Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-08 · Civilinė byla Nr. 2A-582-467/2013

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-08
Bylos Nr.
2A-582-467/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-04325-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
Ieškovas
AAS „Gjensidige Baltic“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Sitra LT“
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-582-467/2013Teisminio proceso Nr.2-02-3-04325-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2.; 24.4.; 44.5.1.; 121.14., 121.18., 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sitra LT“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ 2011 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Litra“ (dabar - UAB „Sitra LT“) 10 696 Lt draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Didžiojoje Britanijoje 2009 m. gegužės 26 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu M. B., vairuodamas transporto priemonę DAF FT 95XF.430, valst. Nr. BBR229, susidūrė su automobiliu Audi A3, valst. Nr. LY04RVW. Kaltininku pripažintas M. B., kurio vairuotos transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudęs AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas. Ieškovas išmokėjo 53 480 Lt dydžio draudimo išmoką už transporto priemonės AUDI A3 sugadinimą bei šį automobilį vairavusios M. O. sveikatos sutrikdymą. Ieškovo apdraustos transporto priemonės valdytoju laikytinas atsakovas, kadangi eismo įvykį sukėlė jo darbuotojas, vykdydamas darbines pareigas. Atsakovui 2009 m. liepos 8 d. registruotu laišku buvo išsiųstas kvietimas pranešti apie eismo įvykį, tačiau jis šios pareigos neįvykdė, nepateikė eismo įvykio deklaracijos, nevykdė draudiko (ieškovo) nurodymų, duotų po eismo įvykio, todėl ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą dėl 20 proc. draudimo išmokos dydžio sumos – 10 696 Lt priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Sitra LT“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovas savo atstovui Didžiojoje Britanijoje draudimo išmoką išmokėjo 2010 m. balandžio 30 d. Mokėjimo nurodyme nematyti, kokiu tikslu pervedami pinigai ieškovo atstovui, ieškinyje ir mokėjimo nurodyme nurodytos sumos nesutampa. Draudiko išmoka visiškai atlygino nukentėjusiosios nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę dėl dalies išmokos grąžinimo. Šiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas. Ieškinys pareikštas 2011 m. gegužės 11 d., praleidus teisės aktuose numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apie Didžiojoje Britanijoje 2009 m. gegužės 26 d. įvykusį įvykį atsakovas negalėjo pranešti ieškovui, kadangi apie jį sužinojo tik gavęs ieškovo kvietimą pranešti apie įvykį. Vykdydamas savo pareigą ieškovui, atsakovas nedelsdamas (kai tik nustatė, kad eismo įvykį sukėlė tarptautinei įmonių grupei „Sitra“ priklausančios įmonės „Sitra Polska“ darbuotojas, nevykdęs pareigos pranešti apie eismo įvykį dispečerei ir policijai) 2009 m. rugpjūčio 12 d. panešimu informavo ieškovą, kad eismo įvykio kaltininkas M. B. atsisako bendradarbiauti ir neteikia rašytinių paaiškinimų. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės reglamentuoja žalos nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, o byloje nagrinėjamas regreso tvarka pareikštas reikalavimas dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio, todėl minėtos taisyklės netaikytinos. Ieškovas reikalauja pačios didžiausios reikalautinos sumos – 20 proc., kai taisyklėse nurodoma, kad galima reikalauti iki 20 proc., todėl šis reikalavimas laikytinas siekiu pasipelnyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovo argumentus, jog senaties terminas nepraleistas, nes ieškovas padavė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teismas atmetė, motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamoje byloje toks pareiškimas nebuvo paduotas, ieškovas bylos nagrinėjimo metu netikslino tokio pareiškimo nagrinėjimo, neprašė atnaujinti senaties termino. Teismas pripažino, jog ieškovas nepagrindė savo argumentų, jog būtent 2010 m. balandžio 30 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 04300844 ar kitu pagrindu buvo atlyginta draudimo išmoka. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, jog jis negali būti atsakingas už M. B. padarytą eismo įvykį, nes tuo atveju, kai transporto priemonę valdo kito ūkio subjekto darbuotojas, neatleidžia minėtu draudimu apdraustos transporto priemonės savininko nuo prievolės tinkamai vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus – informuoti draudiką apie eismo įvykį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti, atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, jog teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, ir tai yra pagrindas sprendimui panaikinti. Teismas nepagrįstai nurodė, jog tarptautinio mokėjimo nurodyme Nr.04300844 esantys duomenys akivaizdžiai neatitinka teismui pateiktų sąskaitose-faktūrose nurodytų duomenų. Į bylą buvo pateikta 2010 m. kovo 16 d. ieškovo atstovo sąskaita-faktūra Nr. 001316-1009, kurią yra apmokėjęs ieškovas. Šioje sąskaitoje nurodomas identifikavimo Nr. 0909001923, t.y. ieškovo atstovo „Inter Europe“ vidinis žalos bylos numeris. Tarptautinio mokėjimo nurodymo Nr. 04300844 langelyje „mokėjimo paskirtis“ yra nurodyti tiek ieškovo, tiek jo atstovo „Inter Europe“ žalos bylų numeriai. Teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, ir tai yra pagrindas sprendimui panaikinti. Ieškovas pirmiausia pasinaudojo ekonomiškesne teisių gynimo galimybe ir tikrai negalėjo tikėtis, kad jo pareiškimas bus nepriimtas kaip nepagrįstas, atsižvelgiant ir į tai, kad atsakovas yra privatus juridinis asmuo (verslininkas), o ne fizinis asmuo. Jei teismas būtų priėmęs pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas. Ieškovas informavo teismą, kad 2011 m. gegužės 2 d. pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo, buvo atidus ir rūpestingas, stengdamasis nepraleisti ieškinio senaties termino, tačiau teismas savo iniciatyva senaties termino neatnaujino ir tuo pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Sitra LT“ prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas, priešingai nei teigia apeliantas, išsamiai ir visapusiškai pasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo pagrindų ir, išnagrinėjęs visas bylos faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, ją pritaikė ir tuo pagrindu ieškovo reikalavimą atmetė. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, tačiau savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, ieškovas teigė, kad ieškinio senaties termino apskritai nepraleido, kadangi 2011 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Ieškinio pareiškimas nutraukia ieškinio senaties termino eigą tik tada, jeigu jis pareiškiamas įstatymų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad ieškovas netinkamai įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą ir tai yra savarankiškas CPK numatytas pagrindas, kuris ieškinio senaties termino nenutraukia. Apeliantas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių, kodėl tas terminas buvo praleistas ir turėtų būti atnaujintas. Nė vienas atsakovo byloje pateiktas mokėjimo pranešimas nėra tinkamai patvirtintas atsakingų asmenų parašais. Atsakovui civilinė atsakomybė dėl ieškovo reikalavimo šioje byloje nekyla, nes ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų - atsakovo kaltės dėl draudimo išmokos padidėjimo, ieškovo patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp ieškovo žalos ir atsakovo neva kaltų veiksmų. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą yra, byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti arba pakeisti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 2009 m. liepos 8 d. registruotu laišku išsiuntė kvietimą atsakovui UAB „Litra“ (dabar – UAB „Sitra LT“) pranešti apie 2009 m. gegužės 26 d. eismo įvykį (b.l. 12). Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 12 d. informavo ieškovą, jog vairuotas M. B., 2009 m. gegužės 26 d. vairavęs ieškovui priklausantį vilkiką DAF, valstybinis Nr. BBR 229, nurodytą dieną dalyvavo kelių eismo įvykyje, apie kurio aplinkybes atsisako rašyti raštišką paaiškinimą (b.l. 15). Byloje nėra ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių. Ieškovas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo 20 procentų draudimo išmokos sumos, kuria ieškovas atlygino žalą dėl atsakovo vairuotojo sukelto eismo įvykio. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, be to ieškovas apskritai neįrodė savo reikalavimo teisės - sumokėjus draudimo išmoką, įgyti teisę reikalauti dalies draudimo išmokos grąžinimo. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikdamas ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Ieškinio senaties termino paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, suteikti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistas teises, taip pat teisinio santykio dalyviams pagrįstą lūkestį, kad per nustatytą terminą vienam iš jų nepareiškus ieškinio, atsiras pagrindas manyti, kad nė vieno iš jų teisės ar teisėti interesai nepažeisti. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Šis terminas nėra naikinamasis ir, teismui pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti pradėta skaičiuoti nuo 2011 m. gegužės 2 d, nes ieškovas draudimo išmoką išmokėjo 2010 m. balandžio 30 d., o 2011 m. balandžio 30 d. buvo nedarbo diena. Pirma darbo diena buvo 2011 m. gegužės 2 d. Todėl iki 2011 m. gegužės 2 d. ieškovas privalėjo tinkamai pareikšti teismui ieškinį (pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo) dėl išmokėtų sumų grąžinimo (CK 1.121 str. 2 d.). Ta aplinkybė, kad ieškovas 2010 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi šį pareiškimą atsisakė priimti dėl to, kad kreditorius nepateikė mokėjimo nurodymo, patvirtinančio, jog buvo išmokėta būtent 53 480,00 Lt draudimo išmoka, nenutraukė ieškinio senaties pagal CK 1.130 straipsnio 4 dalį, nes buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl kreditoriaus kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą, nes pats ieškovas nebuvo apdairus ir rūpestingas, kaip analogiškoje situacijoje būtų veikęs apdairus ir rūpestingas asmuo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, atmestini kaip nepagrįsti.

Ieškovas taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, ir tai yra pagrindas sprendimui panaikinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais, yra ne kartą pasisakęs, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-316/2010; kt.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią teismų praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-569/2002; kt.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas nepagrindė aplinkybės, kad būtent 2010 m. balandžio 30 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 04300844 ar kitu pagrindu buvo atlyginta draudimo išmoka. Skundžiamame sprendime teismas taip pat nurodė, jog pavedimo paskirtyje nurodyti duomenys akivaizdžiai neatitinka teismui pateiktų sąskaitų faktūrų duomenų. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Bylos duomenys tvirtina, jog Intereurpe AG 2010 m. kovo 16 d. pateikė atsakovui sąskaitą-faktūrą dėl 8075,16 EUR apmokėjimo. Šioje sąskaitoje nurodytas ieškovo identifikacinis Nr. C/ZK/09-1298 ir Intereurpe AG identifikacinis Nr. 0909001923 (b.l. 112). Ieškovas 2010 m. balandžio 30 d. tarptautiniu pavedimu pervedė atstovui Intereurpe AG 16 801,08 EUR, iš jų 6730,39 EUR ir 1344,77 EUR pagal ieškovo identifikacinį Nr. C/ZK/09-1298 ir Intereurpe AG identifikacinį Nr. 0909001923. Apeliantas nurodo, jog teismui taip pat pateikė tarptautinį mokėjimo nurodymą Nr. 1027, kuriuo yra apmokėta teismui pateikta Inter Europe AG išrašyta sąskaita-faktūra Nr. 001483-1109. Tačiau kaip matyti iš minėto mokėjimo nurodymo Nr. 1027, jame nėra nurodyta, jog apmokama būtent sąskaita-faktūra Nr. 001483-1109 (b.l. 21). Taigi laikytina, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog apmokėjo likusią dalį draudimo išmokos, t.y. 8303,36 EUR pagal sąskaitą-faktūrą Nr.001483-1109. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, ir pagrįstai pripažino, jog ieškovas taip ir nepagrindė pakankamai, kad būtent 2010 m. balandžio 30 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 04300844 ar kitu pagrindu buvo atlyginta draudimo išmoka.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlma Urbanavičienė