- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-27
- Bylos Nr.
- I-1280-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02611-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-6 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015-11-05 iki 2016-11-01 nepriimtinomis sąlygomis, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktais nustatyto 3,6 kv. m. ploto. Trūko apšvietimo, tiek natūralaus, tiek dirbtinio, negalėjo normaliai skaityti ir rašyti. Kamerose buvo didelė drėgmė, nebuvo galimybių išsiskalbti rūbus ir juos išsidžiovinti. Tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, kitiems asmenims matant negalėjo atlikti gamtinių reikalų. Nebuvo atskiros tualeto ventiliacijos, kamerose dvelkė nemalonus kvapas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas.
Atsiliepimas
Gavęs atsakovo atsiliepimą pareiškėjas teismui pateikė rašytinius atsikirtimus, kuriuose nurodė, kad jo buvimo laikotarpiu sanitariniai mazgai kamerose buvo atitverti tik iš vienos pusės, neturėjo lėšų susimokėti už skalbimo paslaugą, todėl buvo priverstas vaikščioti murzinas ir tai žeidė jo teises (68-72 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (6, 66, 74-75 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (66 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (11-17 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015-11-10 iki 2016-11-01 skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-6 asmenimis ir jam teko nuo 3,22 iki 17,9 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Matyti, kad pareiškėjui visas dienas, išskyrus pusdienį, tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą. Jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, nėra.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams, kurie dėl pastato statuso yra negalimi. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, kameros remontuojamos periodiškai, tačiau remontas dažniausiai būna trumpalaikis dėl pačių kamerose kalinčių asmenų, kurie nepalaiko ne tik švaros kamerose, bet ir gadina jų inventorių.
Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012-10-31 priimtas įsakymas Nr. 1/10-210, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, 2012-11-20 įsakymas Nr. 1/01-236, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas bei 2015-11-02 įsakymas dėl tvarkos aprašo papildymo, kuriuo nustatyta, kad įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip tris mėnesius neturi pinigų. Įstaiga suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių jie nesinaudoja jiems teikiama paslauga.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. S. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2018-11-20 pažymos Nr. 60/09-71436 (19-27 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015-11-10 iki 2016-11-01, viso 343 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 6, 19, 44, 28, 27, 20, 86, 66 ir 26, vienas arba su dar 1-6 asmenimis ir jam teko nuo 3,22 iki 17,92 kv. m. Taigi 342 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, tačiau 2015 m. lapkričio 10 d. dalį dienos kameroje Nr. 6 pareiškėjui teko tik 3,22 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tą dieną buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie kameroje buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., 2018-11-20 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas vieną dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (19-27 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (29-29 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-7), nustatė, kad kameroje Nr. 6, kai joje buvo laikomi 7 asmenys, iš kameros ploto (22,55 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,653 kv. m.) pareiškėjui teko 2,98 kv. m, t.y. mažiau negu 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikomi 6 asmenys, taip pat kamerose Nr. 20 ir 66, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, ir kameroje Nr. 27, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kitose pareiškėjo laikymo kamerose (Nr. 19, 44, 28, 86 ir 26) bei kamerose Nr. 20, 66 ir 27, kai jose buvo laikoma mažiau asmenų, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą kameroje Nr. 6 (5,76 kv. m - 30-33 b. l.), matosi, kad tą dieną, kai kameroje buvo laikomi 7 asmenys, pareiškėjui teko tik 2,16 kv. m laisvo kameros ploto, taigi jo galimybė judėti kameroje tą dieną buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose trūko apšvietimo, tiek natūralaus, tiek dirbtinio, buvo didelė drėgmė. Atsakovas į bylą pateikė du Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (52-58 b. l.), iš kurių matosi, kad buvo patikrintos tik dvi pareiškėjo laikymo kameros Nr. 27 ir 44. 2015 m. gruodžio 16 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės atlikimo metu tikslu įvertinti pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI, buvo išmatuota dirbtinė apšvieta ir kameroje Nr. 44, nustatyta, kad dirbtinės apšvietos parametrai atitiko higienos normos reglamentuojamus, santykinė oro drėgmė patikrinimo metu šioje kameroje nebuvo matuojama (52-55 b. l.). 2016 m. balandžio 28 d. patikrinimo metu nei santykinė oro drėgmė, nei dirbtinė apšvieta tikrinamose kamerose, tame tarpe ir Nr. 27, taip pat nebuvo matuojama (56-58 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 44 buvo laikomas nuo 2015-11-24 iki 2015-12-01, 2015 m. gruodžio 16 d. atlikto patikrinimo duomenys paneigė pareiškėjo teiginį dėl netinkamos dirbtinės apšvietos šioje kameroje. Atsakovas nepateikė duomenų apie santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos atitikimą higienos normos reikalavimams visose pareiškėjo laikymo kamerose, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinį patalpų apšvietimą (išskyrus kamerą Nr. 44), ir 16 punkto, reglamentuojančio santykinę oro drėgmę, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, kitiems asmenims matant negalėjo atlikti gamtinių reikalų, nebuvo atskiros tualeto ventiliacijos, dvelkė nemalonus kvapas. Rašytiniuose atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, kad jo buvimo laikotarpiu sanitariniai mazgai kamerose buvo atitverti tik iš vienos pusės.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2017-01-01) tardymo izoliatorių kamerų sanitariniuose mazguose turėjo būti klozetas arba unitazas, praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (28-29 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,78 m iki 2,37 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės, be to, atkreiptinas dėmesys, kad sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė sudaryta tik 2017-06-01, t.y. užfiksuota tuo metu kamerose buvusi situacija, o pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015-11-10 iki 2016-11-01. Kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinių mazgų kamerose įrengimo jo laikymo laikotarpiu, atsakovas nepateikė. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis ar užuolaida, pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad sanitariniai mazgai jo laikymo laikotarpiu buvo atitverti tik iš vienos pusės, ir kurių atsakovas nepaneigė, laikytina, jog pareiškėjui Šiaulių TI kamerose naudojantis sanitariniu mazgu privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas, nes kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, be to, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuos susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo galimybių išsiskalbti rūbų ir jų išsidžiovinti, neturėjo lėšų susimokėti už skalbimo paslaugą, todėl buvo priverstas vaikščioti murzinas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše, 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše bei 2015-11-02 tvarkos aprašo papildyme (43-50 b. l.) nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, patikrinus sąskaitą ir nustačius, kad pinigų neturi ne trumpiau kaip tris mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, kad pareiškėjas neturėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje, bet Šiaulių TI administracija vis tiek atsisakė skalbti jo asmeninius drabužius, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, jog dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (63 b. l.) matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2015-11-11 pareiškėjui buvo atlikta krūtinės ląstos rentgenograma, nustatyta, kad plaučiai be karkalų, gydymas nereikalingas, tačiau jau nuo 2016-02-02 pareiškėjas pradėjo pastoviai skųstis kosuliu ir dusimu, kitais negalavimais, buvo konsultuojamas medikų, gydomas vaistais, ir ta aplinkybė, kad jis visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – higienos normos reikalavimus atitinkančių gyvenimo sąlygų Šiaulių TI kamerose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (343 dienos), vieną dieną pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, visą laikymo laikotarpį neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 3000 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (51 b. l.), nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018, 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2613-552/2018, 2019-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1080-662/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1500 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.