Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo D. P. įmonei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bankroto bylą prašoma iškelti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ieškovas) nurodo, jog atsakovės D. P. įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2019 m. gruodžio 6 d. buvo 2 807,25 Eur. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, D. P. įmonėje apdraustųjų nėra. Siekdamas išieškoti skolą, ieškovas atsakovei D. P. įmonei taikė priverstinio poveikio priemones, siuntė raginimus dėl skolos sumokėjimo geruoju, tačiau skola nebuvo sumokėta. Ieškovo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 6.2-309 ir 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 6.2-26 skolos išieškojimas priverstine tvarka buvo perduotas vykdyti antstolei R. S. Antstolė neįvykdytus sprendimus grąžino ieškovui su 2019 m. gruodžio 5 d. išieškojimo negalimumo aktais Nr. S-19-106-14860 ir Nr. S-19-106-14861, kuriuose nurodė, jog skolininkė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškomas įsiskolinimas. VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovės D. P. įmonės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas mano, kad atsakovė D. P. įmonė yra nemoki.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus ir kuriam įsigaliojus neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas atitinkamai Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas arba ĮBĮ.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas bankroto bylos iškėlimo procedūrą atsakovei D. P. įmonei inicijavo iki JANĮ įsigaliojimo, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo spręstinas vadovaujantis iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatomis (JANĮ 155 straipsnis).

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad bankroto byla iškeliama, jei yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.

Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovas pateikė kaip kreditorius, kuriam, kaip surinkti valstybinio socialinio draudimo įmokas įpareigotai valstybės institucijai, atsakovė D. P. įmonė nemoka šių įmokų (ĮBĮ 3 straipsnio 1 punktas), todėl šioje byloje pateikto pareiškimo iškelti bankroto bylą faktinis pagrindas – įmonės nemokumas.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-759/2009).

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalį individuali įmonė nėra įpareigota sudaryti finansines ataskaitas, jei to nėra nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Nuo atsakovės D. P. įmonės įregistravimo 1999 m. sausio 11 d. Juridinių asmenų registro tvarkytojui VĮ Registrų centrui nebuvo teikiamos finansinės ataskaitos, todėl manytina, kad atsakovė D. P. įmonė finansinių ataskaitų nesudarė. Nesant pateiktų finansinių ataskaitų, nėra galimybės nustatyti tikslų atsakovės D. P. įmonės turimo turto ir įsipareigojimų kreditoriams santykį. Iš Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad atsakovė D. P. įmonė neturi nekilnojamojo turto. VĮ „Regitra“ duomenys įrodo, kad atsakovės D. P. įmonės vardu nėra įregistruotų transporto priemonių. Antstolė R. S. 2019 m. gruodžio 5 d. išieškojimo negalimumo aktuose Nr. S-19-106-14860 ir Nr. S-19-106-14861 nurodė, jog D. P. įmonė neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių, banko sąskaitos areštuotos, tačiau į antstolės depozitinę sąskaitą nėra patekę piniginių lėšų. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad nėra jokių duomenų apie atsakovės D. P. įmonės turimą turtą.

Ieškovas pareiškime nurodo, kad atsakovė D. P. įmonė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2019 m. gruodžio 6 d. buvo skolinga 2 807,25 Eur. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viešų duomenų nustatyta, kad atsakovės D. P. įmonės nėra tarp mokesčių mokėtojų, turinčių deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką. Nurodytų duomenų pagrindu darytina išvada, kad teismui žinomi atsakovės įsipareigojimai kreditoriams yra nemažesni nei 2 807,25 Eur.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ĮBĮ įtvirtintą aktyvų teismo vaidmenį, nagrinėjant bankroto bylas, tai, kad atsakovė D. P. įmonė neteikia kitokių duomenų apie savo kreditorius ir turimą turtą, vengia vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2 straipsniu, 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalimi, teismas sprendžia, kad nustatytas atsakovės D. P. įmonės skolų ir turto vertės santykis laikytinas atitinkančiu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą įmonės nemokumo sąvoką. Šios aplinkybės sudaro pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą ir iškelti atsakovei D. P. įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Administruoti įmonės bankroto procedūrą skirtina bankroto administratorė UAB „Sesnita“, kurios kandidatūra atrinkta naudojantis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa (ĮBĮ 11 straipsnio 2, 4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 291 straipsniu,

nutaria:

Iškelti bankroto bylą D. P. įmonei, įmonės kodas 135280762, esančiai Kaune, K. Petrausko g. 29/P. Vaičaičio g. 2.

Įmonės bankroto administratore paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Sesnita“ (įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo Nr. B-JA310).

Paskirti D. P. įmonės, įmonės kodas 135280762, ilgalaikio turto, prie trumpalaikio turto priskiriamo nekilnojamojo turto ir turtinių teisių areštą, galiojantį iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Šią nutarties dalį vykdyti skubiai.

Nustatyti kreditoriams 30 dienų terminą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos reikalavimams ir jų pagrindimo dokumentams pateikti paskirtai nemokumo administratorei.

Nustatyti, kad D. P. įmonės valdymo organai ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo perduoti nemokumo administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis ir visus dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

Nustatyti, kad D. P. įmonės savininkas D. P. ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo pateikti paskirtai nemokumo administratorei viso savo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sąrašą.

Pavesti nemokumo administratorei atlikti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnyje nustatytus veiksmus. Jai taip pat pavesti sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu.

Nutarties kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos priėmimo dienos išsiųsti ieškovui, atsakovei, nemokumo administratorei, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Turto arešto aktų registrui.

Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties įsiteisėjimo dienos jos kopiją išsiųsti Juridinių asmenų registro tvarkytojui valstybės įmonei Registrų centrui, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstoliams, Garantinio fondo administratoriui, Turto arešto aktų registrui.

Nutarties dalis dėl bankroto administratorės paskyrimo neskundžiama.

Kita nutarties dalis įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos, jei ji nebus apskųsta atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.