- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2-358-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01864-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Suinteresuotas asmuo
- S. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo M. S. prašymas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Imenera“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – S. Ž..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. S., UAB „Imenera“ buvęs akcininkas, pateikė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškime nurodė, kad bendrovės vadovas nėra perdavęs nei buhalterinių, nei kitų įmonės dokumentų, nerandamas ir pats vadovas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 510-915/2018. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas neigė, kad pareiškėjas pats tvarkė įmonės buhalteriją, nurodė, kad jis neturėjo tam licencijos.
Atsiliepimas
2. Bankrutuojančios UAB „Imenera“ bankroto administratorė atsiliepimu prašė netenkinti pareiškimo. Teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog įmonės buhalterija vesta apgaulingai, nepagrįsti. Administratorė nurodė, kad matė, jog finansinius dokumentus įmonės vardu pasirašinėjo pats pareiškėjas. Vadovas buvo atsiundęs įmonės dokumentus elektroniniu formatu, dokumentai dėl paskutinio vadovo mirties nebuvo perduoti. Įmonės padėtis pablogėjo ne dėl dokumentų vedimo ar neperdavimo. Įmonė turėjo tik tą turtą, kurį antstolis pardavė 2017–2018 metais. Nuo to laiko jokio kito turto nebuvo, jokie nauji kreditoriai neatsirado, kadangi veikla įmonėje nebuvo vykdoma.
3. Suinteresuotas asmuo S. Ž. atsiliepimu prašė netenkinti pareiškimo. Procesiniame dokumente ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas 2015 metais tapo UAB „Imenera“ akcininku, siekdamas įsigyti, išvystyti bei parduoti žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir tapęs akcininku tvarkė bendrovės apskaitą (tiek pats, tiek su buhalterės, kuri dirba kitose jo įmonėse, pagalba). Pareiškėjas žinojo bendrovės turtinę būklę, pats su kredito unija bendravo dėl nekilnojamojo turto objekto finansavimo ir pildė paraiškas, savo parašais tvirtino ir net šešerius metus teikė Registrų centrui bendrovės finansinių ataskaitų rinkinius. Tiek suinteresuotas asmuo, tiek pareiškėjas investavo į objektą savo asmenines lėšas, tačiau projekto išvystyti nepavyko ir buvo nutarta jį parduoti, kreditoriams grąžinti lėšas, jie abu kaip akcininkai siekė tai padaryti. Matydamas, kad UAB „Imenera“ pradelsti finansiniai įsipareigojimai viršija 1/2 įmonės turto, suinteresuotas asmuo 2017 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonei buvo iškelta bankroto byla, tačiau pareiškėjas nutartį apskundė, tvirtindamas, kad įmonės neištiko bankrotas, bankroto byla buvo nutraukta. 2018 metais po ilgų derybų buvo sutartas bendras veiksmų planas, kad būtų padengti visi įmonės įsiskolinimai, išskyrus akcininkų – jo paties ir pareiškėjo. Vėliau asmeniškai su pareiškėju susijusi įmonė įsigijo įmonės nekilnojamojo turto objektą iš varžytynių. 2018 metų rugsėjo mėnesį buvo išvaržytos suinteresuotam asmeniui priklausiusios UAB „Imenera“ akcijos, o spalio mėnesį jis jau atleistas iš direktoriaus pareigų bei išrinktas naujas vadovas V. J., kuriam 2018 m. spalio 24 d. buvo perduoti visi pirminiai įmonės dokumentai, suvestinės ataskaitos, ilgalaikio turto dokumentai ir kiti įmonės dokumentai. Pareiškėjas per „dropbox“ turėjo prieigą prie visų įmonės dokumentų nuo pat 2015 metų ir neabejotinai turi iki šiol. UAB „Imenera“ turėjo ir vykdė tik vieną projektą, susijusį su minėtu žemės sklypu, kuris tapo paties pareiškėjo nuosavybe. Anot suinteresuoto asmens, šiuo procesu pareiškėjas siekia jam vienam žinomų tikslų, kadangi visi įmonės dokumentai jam buvo ir yra prieinami, o turto įmonė neturi.
4. Suinteresuotas asmuo V. J. (duomenys neskelbtini) mirė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškimą atmetė.
6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad į bylą pateiktas 100 procentų UAB „Imenera“ akcijų savininkų – akcininkų S. Ž. ir M. S. 2015 m. birželio 22 d. sprendimas dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypo ir butų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo už ne didesnę kaip 1 050 000 Eur kainą, investuojant savas lėšas bei skolintas iš kredito unijos, paskolą užtikrinant perkamo turto įkeitimu bei akcininkų akcijų įkeitimu. Iš suinteresuoto asmens į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad bendrovės 2015 m. liepos 15 d. iš kredito unijos paimta paskola nekilnojamajam turtui pirkti, kurios grąžinimui užtikrinti unijai buvo įkeistas įgytas turtas bei sudarytos akcininkų laidavimo sutartys, laiku nebuvo grąžinta. 2017 m. rugsėjo 11 d. kreditorius pateikė notarų biurui prašymus atlikti vykdomuosius įrašus vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto. Atlikus vykdomuosius įrašus, skolos dengimui buvo panaudotas skolininkės UAB „Imenera“ unijoje turėtas pajus, o 2017 m. spalio 13 d. reikalavimo teisės į skolininkę UAB „Imenera“ ir į susijusius skolą užtikrinančius reikalavimus buvo perleistos naujajam kreditoriui. Naujasis kreditorius 2018 m. sausio 10 d. raštu „Visiems suinteresuotiems asmenims“ nurodė, jog neprieštarauja UAB „Imenera“ komercinės veiklos vykdymui. Rašte taip pat nurodyta, kad į naująjį kreditorių kreipėsi skolininkės UAB „Imenera“ akcininkas (pareiškėjas) M. S., kad tokį sutikimą kreditorius duotų, suteikdamas galimybę skolininkei atsiskaityti su naujuoju kreditoriumi, ir sutikimą pastarasis davė. Iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, kad pareiškėjui minimos aplinkybės buvo žinomos, ankstesnė bankroto byla jo pastangomis buvo nutraukta (LITEKO duomenys).
7. Sodros duomenimis, įmonėje nėra darbuotojų nuo 2009 m. liepos 1 d., bendrovė nėra pateikusi pelno mokesčio deklaracijų už 2015, 2016, 2017 metus. VĮ Regitra duomenimis, bendrovė neturi nuosavybės teise įregistruotų transporto priemonių. VĮ Registrų centro duomenimis, bendrovė nekilnojamojo turto neturi.
8. 2019 m. balandžio 9 d. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) atliko mokestinį bendrovės tyrimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pagal VMI duomenų bazėse turimus duomenis. Bendrovės vardu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo registruotas sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio disponavimo teisė buvo apribota antstolių, turto disponavimo teisė išregistruota 2018 m. rugsėjo 19 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu. Bendrovė 2018 m. rugsėjo 27 d. įformino turto pardavimą UAB „Billton Property“, suma – 905 000 Eur, suma apmokėjimui – 0 Eur (visa suma sumokėta antstoliui V. Mitkui vykdant išieškojimą). Nuo 2007 m. rugsėjo 5 d. įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdanti veiklos. Vienkartinis sandoris esant šioms aplinkybėms nelaikytinas ekonominės veiklos vykdymu. Darbuotojų bendrovė nebuvo įdarbinusi nuo 2009 metų, jokios veiklos nevykdė, neatliko jokių kitų sandorių, turėtame žemės sklype neatliko jokių aktyvių prekybos žeme veiksmų, tai yra, ekonomine veikla nesivertė. Bendrovės turtas buvo parduotas dėl priverstinio skolos išieškojimo. VMI pažeidimų nenustatė, teismui nepateikė duomenų apie tyčinio bankroto požymius.
9. Į bylą pateiktas 2018 m. rugsėjo 18 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo antstolis V. Mitkus pardavė 500 vnt. S. Ž. priklausiusių paprastųjų UAB „Imenera“ akcijų pirkėjai UAB „Loneva“, už kurią aktą pirkėjos vardu pasirašė V. J.. Kaip ir buvo nurodyta šio asmens atsiliepime, pateiktame į bylą iki jo mirties, praėjus kuriam laikui po šio sandorio V. J. tapo UAB „Imenera“ direktoriumi. Į bylą taip pat perduotas 2018 m. spalio 24 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo įmonės dokumentai S. Ž. buvo perduoti naujajam direktoriui V. J.. Bankroto administratorė nurodė gavusi minimus dokumentus, tačiau originalai dėl V. J. mirties perduoti nebuvo. Rašytiniuose paaiškinimuose administratorė taip pat nurodė, jog įmonė veiklos nevykdė nuo 2002 iki 2015 metų, paskutinė metinė finansinė atskaitomybė registro tvarkytojui pateikta už 2014 metus, o finansines ataskaitas pasirašė pats pareiškėjas.
Atsiliepimas
10. Taigi teismas nustatė, jog įmonė turto neturi. Be to, atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą bankroto administratorė nurodė, jog įmonės veika nebuvo vykdoma, ir tai, teismo vertinimu, patvirtina bylos dokumentai. Faktiškai bylos dėl bankroto bendrovei iškėlimo dokumentai įmonės vadovui nebuvo įteikti iki šio proceso dėl tyčinio bankroto pradėjimo, jam nebuvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą bei pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą (jei toks būtų) ir dokumentus. Kai apie šią pareigą direktorius sužinojo – susisiekė su bankroto administratore, tačiau dėl mirties dokumentai perduoti nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, kad įmonės apskaitos dokumentai paslėpti, sunaikinti, sugadinti arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai, ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad byloje neįrodyti ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte ir 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, todėl reikalavimo pripažinti bankrotą tyčiniu netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atskiruoju skundu pareiškėjas M. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Argumentai, kuriais grindžiama skundžiama nutartis, vertintini kaip deklaratyvios prielaidos, kurios niekaip negali pateisinti buhalterinės apskaitos netvarkymo (dokumentų neišsaugojimo).
13.2. Byloje nustatytas faktas, kad byloje nėra įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų už 2017–2018 metus. Šią aplinkybę pripažino bankroto administratorė 2019 m. spalio 7 d. rašte. Todėl jokio ginčo dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos aplinkybės egzistavimo nėra – įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai už paskutiniuosius įmonės veiklos metus yra dingę. Dar daugiau, bankroto administratorė expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodė, kad nustatyti, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdė įmonė 2017– 2018 metais, neįmanoma, nes neperduota jokių buhalterinės apskaitos dokumentų. Todėl, nesant buhalterinės apskaitos dokumentų, logiškai nepaaiškinama pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonė veiklos nevykdė – dingus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentams šios aplinkybės paprasčiausiai neįmanoma patikrinti, ką ir yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
13.3. Aplinkybė, kad bankroto administratorė raštu teismui patvirtino, jog nustatyti, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdė įmonė, neįmanoma dėl buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimo, leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės veiklos nevykdymo apskritai neatitinka tikrovės, prieštarauja faktinei bylos medžiagai ir byloje nustatytoms aplinkybėms.
13.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, įmonės veiklos nevykdymas nėra aplinkybė (priežastis), pateisinanti buhalterinės apskaitos netvarkymą (dokumentų praradimą).
13.5. Teismo išvada, kad įmonė veikos nevykdė, yra akivaizdžiai klaidinga, kadangi pats teismas konstatavo, jog įmonė turėjo direktorių (t. y. darbuotoją), 2018 m. rugsėjo 27 d. įvyko nekilnojamojo turto pardavimo sandoris, kurio pagrindu vyko atsiskaitymai su įmonės kreditoriais, t. y. buvo įskaitomi, mažinami įmonės skoliniai įsipareigojimai, mokamos palūkanos, delspinigiai, mokamas atlyginimas antstoliui, taip pat įmonė turėjo paskolą kredito unijai, 2017 m. buvo atliktas skolos dengimas iš turimo pajaus, skaičiuojami delspinigiai, baudos, palūkanos ir kt., t. y. buvo vykdoma daugybė ūkinių operacijų, kurių apskaitos nebuvimo negalima pateisinti deklaratyviu ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų neatitinkančiu teiginiu, kad „įmonė nevykdė veiklos“.
13.6. Aplinkybė, kad įmonės vadovas ir akcininkas praėjus daugiau kaip pusei metų nuo bankroto bylos iškėlimo momento net nežino apie tai, kad įmonė yra pripažinta bankrutavusia, tik įrodo faktą, kad įmonės vadovas faktiškai įmonės nevaldė ir neatliko vadovo funkcijų, kas kelia pagrįstų abejonių, kad įmonės vadovas yra fiktyvus ir paskirtas tik dėl akių.
13.7. Teismo argumentas, kad įmonės dokumentai nebuvo perduoti dėl įmonės vadovo mirties vertintinas kaip deklaratyvi prielaida, kuri niekaip negali pateisinti aplinkybės, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai už paskutiniuosius įmonės veiklos metus yra dingę. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad įmonės vadovas apskritai tokius dokumentus turėjo, o bankroto administratorės pripažintos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad įmonės dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti ne dėl įmonės vadovo mirties, bet dėl to, kad tokių dokumentų paprasčiausiai nėra. Be to, asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos tvarkymą, mirtis nėra aplinkybė, kuri, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, pateisina įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimą.
13.8. Bankroto administratorės 2019 m. spalio 3 d. rašte labai aiškiai ir nedviprasmiškai yra konstatuota aplinkybė, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nėra ir jos veiklos nustatyti neįmanoma. Skundžiamoje nutartyje nėra pateikta jokių argumentų ar įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, kad byloje nesant buhalterinės apskaitos dokumentų (ir kitų dokumentų) už 2017–2018 metus galima būtų bent iš dalies nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, struktūrą.
Atsiliepimas
14. Atsakovė bankrutavusi UAB „Imenera“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apelianto prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
17. Pateiktame prašyme apeliantas prašė pripažinti UAB „Imenera“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą (redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.), kuriame nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
19. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nevykdė jokios veiklos, o atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratorei dėl paskutinio įmonės vadovo mirties, todėl sprendė, kad minėti tyčinio bankroto požymiai byloje nėra įrodyti.
21. Atskirajame skunde apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė veiklos nevykdė, ir tvirtina, kad tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, prieštarauja faktinei bylos medžiagai ir byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, sprendžia, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.
22. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įmonė veiklos nevykdė, įskaitant ir apelianto nurodomą laikotarpį (2017–2018 metai), pagrindžia pirmosios instancijos teismo atlikta išsami byloje pateiktų įrodymų bei duomenų (Sodros, VĮ Regitros, VĮ Registrų centro, Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto atsakovės mokestinio patikrinimo, suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų) analizė.
23. Apelianto pabrėžiamos aplinkybės, kad atsakovė turėjo direktorių (t. y. darbuotoją), 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo sudarytas nekilnojamojo turto pardavimo sandoris, kurio pagrindu vyko atsiskaitymai su įmonės kreditoriais, t. y. buvo įskaitomi, mažinami įmonės skoliniai įsipareigojimai, mokamos palūkanos, delspinigiai, mokamas atlyginimas antstoliui, taip pat atsakovė turėjo paskolą kredito unijai, 2017 metais buvo atliktas skolos dengimas iš turimo pajaus, skaičiuojami delspinigiai, baudos, palūkanos ir kt., viena vertus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad realios ūkinės komercinės veiklos atsakovė nevykdė, o vienintelis atsakovės turėtas nekilnojamasis turtas parduotas vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovės, antra vertus, patvirtina, kad atsakovės veikla, jos turtas, nuosavas kapitalas ar įsipareigojimų dydis ar struktūra galėjo būti (ir buvo) nustatyta remiantis kitais duomenimis, o tai, vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika, paneigia galimybę pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Šiame kontekste bankroto administratorės pateikta nuomonė, kad nustatyti, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdė įmonė 2017–2018 metais, neįmanoma, nes neperduota jokių šio laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia.
24. Pirmiau minėta, kad pagal teismų praktiką ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, pastarąsias aplinkybes teismui nustačius iš kitų duomenų, ir apeliantui, kaip vienam pagrindinių atsakovės akcininkų, nepateikus jokių įrodymų, galinčių sukelti bent pagrįstų abejonių jų teisingumu (be kita ko, net nenurodant, kad atsakovė galėjo verstis (vertėsi) kita, teismo nenustatyta veikla), apelianto argumentai, kad įmonės veiklos nevykdymas, įmonės vadovo nežinojimas apie pareigą perduoti dokumentus bankroto administratoriui, asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos tvarkymą (įmonės vadovo), mirtis nėra aplinkybės (priežastys), pateisinančios buhalterinės apskaitos netvarkymą / praradimą / nebuvimą, atmetami kaip neturintys esminės teisinės reikšmės įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisingai aiškino ir taikė aktualias ĮBĮ normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.