Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi prie paskirtos bausmės pridėta neatlikta bausmė pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. nuosprendį ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams ir 2 500 Lt dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams.

- pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų D. M. ir A. M. solidariai priteista 5 695 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo D. L. gydymo išlaidoms padengti.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Iš M. Š. priteista 200 Lt I. S. materialinei žalai atlyginti.

Apeliacinis skundas dėl M. Š. nuteisimo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 21 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, demonstruodamas aplinkinių ir asmenybės negerbimą, ranka du kartus sudavė S. S. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei pažeidė viešąją tvarką.

Po to, D. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, organizavo viešosios tvarkos pažeidimą ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, nusikalstamų veikų metu vadovavo kitiems bendrininkams ir pats dalyvavo darant nusikaltimus, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: D. L. pamačius jo (D. M.) neteisėtus veiksmus, padarytus 2008 m. liepos 27 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 21 val. (duomenys neskelbtini) rajone, prieš nepilnametį S. S. ir paklausus apie tokio elgesio priežastį, D. M. pažadėjo sugrįžti prie pavėsinės. Po to, D. M. automobiliu, kurį vairavo G. B., nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestelį, kur įtikino A. M. ir M. Š. sumušti jo nurodytus asmenis, kurie su tokiu pasiūlymu sutiko. Dėl to D. M. pasiėmė peilį, A. M. ir M. Š. pasiėmė po lazdą ir apie 21 val. automobiliu, kurį vairavo G. B., atvyko prie pavėsinės, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, kur veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, demonstruodami aplinkinių negerbimą, su turimais įrankiais ėjo link pavėsinėje buvusių nukentėjusiųjų D. L., S. S. ir kitų nepilnamečių. Jiems pabėgus, M. Š. lazda ir akmeniu nepataisomai sudaužė S. S. paliktą I. S. priklausantį 200 litų vertės dviratį, o A. M., D. M. ir M. Š. ieškodami pabėgusių asmenų, atėjo į (duomenys neskelbtini) kaime esantį daugiabučio namo kiemą, kuriame gyvena nukentėjusysis D. L. Šioje vietoje M. Š. laikė rankoje plytą, stebėdamas įvykius ir tokiu elgesiu pritardamas kitų bendrininkų veiksmams ir sudarydamas galimybę jiems netrukdomai nusikalstamai veikti, D. M. sudavė vieną smūgį Ž. P. į veidą, taip jam sukėlė skausmą, o A. M. lazda trenkė per stogą automobiliui „XXXX“, valst. Nr. XXX XXX, kuris priklauso Ž. P. ir jį įlenkė. D. M. toliau vadovaudamas kitiems bendrininkams, nurodė sumušti D. L. ir kumščiu sudavė nukentėjusiajam į apatinę veido sritį, dėl ko nuskilo dešinės pusės priekinis ir kairės pusės iltinis dantys, taip D. L. nežymiai sutrikdė sveikatą. Po to, A. M., vykdydamas D. M. nurodymą, kartu su D. M. mušė D. L., suduodami nenustatytą skaičių smūgių rankomis bei lazda į įvairias kūno vietas, padarydami kraujosruvas nugaroje, patinimus pakaušyje ir rankose. Tęsdami nusikalstamą veiką, A. M. ir D. M. kartu vartojo fizinį smurtą prieš M. ir A. L., kurie bandė nutraukti jų neteisėtus veiksmus ir nustūmė M. L. A. M. kartu su D. M., kuris mojavo peiliu, užpuolė A. L. ir lazda sudavė per ranką, dėl to D. L. bandydamas apginti tėvą (A. L.), sudavė ranka A. M. Po to A. M. lazda sudavė D. L. į kaktą, taip padarė muštinę kaktos žaizdą su įspaustiniu kaktikaulio lūžiu ir galvos smegenų sumušimu ir taip nukentėjusiajam D. L. sunkiai sutrikdė sveikatą. Tokiais veiksmais D. M. organizavo ir bendrais veiksmais su A. M. tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą D. L., o bendrais veiksmais su M. Š., A. M. sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis D. M. skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes įrodymais pripažino tik kaltinimui palankius duomenis. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje šio principo esmė – teismas, nagrinėjantis bylą, negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Taip pat šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių, negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šioje byloje nuteistasis D. M. skunde nepateikė duomenų, patvirtinančių paminėtų aplinkybių buvimą. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino įrodymais tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek juos teisinančius įrodymus, rėmėsi jais darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Aplinkybė, kad įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą teismas pripažino patikimais kaltinimui palankius įrodymus, o nuteistųjų parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktam įrodymų visetui, nesuteikia pagrindo teigti, kad teisinantys įrodymai nebuvo pripažinti įrodymais byloje. Nors pirmosios instancijos teismas padarė kai kuriuos pažeidimus dėl apelianto D. M. veikos kvalifikavimo, tačiau tai nėra pagrindas laikyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, apeliacinės instancijos teismas ištaiso pirmosios instancijos klaidas, todėl laikyti, kad apygardos teismas buvo šališkas nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 135 straipsnį atsako tas, kas padarė sunkų sveikatos sutrikdymą tyčia. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš kaltinamojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan. BK 135 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitą žmogų sunkiai sužaloti, ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sunkiam sveikatos sutrikdymui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į krūtinę, galvą ar kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Iš nukentėjusiųjų D. L., M. L. ir A. L. parodymų matyti, kad A. M. beisbolo lazda tyčia sudavė D. L. į kaktą. Akivaizdu, kad A. M. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas smūgį beisbolo lazda nukentėjusiajam į galvą suprato, kad tokie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, nors jų ir nenorėjo, tačiau buvo abejingas, nes kartu su kitais nuteistaisiais iš įvykio vietos pabėgo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. M. tokiais savo veiksmais veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Pagal teismų praktiką sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Sunkus sveikatos sutrikdymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių.

Iš liudytojo G. B. parodymų matyti, kad jis įtarė, jog iš pavėsinėje buvusių dešimties jaunuolių kažkuris iš jų galėjo mesti į automobilį akmenį ar kitą daiktą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tai padarė ar galėjo padaryti nukentėjusieji D. L. ar S. S. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad G. B. priklausantis automobilis „XXX“ apskritai būtų techniškai sugadintas į jį metus akmenį ar kitą daiktą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis D. M. pažadėjo grįžti su kitais asmenimis ir pavartoti smurtą. Bylos duomenys patvirtina, kad konflikto pradžią lėmė chuliganiškos paskatos, taip siekiant pademonstruoti viršenybę prieš kitus asmenis, t. y. nukentėjusiuosius ir kitus kieme buvusius asmenis. Akivaizdu, kad A. M., D. M. ir M. Š. turėdami tik formalų pretekstą, tačiau neturėdami jokios priežasties ar dingsties (pagrįsto manymo) nuvažiavo prie pavėsinės, esančios (duomenys neskelbtini) kaimo centre, aiškintis aplinkybių, kurių visai nebuvo. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji D. M., A. M. ir M. Š. iš anksto pasiėmė beisbolo lazdas ir peilį, išlipo iš automobilio „XXX“ ir iš karto pradėjo mušti ten buvusius jaunuolius: D. M. be jokios dingsties sudavė šalia D. L. stovėjusiam Ž. P., o A. M. sudavė lazda per jo (Ž. P.) automobilio stogą, po to abu mušė D. L., o vėliau vartojo smurtą prieš M. L. ir A. L., kurie atėjo išsiaiškinti konflikto priežastis, tačiau patys buvo sumušti. Akivaizdu, kad nuteistieji net nebandė aiškintis aplinkybių dėl į automobilį „XXX“ mesto akmens ar kitų daiktų, o iš karto puolė nukentėjusiuosius D. L., S. S. ir kitus asmenis, juos vijosi, demonstratyviai sugadino svetimą turtą, viešoje vietoje vartojo fizinį smurtą.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio Kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistieji D. M., A. M. ir M. Š. veikdami bendrininkų grupe tokiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir taip pažeidė viešąją tvarką.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. M. padarė D. L. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tai, kad jau prasidėjusio konflikto metu D. L. kumščiu sudavė A. M. į veidą, o nuteistasis (A. M.) po to beisbolo lazda trenkė nukentėjusiajam į kaktą, tokie nuteistojo veiksmai negali būti laikomi kaip padaryti dėl pykčio ar asmeninių nesutarimų, nes konfliktą pradėjo nuteistieji dėl aukščiau paminėtų chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, kad visų nuteistųjų, kaip bendrininkų, tikslas buvo panaudoti smurtą prieš nukentėjusiuos, juos įbauginti, nuteistieji turėjo kūną žalojančius įrankius, nors smurto panaudojimo ribos nebuvo aptartos ir nustatytos, tačiau A. M. ir D. M. suprato, kad smurtą prieš D. L. ir kitus asmenis vartoja bendrai ir to norėjo, taip siekė bet kokių padarinių. Apygardos teismas atsižvelgdamas į tai, kokius įrankius su savimi turėjo kiekvienas iš apeliantų (peilį, lazdas), jų veikos pobūdį, vietą, veiksmų intensyvumą, padarė išvadą, kad jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir jų veika turi būti kvalifikuota pagal atsiradusius padarinius.

Teisėjų kolegijos nuomone, su tokiomis teismo išvadomis sutikti negalima, nes jos nėra pagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina tai, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšys yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnį galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Taigi, tik būtinasis priežastinis ryšys suponuoja tyčinę kaltę dėl kilusių padarinių, šiuo atveju dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką, ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą, suburia nusikalstamą susivienijimą, ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Iš nuteistojo D. M., liudytojo G. B. parodymų matyti, kad jie pasikvietė A. M. ir M. Š. tam, kad jie padėtų išsiaiškinti, kas metė akmenį į „XXX“ automobilį, kurį vairavo G. B. (nuteistųjų toks motyvas paneigtas aukščiau nurodytomis aplinkybėmis). Byloje neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad nuteistieji A. M., D. M., M. Š. ir liudytojas G. B. nuvažiavo prie pavėsinės, esančios (duomenys neskelbtini) kaimo centre. Kaip matyti iš nuteistųjų veiksmų, A. M. ir M. Š. iš minėto automobilio bagažinės pasiėmė beisbolo lazdas, o D. M. peilį. Iš nukentėjusiojo D. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad D. M. pasakė, jog „čia šitas, daužykit jį“, po to prasidėjo muštynės (t. 1, b. l. 62-63, 64-67). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie D. M. veiksmai ir pasakymas (paliepimas) neduoda pagrindo daryti išvados, kad aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas organizavo ar joms vadovavo nuteistasis (D. M.) dėl šių priežasčių: pirma, konfliktas kilo spontaniškai, o nusikalstami veiksmai buvo padaryti per pakankamai trumpą laiką (nuo 20 val. iki 21 val.); antra, nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl kiekvienas privalo atsakyti už padarinius, kurie kilo būtent dėl kiekvieno jų konkrečių nusikalstamų veiksmų. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymą D. L. padarė A. M., o D. M. veiksmai tokių padarinių kilimui neturėjo jokios įtakos. Iš tikrųjų galima teigti, kad D. M. savo veiksmais iš dalies nukreipė ir inicijavo kitų bendrininkų pastangas pažeisti viešąją tvarką, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis kūrė nusikalstamos veikos (viešosios tvarkos pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo) planus, numatė įvykdymo būdus, priemones ir pan. Bylos duomenys įrodo, kad D. M. kurstė ne sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, o bendro pobūdžio nusikalstamus veiksmus, t. y. pavartoti smurtą, sumušti ir pan. Pagal teismų praktiką, kurstyti galima tik konkretaus nusikaltimo padarymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. M. nurodė A. M. nukentėjusįjį D. L. sužaloti lazda. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galimų tolimesnių padarinių numatymas bendrais bruožais automatiškai nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės už kito kaltininko padarytą sunkesnę nusikalstamą veiką. Tai, kad D. M. pakvietė A. M. ir M. Š. važiuoti kartu, nurodė neva nusikaltimo vietą bei asmenį, kurį reikia sumušti (D. L.), iš G. B. automobilio bagažinės kiti nuteistieji pasiėmė lazdas neįrodo, kad nuteistasis (D. M.) veikė kaip organizatorius. Tokie D. M. veiksmai vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimo kurstymas, kurių padaryme jis pats aktyviai dalyvavo ir taip pažeidė viešąją tvarką, todėl jų papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį nereikia. Apygardos teismas kritiškai įvertino G. B. parodymus, tačiau ir šio liudytojo parodymai neduoda pagrindo teigti, kad D. M. buvo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatoriumi. Pagal suformuotą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma yra imperatyvi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl visos abejonės vertinamos nuteistųjų naudai. Esant šioms aplinkybėms, D. M. pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad A. M. ir D. M. nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kuo remiantis daro tokią išvadą. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl to padarė nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą. Iš nuteistojo D. M. parodymų matyti, kad jis dieną išgėrė truputį alaus, tačiau nebuvo girtas (t. 3, b. l. 206). Nukentėjusysis A. L. apygardos teisme parodė, kad vaikinai buvo girti, tačiau kuris iš nuteistųjų buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir kodėl padarė tokią išvadą, negalėjo paaiškinti (t. 3, b. l. 131). Nukentėjusieji D. L. ir M. L. apie nuteistųjų apsvaigimą nuo alkoholio nusikalstamų veikų padarymo metu nieko paaiškinti negali (t. 1, b. l. 67). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kad A. M. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. M. ir D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Nors D. M. parodė, kad dieną buvo išgėręs alaus, tačiau bylos medžiagoje nustatyta, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos vakare, 20-21 val. laikotarpiu, t. y. praėjus pakankamai daug laiko. Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegija negali objektyviai konstatuoti, kad A. M. ir D. M. buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Todėl A. M. ir D. M. ši jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš kaltinimo pašalina.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės paskirtį apibrėžia BK 41 straipsnis, kuriame išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, o jų siekiai turi būti protingai subalansuoti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Šioje byloje D. M. ir A. M. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. D. M. pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir nenuoširdūs. D. M. nepripažįsta, kad sudavė smūgius S. S., sąmoningai klaidina teismą dėl tolimesnių savo ir kitų bendrininkų padarytų nusikalstamų veiksmų. Tokie jo parodymai yra nenuoširdūs ir negali būti pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. A. M. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 34), baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 28-30), iki suėmimo dirbo pas ūkininką, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, šiuo metu žmona augina vaiką (t. 4, b. l. 63-66). D. M. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 114), baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 104-110), teistumas išnykęs (t. 2, b. l. 97-102). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad A. M. ir D. M. turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes tik taip gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. A. M. skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu skunde nurodytais motyvais (dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, šeimą, išlaiko mažametį vaiką, žmona nedirba) nėra pagrindo, tačiau į šias aplinkybes atsižvelgiama nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. paskyrus laisvės atėmimo bausmę nebus kam prižiūrėti mažametį vaiką ar išlaikyti šeimą (vaiką prižiūri ir jį išlaiko žmona). Teisėjų kolegijos nuomone, A. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė įstatymo sankcijos vidurkio ribose, todėl jos švelninti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad sprendžiant bausmės skyrimo už nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymą klausimą, svarbu įvertinti nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus, atsižvelgti į nukentėjusiojo poziciją. Todėl atsižvelgiant į kiekvieno iš nuteistųjų (apeliantų) konkrečius veiksmus nusikaltimų padarymo metu ir tai, kad iš nuosprendžio pašalinama A. M. ir D. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio bei tai, kad nukentėjusysis D. L. nuteistiesiems atleido, jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nepareiškė (t. 3, b. l. 132), nukentėjusieji M. L., A. L., Ž. P. nuteistiesiems pretenzijų taip pat neturi ir civilinių ieškinių nepareiškė. Be to, teisėjų kolegija nustatė, kad D. M. nėra nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje organizatorius, o tik kurstė pažeisti viešąją tvarką ir pats aktyviai dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme, kas iš dalies lengvina jo teisinę padėtį. Todėl D. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skiriama laisvės atėmimo bausmė nežymiai mažesnė, nei numato sankcijos vidurkis, o A. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausmė sumažinama. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistiesiems D. M. ir A. M. teistumai išnykę (t. 3, b. l. 226). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. nuosprendžiu nuteistas pagal 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3 250 Lt) bauda (t. 3, b. l. 185-186), todėl laikomas teistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės jam skiriant bausmę už nusikalstamos veikos padarymą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes nusikaltimą padarė būdamas neteistas. Teisėjų kolegijos nuomone, A. M. ir D. M. šiuo nuosprendžiui paskirtos laisvės atėmimo bausmės būtų adekvačios padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui ir pavojingumui bei atitiktų pusiausvyrą tarp padarytų veikų ir nuteistųjų asmenybės.

Be to, D. M. išteisinus pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, Valstybinei ligonių kasai priteisiama atlyginti 5 695 Lt nukentėjusiojo D. L. gydymo išlaidoms padengti iš A. M., nes tik dėl jo tyčinių nusikalstamų veiksmų minėta gydymo įstaiga patyrė nuostolius, kuriuos nuteistasis turi atlyginti.

BPK 305 straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bausmės kyrimo motyvai. BPK 307 straipsnyje numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Kaip matyti iš skundžiamojo apkaltinamojo nuosprendžio, A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė. Akivaizdu, kad apygardos teismas A. M. turėjo pakankamą pagrindą pakeisti kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti į suėmimą. Tokia situacija nėra susijusi su nuosprendžio vykdymo pradžia, todėl pirmosios instancijos teismas BPK 315 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nuosprendį dėl A. M. ir D. M. nuteisimo pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) ir jį pagal šį straipsnį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

D. M. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 3, 4 dalių, 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą devyniems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką D. M. įskaityti kardomojo kalinimo ir suėmimo laiką nuo 2008 m. liepos 28 d. iki 2008 m. liepos 29 d. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2010 m. spalio 8 d.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. M. paskirtos bausmės subendrintos taikant BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą.

A. M. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki penkerių metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir A. M. nustatyti galutinę bausmę - laisvės atėmimą penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi prie paskirtos bausmės pridėti nesumokėtą baudos dalį pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. nuosprendį ir A. M. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams ir 2 500 Lt dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

D. M. ir A. M. iš nuosprendžio pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų D. M. ir A. M. solidariai priteista 5 695 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo D. L. gydymo išlaidoms padengti. Priteisti iš A. M. 5 695 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo D. L. gydymo išlaidoms padengti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.