Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-01 · Administracinė byla Nr. I-1980-394/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-01
Bylos Nr.
I-1980-394/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00941-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1980-394/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00941-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 1 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,nedalyvaujant pareiškėjai S. G.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja S. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011-08-11 iki 2012-05-28 ir nuo 2012-12-12 iki 2013-03-08, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, išskalbtų drabužių nebuvo kur džiovinti, kamerose buvo rūkoma, dušai netvarkingi. Kalinama nežmoniškomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (137 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (138 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (34-42 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015-04-08 pažymos „Dėl S. G.“ matyti, kad pareiškėja buvo laikoma įstaigoje nuo 2011-08-11 iki 2013-03-08, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėja Šiaulių TI buvo laikoma skirtingose kamerose su dar 1-13 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,23 iki 15,8 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjos pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012-02-29 patikrino drausmės izoliatorių Nr. 2, nustatė, kad reikalingas remontas, o 2012-10-19 patikrino kamerą Nr. 38, nustatė, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka reikalavimus. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Jokie teisės aktai nereglamentuoja šilto vandens tiekimo į kameras, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių TI esantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodama patalynė ir rankšluosčiai, apatiniai drabužiai, nuteistųjų (suimtųjų) asmeninė patalynė ir asmeniniai drabužiai skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas sienele, ne žemesne kaip 1,5 aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjos pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras aprašu, patvirtintu Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, suimtieji ir nuteistieji į gyvenamąsias kameras paskirstomi tą pačią dieną. Pareiškėjos teiginiai dėl vyrų patikrinimo pirmiau už moteris yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. 2012-07-09 patikrinimo akte užfiksuota, kad priėmimo paskirstymo skyriuje kabinos tvarkingos, išvalytos.

Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėja jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikusi, nenurodė galimai esanti nerūkanti ir šios aplinkybės nepagrindžia.

Atsakovas pabrėžia, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nuo 2011 metų rugsėjo mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė ir rankšluosčiai, taip pat apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama nemokamai.

Pareiškėjos dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjos laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos S. G. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu siekia, jog jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2011-08-11 iki 2013-03-08. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo kalinama nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėja Šiaulių TI buvo laikoma nuo 2011-08-11 iki 2011-12-31 ir nuo 2012-01-01 iki 2013-03-08 (44-51 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 23 d. (pagal spaudą ant voko – 3 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011-08-11 iki 2012-03-22 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjos teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012-03-23 iki 2013-03-08.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2015-04-08 pažymos Nr. 60/09-12417 (44-51 b. l.) matyti, kad pareiškėja S. G. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t.y. nuo 2012-03-23 iki 2013-03-08, Šiaulių TI buvo laikoma 216 dienų. Pareiškėja kameroje Nr. 108 buvo laikoma nuo 2012-03-23 iki 2012-04-02 su dar 2-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,96 iki 2,62 kv. m., kameroje Nr. 107 - nuo 2012-04-10 iki 2012-04-26 viena arba su dar 2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 5,27 iki 15,81 kv. m., kameroje Nr. 33 – nuo 2012-05-07 iki 2012-05-28 ir nuo 2012-06-13 iki 2012-06-21 viena arba su dar 2-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,48 iki 12,43 kv. m., kameroje Nr. 38 – 2012-06-13 ir nuo 2012-06-21 iki 2013-04-01 su dar 1-12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,59 iki 10,34 kv. m., kameroje Nr. 81 – nuo 2013-01-04 iki 2013-02-12 ir nuo 2013-02-19 iki 2013-03-08 su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,22 iki 3,67 kv. m., kameroje Nr. 109 – nuo 2013-02-16 iki 2013-02-19 su dar 1-2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 5,27 iki 7,90 kv. m., ir drausmės izoliatoriuose DI-1 ir DI-4, kuriuose ji buvo laikoma viena ir jai teko 6,52 ir 6,35 kv. m. Taigi pareiškėja 111 dienų buvo laikoma kamerose, kuriose jai teko mažiau negu 3,6 kv. m., 90 dienų jai tenkantis kamerų plotas atitiko reikalavimus, o 15 dienų - tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kiek laiko pareiškėja buvo laikoma nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė informaciją tik apie kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2015-04-08 pažymos turinys vertintinas pareiškėjos naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėja 126 dienas buvo laikoma sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (52-55 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjai tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas (teko tik 1,22, 1,47, 1,59 kv. m.) ir jos teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė jai dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012-02-29 atliko patikrinimą kameroje Nr. 33, kurioje pareiškėja buvo laikoma nuo 2012-05-07 iki 2012-05-28 ir nuo 2012-06-13 iki 2012-06-21, ir kameroje Nr. 38, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2012-06-13 ir nuo 2012-06-21 iki 2013-04-01, ir surašė patikrinimo aktą Nr. EP-44 (61-65 b. l.). Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka higienos normos reikalavimus, tačiau kameroje Nr. 38 per maža dirbtinė apšvieta (pažeidžiamas HN 76:2010 22 p.). 2012-06-25 Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs periodinį Šiaulių TI patalpų patikrinimą (2012-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-254 – 74-79 b. l.), nustatė, kad laikino sulaikymo kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo ir natūralaus vėdinimo jose nėra, sulaikyti asmenys jose būna iki dviejų valandų, šių kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, kamerų grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, kamerose reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas); karantino kamerose betoninė grindų danga nelygi, išdaužyta, ant lubų vandens nutekėjimo žymės, vietomis sienų, lubų dažai atsilupę (HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas), kameros, jose esantys įrenginiai išvalyti. Kitose kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, jos laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose (gyvenamosiose ir laikino sulaikymo), neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nebuvo kur džiovinti išskalbtų drabužių. Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-04-13 pažymos Nr. 62/08-422 (52-55 b. l.) ir byloje esančių Šiaulių TI patalynės ir rankšluosčių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo bei viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašų (115-117, 119-121, 123-125 b. l.) matosi, kad iki 2011 m. asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, tam tikslui buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas; nuo 2011 m. rugsėjo mėn. suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Taigi pareiškėja turėjo galimybę pasinaudoti Šiaulių TI teikiama drabužių skalbimo ar valymo paslauga ir jai nebuvo būtinybės skalbti ir džiovinti rūbus kameroje, be to, pareiškėja nenurodė, kad Šiaulių TI darbuotojai būtų atsisakę priimti jos rūbus skalbimui ir valymui ar kad tam ji būtų neturėjusi lėšų.

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo rūkoma. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 atlikęs periodinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą Šiaulių TI, taip pat nustatė, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų pagal užpildytus prašymus (82-89 b. l.). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėja, buvo rūkoma, pareiškėja skunde nenurodė, kad ji pati yra nerūkanti, skundžiasi abstrakčiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad dušai neatitinka higienos normų reikalavimų, tačiau šį jos teiginį paneigia byloje esantis 2012-06-25 Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. EP-254 (74-79 b. l.), iš kurio matosi, kad prausimosi – švarinimo patalpose yra dvi dušinės su 8 dušo rageliais, dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsio nėra, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu ir muilu, dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ ir „Mikrobac forte“, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija, dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo žurnalas yra, registracija vedama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (126 dienos), į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdama pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėja patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjai nepatogumus, dar daugiau, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjos žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti jai visą jos reikalaujamą sumą, kas sudarytų beveik po 23 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjai tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja kalinimo metu dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jos laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėja nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja buvo kalinamas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (LVAT 2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, LVAT 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, LVAT 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jos nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 900 Eur. Todėl pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai S. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900,00 Eur (devynis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė