Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skirdamas tarnybinę nuobaudą už pareiškėjo 2011 m. lapkričio 8 d. – 2012 m. lapkričio 29 d. atliktus informacijos paieškos Departamento duomenų bankuose veiksmus, atsakovas praleido senaties terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, t. y. už šiuos veiksmus jis tarnybinę nuobaudą galėjo paskirti ne vėliau kaip per 1 metus nuo atitinkamų veiksmų atlikimo dienos.

Atsakovas apie veiksmus, dėl kurių Įsakymu paskirta nuobauda, žinojo nuo pat jų atlikimo dienos, kadangi visi Departamento tarnautojų paieškų duomenų bazėse duomenys yra visada prieinami Departamento vadovybei ar atsakingiems asmenims.

Pareiškėjo vykdytos paieškos nebuvo traktuojamos kaip pažeidimas, kol 2017 m. liepos 13 d. žiniasklaidoje (interneto portale 15min.lt) apie jį nepasirodė visiškai nepagrįsta ir neteisinga informacija, dėl kurios buvo skubiai atleistas iš tarnybos Departamente. Atsakovui netinkamai interpretuojant jau 5 metus turimus duomenis, buvo sukurtas formalus pagrindas paskirti pareiškėjui pačią griežčiausią tarnybinę nuobaudą.

Departamente tarnybą atliekančių asmenų veiklos tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarką ir sąlygas reglamentavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymas (toliau – VSDĮ) ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statutas (toliau – Statutas). Statuto 34 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus 1 metams nuo nusižengimo padarymo dienos. VSDĮ ir Statutas neteko galios nuo 2013 m. sausio 1 d. ir nuo šios dienos Departamento tarnautojų veiklą ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas (toliau – ŽĮ).

Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje ŽĮ redakcijoje nėra nustatytas tarnybinių nuobaudų skyrimo senaties terminas, t. y. per kiek laiko nuo nusižengimo padarymo dienos turi būti paskirta nuobauda. Iš nurodyto teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad atsakovas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, įgijo teisę skirti tarnybines nuobaudas už veiksmus, atliktus iki ŽĮ redakcijos įsigaliojimo, t. y. už veiksmus, atliktus tuomet, kai galiojo vienų metų senaties terminas nuobaudai skirti, todėl pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda praėjus 5 ar net daugiau metų nuo veiksmų atlikimo yra nepagrįsta.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Įsakymas neatitinka imperatyvių individualiam administraciniam aktui įstatyme keliamų reikalavimų: nėra motyvuotas, nenurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas Įsakymas, nepateikiamas jų teisinis vertinimas, nenurodyta apskundimo tvarka.

Jei būtų nuspręsta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, o atsakovas nepraleido senaties termino tarnybinei nuobaudai skirti, tuomet paskirta nuobauda turėtų būti laikoma neproporcinga, nes jos paskyrimas pažeidžia teisingumo bei sąžiningumo principus.

Atsakovas spręsdamas dėl skirtinos drausminės nuobaudos griežtumo nevertino pareiškėjo asmens, nors tą privalėjo atlikti. Taip pat jis nepagrįstai nevertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino atlikęs tarnybinio patikrinimo metu vertintus veiksmus ir nuoširdžiai dėl to gailisi.

Pareiškėjas per visą tarnybos Departamente laikotarpį nebuvo baustas jokiomis tarnybinėmis nuobaudomis (išskyrus nuobaudą, paskirtą 2017 m. rugsėjo 22 d., tačiau ji šiuo metu ginčijama teisme), buvo ne kartą skatintas, Departamente dirbo nuo 2000 m. kovo 13 d.

Pareiškėjas mano, kad taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos dėl vidutinio darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą ir patikslintą skundą patenkinti remdamiesi juose nurodytais motyvais.

Atsakovas Departamentas atsiliepimuose su skundu ir patikslintu skundu nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodo, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – dėl to, kad padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą ŽĮ 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. už tai, kad tarnybinę padėtį naudojo ne tarnybos interesais, ne pagal teisės aktus, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus. Kad pareiškėjas padarė šį pažeidimą, paaiškėjo tik 2017 m. rugsėjo mėnesį atliekant tarnybinį patikrinimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas asmeniniais, o ne tarnybos interesais naudodamasis tarnybine padėtimi iš Departamento kompiuterinės informacinės sistemos centralizuotai teikiamų duomenų apie privačius asmenis rinko duomenis – asmens kodus, informaciją apie asmenų teistumą ir pan. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas ne tarnybos tikslais domėjosi net 10 asmenų, iš kurių 4 buvo jo giminaičiai.

Pareiškėjas Departamentui teiktuose paaiškinimuose pats patvirtino, kad jį domino ne tik paprasti privačių asmenų, nesusijusių su jo tarnybinių funkcijų atlikimu, duomenys, kaip kad asmens kodas, gimimo data ir pan., bet ir ypatingi asmens duomenys – informacija apie galimą asmenų teistumą, kuriems tvarkyti būtina rašytinė ar jai prilyginta kita forma išreikštas duomenų subjekto valios sutikimas. Kaip žinia, tokio sutikimo pareiškėjas neturėjo. Be to, jis, rinkdamas asmens duomenis, nurodė melagingą jų tvarkymo pagrindą, t. y. kad duomenis renka tyrimo (vykdydamas tarnybines funkcijas) tikslais. Pareiškėjo veiksmai, kai jis ne tarnybos, o dėl asmeninio intereso naudojosi jam, kaip valstybės tarnautojui, suteiktomis teisėmis (galiomis), vienareikšmiškai patvirtina piktnaudžiavimo valstybės tarnyba faktą, žinant tai, kad, nebūdamas Departamento pareigūnu, jis tokios informacijos apie privačius asmenis iš duomenų bankų nebūtų gavęs.

Motyvuojamoji Įsakymo dalis yra tarnybinio patikrinimo išvada, kaip sudėtinė minėto įsakymo dalis. Joje nurodytos visos padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybės, padarytos veikos kvalifikavimas, kuris iš esmės atkartotas Įsakyme. Visos tarnybinio patikrinimo metu nustatytos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, kurios buvo išdėstytos ir tarnybinio patikrinimo išvadoje, pareiškėjui yra žinomos. Su išvada jis pasirašytinai susipažino 2017 m. rugsėjo 29 d. Apskundimo tvarkos Įsakyme nenurodymas jo savaime nedaro neteisėto.

Skiriant tarnybinę nuobaudą buvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su padarytu pažeidimu, įvertinti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjo veika priskirta prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų, už kuriuos gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Tokios nuobaudos skyrimui turėjo įtakos tai, jog žvalgybos pareigūnams, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, taikomi patys griežčiausi draudimai ir apribojimai, atitinkamai reikalaujama ir atsakomybės, jei tokių draudimų ir apribojimų nesilaikoma. Tai patvirtina ir įstatymų leidėjas, ŽĮ nenustatydamas jokių drausminių nuobaudų skyrimo senaties terminų. Be to, pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nebuvo atviras teikdamas paaiškinimus.

Šiuo metu pareiškėjas turi 2017 m. rugsėjo 22 d. paskirtą galiojančią nuobaudą – griežtą papeikimą. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymi, kad pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo Departamentą, kaip valstybės instituciją. Atsakovo manymu, skirta nuobauda laikytina proporcinga, teisėta, sąžininga ir pagrįsta.

Vadovaujantis ŽĮ nuostatomis, visais atvejais drausminė atsakomybė kyla nuo drausminio nusižengimo paaiškėjimo momento. Tai pateisinama tuo, kad žvalgybos pareigūno neteisėtais veiksmais sukelti neigiami padariniai per laiko tarpą, kai pažeidimas neišaiškintas, niekur nedingsta, t. y. žala kyla nusižengimo paaiškėjimo momentu. Tas pasitvirtino ir nagrinėjamu atveju: pareiškėjo neteisėta veika buvo padaryta 2011–2012 m., o neigiami padariniai kilo 2017 m., kai dėl jo veiksmų Departamento, kaip valstybės institucijos, vardas buvo viešai diskredituotas.

Jei ŽĮ būtų nustatytas konkretus drausminės nuobaudos paskyrimo senaties terminas, susidarytų paradoksali situacija, kai pareigūnas, veikdamas ne tarnybos, o savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas ŽĮ suteiktomis galiomis ir taip užmaskuodamas veikos padarymo faktą bent jau tam tikram laikotarpiui, kurio metu gali būti skiriama drausminė nuobauda, ne tik išvengtų drausminės nuobaudos, bet ir galėtų toliau dirbti Departamente, nors pasitikėjimas juo jau būtų prarastas. Institucijai dėl tokio asmens veiksmų būtų padaryta žala, o nusprendus nutraukti su tokiu asmeniu tarnybos santykius kitais pagrindais, jis įgytų teisę į išeitinę išmoką.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Departamentas delsė jam išmokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2017 m. rugsėjo 27 d. ir tą pačią dieną su juo Departamentas tinkamai atsiskaitė. DK 147 straipsnio 2 dalies taikymas sietinas tik su uždelstu atsiskaitymu su darbuotoju, nutrūkus jo darbo santykiams su darbdaviu. Mano, kad DK nuostatos žvalgybos pareigūnams nėra taikomos.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir prašė skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo, jo grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei netesybų priteisimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas atsakovui pateikė paaiškinimą dėl informacijos paieškos, nes 2017 m. rugsėjo 4 d. žodžiu buvo informuotas, kad Departamente gauta duomenų, kad jis Departamento duomenų bankuose ieškojo informacijos, galimai nesusijusios su tarnyba.

Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad dirbdamas Departamente niekada nevykdė informacijos paieškos Departamento duomenų bankuose kitų asmenų prašymu. Pati informacijos paieška nebuvo susijusi su tarnyba. Dauguma asmenų, kurie buvo tikrinti, buvo giminaičiai, o visi kiti sietini su tėvo nekilnojamojo turto pardavimu.

Departamentas 2017 m. rugsėjo 12 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (07)-15-1635 „Dėl VSD žvalgybos pareigūno T. J. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ pasiūlė 07 valdybai atlikti pareiškėjo veiklos tarnybinį patikrinimą.

Departamentas 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. (07)-22-351 pareiškėją informavo, kad šis galimai padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą ŽĮ 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kadangi vykdydamas ne tarnybines užduotis 2011 m. lapkričio 8 d. – 2012 m. lapkričio 29 d. rinkdamas informaciją naudojosi Departamento informacijos paieškos sistemos centralizuotai teikiamais duomenimis bei 2012 m. lapkričio 29 d. buvo susitikęs su Rusijos Federacijos piliečiu ir šio susitikimo nedeklaravo.

Pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2017 m. rugsėjo 18 d. pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame prisipažino, kad kai kurių asmenų duomenis Departamento duomenų bankuose tikrino ne atlikdamas tarnybines užduotis. Paaiškino, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai. Rinkti informaciją apie kokį nors asmenį jo niekas neprašė, sužinotos informacijos niekam neperdavė ir neatskleidė. Nurodė, kad kai kuriuos asmenis Departamento duomenų bankuose tikrino asmeninio žingeidumo vedamas ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų bei dėl to, kad pažeidė nustatytą tvarką. Departamentą informavo, kad jau praėjo 5 metai ir jis negali prisiminti konkrečios datos, su kuo, kada ir kur buvo susitikęs, tad pateikti paaiškinimą apie tai, ko neprisimena, neturi galimybės.

Departamento 07 valdyba 2017 m. rugsėjo 27 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 33-10RN dėl pareiškėjo padaryto nusižengimo, nurodė, kad jis padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą ŽĮ 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir pasiūlė jam taikyti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos bei, vadovaujantis ŽĮ 53 straipsnio 11 punktu, nutraukti su juo žvalgybos sutartį ir atleisti iš tarnybos Departamente.

Departamento direktorius 2017 m. rugsėjo 27 d. priėmė įsakymą Nr. P-266 „Dėl T. J. atleidimo iš tarnybos“, kuriuo, vadovaudamasis ŽĮ 58 straipsnio 5 punktu, 53 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą (07 valdybos 2017 m. rugsėjo 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 33-10RN „Dėl VSD žvalgybos pareigūno T. J. padaryto tarnybinio nusižengimo“), nustatytą ŽĮ 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte, skyrė pareiškėjui, Departamento 14 valdybos Trečiojo skyriaus vyriausiajam specialistui, tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos (1 punktas), atleido iš tarnybos 2017 m. rugsėjo 27 d. ir nutraukė 2012 m. gruodžio 31 d. žvalgybos pareigūno tarnybos sutartį Nr. 368 (2 punktas), nurodė 14 valdybos viršininko pavaduotojui, laikinai einančiam valdybos viršininko pareigas, A. B. pateikti 32 valdybai užpildytą pareiškėjo atsiskaitymo lapelį (3 punktas), pavedė 30 valdybai atsiskaityti su pareiškėju ir išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (už 39,27 kalendorinių dienų) (4 punktas).

Byloje keliamas klausimas, kokiu teisės aktu privalėjo vadovautis Departamentas, taikydamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.

Valstybės tarnyboje dirbančių pareigūnų drausminę atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad jis netaikomas žvalgybos pareigūnams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Departamente ėjo Departamento 14 valdybos Trečiojo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir yra žvalgybos pareigūnas, todėl šiuo atveju klausimas dėl drausminės atsakomybės jam taikymo negali būti sprendžiamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintu reglamentavimu.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas pareiškėjui yra netaikytinas, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei skunde ir atsiliepime išdėstytus argumentus, nagrinėjamoje situacijoje būtina nustatyti, ar atsakovas, skirdamas pareiškėjui drausminę nuobaudą, turėjo vadovautis ŽĮ ar skiriant tarnybinę nuobaudą jau negaliojusiais VSDĮ ir Statutu.

Nustatyta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. Departamente atliekantiems tarnybą pareigūnams drausminės nuobaudos buvo skiriamos vadovaujantis Statuto 34 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtino, kad drausminė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį saugumo pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos arba atostogavo, taip pat neįskaitant jo buvimo komandiruotėje laiko. Negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus 1 metams nuo nusižengimo padarymo dienos.

2012 m. spalio 17 d. ŽĮ pakeitimo įstatymo Nr. XI-2289 4 straipsnyje nustatyta, kad nuo šios ŽĮ redakcijos įsigaliojimo netenka galios VSDĮ ir vėlesni įstatymai dėl šio įstatymo pakeitimo bei Statutas ir vėlesni įstatymai dėl jo pakeitimo. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Departamente tarnybą atliekančių pareigūnų drausminę atsakomybę reglamentuoja ŽĮ.

ŽĮ 60 straipsnio 6 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskiriama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį žvalgybos pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl laikinojo nedarbingumo arba dėl atostogų.

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, matyti, kad iki 2013 m. sausio 1 d. Departamente dirbančiam pareigūnui už tarnybinį nusižengimą buvo taikomas vienų metų senaties terminas nuobaudai skirti, siejant jį su veiksmų padarymo momentu, tačiau, nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai ŽĮ redakcijai, terminas, siejantis pažeidimą su jo padarymo momentu, nenustatytas. Taigi, šiuo atveju įvyko ginčui aktualūs esminiai įstatymų pakeitimai, susiję su pagrindinėmis procedūromis ir taisyklėmis, kurių turi būti laikomasi sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos Departamente dirbančiam pareigūnui už tarnybinį nusižengimą paskyrimo.

Atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, vadovavosi nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ŽĮ 60 straipsnio 6 dalimi.

Nagrinėjant šią administracinę bylą, teismui kilo klausimas dėl šios įstatymo dalies konstitucingumo tiek, kiek joje nenustatytas senaties terminas nuobaudai skirti, siejant jį su veiksmų padarymo momentu, todėl teismas su prašymu ištirti, ar minėta nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatai, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. KT5-S2/2018 šį prašymą atsisakė nagrinėti, tačiau, remdamasis ankstesniais Konstitucinio Teismo nutarimais, konstatavo, kad „Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo“. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad „įstatymai, kuriais nustatomas tarnybinės atsakomybės senaties terminas, neturi grįžtamosios galios, nebent jais būtų nustatytas šios rūšies teisinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims palankesnis teisinis reguliavimas“, vadinasi, „nagrinėjamoje byloje tarnybinės atsakomybės senaties termino požiūriu taikytina ne Žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija) 60 straipsnio 6 dalis, o Valstybės saugumo departamento statuto 34 straipsnio 2 dalis (2008 m. spalio 6 d. redakcija)“.

Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, pareiškėjui tarnybinės atsakomybės senaties termino požiūriu yra palankesnis jo galimai netesėtų veiksmų atlikimo metu (2011–2012 m.) galiojęs Statutas, kuris ir turėjo būti taikomas vertinant jo veiksmus.

Statuto 34 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 metų terminas, kuris siejamas su nusižengimo padarymo diena ir kuriam pasibaigus, drausminė nuobauda negali būti paskirta.

Nagrinėjamu atveju šioje byloje Departamento direktorius pareiškėjui tarnybinę nuobaudą paskyrė praėjus 6–7 metams po galimai neteisėtų jo veiksmų padarymo dienos. Taigi, Departamentas, pareiškėjo atžvilgiu už galimai neteisėtų veiksmų padarymą 2011–2012 m. taikydamas ŽĮ nuostatas, o ne Statuto nuostatas, t. y. nesilaikydamas nustatytų nuobaudos skyrimo terminų, pažeidė tarnybinės nuobaudos skyrimo taisykles, o tai yra besąlyginis pagrindas konstatuoti nuobaudos neteisėtumą.

Dėl atsakovo atstovo abejonių, pareikštų teismo posėdyje dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl teisės aktų taikymo šioje individualioje byloje privalomumo, cituotinas Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas byloje Nr. 12/06. Konstitucinis Teismas, „pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas, turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Kad galėtų nustatyti ir priimti sprendimą, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus. Kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį.“

Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „iš pačios Konstitucijos kyla ir Konstitucinio Teismo išimtiniai įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą – formuoti oficialią konstitucinę doktriną. Pagal Konstituciją konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). <...> Vien tai, kad Konstitucijoje yra atskiri skirsniai „Teismas“ ir „Konstitucinis Teismas“, nėra ir negali būti pagrindas aiškinti, kad Konstitucinis Teismas nėra teismas – teisminės valdžios dalis ir yra kažkur už teisminės sistemos ribų. Tokia daroma prielaida yra iš esmės klaidinga, konstituciškai visiškai nepagrįsta. Priešingai, tai, kad Konstitucijoje yra du atskiri skirsniai – VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“ ir IX skirsnis „Teismas“, ne paneigia Konstitucinio Teismo, kuris pagal Konstituciją vykdo konstitucinę teisminę kontrolę, buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia ypatingą jo statusą teisminės valdžios sistemoje, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų sistemoje, taip pačioje Konstitucijoje yra išryškinami ir pabrėžiami Konstitucinio Teismo konstitucinės paskirties ir kompetencijos ypatumai.“

Dėl bendrosios kompetencijos, specializuotų teismų sistemos ir Konstitucinio Teismo sąsajos, pažymėjo, kad tarp jų „esama reikšmingų sąsajų, inter alia: kiekvienas bendrosios kompetencijos ir specializuotas teismas (jo teisėjas), kaip pareiškėjas, turi įgaliojimus Konstitucijoje (106 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 110 straipsnio 2 dalis) nustatytu pagrindu inicijuoti konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme; visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos ir kt. Tačiau organizaciniu ir administraciniu atžvilgiais minėtos teismų sistemos – Konstitucinis Teismas, vykdantis konstitucinę teisminę kontrolę, ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuoti teismai – Konstitucijoje yra atskirtos.“

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nėra galimybės kitaip aiškinti ir taikyti Konstitucinio Teismo sprendime, kuris priimtas nagrinėjamoje byloje, nurodytus teisės aktus.

Konstatavus, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – paskirta neteisėtai, ginčijamo Įsakymo 1–2 punktai naikintini, o 3–4 punktai taip pat naikintini kaip išvestiniai iš pirmųjų dviejų.

Dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo

Panaikinus Įsakymą, toliau spręstina dėl pareiškėjo teisių gynimo.

Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą grąžinti jį į Departamento 14 valdybos Trečiojo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, priteisti jo naudai iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo dienos.

ŽĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žvalgybos institucijos darbuotojų darbo sąlygas nustato DK ir kiti darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Cituojama ŽĮ nuostata reiškia, kad pareiškėjui taikytinos DK įtvirtintos pasekmės dėl atleidimo iš tarnybos be teisėto pagrindo.

Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojas grąžinamas į darbą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimo dėl grąžinimo į darbą įsiteisėjimo.

Taigi, pripažinus pareiškėjo atleidimą neteisėtu, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, jis grąžintinas į eitas Departamento 14 valdybos Trečiojo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Vadovaujantis DK 218 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. rugsėjo 27 d.) iki sprendimo įvykdymo dienos. Iš byloje pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymos matyti, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu niekur nedirbo. Iš byloje pateikto Departamento 2018 m. balandžio 3 d. rašto Nr. 18-2434 matyti, kad pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis jo atleidimo dieną buvo 89,65 Eur (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomųjų mokesčių (įmokų)).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. A1-362 buvo patvirtintas 2017 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, t. y. esant penkių darbo dienų savaitei – 21 darbo diena (1.1.1 papunktis), todėl pareiškėjui už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., iš viso už 3 mėn. ir 3 darbo dienas, priteistina 5 916,9 Eur ((21 d. d. x 3 mėn. + 3 d. d.) x 89,65 Eur).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. A1-629 patvirtintas 2018 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, t. y. esant penkių darbo dienų savaitei – 20,9 darbo dienos (1.1.1 papunktis), todėl pareiškėjui už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. (sprendimo šioje byloje priėmimo dienos), iš viso už 4 mėn. ir 1 darbo dieną, priteistina 7 584,39 Eur ((20,9 d. d. x 4 x 89,65 Eur) + 89,65 Eur).

Iš viso pareiškėjui priteistina 13 501,29 Eur (5 916,9 Eur + 7 584,39 Eur), neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomųjų mokesčių (įmokų) už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo dienos (2017 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. gegužės 2 d.) bei vidutinį darbo užmokestį po 89,65 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio sprendimo įvykdymo dienos, terminą pradedant skaičiuoti kitą dieną nuo šio sprendimo paskelbimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai iš Departamento 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas.

DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Pagal 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas.

Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, DK 147 straipsnio 2 dalies taikymas sietinas tik su uždelstu atsiskaitymu su darbuotoju, nutrūkus jo darbo santykiams su darbdaviu. Byloje jau nustatyta, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2017 m. rugsėjo 27 d. Iš pateikto 2018 m. balandžio 6 d. rašto ir mokėjimo nurodymo matyti, kad su juo galutinai atsiskaityta jo atleidimo dieną, t. y. į jo banko sąskaitą buvo pervesta 3 226,61 Eur darbo užmokesčio ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taigi, atsakovui išmokėjus visas pareiškėjui priklausiusias išmokas ir kompensaciją jo atleidimo dieną, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas delsė su pareiškėju atsiskaityti ir dėl to jam priklausytų priteisti netesybas, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies – ginčijamas Įsakymas naikintinas, pareiškėjas grąžintinas į tarnybą ir jo naudai priteistina iš atsakovo 13 501,29 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. bei po 89,65 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną nuo sprendimo paskelbimo iki jo įvykdymo dienos, šį terminą pradedant skaičiuoti kitą dieną nuo sprendimo paskelbimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. J. skundą ir patikslintą skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus 2017 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. P-266 „Dėl T. J. atleidimo iš tarnybos“.

Grąžinti pareiškėją į tarnybą į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 14 valdybos Trečiojo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir priteisti jo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį 13 501,29 Eur (trylika tūkstančių penkis šimtus vieną eurą ir dvidešimt devynis centus) euro už visą pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomųjų mokesčių (įmokų)).

Priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 89,65 (aštuoniasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt penkis centus) euro už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą darbo dieną nuo šio sprendimo paskelbimo dienos.

Likusią skundo ir patikslinto skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.