Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu pagal BK 104 str. (1993-06-10 įst. Nr. I-180 red.), ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. J. pripažintas kaltu pagal BK 104 str. (1993-06-10 įst. Nr. I-180 red.), ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat patenkintas A. R. civilinis ieškinys ir iš V. K. bei V. J. solidariai priteista 1045,82 (tūkstantis keturiasdešimt penki litai 82 centai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. ir V. J. nuteisti už tai, kad laikotarpiu tarp 2002 m. rugsėjo 3 d., 21.00 val. ir 2002 m. rugsėjo 4 d., 7.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, esančiame Kaune, Leliūnų g. 10-1, veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, suduodami ne mažiau kaip tris smūgius rankomis bei kojomis E. B. į kaktos, kaklo ir krūtinės sritis, padarė nukentėjusiajam kaktos kairės pusės minkštųjų audinių kraujosruvą, paliežuvio kaulo kairiojo rago lūžį, skydinės kremzlės dešiniojo rago lūžį su aplinkine kraujosruva, dešinės pusės II, III, IV, V ir VI bei kairės pusės IV, V, VI ir VII šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, kairės pusės pasieninės krūtinplėvės plyšimus, ties IV šonkaulio lūžiu, kairio plaučio apatinės skilties užpakalinio paviršiaus plyšimą, kraujo išsiliejimą į krūtinplėvės ertmę, nuo ko E. B. mirė, t. y. tyčia nužudė E. B. , tuo padarydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 104 str. (1993-06-10 įst. Nr. I-180 red.).

V. J. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisingas, todėl naikintinas. Kaip ir V. J. , V. K. skunde teigia, kad byloje atliktomis teismo medicinos ekspertizėmis nenustatyta nukentėjusiojo mirties priežastis. Teismo medicinos ekspertizių aktuose daromos tik prielaidos, tačiau kategoriškos išvados, kurie konkrečiai sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, nėra ir ekspertai to nustatyti negali. Apelianto teigimu, nenustačius, kurie konkrečiai sužalojimai sukėlė E. B. mirtį, negalima teigti, kad mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam savo veiksmais padarė V. K. .

Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo prašymo, apeliantas prašo skirti jam švelnesnę bausmę. V. K. nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai nurodė, kad jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo institucijų, todėl skyrė jam per griežtą bausmę. Apeliantas skunde teigia, kad jokie įtarimai jam pareikšti nebuvo, todėl jis buvo išvažiavęs pas savo giminaičius į Rusiją, kur oficialiai dirbo. Be to, apelianto teigimu, jis yra ligonis ir jam reikalingas specialus gydymas, kurio kalėjimo sąlygomis jis gauti negali. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas neatsižvelgė ir į tai, jog jis turėjo darbą.

Byloje dalyvaujantys nuteistieji V. J. ir V. K. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašo V. J. apeliacinį skundą atmesti, o V. K. – iš dalies patenkinti.

V. J. ir V. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, išsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad Kauno apygardos teismas nuosprendyje ne visiškai teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, o būtent nuteistųjų V. J. ir V. K. prieš nukentėjusįjį pavartoto fizinio smurto pobūdį bei jo sužalojimo mechanizmą.

Pirmosios instancijos teisme V. J. bei V. K. buvo kaltinami ir nuteisti už tai, kad laikotarpiu tarp 2002 m. rugsėjo 3 d., 21.00 val. ir 2002 m. rugsėjo 4 d., 7.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, esančiame Kaune, Leliūnų g. 10-1, veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, suduodami ne mažiau kaip tris smūgius rankomis bei kojomis E. B. į kaktos, kaklo ir krūtinės sritis, padarė nukentėjusiajam įvairius sužalojimus (tarp jų ir paliežuvinio kaulo kairiojo rago lūžis bei skydinės kremzlės dešinio rago lūžis), nuo kurių E. B. mirė.

Tačiau apeliacinės instancijos teisme atliekant papildomą įrodymų tyrimą buvo apklaustas pakartotinę teismo medicinos ekspertizę atlikęs ekspertas J. Rybalko, kuris parodė, kad nukentėjusiojo kakle nustatyti sužalojimai (paliežuvinio kaulo kairiojo rago lūžis bei skydinės kremzlės dešinio rago lūžis) negalėjo būti padaryti smūgiuojant į kaklą. Toks sužalojimų pobūdis, pasak eksperto, rodo, kad buvo daromas spaudimų kompleksas iš kaklo abiejų pusių. Todėl apeliacinės instancijos teisme prokurorė, vadovaudamasi BPK 256 str., pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, pakeičiant V. J. ir V. K. prieš nukentėjusįjį pavartoto fizinio smurto pobūdį bei jo sužalojimo mechanizmą naujai nustatytuoju.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais objektyviais duomenimis ir atsižvelgdama į prokurorės prašymą nustato tokias faktines E. B. nužudymo aplinkybes:

V. K. ir V. J. , laikotarpiu tarp 2002 m. rugsėjo 3 d., 21.00 val. ir 2002 m. rugsėjo 4 d., 7.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, esančiame Kaune, Leliūnų g. 10-1, veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, suduodami ne mažiau kaip du smūgius rankomis bei kojomis E. B. į kaktos ir krūtinės sritis bei spausdami jam kaklą, padarė nukentėjusiajam kaktos kairės pusės minkštųjų audinių kraujosruvą, paliežuvio kaulo kairiojo rago lūžį, skydinės kremzlės dešiniojo rago lūžį su aplinkine kraujosruva, dešinės pusės II, III, IV, V ir VI bei kairės pusės IV, V, VI ir VII šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, kairės pusės pasieninės krūtinplėvės plyšimus ties IV šonkaulio lūžiu, kairio plaučio apatinės skilties užpakalinio paviršiaus plyšimą, kraujo išsiliejimą į krūtinplėvės ertmę, nuo ko E. B. mirė. Tokiu būdu V. K. ir V. J. tyčia nužudė E. B. .

Abu nuteistieji, tiek V. J. , tiek ir V. K. , savo apeliaciniuose skunduose nesutikdami su Kauno apygardos apkaltinamuoju nuosprendžiu, kaip vieną iš pagrindinių argumentų nurodo tai, kad, pasak apeliantų, byloje atliktomis teismo medicinos ekspertizėmis taip ir nebuvo tiksliai nustatyta nukentėjusiojo E. B. mirties priežastis. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantų argumentu.

Iš tiesų, kaip nurodoma apeliantų skunduose, siekiant išsiaiškinti tikslią E. B. mirties priežastį bei pašalinti prieštaravimus tarp ekspertizių aktų išvadų, byloje buvo atliktos kelios teismo medicinos ekspertizės. Tačiau, dėl pažengusio lavono puvimo nei vienos iš jų metu nebuvo nustatyta, kuris tiksliai sužalojimas buvo E. B. mirties priežastimi.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad visų teismo medicinos ekspertizių metu neginčytinai buvo nustatytos dvi grupės sužalojimų: 1) kakle - paliežuvinio kaulo kairio rago bei skydinės kremzlės dešiniųjų ragų ir plokštelių per jungtį lūžiai ir 2) krūtinėje - dešinės pusės II-VI, kairės pusės IV-VII šonkaulių lūžiai, kairės pusės pasieninės krūtinplėvės, plaučio plyšimas, kraujo išsiliejimas į kairę krūtinplėvės ertmę, komplikavęsis ūmiu kvėpavimo nepakankamumu. Kaip nurodoma pakartotinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 132/05 (01) išvadoje, E. B. mirties priežastimi galėjo būti 1) tiek uždusimas suspaudus iš abiejų pusių gerklų kompleksą ir padarant poliežuvinio kaulo kairio rago bei skydinės kremzlės dešiniųjų ragų ir plokštelių per jungtį lūžius, 2) tiek ir krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs dešinės pusės II-VI, kairės pusės IV-VII šonkaulių lūžiais, kairės pusės pasieninės krūtinplėvės, plaučio plyšimu, kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės ertmę, komplikavęsis ūmiu kvėpavimo nepakankamumu. Kitaip tariant, ekspertai nustatė, jog mirtis galėjo kilti tiek nuo vienos sužalojimų grupės, tiek ir nuo kitos, kadangi abiem atvejais išsivysto kvėpavimo veiklos nepakankamumas.

Apeliacinio teismo posėdyje apklausatas ekspertas J. Rybalko patvirtino išvadą Nr. EKM 132/05 (01) ir dar kartą nurodė, kad išskirti kurią nors vieną sužalojimų grupę, turėjusią įtakos E. B. mirčiai, nėra galimybės, nes tiek esant vienai sužalojimų grupei, tiek ir kitai, išsivysto galutinė komplikacija – ūminis kvėpavimo takų nepakankamumas.

Taigi, visų pirmiau paminėtų byloje atliktų teismo medicinos ekspertizių analizė Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad E. B. mirties priežastimi buvo arba jam padaryti kaklo srities sužalojimai (paliežuvinio kaulo kairio rago bei skydinės kremzlės dešiniųjų ragų ir plokštelių per jungtį lūžiai), arba krūtinės ląstos sumušimas (pasireiškęs dešinės pusės II-VI, kairės pusės IV-VII šonkaulių lūžiais, kairės pusės pasieninės krūtinplėvės, plaučio plyšimu, kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės ertmę, komplikavęsis ūmiu kvėpavimo nepakankamumu). Nors ekspertai negalėjo tiksliai nustatyti kuri būtent iš šių sužalojimų grupių buvo tiesioginė E. B. mirties priežastis, tai, šiuo atveju, nuteistųjų V. J. ir V. K. nusikalstamų veiksmų juridiniam vertinimui įtakos neturi, kadangi tiek vienus, tiek ir kitus sužalojimus E. B. savo nusikalstamais veiksmais padarė būtent V. J. ir V. K. . Tai įrodyta byloje surinktais duomenimis: iš dalies pačių nuteistųjų V. J. ir V. K. parodymais, nukentėjusiųjų S. R. , S. B. , D. B. ir A. R. , liudytojų T. S. ir M. S. parodymais, teismo medicinos ekspertizės aktais, V. K. ir V. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kitais bylos duomenimis.

Byloje surinktais duomenimis (liudytojos T. S. parodymais) nustatyta, kad į butą, esantį Kaune, Leliūnų g. 10-1, kur ir buvo nužudytas nukentėjusysis E. B. , jis V. K. buvo atneštas sveikas, sąmoningas, be jokių sumušimo žymių. O šiame bute be paties nukentėjusiojo, liudytojos T. S. ir nuteistųjų V. K. bei V. J. kitų asmenų nebuvo. Nuteistieji V. K. ir V. J. taip pat pripažino, kad be jų, E. B. ir T. S. šiame bute nuo to momento, kai jie su E. B. atėjo ir iki pat E. B. mirties, daugiau nieko nebuvo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo medicinos ekspertizių metu sužalojimų, kuriuos nukentėjusysis būtų galėjęs pasidaryti pats, nenustatyta, o apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. Rybalko patvirtino, jog visi E. B. kūne nustatyti sužalojimai buvo padaryti jam esant gyvam.

Taigi, įvertinus pirmiau aptartą byloje surinktų įrodymų dalį, jau galima daryti neabejotiną išvadą, kad teismo medicinos ekspertų E. B. nustatytus sužalojimus (abi sužalojimų grupes) savo veiksmais turėjo galimybę padaryti tik nuteistieji V. K. ir V. J. . O tai, kad V. K. ir V. J. šiuos sužalojimus E. B. savo bendrais nusikalstamais veiksmais ir padarė, įrodo toliau aptarti byloje surinkti įrodymai.

Kaip matyti iš abiejų nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, jie pripažino tik po kelis kartus sudavę rankomis E. B. į petį bei šoną. Dėl kitų objektyviais duomenimis (teismo medicinos ekspertizėmis) E. B. nustatytų sužalojimų padarymo abiejų apeliantų parodymai išsiskyrė. Abu nuteistieji, bandydami išvengti jiems gresiančios atsakomybės, bandė kaltę dėl E. B. nužudymo versti vienas kitam.

V. J. , suprasdamas, jog dėl E. B. nužudymo bus kaltinanamas tik jis ir V. K. , visą kaltę bandė suversti būtent V. K. , teigdamas, jog jis buvo labai girtas ir nuėjo miegoti, todėl nematė kaip buvo nužudytas E. B. , o atsikėlė tik prikeltas V. K. , kai E. B. jau buvo negyvas ir padėjo jam užkelti nukentėjusiojo lavoną į antrą namo aukštą. Tačiau šiuos jo parodymus paneigia liudytojos T. S. parodymai apie tai, kad V. J. miegoti buvo nuėjęs pavakaryje, apie 18.00 val., o vėliau atsikėlė ir daugiau atsigulęs nebuvo.

Tuo tarpu V. K. aiškino, kad po pirmiau minėto incidento, E. B. pašoko ir išbėgo į lauką, o V. J. jį nusivijo. V. K. , po kelių minučių išėjęs į kiemą, pamatė, jog V. J. šokinėja ant gulinčio E. B. krūtinės ir galvos. Jis nustūmė V. J. ir nusivedė atgal į butą, o E. B. liko gulėti kieme. V. K. su V. J. dar pasėdėjo, išgėrė ir V. J. nuėjo miegoti, o jis apie 22.30 val. ėjo namo. Išėjęs į kiemą, pamatė toje pačioje vietoje, kur paliko, gulintį E. B. . Jis gulėjo ant šono ir knarkė. Pasak V. K. , jis įnešė E. B. į vidų ir paguldė ant grindų, dėjo jam ant krūtinės ir galvos šlapią rankšluostį, davė uostyti amoniako, bet jis nereagavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuos parodymus V. K. davė tik susipažinęs su V. J. parodymais (iki tol jis atsisakė duoti bet kokius parodymus) ir supratęs, jog visa atsakomybė už E. B. nužudymą tenka jam, todėl visus įvykius paaiškino taip, kad visa atsakomybė tektų V. J. . Tačiau minėtus V. K. parodymus paneigia teismo medicinos eksperto apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kuriuose jis teigė, kad tikėtina, jog šonkaulių sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam esant horizontalioje padėtyje. Pasak eksperto, jeigu ant nukentėjusiojo būtų šokinėjama, jam būtų gavęsis poveikis į kaklo priekinį paviršių, tuomet nebūtų lūžę paliežuvio kaulo ragas kairiame šone.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas raštiškas V. J. prisipažinimas, kuriame jis nurodė, kad jis vienas nužudė E. B. , o norėdamas išvengti atsakomybės apkalbėjo V. K. . Apeliacinio teismo posėdyje dėl E. B. nužudymo aplinkybių apklaustas nuteistasis V. J. iš esmės nurodė pirmiau minėtą V. K. versiją apie tai, kad po konflikto namo viduje, E. B. išbėgo į lauką, o jis nusivijo E. B. į kiemą, kur jį ir sumušė. V. J. teigė, kad V. K. E. B. nemušė, tik vieną kartą pastūmė. Tačiau tikslesnių E. B. sumušimo aplinkybių nuteistasis V. J. paaiškinti negalėjo, motyvuodamas tuo, kad įvykio metu buvo girtas ir nelabai prisimena, teigė spardęs nukentėjusįjį kojomis ir mušęs rankomis. Šį nuteistojo V. J. prisipažinimą teisėjų kolegija taip pat vertina, kaip siekį padėti išvengti atsakomybės V. K. ir jį atmeta.

Pirmiau minėti nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duoti parodymai bei V. J. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, prisipažįstant, kad jis vienas nužudė E. B. prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną V. J. ir V. K. buvo girti ir agresyviai nusiteikę. Tai patvirtina nukentėjusiųjų S. R. ir S. B. bei liudytojų M. S. ir T. S. parodymai. Nukentėjusioji S. R. , matydama dar bute, esančiame Kalniečių g. 67-2, Kaune, įžūliai besielgiančius girtus V. K. ir V. J. , brolio E. B. paprašyta, važiavo kviesti pagalbos. Nukentėjusioji S. B. , norėdama sutrukdyti V. K. ir V. J. per prievartą išsivesti iš namų jos sūnų E. B. , pati gavo smūgį į lūpą nuo nuteistojo V. J. . Liudytojas M. S. taip pat nukentėjo nuo nuteistųjų, ypatingai nuo V. K. , kuris jį buvo uždaręs į sandėliuką ir smaugė. Vėliau, išsivadavęs iš jų, M. S. išėjo iš namų ir tą naktį negrįžo. Kad prieš M. S. buvo naudotas fizinis smurtas, patvirtino liudytoja T. S. bei teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 3605 išvada.

Be to, byloje surinktais duomenimis (liudytojos T. S. , nuteistojo V. J. ir kitų parodymais) nustatyta, kad į butą, esantį Kaune, Leliūnų g. 10-1, kur ir buvo nužudytas nukentėjusysis E. B. , jį per prievartą pusnuogį ir basą ant peties atnešė būtent V. K. . E. B. buvo pasodintas kambaryje, o nuteistieji su liudytoja T. S. liko virtuvėje. V. J. ir V. K. abu vis nueidavo į gretimą kambarį, kur, pasak T. S. , ji girdėjo juos šaukiančius ant E. B. . Po kiek laiko, išgirdusi smūgį, T. S. pasižiūrėjo pro durų nišą ir pastebėjo, jog E. B. sėdi ant sofos atlošęs galvą, jam iš nosies bėga kraujas, o šalia jo stovi V. K. . Liudytoja teigė supratusi, kad V. K. spyrė nukentėjusiajam į galvą. Nors apeliaciniame teisme liudytoja T. S. jau tvirtino nemačiusi, kad V. K. būtų spyręs nukentėjusiajam, tačiau dar kartą patvirtino, kad E. B. sėdėjo ant lovos atlošta galva ir jam iš nosies bėgo kraujas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja T. S. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad prieš išeidama iš namų, ji įėjo į kambarį, kuriame sėdėjo kruvinas nukentėjusysis, ir nuteistiesiems pasakė: „užtenka!“. Nors liudytoja nepaaiškino, ką ji turėjo galvoje, sakydama šį žodį, tačiau iš kitų jos duotų parodymų apie matytas įvykio aplinkybes, galima daryti išvada, jog ji suprato, kad nuteistieji V. J. ir V. K. muša nukentėjusįjį E. B. , todėl paragino juos nutraukti smurto veiksmus. Šie liudytojos parodymai paneigia V. J. ir V. K. aiškinimus, jog namo viduje nukentėjusiojo jie nemušė, V. K. jį tik pastūmė, o V. J. E. B. sumušė išbėgęs į kiemą. Vėliau liudytoja T. S. teigė iš namų išėjusi, o kai sugrįžo, E. B. gulėjo tame pačiame kambaryje ant grindų, matėsi, jog jo veidas kruvinas, o nuteistieji gėrė toliau.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų, agresyvaus elgesio bei smurto veiksmų tiek prieš E. B. , tiek prieš kitus įvykio dieną su V. J. ir V. K. susidūrusius asmenis, iniciatoriais ir aktyviais dalyviais buvo abu nuteistieji, o ne kuris nors vienas iš jų.

Tai, kad smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį E. B. naudojo ne tik V. J. , kuris prisiima visą kaltę sau, bet ir V. K. , taip pat netiesiogiai įrodo ir pastarojo elgesys po nusikaltimo padarymo. V. K. aktyviai dalyvavo su V. J. slepiant nukentėjusiojo lavoną. Apeliacinio teismo posėdyje apklaustas V. K. negalėjo logiškai paaiškinti tokių savo veiksmų motyvų, teigė norėjęs draugiškai padėti, elgęsis kvailai. Tačiau tai, kad V. K. ne vedinas altruistinių paskatų padėti V. J. , bet pilnai suvokdamas savo veiksmų pasėkmes, sąmoningai slėpė nusikaltimą, kurio padaryme ir pats aktyviai dalyvavo, įrodo byloje nustatytas faktas apie tai, kad vėliau po įvykio, kalbėdamas V. J. ir T. S. apie jiems gresiančią atsakomybę, V. K. teigė, jog už E. B. nužudymą jiems visiems trims bus paskirtos bausmės: V. K. – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, V. J. – penkiolika metų, o T. S. - dešimt. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame pokalbyje V. K. teigė, jog pati griežčiausia bausmė bus skirta būtent jam. Tai rodo, jog didžiausią atsakomybės dėl E. B. nužudymo dalį pats V. K. prisiėmė būtent sau.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog V. K. elgesys, kuomet jis, teigdamas esąs visiškai nekaltas dėl E. B. nužudymo (pagal jo paties parodymus jis kaip tik norėjo padėti E. B. , nustumdamas jį mušantį V. J. , vėliau parnešdamas jį nesąmoningą iš kiemo į kambarį, dėdamas jam ant krūtinės ir galvos šlapią rankšluostį, duodamas uostyti amoniako), šiam mirus, laiko save labiausiai prisidėjusiu prie šio nusikaltimo padarymo, ir, ne gana to, dar ir padeda paslėpti nukentėjusiojo lavoną, yra visiškai nelogiškas.

Taigi, nors dėl objektyvių priežasčių (įvykio liudytojų, betarpiškai mačiusių abiejų nuteistųjų veiksmus nebuvimo) nepavyko nustatyti kokius konkrečius smurto veiksmus nukentėjusiojo E. B. atžvilgiu atliko kiekvienas iš nuteistųjų, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog E. B. mirė nuo vienos iš jo kūne ekspertų nustatytų sužalojimų grupės (kakle arba krūtinės ląstoje), kuriuos visus bendrais nusikalstamais veiksmais padarė būtent V. J. ir V. K. .

Pagal įstatymo reikalavimus ir susiformavusią teismų praktiką bylose, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, ar vienas ar keli padaryti sužalojimai ir kas juos padarė. Tačiau ši objektyvi aplinkybė dar nenulemia teismo sprendimo byloje. Be konkrečių bendrininkų nusikalstamų veiksmų apimties ir priežastinio ryšio tarp jų ir nukentėjusiojo mirties nustatymo, teismas turi atsižvelgti ir į susitarimo tarp bendrininkų buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo darymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

Spręsdamas susitarimo ribų ir bendrininkų atsakomybės klausimą, teismas atsižvelgia ne tik į tai, kokius smurto veiksmus kiekvienas iš jų atliko, kokio stiprumo smūgiai buvo, kokius įrankius jie panaudojo ir kokius sužalojimus padarė. Teismas darydamas išvadą dėl bendrininkų atsakomybės turi įvertinti ir tai, ar asmuo rankomis, kojomis suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas, jį smaugdamas ir matydamas, kad kitas bendrininkas atlieka panašius veiksmus, suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.

Nuteistieji šiuo atveju veikė neapibrėžta tyčia, tai yra numatydami ir gyvybės atėmimo galimybę. Susitarimas nužudyti E. B. pasireiškė konkliudentiniais veiksmais – abiems nuteistiesiems smurtaujant prieš nukentėjusįjį. Nuteistieji V. J. ir V. K. ne tik patys atliko nusikalstamus veikmus, bet kiekvienas iš jų matė kito bendrininko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu – stiprių smūgių (sulaužyti šonkauliai, plyšęs plautis) sudavimą į krūtinę, t. y. žmogaus kūno vietą, kurioje yra gyvybiškai svarbias funkcijas atliekantys žmogaus organai (širdis, plaučiai), intensyvų smaugimą (sulaužytas poliežuvinio kaulo kairys ragas bei skydinės kremzlės dešinieji ragai ir plokštelės per jungtį). Normalaus protinio išsivystimo, gyvenimišką patirtį turintys V. K. ir V. J. , privalėjo suvokti ir suvokė, kad tokie veiksmai yra pavojingi E. B. gyvybei. Todėl juos patys darydami bei matydami vienas kito nusikalstamus veiksmus, tiek V. K. , tiek ir V. J. suvokė dalyvaujantys gyvybės atėmimo procese. Apie tokio susitarimo tarp nuteistųjų buvimą duoda pagrindo spręsti ir jų veiksmai po nusikaltimo padarymo: abu nuteistieji aktyviai slėpė lavoną.

Taigi Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, jog šiuo atveju, nustačius jog smurtą prieš nuentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, ir kad nukentėjusysis mirė būtent nuo jų bendrais nusikalstamais veiksmais padarytų sužalojimų, nėra svarbu nustatyti kuris iš bendrininkų sudavė mirtinus smūgius ar padarė mirtinus sužalojimus, kadangi, kaip minėta, esant susitarimui (šiuo atveju išreikštam konkliudentiniais veiksmais), visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu, tiek V. J. , tiek ir V. K. , pripažino kaltais pagal BK 104 str. (1993-06-10 įst. Nr. I-180 red.) dėl E. B. nužudymo.

Be savo kaltės, V. K. apeliaciniame skunde taip pat neigia ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo institucijų. Apeliantas nurodo, jog teismas, nepagrįstai atsižvelgdamas į šią aplinkybę, skyrė jam per griežtą bausmę. V. K. teigia, kad įtarimai jam pareikšti nebuvo, todėl jis buvo išvažiavęs pas savo giminaičius į Rusiją, kur oficialiai dirbo. Šiuos nuteistojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta, kaip nepagrįstus.

Teismas, skirdamas bausmę, be kitų baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, turi atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, tai yra jį apibūdinančius duomenis prieš nusikaltimo padarymą, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo. Šiuo atveju teismas, kaip vieną iš aplinkybių, apibūdinančių V. K. asmenybę, nurodė tai, kad jis slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų (duomenys apie kaltininką po nusikaltimo padarymo). Apeliantas tai neigia, nurodydamas, jog jam nebuvo pareikšti įtarimai, todėl jo išvykimas į Rusijos Federaciją dirbti negalėjo būti pripažintas slapstymusi nuo teisėsaugos institucijų. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nors, kaip nurodo apeliantas, įtarimai jam iš tiesų pareikšti nebuvo, jis, žinodamas, kad kartu su V. J. įvykdė nusikalstamą veiką ir paslėpė nukentėjusiojo E. B. lavoną, iškart po įvykio išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Tai rodo, jog E. Kuznecovo išvykimo motyvas buvo ne giminaičių lankymas ar darbas, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, bet siekis apsunkinti Lietuvos teisėsaugos institucijų galimybes jį apklausti ir ištirti šį nusikaltimą bei taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Būtent šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas ir vertino V. K. išvykimą į Rusijos Federaciją, kadangi ši aplinkybė leidžia spręsti apie didesnį kaltininko pavojingumą, o į tai, vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, būtina atsižvelgti skiriant bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmes V. J. ir V. K. , atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė, įvertino nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, bendrininkų kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Nuteistiesiems V. J. ir V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra nežymiai didesnės už BK 104 str. (1993-06-10 įst. Nr. I-180 red.) numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, atsižvelgiant į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nelaikytinos aiškiai per griežtomis.

Svarstydama V. J. paskirtos bausmės teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad bylą nagrinėjant Apeliaciniame teisme, V. J. pareiškė, jog prisipažįsta įvykdęs jam inkriminuotą nusikaltimą. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi, kaip nustatyta bylos duomenimis, V. J. visą kaltę dėl šio nusikaltimo prisiėmė sau, taip siekdamas padėti išvengti atsakomybės nusikaltimo bendrininkui V. K. , pilnai neatskleidė nei savo, nei nusikaltimo bendrininko V. K. nusikalsamų veiksmų pobūdžio. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmės skyrimo pradmenis“ 16 p. teismams išaiškinta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįsta­mas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. O šiuo atveju, V. J. nuoširdus prisipažinimas surašytas jau po nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai į V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitė laiko, kurį jis išbuvo sulaikytas ir suimtas Rusijos Federacijoje. BK 66 str. 1 d. numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tai savo prašyme apeliacinės instancijos teismui pagrįstai nurodė ir V. K. . Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis neteisingai nurodė laiką, kurį pirmosios instancijos teismas turėjo įskaityti į jam paskirtą bausmę. Apeliantas prašo į bausmę įskaityti laiką nuo 2004-09-24 iki 2005-01-28. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, V. K. pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą dėl jo ekstradicijos, buvo sulaikytas tik 2004-09-26 ir 2004-09-27, Lenino raj., Čeliabinsko m. prokuroro nutarimu, suimtas. Kaip matyti iš Rusijos Federacijos pateiktų dokumentų, apelianto prašyme nurodytu laiku (2004-09-24), jis buvo sulaikytas ne dėl ekstradicijos šioje nagrinėjamoje byloje, bet dėl to, kad papuolė į eismo įvykį ir nebuvo galimybės nustatyti jo asmenybės. Taigi nėra pagrindo šį laiką įskaityti į V. K. paskirtos bausmės laiką. Be to, išdavus V. K. į Lietuva, jam Kauno m. apylinkės teismo 2004-09-28 nutartimi buvo paskirtas suėmimas, kurio laikas Kauno apygardos nuosprendžiu buvo įskaitytas į V. K. pasirtos bausmės laiką, todėl dar kartą į bausmę įskaityti 2004 m. rugsėjo 28 dienos taip pat nėra pagrindo. Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad į V. K. paskirtos bausmės laiką (be pirmosios instancijos teisme nurodyto laiko, kuomet jis buvo laikinai sulaikytas ir suimtas Lietuvoje, t. y. nuo 2004-09-28 iki nuosprendžio įsiteisėjimo), turi būti įskaitytas ir laikas, kuomet V. K. buvo sulaikytas ir suimtas Rusijos Federacijoje, o būtent nuo 2004-09-26 iki 2005-01-27.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistųjų V. J. ir V. K. apeliacinius skundus atmesti.

V. K. į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2004-09-26 iki 2005-01-27.