Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-01-31 · Civilinė byla Nr. 2A-92-516/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-01-31
Bylos Nr.
2A-92-516/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė (pran.), Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
Valstybinės
Trečiasis asmuo
Regina Borvidienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Kategorijos
  • 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Rasa Gudžiūnienė Civilinė byla Nr. 2A31-92/08

Teisėja Diana Butrimienė Procesinio sprendimo kategorija: 25.3; 30.10; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. sausio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės, Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant Gražinai Bitvinskieneidalyvaujant ieškovo atstovams R.Ališauskui, I.Šuškevičatsakovo atstovams R.J.Kundrotui, advokatui M.Kukaičiui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo 565-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie LR aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui 565-ąjai Daugiabučių namų savininkų bendrijai dėl įpareigojimo nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, tretieji asmenys Regina Borvidienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą 565-ąją Daugiabučių namų savininkų bendriją (toliau – ir 565-oji DNSB, ir Bendrija) nugriauti savavališkai pastatytą pakeliamąjį atitvarą, esantį ties gyvenamuoju namu Kalvarijų g. 286B, Vilniuje. Ieškovas nurodė, jog 2006-02-10 gavo tračiojo asmens R. Borvidienės skundą dėl savavališkai pastatyto pakeliamojo atitvaro ties gyvenamouju namu Kalvarijų g.286B, Vilniuje. Patikrinimo metu ieškovas nustatė, kad atitvaras atsakovo užsakymu pastatytas valstybinėje žemėje savavališkai- be nesudėtingo statinio statybai privalomo normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento. Buvo surašytas savavališkos statybos aktas, taip pat- bendrijos pirmininkei G. Armanavičienei surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei paskirta 1000 Lt bauda. Ieškovas pažymėjo, jog pakeliamasis atitvaras yra nesudėtingas statinys, kuris gali būti statomas tik tuose žemės sklypuose, kurių žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas tai leidžia ir kuriuos statytojas valdo nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise, tačiau sklypas prie gyvenamojo namo Kalvarijų g.286B, Vilniuje, nėra suformuotas ir nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis.

Atsiliepimas

Atsakovas 565-oji DNSB atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo (b.l. 30-33). Atsakovas nurodė, jog pakeliamasis aitvaras yra ne statinys, o įrenginys, kurio pastatymui papildomi dokumentai bei leidimai nereikalingi, nepripažino savavališkos statybos fakto. Atsiliepime nurodė, jog Bendrija kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA) dėl valstybinės žemės sklypo suformavimo ir išnuomojimo bendrijai.

Tretysis asmuo R. Borvidienė atsiliepimu sutiko su ieškovo ieškinio reikalavimais. Atsiliepimu į ieškinį tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ginčą

spręsti teismo nuožiūra (b.l.26-27).

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2007-10-29 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nugriauti savavališkai pastatytą pakeliamąjį atitvarą bei priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Savavališkos pakeliamojo atitvaro statybos faktą teismas laikė įrodytu, pripažinęs, jog šioje byloje prejudicinę reikšmę turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-28 nutartis administracinėje byloje, kurioje buvo išnagrinėtas atsakovo 565-osios DNSB pirmininkės G. Armanavičienės skundas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie LR aplinkos ministerijos paskirtos baudos už savavališką ginčo įrenginio statybą (b.l. 62-67). Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog pakeliamas atitvaras laikytinas inžinieriniu statiniu (LR statybos įst. 2 str. 9 d.) ir atitinka STR 1/01/07:2002 (toliau – ir Reglamentas) 1 priedo 2 lentelės 13 p. numatytą teritorijos tvarkymo statinį, o įvertinus tai, jog atitvaras pastatytas valstybinėje žemėje (ne privačioje), jam taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Todėl pagal STR 1/01/07:2002 12.4.2 p. turėjo būti parengtas supaprastintas statinio projektas bei pagal 12.4.3 p. gautas raštiškas valstybės tarnautojo, nurodyto 12.4.2 punkte, pritarimas, kas padaryta nebuvo. Esant nustatytiems STR 1/01/07:2002 pažeidimams, ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo nugriauti savavališkai pastatytą pakeliamąjį atitvarą teismas tenkino vadovaudamasis LR statybos įst. 28 str. 3 d., LR CK 4.103 str. 3 d. 2 p.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas 565-oji DNSB prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad nėra teisinio pagrindo atitvaro laikyti savavališku statiniu ir įpareigoti atsakovą jį nugriauti. Ginčo atitvaras neatitinka LR statybos įstatyme numatytų būtinų kriterijų, keliamų statiniams, t.y. atitvaras nėra įleistas į žemę, o yra varžtais prisuktas prie kelio dangos, todėl jis nelaikytinas statiniu ir jo įrengimui netaikytinas LR Statybos įstatymas ir nereikalingas statybos leidimas. Kadangi STR 1.01.07:2002 („Nesudėtingi (tarp jų ir laikini) statiniai“) nenumatytas atitvaro įrengimas, apeliantas nesutinka, jog pažeidė šio statybos techninio reglamento reikalavimus. Taip pat nesutinka, kad pakeliamo atitvaro įrengimui yra reikalingas netgi ir supaprastintas projektas ir būtinas atitinkamų institucijų suderinimas, todėl mano, kad ieškovas neturi teisės reikalauti nugriauti atitvarą. Apeliantas pripažįsta, jog analogijos pagrindu atitvarą būtų galima prilyginti I grupės nesudėtingų statinių kategorijai (1.4.7) kaip eismo reguliavimo ženklui. Apelianto teigimu, teismas, iš esmės neanalizavęs LR Statybos įst. ir STR 1.01.07:2002 nuostatų, nenagrinėjęs bylos esmės, t.y. atitvaro pastatymo teisėtumo, bei remdamasis išimtinai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, pažeidė teisės viršenybės principą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 11 6 straipsnį, kuris reiklauja, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkais teismas. Apeliantas pažymi, jog nėra teisės akto, kuris atitvarą įvardintų statiniu ir reikalautų leidimo ar suderinimo tokio atitvaro įrengimui, o pirmosios instancijos teismas neturėjo administracinio teismo nutartį kitoje byloje, tarp kitų šalių laikyti prejudicinę reikšmę turinčia šioje byloje. Apeliantas taip pat paaiškina, jog Bendrija atitvarą įrengė nepažeisdama jos administravimui priskiriamos teritorijos ribų ir trečiųjų asmenų interesų. Be to, bendrija yra kreipusis į VAVA dėl valstybinės žemės sklypo suformavimo ir išnuomojimo bendrijai, tačiau, kadangi iki šiol šis prašymas nėra išspręstas ne dėl atsakovų kaltės, laikantis lygiateisiškumo principo, atsakomybė už atitvaro stovėjimą ant valstybinės žemės tenka valstybės institucijoms, kurios vilkina žemės sklypo suformavimo ir išnuomojimo klausimą. Be to, apelianto manymu, teismas turėjo taikyti LR CK redakcijos, galiojusios nuo 2001-07-01, 4.103 str. nuostatas, kadangi atitvaras pastatytas galiojant būtent šiai LR CK redakcijai, pagal kurias teismas galėjo įpareigoti statytoją nugriauti statinį tik šiam per nustatytą terminą nepašalinus trūkumų, susijusių su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu (2001-07-01 LR CK 4.103 str. 5 d.). Pažymi, jog tokia pozicija materialinės teisės normų taikymo atžvilgiu išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-46/2007.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR aplinkos ministerijos prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodo, kas atitvaro įrengimui atlikti statybos darbai, panaudoti statybos produktai, konstrukcijos įleidimas į žemę patvirtina, kad pastatytas atitvaras atitinka Statybos įst. 2 str. 2 d. reglamentuotą statinio sąvoką. Statytojas, organizuodamas ar pats atlikdamas net ir nesudėtingų statinių projektavimą ir statybą, privalo statyti statinį jo nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais valdomame žemės sklype, tačiau žemės sklypas prie gyvenamojo namo Kalvarijų g. 286B nesuformuotas ir nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis; atitvaras pastatytas valstybinėje žemėje savavališkai, be nesudėtingo statinio privalomo normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento ir tuo pažeistos Reglamento 12.4.2 ir 12.4.3 bei bendrų pastabų 3 punktų nuostatos. Ieškovas pažymi, jog atitvarą statiniu pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje detaliai išanalizavęs atsakovo pastatyto atitvaro požymius, o įsiteisėjusi teismo nutartis, pagal Administracinių bylų teisenos įst. 14 str., yra privaloma visoms valstybės institucijoms, pareigūnams, tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo iš esmės, ką patvirtina byloje esantys protokoliniai užrašai, pagrįstai ir teisėtai taikė LR CPK 182 str. 2 p. ir pagrįstai vadovavosi kito teismo įsiteisėjusioje nutartyje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Ieškovas pažymi, kad iki savavališkos statybos surašymo akto, Bendrija neturėjo jokių būtinų statybai dokumentų. Apelianto argumentas, esą teismas netinkamai taikė LR CK 4.103 str. nuostatas, nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-28 nutartį nepagrįstai laikė turinčia prejudicinę galią šioje byloje. Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p., civilinėje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Ši teisės norma apibrėžia jos taikymo ribas- tiek nagrinėjamoje, tiek išnagrinėtoje byloje turi būti tie patys dalyvaujantys asmenys. Šiuo atveju, remiantis į bylą pateiktais skundu dėl nuobaudos panaikinimo (b.l. 51-52) bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-28 nutartimi (b.l. 62-67) administracinėje byloje dalyvaujančiais asmenimis buvo pareiškėja Genoefa Armanavičienė ir institucija, paskyrusi administracinę nuobaudą- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR aplinkos ministerijos, kuri nagrinėjamoje civilinėje byloje yra ieškovu. Nagrinėjant administracinę bylą, atsakovas- DNSB Nr. 565 nedalyvavo. Aplinkybė, jog G.Armanavičienė administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo šios bendrijos pirmininkė, t.y. bendrijos atstovė (Bendrijos įstatų 25 p.- b.l. 36) ir administracinė nuobauda jai buvo paskirta ne kaip fiziniam asmeniui, o būtent kaip bendrijos atstovui, jos procesinės padėties nagrinėtoje administracinėje byloje nepakeitė, t.y. dalyvaujančiu byloje asmeniu vis tiek buvo G.Armanavičienė, o ne DNSB Nr. 565. Vadinasi, bendrijos atžvilgiu teismų sprendimai administracinėje byloje, kaip toje byloje nedalyvavusio asmens atžvilgiu, prejudicinės reikšmės negali turėti. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog teismo sprendimas administracinėje byloje sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, todėl joje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, nepriklausomai nuo to, ar asmuo (šiuo atveju- bendrija) dalyvavo administracinėje byloje, ar ne. Nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei Civilinio proceso kodeksas ar koks nors kitas teisės aktas nenumato, jog visi sprendimai administracinėse bylose savaime sukelia teisines pasekmes visiems asmenims, tame tarpe ir nedalyvavusiems byloje. Tiek sprendimo civilinėje byloje, tiek administracinėje byloje privalomumas (t.y. jo vykdymo privalomumas) savaime nereiškia, jog tuo sprendimu sukeliamos teisinės pasekmės visiems teisės subjektams. Tik įstatyme numatytais atvejais sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; administracinių bylų atveju tai, pavyzdžiui, priėmus teismo sprendimą, kuriuo pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str.). Tokiu atveju nuo atitinkamo teismo sprendimo priėmimo dienos, o, teismui nustačius- ir nuo akto priėmimo dienos- atitinkamas norminis administracinis aktas negali būti taikomas, t.y. toks teismo sprendimas sukels teisines pasekmes visiems teisinių santykių subjektams, savo veikloje taikantiems atitinkamą norminį aktą, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą, ar ne. Tuo tarpu teismo sprendimas byloje dėl administracinės nuobaudos tokio visuotinio privalomumo neturi; kaip minėta, jis yra privalomas visiems subjektams tik vykdymo prasme, tačiau tiesioginių teisinių pasekmių tiems subjektams, kurie byloje nedalyvavo, sukelti negali. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime be teisinio pagrindo rėmėsi Civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p. nuostatomis ir tai pripažintina civilinio proceso normų pažeidimu.

Tačiau, remiantis Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d, dėl civilinio proceso normų pažeidimo teismo sprendimas gali būti panaikinamas tik tuo atveju, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aptartas civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, pažeidimas, lemiamos įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi. Pažymėtina, kad iš esmės teismas kaip prejudiciniu faktu rėmėsi administracinio teismo išvada, jog pakeliamasis aitvaras, dėl kurio nugriovimo vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje, buvo pastatytas savavališkai. Ši administracinio teismo išvada padaryta ne faktinių aplinkybių, o teisės normų analizės, pagrindu. Taigi, iš esmės pirmosios instancijos teismas rėmėsi administracinio teismo sprendime pateiktu teisės normų aiškinimu, o ne kokiais nors konkrečiais faktais ar faktinėmis aplinkybėmis, kurie esmingai įtakotų teismo išvadas šioje byloje. Todėl, sutikdama su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, pats betarpiškai turėjo išsiaiškinti konkrečias teisės normas ir, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padaryti savarankiškas išvadas, teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, jog galutinė teismo išvada, kad ginčijamas atitvaras laikytinas statiniu ir kad jo įrengimui buvo reikalingas supaprastintos formos leidimas, yra pagrįsta ir teisinga. Todėl, nors skundžiamame sprendime ir nepateikta atitinkamų teisės normų detalesnė analizė, o tik nuoroda į konkrečias teisės normas (Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 str. 9 d., STR 1/01/07:200212.4.2; 12.4.3 punktai, 1 priedo 2 lentelės 13 p.), nereiškia, jog teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, nevertino bylos įrodymų bei faktinių aplinkybių ir dėl to pažeidė teisės viršenybės ar teisės į teisingą teismą principus. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog šalys dėl visų bylos aplinkybių pasisakė iš esmės, teismas ištyrė įrodymus, sprendime aptartas jų vertinimas, todėl nepripažįstami pagrįstais apeliacinio skundo motyvai dėl neišsamaus ir nevisapusiško bylos išnagrinėjimo.

Negali būti pripažįstamas pagrįstu apelianto argumentas, kad ginčo atitvaras nėra statinys. Remiantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 str. 2 d., statiniu pripažįstamas viskas, kas sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Kad ginčo atitvaras yra sukurtas statybos darbais, patvirtina byloje esanti rangos sutartis (b.l. 7), kurioje rangovas, be kita ko, įsipareigojo sumontuoti kelio užtvaros įrangą (sutarties 3.1.1 punktas); kad tai įrengta panaudojant statybos produktus, patvirtina sutarties 1.2 punktas, kuriame išvardinta įrangos komplektacija (lazda 4 m., kabanti atrama, 5 stulpai) bei darbų priėmimo- pridavimo aktas (b.l. 8); kad aptariama įranga yra sumontuota, t.y. naudojama pagal paskirtį, patvirtina tiek į bylą pateikti skundai bei atsakymai į juos (b.l. 3, 19-24), tiek savavališkos statybos aktas (b.l. 4), kuriame konstatuotas pažeidimas- įrengtas kiemo aikštelės pakeliamasis atitvaras: atrama su kabinama lazda 4m., 5 stulpai. Apeliantas, ginčydamas aplinkybę, kad atitvaras yra tvirtai sujungtas su žeme, nurodo, jog jo konstrukcijos nėra įkastos į žemę, o tik pritvirtintos prisukamais varžtais. Nors šį faktą patvirtinančių įrodymų į bylą nėra pateikta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra svarbu, ar atitinkamos konstrukcijos su žeme sujungtos jas įkasant, ar prisukant prie žemės paviršiuje esančių elementų, kadangi jau minėta Statybos įstatymo 2 str. 2 d. norma nustato, jog apibrėžimas ,,tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). Taigi, sujungimu su žeme pripažįstamas ne tik įleidimas į žemę, bet ir statinio konstrukcijų rėmimasis į žemės paviršių. Šiuo atveju konstrukcija sudaryta iš atramų bei penkių stulpelių, stovinčių ant žemės (o ne kabančių ore), taigi, pagal įstatymo prasmę- sujungtų su žeme, nepriklausomai nuo sujungimo mechanizmo, ir pakeliamos lazdos, kuri tvirtinama prie minėtų atramų. Todėl nelaikyti ginčo konstrukcijos statiniu Statybos įstatymo 2 str. 2 d. prasme, nėra pagrindo. Teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog aptariamas įrenginys priskirtinas prie inžinierinių statinių, numatytų Statybos įstatymo 2 str. 9 dalyje.

Teisė būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 3 straipsnyje. Teisė būti statytoju įgyvendinama kai: 1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektą; 3) statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą (aptariamo straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 2 dalies reikalavimai netaikomi arba taikomi iš dalies, kai projektuojami nesudėtingi statiniai ar jų dalys, vykdoma jų statyba ar atliekamas statinio paprastasis remontas. Nesudėtingų statinių sąrašą tvirtina bei jų projektavimo, statybos, pripažinimo tinkamais naudoti bei griovimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija (to paties straipsnio 3 dalis). Iš šios teisės normos analizės darytina išvada, jog realizuodamas statytojo teisę asmuo turi laikytis aptariamo straipsnio 2 dalies reikalavimų ir tik išimtinais, teisės aktuose numatytais, atvejais- galima statytojo teisę realizuoti supaprastinta tvarka, t.y. pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokio atvejo, kad statybos veikla būtų vykdoma iš viso be jokių derinimų bei leidimų, Statybos įstatymas nenumato. Vykdant Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 3 str. 3 d. taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-26 nutarimo Nr. 280 Dėl Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo įgyvendinimo 1.1.1, 1.1.3 ir 1.1.11 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 ,,Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtinimo buvo reglamentuota nesudėtingų statinių projektavimo bei leidimų išdavimo procedūra. Vertindamas aplinkybę, ar ginčo atitvaro statybai reikalinga visos apimties projektavimo darbų bei leidimų procedūra, kaip numato Statybos įstatymo 3 str. 2 d., ar pakanka supaprastintos procedūros, kaip tai numato to paties straipsnio 3 d., pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pasisakė, jog šiuo atveju taikytina supaprastinta leidimų išdavimo procedūra ir pagrįstai atitvarą pagal jo paskirtį traktavo kaip teritorijos tvarkymo statinį, numatytą STR 1/01/07:2002 1 priedo 2 lentelėje tik neteisingai nurodė šios lentelės punktą (13 p.), nors tokio pobūdžio statiniai apibrėžti šios lentelės 17.3 punkte. Analizuojant šiame Reglamente (jo priedo lentelėse) pateikiamą laikinų statinių sąrašą pažymėtina, jog daugeliu atvejų statinių bei inžinierinių įrenginių suskirstymas grupėmis yra sąlyginis, apibūdinamas jų paskirtimi, o sąrašai pateikiami nebaigtiniai (pvz.: 11 p.- dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys (kūdra ar pan.), 17.2 p.- atviras žiūrovinis statinys (įvairių renginių scenos, estrada, šokių aikštelė ir pan.); analogiškai- 17.3- 19 punktuose). Todėl pripažįstamas nepagrįstu apelianto argumentas, jog dėl tos priežasties, kad pakeliamasis kelio atitvaras nėra tiesiogiai įvardijamas aptariamoje lentelėje, jo negalima laikyti nesudėtingu statiniu (inžinieriniu įrenginiu) bei reikalauti, kad jo įrengimui būtų laikomasi Reglamente numatytų reikalavimų, nes, šį argumentą pripažinus teisingu, sektų išvada, jog šis statinys turėtų būti priskiriamas prie įprastinių statinių, kuriam reikalingas statybos leidimas (Statybos įstatymo 3 str. 2 d., 23 str. 1 d.), o ne apelianto siūloma išvada, jog tokio pobūdžio statiniui statyti apskritai nėra reikalingas joks leidimas. STR 1.01.07:2002 Bendrose pastabose 1 ir 2 lentelėms numatyta, jog I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems ne privačiame žemės sklype, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai (1 p.). Atsakovas neginčija faktinės aplinkybės, jog pakeliamasis atitvaras įrengtas ne privačiame, o valstybiniame žemės sklype, vadinasi, jam taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai, t.y. reikalavimas rengti supaprastintą statinio projektą (Reglamento 12.4.2 p.) bei gauti raštišką valstybės tarnautojo, paminėto 12.4.2 p., pritarimą (12.4.3 p.). Šių reikalavimų nebuvo paisyta, todėl statinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino savavališku.

STR 1.01.07:2002 Bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 3 punkte yra aiškiai nurodyta, kad 1 ir 2 lentelėse nurodyti nesudėtingi statiniai (išskyrus statinius vandens telkinio akvatorijoje) gali būti statomi tik tuose žemės sklypuose, kurių žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas tai leidžia ir kuriuos statytojas valdo nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise. Ši teisės norma, o taip pat anksčiau minėta Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 d. 1 p. nuostata, kad teisė būti statytoju įgyvendinama kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, nagrinėjamoje byloje reikšminga savavališkos statybos pasekmių šalinimo aspektu. Nors iš esmės apeliantas teisingai nurodo, jog sprendžiant ginčą dėl savavališkos statybos civilinių teisinių pasekmių, turėtų būti taikomos Civilinio kodekso 4.103 str. 2000-07-18 įstatymo redakcijos nuostatos, kadangi statybos darbai buvo atlikti 2005-04-27 (b.l. 8), ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje teisiškai nėra reikšminga, t.y. kitos įstatymo redakcijos taikymas nepakeičia bylos rezultato. Civilinio kodekso 4.103 str. reglamentuoja atvejus, kai asmenys atlieka statybos darbus, pažeisdami normatyvinius statybos techninius dokumentus; tokiu atveju realiai galimas paminėto straipsnio 3 d. 1 ir 2 punktuose numatytas pažeistų teisių gynimo būdas- įpareigojimas patvirtinti projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu arba įpareigojimas pertvarkyti statinį. Tačiau, kai statytojas, pastatydamas statinį, pažeidžia ne tik statybos techninius dokumentus, bet ir statybos darbus atlieka valstybinėje žemėje, t.y. žemėje, kuri jam nėra suteikta jokia valdymo ar naudojimo teise, statybos techninių dokumentų reikalavimų įvykdymas pačios statybos neteisėtumo nepašalintų. Vadinasi, vienintelis galimas pažeistos teisės gynimo būdas yra įpareigojimas statinį nugriauti, ką pagrįstai įpareigojo atsakovą atlikti pirmosios instancijos teismas. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad žemės sklypas prie atsakovo administruojamų namų Kalvarijų g. 286B ir 286C nėra suformuotas: byloje yra Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-25 įsakymas Nr. 30-1723 (b.l. 89-90), kuriuo nustatyti šių namų žemės sklypo plotas bei ribos, tačiau teritorija, kurioje atsakovas pastatė pakeliamąjį atitvarą, į šias sklypo ribas nepatenka. Spekuliatyviais pripažįstami apelianto argumentai, jog dėl valdininkų neveikimo žemės sklypas prie atsakovo administruojamų namų nesuformuotas, nes, kaip nurodyta, jis yra suformuotas, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad atsakovas šį sprendimą, kaip netenkinantį jo bei gyventojų poreikių, būtų skundęs, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog dėl didesnio žemės sklypo suformavimo (Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-25 įsakymo Nr. 30-1723 pakeitimo) buvo kreiptasi tik 2007-09-10 (b.l. 83-84), t.y. jau bebaigiant nagrinėti iš esmės šią civilinę bylą, nors savavališkos statybos aktas buvo surašytas dar 2006-03-06 (b.l. 4). Argumentas, jog pakeliamasis atitvaras pastatytas atsakovo administruojamos, prižiūrimos bei tvarkomos teritorijos ribose nepagrįstas jokiais įrodymais, nes į bylą, kaip minėta, nėra pateikta jokio kito dokumento, nustatančio teritorijos ribas, kaip tik minėtas 2006-09-25 įsakymas. Tokiu būdu, negalima sutikti su apelianto argumentu, jog, laikantis lygiateisiškumo principo, atsakomybė už atitvaro stovėjimą ant valstybinės žemės tenka valstybės institucijoms, kurios vilkina žemės sklypo suformavimo ir išnuomojimo klausimą, nes atsakovo savavališki veiksmai valstybinėje žemėje negali jam suponuoti teisėto lūkesčio, jog šie veiksmai turėtų būti įteisinti ar kam nors kitam tektų atsakomybė už būtent atsakovo atliktų veiksmų neteisėtumą.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė reikšmingas byloje aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, o aptartas civilinio proceso normų pažeidimas esminės įtakos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi, todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė R. GudžiūnienėTeisėjai D. KutrienėA. Auruškevičius