6,11 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovas skundžia visą teismo sprendimą, o priimamas naujas sprendimas dalyje dėl įpareigojimo nugriauti pavėsinę, iš atsakovo valstybei priteistina pusė mokėtino žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, t.y. 20,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo nugriauti pavėsinę, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Z. A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pavėsinę, esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o jei šio įpareigojimo Z. A. D. teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, į. k. 288600210, atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo.

Priteisti iš atsakovo Z. A. D. valstybei 41 Eur žyminio mokesčio ir 6,11 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jas sumokant Valsty­bi­nei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Res­­pub­­­likos finansų ministerijos.

Kitą Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistu.

Priteisti iš atsakovo Z.A. D. valstybei 20,50 Eur žyminio mokesčio.