Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo H. R. patikslintą skundą dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojų duomenų bazei tikslinti nuolatinės komisijos 2022 m. kovo 2 d. posėdžio protokolo 1 punkto panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

komunalinių atlietų surinkimo ir tvarkymo sąrašų, netenkino pareiškėjo prašymo ir nekilnojamo turto iš komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo rinkliavos mokėtojų sąrašo, neišbraukė. Komisija teikdama, kad tikslinti vietinės rinkliavos mokėtojų duomenų bazės nėra galimybės, nes „fiziškai objektai nėra sunaikinti (Nuostatų 10 p.) ar juose yra įvykusi nepašalinta statinio avarija (Nutarimo 24 p.)“, bei jokia veikla ten nevykdoma, pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, kurios išreikštos LR Konstitucijos 18 str., 21 str., 23 str. Komisija yra šališka, nes sudaryta iš Administracijos parinktų narių, kurie siekia, kad Administracija gautų materialinės naudos, nors ir neteikia pareiškėjui jokių paslaugų. Administracija, neatlikdama jokių paslaugų, taip pat pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 str. 10 d. pareiškėjo nekilnojamo turto atžvilgiu, toleruojant Komisijai vykdo pareiškėjo konstitucinių teisių pažiedimą, o Administracija tokius savo parinktų Komisijos narių veiksmus skatindama ir iš to turėdama naudą, užtraukia sau atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 181 str. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, tačiau Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas - Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos. Rinkliavų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tų atliekų tvarkymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. nurodo, kad komunalinių atliekų išvežimas yra paslauga, o nustatyta rinkliava yra pasaugos įkainis, kuris atitinka suteikiamos paslaugos vertę, tai atitinka komercinį pelno siekiantį mokestį ir tai pažymima Atliekų tvarkymo įstatymo 30² str. l d. Tą patį pažymi ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. „Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ir (ar) importuotojas“. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 8 d. nurodo „Atliekų darytojas - asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis“. To paties įstatymo 2 str. 15 d. nurodoma „Atliekų susidarymo vieta - įrenginys ar teritorija, kurioje dėl ūkinės ar kitos veiklos susidaro atliekų”. Ten pat 2 str. 17 d. nurodoma, kad „Atliekų turėtojas - atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų”. To, kad vykdo veiklą ir pareiškėjo nekilnojamame turte susidaro atliekų, paskirtos Komisijos nariai nenustatė. Komercinė atliekų surinkimo rinkliavos paskirtis atsispindi ir Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 18 d., 20 d., 33 d. ir 40 d. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 str. 3 d. 4 p. Administracija registruoja komunalinių atliekų turėtojus, o tai Administracija atlieka ne pagal faktinį patikrinimą ar tuo adresu vykdoma kokia nors veikla ir susidaro atliekos, o paprasčiausiai paimant nekilnojamo turto duomenis iš Registrų centro, tokiu atveju pažeidžiamos dar ir pareiškėjo teisės į asmeninių duomenų apsaugą. Komisija, priimdama sprendimą dėl pareiškėjo nekilnojamo turto neišbraukimo iš Vietinės rinkliavos mokėtojų bazės, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1, 2, 4 ir 8 punktus ir veikė kaip suinteresuotas asmuo, siekdamas pelno Administracijai. Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme išdėstyti straipsniai: 1 str. 1 d., 2 str. 8, 14, 15, 17, 18, 20, 36¹, 40 d., 30 str. 10 d. l p., 17 d. 1 p., 30² str. 1 d., 32 str. ir 33 str. prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2013 m. liepos 24 d. Nr. 711 patvirtintoms „Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklėms” (toliau – ir Taisyklės) išaiškinimui, kur 4 p. „Būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos” skaičiuojamos pagal Taisyklių 11 p. naudojamą formulę. Taisyklių 11 p. Būtinųjų sąnaudų suskirstymas į KS - atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos kintamosios sąnaudos ir PS - atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos pastoviosios sąnaudos prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymui - Lex non cogit ad impossibilia. Taip pat Taisyklių 12 p. „Pastoviosios komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos - nuo komunalinių atliekų kiekio nepriklausančios komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos (pavyzdžiui, atliekų tvarkymo infrastruktūros objektų (atliekų sąvartyno, atliekų apdorojimo įrenginių, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių) nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, bendrosios veiklos ir administracinės sąnaudos)” prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymui, nes tai yra komercinės išlaidos už paslaugos kuriomis imami papildomi mokesčiai ir ultra vires, be to įstatymo 30 str. 3 d. 4 p. numato registruoti tik komunalinių atliekų turėtojus, todėl Komisija neįsitikinusi, kad pareiškėjo nekilnojamame turte susidaro atliekos, negalėjo turto įtraukti į komunalinių atliekų turėtojų sąrašus pagal Registro duomenis, tai pažeidžia LR Konstitucijos 23str. Be to Taisyklių 19 p. „Nustatant įmokos dydį, pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai įvertinama, kiek gali susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų” prieštarauja 24 p.” Pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys”. Taisyklių 19, 23 ir 24 p. Vyriausybė prieštarauja aukštesniam teisės aktui Lex non cogit ad impossibilia priimtam Seime - Atliekų tvarkymo įstatymui, taip pat pažeidžia Baudžiamojo kodekso 181 str. l , 4 d., leisdama ir įgalindama Komisiją neteisėtai reketuoti asmenis, kurie turi nenaudojamo nekilnojamo turto, nevykdo ūkinės veiklos ir pas kuriuos nesusidaro komunalinės atliekos, be to asmenys, t.y. pareiškėjo šeima, turi dar ir mokėti už komunalinių atliekų surinkimą pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis yra susijusi su realiu atliekų susidarymu ką įrodo inter alia Taisyklių 19 p. „Nustatant įmokos dydį, pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai įvertinama, kiek gali susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų“, tai atitinka principą „teršėjas moka“, ir parodo, kad ten kur nesusidaro nekilnojamame turte atliekų, mokėti rinkliavą nereikia. Nacionalinėje teisėje suformuotas Vyriausybes Taisyklių pavyzdys, prieštaraujantis Atliekų tvarkymo įstatymui t.y. ultra vires, prieštarauja taip pat ir 2018 m. gegužės 30 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvai (ES) 2012/851, kurioje aiškiai suformuotas principas, kad ūkinė veiklą vykdantis gamintojas ir pagamintą produkciją naudojantis yra tie teršėjai, kurie turi finansuoti atliekų utilizavimą. Todėl apmokestinimas nekilnojamo turto, kuris nenaudojamas ūkinei, komercinei ar kitokiai veiklai, arba veikla yra sustabdyta, yra neteisingas (ultra vires), neatsižvelgiant į tai ar jis yra sugriautas ar pripažintas avariniu. Nes priešingai inter alia neteisėtai suplanuotas pinigų reikalavimas naudojant psichologinį ir/ar fizinį smurtą, šantažą, už tariamai suteiktas ar prievarta brukamas paslaugas, išgalvotus ar išprovokuotus įvykius, imituojamas problemas bei jų sprendimą patenka po Baudžiamojo kodekso 181 str. 1, 4 d. Tas įstatymas galioja tiek Vyriausybei, tiek Administracijai, tiek Komisijai. Todėl Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau - Nuostatai), patvirtinti 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. T-202 Šiaulių rajono savivaldybės tarybos yra ultra vires ir lex non cogit ad impossibilia ir neleistinai naudojami Komisijos didinant Administracijos neteisėtų pajamų gavimą. Be to, Administracija atsiųsdama savo 2022-03-09 d. elektroniniu raštu Nr. SG-220(3.3E) pranešimą, neatsiuntė pareiškėjui ir Komisijos posėdžio protokolo, tuo nesuteikė pareiškėjui galimybės susipažinti su Komisijos 2022 m. kovo 2 d. posėdžio protokolu ir pažeidė jo teises į prašymo nagrinėjimo susipažinimą. Dėl netikslaus Vyriausybės atliekų surinkimo taisyklių išaiškinimo ar supratimo ir parinktų Administracijos nesąžiningų Komisijos narių sprendimo pareiškėjas, būdamas pirmos invalidumo grupės neįgalus pensininkas su pripažintu tik dvidešimt procentų darbingumo lygiu, neturėdamas savo ir šeimos nuosavybėje automobilio, savo nenaudojamame nekilnojamame turte neturėdamas atliekų, iš rajono savivaldybės patyrė asmeninį fizinį ligų suaktyvėjimą, skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitokią neturtinę žalą, nes jaunystėje įsigytas nekilnojamas turtas garantavo jam, kad nenuvertės turėtos santaupos, todėl teismo prašo padarytą neturtinę žalą įvertinti pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojų duomenų bazei tikslinti nuolatinės komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. kovo 2 d. posėdžio protokolo (toliau – ir Protokolas) 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (garažų paskirties) ir (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. (kitos (fermų) paskirties) savininkas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis, nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) bei paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje ir dar kartą pabrėžė, kad aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“.

Pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra pabrėžusi, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

Pareiškėjas 2022-02-10 atsakovei pateikė prašymą dėl vietinės rinkliavos mokėtojų duomenų bazės tikslinimo, kai nekilnojamojo turto objektas yra fiziškai sunaikintas ir nebenaudojamas. Juo prašoma pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto neįtraukti (išbraukti) į vietinės rinkliavos mokėtojų registrą (duomenų bazę), kadangi nekilnojamojo turto objektas yra nebenaudojamas nuo 2008 m. sausio 1 d.

Komisija, siekdama tinkamai įvertinti prašymą, įpareigojo Kuršėnų kaimiškąją seniūniją atlikti nekilnojamo turto apžiūrą vietoje (faktinių aplinkybių nustatymą). Apžiūros metu nustatyta, kad nekilnojamo turto fizinė būklė neatitinka Nuostatų 10 punkto, nes pastatas nėra fiziškai sunaikintas ir nebenaudojamas. Tai įrodo apžiūros metu atliktos fotofiksacijos, kuriuose matyti, kad pastatas yra geros būklės, naudojamas sandėliuoti fotofiksacijose užfiksuotas medžiagas.

Teismo vertinimu, atsakovė, atsižvelgusi į apžiūros metu atlikto pareiškėjo nekilnojamojo turto būklės apžiūros aktą pagrįstai ir teisėtai nusprendė netikslinti vietinės rinkliavos mokėtojų duomenų bazės, nes pateikti dokumentai neatitinka Nuostatų 10 p. Darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai laikomas „atliekų turėtoju“ bei pripažįstamas vietinės rinkliavos mokėtoju. Taigi Protokolo 1 punkto pareiškėjo patikslintame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo naikinti.

Įvertinus aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, ginčo ribas šioje administracinėje byloje bei ginčui taikytinas teisės normas, negalima konstatuoti, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina galimai patirtą neturinę žalą. Nenustačius vieno iš civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų – teisė į neturtinės žalos atlyginimą eliminuojama.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 7000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas dėl abiejų pareiškėjo reikalavimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo H. R. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.